Europos Sąjunga, Asmenybės, Atmintis, Mokslo reforma, Mokslo institucijose, Renginiai, Diskusijos, Paveldas, Pripažinimas, Sukaktys, Mokslo istorija, Problema, Mokslo takais, Menai, Mūsų kaimynai

Svarstant, kas Lietuvos mokslui atkūrus Valstybės nepriklausomybę padarė daugiausia žalos, akivaizdu, kad ne paskutinę vietą užima vykę nuolat kurstomi ginčai dėl mokslo laipsnių sistemos. Jie kreipė mokslo jėgas nuo tikrų problemų ir kūrė nekokį mokslo visuomenės įvaizdį, tarsi susirūpinusios tik siaurais savo klano reikalais. Kažkam tai buvo naudinga.

Kovo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose vyko iškilmingas posėdis, skirtas 2006 m. Lietuvos mokslo premijų laureatams apdovanoti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1993 m. tai vyko keturioliktą kartą. Naujoji Lietuvos mokslo premijų komisija (iki 2006 m. – komitetas) savo veiklą pradėjo labai principingai ir griežtai: iš 16 galimų premijų skyrė tik 13, nors buvo pristatyti net 37 darbai.

Vasario 1-ąją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete užbaigtas pirmasis reformos etapas, nelaukta net rugsėjo 1-osios, t. y. datos, kai turėtų būti pradėta šalies aukštojo mokslo reforma. Kalbindami Filologijos fakulteto paskirtąjį dekaną doc. dr. Antaną Smetoną, tikimės skaitytojus iš pirmų lūpų supažindinti su darbais, kurie artimiausiu metu numatyti fakultete.

Klaipėdos lietuvininkų susiskaidymas ir didelės jų dalies pabrėžtinas atsiribojimas nuo lietuvių buvo labai paranki aplinkybė Klaipėdos krašto vokietininkams. Antra nepaprastai juos skatinanti ir drąsinanti aplinkybė buvo visapusiška ir veiksminga Vokietijos parama. Tiesa, Vokietijos vyriausybė Lietuvos atžvilgiu kurį laiką dėjosi geranoriška ir net palanki. Be jos neoficialaus pritarimo vargu ar Lietuva būtų rizikavusi organizuoti 1923 m. sausio akciją. Korektiškos buvo 1925 m. vasario 10 d. ir 1928 m. sausio 29 d. pasirašytos abiejų valstybių sutartys.

Noriu pateikti kelis siūlymus. Nors mokslo finansavimui keliame daug pretenzijų, vargu ar nerastume lėšų (juk yra ir nemažai įvairių mobilumo grantų) kiekvienam besirengiančiajam ginti daktaro disertaciją vykti į tarptautinę konferenciją, organizuojamą tarptautinės mokslo organizacijos, ir joje pristatyti savo mokslinį pranešimą. Kiekvienas, siekiantis antrojo mokslinio laipsnio ar profesoriaus vardo, privalėtų vykti į tarptautinį pripažinimą turintį savo mokslo šakos centrą. Ten seminare turėtų skaityti pranešimą bei gauti jo įvertinimą (tokio pranešimo nereikėtų, jei mokslininkas skaitytų plenarinį ar kviestinį pranešimą tarptautinėje konferencijoje, kurią rengia tarptautinė mokslo organizacija).

Žurnalisto, knygų autoriaus, leidėjo ir visuomenininko Zeniaus Šilerio netekus

Daug pastangų išeikvota ieškant svarbiausio moderniosios Lietuvos valstybės dokumento – Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) originalo, patirta nesėkmių ir didelių nusivylimų. Ligi šiol spaudoje publikuotos skirtingos šio Akto faksimilės, nėra net Akto originalą patvirtinančios kopijos. Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis kiekvienas smalsesnis tyrinėtojas ar kultūrininkas griebsis net menkiausio šiaudo, jeigu tik jis gali padėti. Ta prasme nereikėtų pro ausis praleisti ir to, ką teigia ponia Alma Gudonytė, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė.

Vilniaus universitete atidarytoji Teodoro Grothuso auditorija skatina į šį įvykį pažvelgti ne vien kaip į pavienį faktą, tegu ir labai reikšmingą, bet gerokai platesniu žvilgsniu. Būtent į tokį kultūrinės atminties žadinimo, istorinės savimonės ugdymo darbo barą kreipė dėmesį ir šios vardinės auditorijos atidarymo renginio dalyviai, kurių išsakytos mintys, o kartais tik duotas pretekstas tas mintis išplėtoti, juk neturi dingti be pėdsako.

Jei institutas atlieka tik universiteto funkcijas – vykdo savo tematikos aukšto lygio fundamentinius mokslinius tyrimus ir rengia specialistus, tai ar nebūtų logiška labiau sutelkti turimas galimybes šalies mastu. Ar racionalu išlaikyti mažą „universitetą“, kai jo potencialas galėtų prisidėti prie universiteto, su kuriuo institutas turi teisę rengti mokslo daktarus, mokslinio potencialo sustiprinimo? Be to, sutelktas potencialas leidžia spręsti sudėtingesnius uždavinius, aktyviau dalyvauti tarptautinėse mokslo programose, kartu sudaro galimybę didinti universiteto konkurencingumą tarptautiniu mastu. Tai ypač svarbu, nes vis daugiau gabiausių abiturientų išvyksta studijuoti svetur, o Lietuvos universitetai niekaip negali patekti bent jau į 500 geriausių pasaulio universitetų sąrašą.

Minint dr. Algimanto Morkūno (gimė 1927 m. kovo 1 d. Želvoje, Ukmergės raj.; mirė 1983 m. balandžio 19 d. Kaune), buvusio Kauno botanikos sodo direktoriaus, plačios erudicijos farmacijos, biochemijos ir augalų fiziologijos mokslininko 80-ąjį gimtadienį, kurio jam neteko sulaukti, norime pasigėrėti jo 56 metų nueito kelio atkarpa.