Tikėtinas atsitiktinumas ar dėsningas sutapimas?

Pasaulio spauda mirga žiniomis apie 2007 m. Nobelio premijos laureatus. Jau pranešta, kad chemijos mokslų srities apdovanojimas suteiktas Gerhardui Ertlui (Gerhard Ertl, 1936) už cheminių procesų ant kietųjų paviršių tyrinėjimus. Kyla natūralus klausimas – kas girdėti toje srityje Lietuvos padangėje? Apie tai kalbėti suskubo patys mūsų chemikai (Mokslo Lietuva, 2007, Nr. 19, p. 4).

Vertėtų tarti kelis žodžius apie vieną šios temos epizodą, galbūt nutylėtą, gal nepastebėtą – Lietuvoje viskas įmanoma. Norėtųsi atkreipti dėmesį į faktą, kuris galbūt yra atsitiktinis. Tačiau kyla įtarimas, kad ir kitas požiūris nėra atmestinas.

O reikalas štai toks. 1970 m. LMA Fizikos ir matematikos instituto puslaidininkių tyrimų padalinyje (vėliau Puslaidininkių fizikos institutas) dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis, tyrinėdamas kieto kūno paviršiuje vykstančius procesus, aptiko naują reiškinį – nepusiausvyrinių srovės nešėjų generaciją vykstant cheminei reakcijai. Reiškinys pastebėtas, kai kristalo sąlytyje su skysčiu prasideda oksidacijos-redukcijos reakcija. Tinkamos sąlygos šiam fenomenui, t. y. srovės nešėjų generacijos reiškiniui, susiklosto, pavyzdžiui, kai fluoro rūgšties tirpalas su ištirpusiais jame aukso jonais susiliečia su germanio monokristalo paviršiumi. Originaliai sukonstruotu tyrimo įtaisu J. A. Krikštopaitis užfiksavo srovės nešėjų porų (elektronų ir „skylių“) intensyvų atsiradimą (generaciją) cheminės reakcijos metu. Jis taip pat įrodė, kad šis cheminės sąveikos reiškinys yra analogiškas poveikiui, kurį sukelia siauras intensyvios šviesos srautas, nukreiptas į monokristalo paviršių. Ruošiant mėginius palyginamiesiems bandymams reikėjo veikti išradingai. Paruošiamųjų darbų šurmulyje jam padėjo suktis būsima doktorantė Žydrė Kudžmauskaitė. Nauji ir netikėti rezultatai bei jų interpretacija buvo nedelsiant priimti ir paskelbti (ne eilės tvarka) to meto žymiausiame akademiniame fizinės chemijos žurnale, leidžiamame Sovietų Sąjungoje, Электрохимия (Elektrochemija, 1971, t. 7, Nr. 10, p. 1579–1581). Autoriaus publikacija sulaukė atgarsio: jis buvo kviečiamas į konferencijas, simpoziumus, siūloma dalyvauti leidiniuose. Deja, kybojo grėsminga etiketė – „nevyjezdnoj“.

Tad koks yra šios publikacijos ryšys su pradžioje minėtais faktais? Pamėginkime pavalyti laiko dulkėmis apneštus praeities pėdsakus.

Puslaidininkių tyrinėjimų lenktynės beveik sinchroniškai prasidėjo visuose pasaulio mokslo centruose, kuriuose kietojo kūno fizika buvo atsidūrusi pirmosiose pažinimo linijose. Konkurencijos aistras kaitino naujas perspektyvas žadantis proveržis elektronikos pramonėje. Tuo metu Lietuvos fizikai, įgiję aukščiausią pasiruošimą sovietų mokslo įžymybių padangėje, sėkmingai įsiliejo į pasaulinį tyrimų maratoną.

Prieš penkis dešimtmečius į artimų kieto kūno fizikai problemų ratą įsisuko šių metų Nobelio premijos laureatas Gerhardas Ertlas. Štai šiame laikotarpyje ir aptinkame įdomų faktą: G. Ertlas savo diplominio darbo vadovu pasirenka įžymų fizikochemiką – vėliau pasaulyje pagarsėjusį puslaidininkių elektrochemijos lyderį – prof. Haincą Gerišerį (Heinz Gerischer). Jaunasis diplomantas iš garsiojo elektrochemiko mokosi esminių dalykų: teorinių žinių, tyrinėjimo principų, empirinių įgūdžių. Būtent čia prasidėjo mokslininko kelias Nobelio premijos link. Beveik tuo pačiu metu iš H. Gerišerio mokosi (žinoma, neakivaizdžiai) ir J. A. Krikštopaitis (tuo galima įsitikinti iš nuorodų jo straipsniuose). Jis studijuoja H. Gerišerio darbus, gilinasi į jo originalius tyrimų duomenų svarstymus. Čia išryškėja skirtingi tų pačių tikslų siekiančių asmenų likimai. G. Ertlas, nevaržomas jokių politinių draudimų, semiasi žinių įvairiuose aukšto lygio universitetuose, dalyvauja pasauliniuose mokslininkų forumuose, o mūsų tėvynainis, įspraustas į sovietų atidžiai kontroliuojamus realybės rėmus, tenkinasi tuo, kas įmanoma jo padangėje. Galiausiai pastarasis pasuka kitų tematikų kryptimi, siūlančių esamoje situacijoje jam prasmingesnių darbų.

Ką galima atsakyti į klausimą, keliamą šio rašinio antraštėje? Manau, abu – atsitiktinumas ir sutapimas čia neatskiriami. Istorinių įvykių sekoje sutapimo veiksnys atrodo ryškesnis. Šiaip ar taip atsitiktinumas visuomet siejasi su jį sukėlusia tikėtina priežastimi. Tai reiškia, kad ir atsitiktinumas tikėtinas. Tarkime, kad mūsų tėvynainis atsitiktinai gimė Lietuvoje, atsitiktinai pateko į puslaidininkių tyrėjų gretas. Tai tik paviršinis įspūdis, visuomet kylantis, kai nepastebimas priežastinis ryšys. Nepamirškime: tėvai ir protėviai nulėmė gimimo vietą, išsilavinimas, įgimtas žingeidumas mūsų autorių nuvedė prie konkrečių tyrimų užduočių. Sutapimą, tiksliau – mokslo raidos nulemtus įvykius, galime suprasti, jei prisimintume žinomą faktą: antrajame pokario dešimtmetyje ambicingus mokslininkus viliojo kietojo kūno fizika ir su jos nagrinėjamais dalykais susiję puslaidininkių struktūroje vykstantys procesai. Taigi siekių tikėtinas sutapimas, persipynęs su galimais atsitiktiniais įvykiais – tai globalių tendencijų, vienijančių mokslo tikslus, išraiškos forma. Manau, skaitytojai sutiks, kad rašinio antraštė skamba korektiškai.

Tylenis iš PFI