Mūsų langas į Europą (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 4

Vilniaus universitete atidarytoji Teodoro Grothuso auditorija skatina į šį įvykį pažvelgti ne vien kaip į pavienį faktą, tegu ir labai reikšmingą, bet gerokai platesniu žvilgsniu. Būtent į tokį kultūrinės atminties žadinimo, istorinės savimonės ugdymo darbo barą kreipė dėmesį ir šios vardinės auditorijos atidarymo renginio dalyviai, kurių išsakytos mintys, o kartais tik duotas pretekstas tas mintis išplėtoti, juk neturi dingti be pėdsako.

Grothusų giminės palikuonė Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narė Marija Čiurlienė (Grotuzaitė) daug metų vokiečių kalbą dėstė Vilniaus universitete ir prisimena: paskaitos, kurios vykdavo vardinėje Kazimiero Būgos auditorijoje vis dėlto studentus ir dėstytoją versdavo pasijusti iškilmingiau. Dabar Chemijos fakultete yra vieta, kur tvyros T. Grothuso aura. Auklėjamoji tokios auditorijos reikšmė neabejotina. T. Grothuso gyvenimas daug kuo pamokomas. Šis mokslininkas būtų radęs vietą ne viename Europos universitete, bet grįžo į motinos dvarą Gedučiuose, kur tęsė reikšmingus mokslinius tyrinėjimus, padarė įžvalgių atradimų.

2005 m. birželio 5–8 d. Vilniuje vykusi Teodoro Grothuso tarptautinė elektrochemijos konferencija parodė, kad susidomėjimas šiuo mokslininku įgauna tarptautinį mastą, tą patvirtina ir kiti mus pasiekiantys signalai. Štai prof. Juozui Algimantui Krikštopaičiui iš Vokietijos parašė laišką viena disertantė, tyrinėjanti XVIII–XIX a. vokiečių muzikinę dvarų kultūrą. Susidūrė ir su Grothusų šeimos vardu. Žinome, kad T. Grothuso tėvas Dytrichas Evaldas fon Grothusas (Dietrich Ewald von Grotthuss, 1751–1786) buvo didelis muzikos mylėtojas, geras pianistas, bendravęs su žymiais XVIII a. antrosios pusės vokiečių kompozitoriais. Susidraugavo ir su Karlu Filipu Emanueliu Bachu (Carl Philipper Emanuel Bach). Ši draugystė Grothusui užtikrino tam tikrą vietą muzikos istorijoje. K. F. E. Bachas buvo ne tik kompozitorius ir atlikėjas, bet ir natų leidėjas, jo natų leidinius gaudavo Vokietijos, Anglijos, Vengrijos, Rusijos ir Pabaltijo prenumeratoriai. Tai štai D. E. fon Grothusas, gyvendamas Gedučių dvare, prenumeruodavo K. F. E. Bacho natų leidinius, o šis gaudavo D. E. fon Grothuso muzikinių kūrinių, kuriuos reikalui esant pakoreguodavo, atlikdavo Hamburge.

Dar vienas reikšmingas faktas: 1781 m. lankydamasis Hamburge D. E. fon Grothusas taip susižavėjo K. F. E. Bacho pasididžiavimu – garsaus muzikos instrumentų meistro G. Zilbermano (Silbermann) pagamintu klavikordu, kad jo savininkui nieko kito neliko, kaip perleisti brangenybę Gedučių dvaro savininkui. Išsiskyrimas su instrumentu buvo vainikuotas ta proga K. F. E. Bacho sukurtuoju muzikiniu kūriniu Atsisveikinimo su Zilbermano klavyru rondo E-moll (Abschied vom Silbermannschen Klavier, in einem Rondo E-moll). Kaip tikras džentelmenas D. E. fon Grothusas padarė atsakomąjį muzikinį reveransą K. F. E. Bachui dedikuodamas savo parašytąjį rondo Džiaugsmas Zilbermano klavyrą įsigijus (Freude über den Empfang des Silbermannschen Clavier, in einem Rondo C-Dur). Tai štai tas garsus klavikordas, kurio vertę sustiprino dvi pavardės – G. Zilbermano ir K. F. E. Bacho – buvo tapęs Gedučių dvaro vertybe.

Gal knyga vis dėlto pasirodys

Grįžkime prie vokiečių tyrinėtojos laiško prof. J. A. Krikštopaičiui. Galima neabejoti, kad jai buvo žinoma visa ši istorija apie kompozitoriaus K. F. E. Bacho ir barono D. E. fon Grothuso draugystę, tuo labiau kad apie tai yra rašęs prof. Leonidas Melnikas. Per šį muzikos istorijos faktą atsiranda galimybė plačiau pasaulyje populiarinti ir Teodoro Grothuso vardą. Laiško autorė J. A. Krikštopaičio teiravosi, kur būtų galima įsigyti jo apie T. Grothusą 2001 m. išleistąją knygą Theodor Grotthuss Pralenkęs laiką. Profesorius jai tą knygą perdavė. Po kurio laiko vokietė elektroniniame laiške pasiteiravo, ar lietuviai nežada šios knygos išversti į kurią nors Europoje labiau paplitusią kalbą – vokiečių ar anglų. J. A. Krikštopaičio atsakymas tikriausiai nenudžiugino laiško autorės: Lietuvos leidyklos tokio vertimo ir leidybos nesiims, kadangi joms neapsimokės, T. Grotthusso fondas taip pat gana sunkiai verčiasi.

Po kurio laiko J. A. Krikštopaitis vėl gavo laišką. Pasirodo, Vokietijoje yra leidykla, leidžianti literatūrą, kuri nėra pelninga. Ši leidykla sutiktų išleisti vokiečių kalba J. A. Krikštopaičio knygą, net imtųsi ją platinti Vokietijoje ir kitose užsienio šalyse. Iš lietuvių norima vieno: kad išverstų knygą į vokiečių kalbą. Galėtų būti net ir pažodinis vertimas, o literatūriškai apdoroti apsiimtų vokiečių leidyklos literatūriniai darbuotojai.

Geresnių sąlygų būtų sunku tikėtis, bet jau praėjo pusė metų ir reikalai nelabai pasistūmėjo. Regis, nestovi ir vietoje. Doc. Sauliaus Lapinsko dalyvavimas T. Grothuso auditorijos atidaryme rodo, kad tikriausiai pavyks sutarti dėl simbolinio atlygio už vertimą. Jis ir organizuotų vertimą. Blogiausia, kad T. Grotthusso fondą nuolat slegia finansiniai sunkumai (Fondą finansiškai remia daugiausia šios giminės nariai, gyvenantys Vokietijoje). Knygai pasirodžius vokiečių kalba, leidykla nesunkiai išsiverstų ir į anglų kalbą. Būtų nedovanotina tokia gera proga nepasinaudoti.

Kam priklauso Teodoras Grothusas

Kita ir daug didesnė problema – tai Grothusams priklausiusių Gedučių buvusios dvarvietės ir vienintelio išlikusio pastato likimas. Ten T. Grothusas darė savo cheminius ir fizikinius eksperimentus, ten praleido paskutinius gyvenimo metus, tad ne vien Lietuvos mokslo istorijai vertinga vieta. Tai tarptautinės reikšmės kultūros paveldo objektas.

Gedučių dvarvietę 2006 m. pavasarį lankė ir Žeimelyje vykusios konferencijos dalyviai. T. Grotthusso fondo valdybos nariai susitiko su Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojais ir moksleiviais, apsilankė Žiemgalos muziejuje, pabuvojo Gedučiuose.

Džiugina nuostabūs Žiemgalos kraštovaizdžiai, išplatintas ir naujai asfaltuotas iš Žeimelio pro Gedučius vedantis kelias, T. Grothusui skirtas atminimo akmuo su mokslininko bareljefu. Mažiau džiugina svarbiausias paveldo objektas – Gedučių buvusios dvarvietės ir išlikusio pastato būklė, ne visai aiškus jo likimas. Nerimą kelia, kad didžiulis įspūdingas medinis statinys nėra apsaugotas nuo visokio plauko lankytojų, kurie baigia išversti krosnių liekanas, elgiasi barbariškai. Neatsargi ranka gali numesti degantį degtuką ar smilkstančią nuorūką ir ką žinai… Apylinkėse matėme ne vieną vandalizmo įrodymą: prieš keletą metų stovėjusių kai kurių buvusių dvarviečių statiniai dabar yra virtę tik plytų duženų vieta. Būtų nedovanotina, jeigu taip nutiktų ir su Gedučių dvarvietės mohikanu.

T. Grothuso fondo iniciatyvos ir jėgų, norint šį pastatą prikelti naujam gyvenimui, čia nepakaks. Valstybėje, kur jau šis tas padaryta prikeliant buvusių dvarų pastatus, negalima leisti sunykti tokiam objektui kaip Gedučių buvusi dvarvietė. Tai ir Latvijai brangus objektas, kadangi Grothusų giminė susieja mūsų kaimyninius kraštus. Su latviais būta ir savotiškų ginčų, tarsi nepasidalijimo, kam turėtų priklausyti T. Grothusas. Latviai turi Rundalės pilį, kuri restauruota, paversta muziejumi ir labai gražiai reprezentuoja šios šalies dvarų kultūrą, taip pat ir plačios Grothusų giminės paveldo tam tikrą dalį. Vis dėlto, kai buvo įkurtas T. Grotthusso fondas, net ir akademikas Janis Stradinis – pirmasis iš nebūties prikėlęs T. Grothuso asmenybę – pripažino, kad turėdami Fondą lietuviai įgyja labai stiprią galią galutinai „pasisavinti“ T. Grothusą…

Šios asmenybės užteks visiems

Šios asmenybės užteks visiems, nes T. Grothusas yra pasaulinio mokslo ir kultūros fenomenas. Problema ne Grothusą pasisavinti, bet būti jo vertiems, priaugti iki lygmens, kurį ši asmenybė savo moksliniais darbais, veikla ir gyvenimo nuostatomis uždavė – štai kas šiandien svarbiausia.

T. Grotthusso fondo valdybos pirmininkas akad. A. Vaškelis iškėlė užduotį surinkti kuo daugiau su T. Grothuso asmeniu susijusios literatūros ir įvairių spaudinių. Jau turima keletas originalų ir kai kurių mokslininko straipsnių kopijų iš įvairiomis kalbomis leistų žurnalų. Būtų visai neblogai tą literatūrą įdėmiau panagrinėti, nors galima išgirsti teigiant, kad specialistų jau viskas perskaityta. Tiesa, esama ir kitokių nuomonių. Štai Marijai Čiurlienei gana didelį įspūdį padarė T. Grothuso straipsnis apie tulpes.

Regis, kuo XIX a. pradžios fizikochemiką gali sudominti gėlės? Ėgi net ir labai sudomino. T. Grothusas tulpių kuokelėse ieško sieros ir, atrodo, randa, o atradęs sveria, tyrinėja. M. Čiurlienė kaip vokiečių kalbos specialistė tvirtina, kad T. Grothuso rašymo maniera labai įdomi ir pirmiausia savo nepaprastu paprastumu. Akivaizdu, kad rašo gilus mokslininkas, bet jo rašinys suprantamas, įdomus ir filologui, kuris su chemijos subtilybėmis nesusipažinęs. Skaityti malonu, o tai ne dažnam mokslo žmogui pavyksta.

Jungtis su Europos kultūra

Ekonomistams vokiečių kalbą Vilniaus universitete dėstančiai Laimutei Andrikytei kartais tenka dirbti su vokiečiais, apsilankančiais Lietuvoje, kur jie domisi Baltijos vokiečių (Deutschbalten) istorijos ir kultūros paveldu. Tad įdomūs jos pastebėjimai apie vokiečių kai kurias reakcijas į pamatyta ar išgirsta Lietuvoje.

Vien ištarus Grotthuss vokiečiai iškart susidomi miestu ir šalimi, kur ta asmenybė žinoma. Arba štai buvojant Kaune, gerokai šiuo metu apnykusiame mieste, užtenka ištarti, kad Kaune yra Hermano ir Oskaro Minkovskių gatvė, ir svečių iš Vokietijos akys iškart įgyja ypatingo blizgesio. Matematikas Hermanas Minkovskis (1864–1909) – paties Alberto Einšteino teigiamai vertintas kaip hipotezės apie erdvės ir laiko vienovę autorius; jo darbais grindžiama gravitacijos teorija, mikropasaulio fizika, kosmologija, elektrodinamika. Oskaras Minkovskis (1858–1931) išaiškino cukrinio diabeto priežastis, vėliau buvo išrastas insulinas, todėl O. Minkovskis vadinamas insulino seneliu. Aišku, internete rašoma, kad tai vokiečių mokslininkai, nes abiejų mokslininkų mama buvo vokietė. Tikriausiai ne visada nurodoma, kad tėvas buvo Kauno žydas, gimęs Aleksote. Visa tai priminus atvykėliams iš Vokietijos, sužadinama jų atmintis, kyla daug asociacijų, o Kaunas staiga įgyja visai kitokio patrauklumo, miestas ilgam išlieka tų žmonių prisiminimuose.

Panašiai yra ir su Grothusų pavarde – tai labai stipri mūsų jungtis su Europos mokslu ir kultūra. Tad visai neatsitiktinai šios jungties nepaprastą svarbą nuolat pabrėžia ir į Lietuvą atvykstantys Teodoro Grothuso ainiai – baronai Zygfrydas, Haris ir Michaelis fon Grothusai. Ir ne vienintelė ši pavardė mums yra ta jungtis. L. Andrikytė priminė pažįstanti nemažai vokiečių inteligentų, besidominčių de Roppų šeima, kuri taip pat kadaise garsėjo tarp Baltijos vokiečių. Grafaitė de Ropp 1909 m. išvertė brolių Grimų pasakas į lietuvių kalbą ir pasirašė Oma.

Šį, o ir daugybę kitų šiandien užmiršties dulkėmis nuklotų faktų ateis laikas priminti, plačiau skleisti, nes tai mūsų bendra su kitų tautų žmonėmis kultūros istorija. Vadinasi, bendras paveldas ir abipusio domėjimosi dalykas. Štai kodėl Teodoro Grothuso auditorijos atsiradimas Vilniaus universiteto Chemijos fakultete tampa prasmingu ir ne vien šiam universitetui reikšmingu įvykiu.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: Vilniaus universiteto vokiečių kalbos dėstytoja Laimutė Andrikytė kalba, kuo mūsų kraštas gali sudominti kitataučius