Dėl kvalifikacinių reikalavimų (mokslo laipsniai ir atestacija)
Prof. Juozas VAITKUS
Pabaiga. Pradžia Nr. 4
Dėl atestacijos ir kvalifikacinių reikalavimų
Noriu pateikti kelis siūlymus. Nors mokslo finansavimui keliame daug pretenzijų, vargu ar nerastume lėšų (juk yra ir nemažai įvairių mobilumo grantų) kiekvienam besirengiančiajam ginti daktaro disertaciją vykti į tarptautinę konferenciją, organizuojamą tarptautinės mokslo organizacijos, ir joje pristatyti savo mokslinį pranešimą. Kiekvienas, siekiantis antrojo mokslinio laipsnio ar profesoriaus vardo, privalėtų vykti į tarptautinį pripažinimą turintį savo mokslo šakos centrą. Ten seminare turėtų skaityti pranešimą bei gauti jo įvertinimą (tokio pranešimo nereikėtų, jei mokslininkas skaitytų plenarinį ar kviestinį pranešimą tarptautinėje konferencijoje, kurią rengia tarptautinė mokslo organizacija).
Mažoje valstybėje sunku sukurti kokybinio vertinimo sistemą, bet jos neatsisakykime. Vertindami darbų kokybę pasirinkime mišrią kokybinių ir kiekybinių reikalavimų modelį. Kiekviena disertacija turi būti skiriama naujų žinių kūrimui, t. y. kiekvienas mokslininkas turi paskelbti, kokius naujus mokslo šakai atradimus jis gina šia disertacija. Lietuvos mokslo taryba pateikė vykusį reikalavimą, kad disertantas turi suformuluoti ginamus teiginius ir moksliškai įrodyti juos savo darbo išvadomis. Kalbėdami apie kiekybinius ir kokybinius publikacijų rodiklius pripažinkime: jei visa Europa savo šalių moksliškumą skaičiuoja pagal Mokslinės informacijos instituto (ISI) publikacijų skaičių milijonui gyventojų, tai ir mes nustokime siekti nesivadovauti tuo, ką vertina Europa, ypač tada, kai pamatėme, kad pradėjus rimčiau tvarkyti savo leidinių leidybos reikalus, įrodant, kad juose vykdomas tarptautinius standartus atitinkantis recenzavimas, jie vienas po kito patenka į tuos „nemėgiamus“ ISI sąrašus. Neneigiu, kad yra mokslo krypčių ir šakų, kurių rezultatai beveik nedomina skaitytojų kitose šalyse, bet yra svarbūs ir reikalingi Lietuvai bei jos profesionalams. Ši problema jau pradėta spręsti kuriant Lituanistikos duomenų bazę, kuri turėtų būti tvarkoma vadovaujantis tarptautinio lygio reikalavimais. Ji atliktų tokių darbų reitingavimą tiek, kiek to reikalauja mokslinės kvalifikacijos, atestacijos bei valstybės paramos mokslo institucijoms tvarka. (Sprendimas „išskirtiniais darbais“ pripažinti tuos, kurie yra leidiniuose, įtrauktuose į tam tikrą tarptautinių duomenų bazių sąrašą, veda į tolesnį Lietuvos mokslo devalvavimą.)
Dabartinę problemą, kurią svarsto Konstitucinis teismas, būtų galima išspręsti taip: mokslinių darbų publikacijų kalba turi būti tokia, kuri geriausiai tinka tas mokslo žinias įtraukti į pasaulio mokslo lobyną (natūralu, kad lietuvių kalbos ir literatūros tyrinėjimai aprašomi lietuvių kalba, nors lyginamosios kalbotyros darbai gali ir turi būti spausdinami labiau mokslo pasaulyje paplitusia kalba), o mokslo darbai, skirti tos krypties profesionalams Lietuvoje (pavyzdžiui, teisės aktų aiškinimai teisėtvarkos sistemos darbuotojams), turi būti rašomi lietuvių kalba. Ar straipsnis yra fragmentinis, ar sisteminis, t. y. kaip jis turi būti vertinamas, turės nustatyti ekspertai įtraukdami tą publikaciją į Lituanistikos duomenų bazę. Tai, kad Europoje vertinami ne nacionaline, o mokslo visuomenei tinkama kalba atspausdinti straipsniai, gal ir suteikia teisę pripažinti, kad Europos dokumentai tinka Lietuvai, jei tai nėra įteisinta Europos dokumentu, kuris yra viršesnis už nacionalinius.
Dėl doktorantūros
Pradėkime doktorantūrą suprasti kaip naujo mokslininko ugdymą. Jam reikia diegti Europos universitetų asociacijoje plačiai aptartus gebėjimus, tad turime rimčiau pažvelgti į doktorantūros studijų organizavimą. Vadinasi, reikės sumažinti krūvį, kurį doktorantui užkrauna jo mokslinis vadovas, norėdamas, kad doktorantas nuveiktų kuo daugiau jo mokslinei veiklai reikalingų darbų. Taip pat doktorantas turi prisiimti didesnę atsakomybę už atliktą darbą. Daktaro diplomą jam reikėtų įteikti tik tada, kai ištaisys netikslumus, kuriuos nustatė oponentai ar disertacijų gynimo tarybos nariai.
Žinodami dabartinę padėtį nustokime vaizduoti, kad disertacijų gynimo tarybos sudaromos jas derinant prie disertacijos mokslo šakos specifikos. Dažniausiai vargstama ieškant tinkamo lygio publikacijų mokslininko. Ar ginant disertaciją mokslininkas nuveikė ką nors reikšminga savosios mokslo šakos ar tarpdisciplininių mokslų erdvėje, gali įvertinti tos šakos mokslinę erudiciją turintys mokslininkai. Magistrų darbų gynimus vertina valstybinės komisijos, tai ir disertacijų gynimai turėtų vykti mokslo šakos tarybose, kurios būtų sudaromos 3–5 metams. Taip sumažėtų biurokratija ir pagerėtų darbų kokybė.
