Žmogus augalų pasaulyje

Atkasti pamirštą tiesą

ML. Ar ši Vilniaus universiteto Botanikos sodo tradicija buvo nutrūkusi?

J. R. Naujalis. Tam tikru metu – taip. Neskiriant Botanikos sodui pakankamai dėmesio atsirado tam tikras atotrūkis: senesnieji darbuotojai išėjo į pensiją, o jaunesniųjų neatsirado. Audrius buvo vienas iš tų, kuris pirmas po tam tikros pertraukos iš Botanikos sodo darbuotojų pareiškė norą stoti į doktorantūrą. Studijavo labai atsidėjęs.

Pavyko suformuluoti gana įdomią jo mokslinio darbo tematiką: tai dendrologinių kolekcijų raida Vilniaus universiteto Botanikos sode pradedant nuo jo įkūrėjo Žano Emanuelio Žilibero (Jean Emanuel Gilibert, 1741–1814) laikų. Botanikos sodas buvo keliamas iš vienos vietos į kitą, suprantama ne be praradimų, nes visų medžių ir krūmų nepavykdavo perkelti, būdavo perkeliami tik jauni augalai, kartais tekdavo tenkintis sėklomis. Faktiškai kolekcijos būdavo kuriamos iš naujo.

Tai štai A. Skridaila savo disertacijai paruošti naudojosi dendrologiniais archyvais, kurių yra išlikusių ir Lietuvoje, bet didesnė jų dalis yra Lenkijoje. Ne paslaptis, kad Lenkijos botanika ir dendrologija kaip siauresnė botanikos šaka turi labai gilias ir stiprias tradicijas. Gerai mokėdamas lenkų kalbą Audrius studijuodamas doktorantūroje ir turėdamas ryšių su įvairių Lenkijos botanikos sodų dendrologais, galėjo dirbti įvairiuose tos šalies archyvuose.

Per tuos daugiau kaip 200 metų nuo Ž. E. Žilibero ir Johano Georgo Adomo Forsterio ar net Stanislovo Bonifaco Jundzilo laikų ne tik augalų pavadinimai buvo rašomi kitaip, kiti išvis neturėjo mokslinių pavadinimų. Įvairiuose kraštuose tas pats augalas buvo skirtingai vadinamas. Taigi Audriui nepakako tik pamatyti ir nurašyti tuos dalykus, bet reikėjo juos studijuoti, atkasti pamirštą tiesą, kuri užslėpta archyvinėje medžiagoje.

A. Skridaila atkūrė dendrologinių kolekcijų istoriją visuose buvusiuose Vilniaus universiteto Botanikos soduose, palygino su dabar turima dendrologine kolekcija. Tyrėjas pasirinko įdomių medžiagos pateikimo formų. Tai archyvinės medžiagos registracijos lapai, buvusių botanikos sodo direktorių, atskirų už tų kolekcijų priežiūrą atsakingų asmenų veiklos studijos, ištyrė jų vaidmenį to meto universiteto studijose. Visa tai padėjo atkurti labai įdomius tų botanikos sodų gyvavimo ir kolekcijų formavimo laikotarpius.

ML. Kada apie visa tai perskaitysime disertacijos autoriaus parašytoje monografijoje?

J. R. Naujalis. Apie tai su Audriumi buvo kalbėta ir beveik sutarta. Jeigu jis nebūtų tapęs Botanikos sodo direktoriumi, tai ta knyga šiandien gulėtų ant mūsų stalo. Bet Audrius – itin darbštus, labai pareigingas ir sąžiningas žmogus, kaip tikras šeimininkas jis visą laiką ir jėgas kreipia į jam patikėto botanikos sodo reikalus. Reikia pasakyti, kad direktoriaus ir sodo darbuotojų veikla neliko nepastebėta: neseniai Didžiojoje Britanijoje išleistame reprezentaciniame leidinyje Vilniaus universiteto Botanikos sodas pristatytas tarp 200 garsiausių pasaulio botanikos sodų. Šaunu ir džiugu.

ML. Ar ne tam direktoriais ir tampama, kad būtų galima valdinius apkrauti darbu, o pačiam rašyti knygas?

J. R. Naujalis. Visai teisingai, bet direktoriai būna įvairūs. Būtent tokie direktoriai ir galėtų būti, jeigu Botanikos sode būtų sukurta visa reikiama infrastruktūra. Vilniaus universiteto Botanikos sode, esančiame Kairėnuose, daug gerų darbų padarė buvęs direktorius doc. Evaldas Navys , bet iki šiuolaikinio Botanikos sodo infrastruktūros dar daug ko trūksta. A. Skridaila tuo kaip tik ir rūpinasi. Pažįstu Audrių, bet man sunku pasakyti, kada jis kibs į knygą. Tačiau galiu tvirtinti, kad jo 2000 m. apginta disertacija nepraras vertės ir po 10 ar daugiau metų. Toks darbas negali pasenti.

Disertacijai vaikai – ne kliuvinys

ML. Dar nieko, profesoriau, nepasakėte apie Audriaus Skridailos auginamus vaikus. O juk pats buvote nustebęs, kai sužinojote, kokį būrį Jūsų mokinys turi.

J. R. Naujalis. Nuolat girdžiu nemažai doktorantų nusiskundimų ir dejonių, kad įvairios priežastys jiems trukdo sėkmingai studijuoti, nors į doktorantūrą visi stoja savo noru ir neverčiami. Valstybė juos remia, moka stipendiją. Kai 1996 m. Audrius stojo į doktorantūra, nei jis manęs, nei aš jo neklausinėjome vienas kito, kiek kuris turime vaikų. Daugiausiai kalbėdavomės apie darbą, botanikos sodą. Iškart susidariau nuomonę, kad šis doktorantas sėkmingai studijuos. Baigęs miškininkystės mokslus Audrius įstojo į botanikos krypties doktorantūrą. Nors tai to paties „žaliojo pasaulio“ sritys, bet jos labai skirtingos. Paprastai doktorantus ir ypač baigusius universitetą anksčiau, raginame tiesiog lankyti paskaitas su studentais ir tokiu būdu gauti labai reikalingų augalų ekologijos, geografijos bei kai kurių kitų botanikos disciplinų žinių. Audrius pats labai greit suprato, kad botanikos fundamentinių žinių Žemės ūkio akademijoje gavo per mažai, tad jis ir lankė daug mūsų Gamtos mokslų fakulteto paskaitų. Kiti doktorantai tai laiko neturi, tai jiems kita veikla rūpi, tai neįdomu. O Audriui kliuvinių nebuvo.

Apie šio žmogaus atsakingumą ir sąžiningumą daug pasako ir toks faktas. A. Skridaila turėjo galimybę ir toliau dirbti Dendrologijos skyriaus vedėju, bet įstojęs į doktorantūrą paprašė jam palikti pusę etato. Prarado lėšų, bet tai rodo jo rimtą požiūrį į studijas. Niekas juk nereikalavo, kad savo pareigas užleistų kitam. Aš taip pat užsiminiau, kad be reikalo jis parašė tą pareiškimą.

Bene trečiaisiais doktorantūros metais sužinojau, kad jis susilaukė sūnaus Baltraus. Pamaniau, kad tai pirmagimis, bet pasirodo, kad yra ir dvi dukros. Beje, Audriaus žmona Rita – buvusi mūsų fakulteto studentė, bet šitai tik vėliau sužinojau. Tada palingavau galva: ar tik nebus taip, kad ta doktorantūra baigsis be disertacijos...

Po metų dar labiau nustebau, kai sužinojau, kad Audrius susilaukė antro sūnaus Antano. Tada ir pasakiau: „Gaila, bet, matyt, neteks man dalyvauti Jūsų disertacijos gynime.“ Labai gailiuosi tų savo skubotai pasakytų žodžių, nes nustatytu laiku disertacija buvo parašyta, padėta ant mano kaip tuometinio dekano stalo ir gynimo metu labai gerai įvertinta.

Daugeliui laiko stoka besiskundžiančių doktorantų siūlyčiau pasikalbėti su Audriumi, kaip jis viskam rasdavo laiko. Jo tėvai gyvena Lazdijų rajone, tad kasdien tų vaikaičių negalėjo prižiūrėti. Audrius spėdavo padėti žmonai ir į paskaitas bei seminarus ateidavo, dar po Lenkijos archyvus pavažinėdavo. Spėjo ir disertaciją laiku parašyti.

Kai paskaitų klausytis – laimė

ML. Ko gero, A. Skridailos požiūrį į studijas ir darbą formavo jo pirmoji, būtent miškininko profesija, fundamentalus žvilgsnis į pasaulį, juk miškai – tai lietuvio antrieji namai.

J. R. Naujalis. Išties miškai – tai sausumos gamtinė sistema, vyraujanti mūsų krašte. Toje sistemoje labai sudėtingi santykiai tarp medžių, krūmų, žolių ir samanų. O dar yra paukščiai, žvėrys ir kiti gyvūnai. Tai struktūriškai ir funkciškai labai sudėtinga gamtinė sistema.

ML. Įdomu, kaip būsimiesiems miškininkams pristatomi tie miško žvėrys? Kaip miško kenkėjai, apkramtantys pasodintų medelių ūglius, todėl svarbu žvėrių kiekį riboti, mažinti?

A. Skridaila. Bent jau man studijuojant tokio perdėm pragmatiško požiūrio nebuvo. Regis, tas kursas vadinosi Medžioklės pagrindai. Bet nepaisant pavadinimo, gavome labai daug naudingų žinių apie gyvūnų biologiją.ML. Bet medžioklė studijų programoje buvo pateikiama kaip pagalbinė priemonė miškininkystės verslui?

A. Skridaila. Tikrai ne. Aš pats nesu medžiotojas, o ir iš man pažįstamų miškininkų toli gražu ne visi medžiotojai. Nors tas kursas ir buvo skirtas kaip viena iš miško naudojimo sričių, bet jame buvo diegiamas labai teisingas požiūris į mišką kaip ekosistemą. Apskritai miškininkystės studijos man suteikė labai tvirtus pagrindus po kojomis, jei vertinčiau iš tų pozicijų, kurios šiandien kaip Botanikos sodo vadovui man labai aktualios. Įgytos žinios man labai daug duoda dabartinėje veikloje, teikia gerus pagrindus, nes tenka turėti reikalų ne vien su žaliuoju pasauliu. Mano studijos tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvo labiau specializuotos, bet ir dabar tos žinios leidžia man tvirtai jaustis savo darbe. Didelė laimė, kad Vilniaus universitete studijavau aukštesniu lygiu – doktorantūroje. Štai tada ant kojų įgijau galvą, nes galėjau klausytis puikių paskaitų Botanikos ir genetikos katedroje. Man buvo be galo įdomu klausyti daugelio paskaitų, nors ir turėjau 10 metų darbo patirtį. Vilniaus universitete išties įgijau daug biologijos, botanikos, ekologijos žinių ir apskritai čia susiformavo platesnis mano požiūris į pasaulį bei minėtų sričių problemas. Nuoširdžiai gailėdavausi, jeigu negalėdavau ateiti į kokią nors paskaitą. Katedroje dirba išties puikūs dėstytojai. Kai girdžiu sakant, kad studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose ne kažin ko vertos, tai mano asmeninė patirtis man leidžia teigti kitką. Didžiulę pagarbą jaučiu docentams Ernestui Kutorgai, Jonei Rukšėnienei, Jūratei Tupčiauskaitei – jų paskaitos puikios. Studentai iš jų ir daugelio kitų dėstytojų gauna daug žinių, jeigu tik sugeba jas pasiimti.

Pokalbio pradžioje botanikus lyg ir pavadinote „žaliaisiais žmogeliais“, vienoje paskaitoje ir prof. J. R. Naujalis juokavo: „Kas yra botanikas? Plačiosios visuomenės supratimu tai – bendrinis vardas – „karlas linėjus su herbarizavimo dėžute.“ Ligi šiol išlikęs toks įspūdis. Bet tie dėstytojai, kuriuos paminėjau ir kurių dar ne, mūsų studentams atneša naujausias žinias apie tai, kas vyksta mokslo pasaulyje.

Bus daugiau