MOKSLASplius.lt

„Signatarai“ sugrįžo

Dailininko Petro Kalpoko istorinė drobė „Signatarai“ grįžo į LietuvąĮ Lietuvą sugrįžo dailininko Petro Kalpoko (1880–1945) drobė Signatarai, daugiau kaip 20 metų puošusi Lietuvos ambasados rūmus Vašingtone. Sausio mėn. Lietuvos nacionalinio muziejaus prašymu Lietuvos užsienio reikalų ministerija P. Kalpoko paveikslą Signatarai perdavė muziejui ir nuo šiol jis eksponuojamas Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose (Pilies g. 26). Vasario 12 d. Vilniuje, Signatarų namuose vyko paveikslo sutiktuvės ir spaudos konferencija žurnalistams.

1939 m. Pasaulinėje parodoje, kuri buvo surengta Niujorke, tarp 60 valstybių rengėsi dalyvauti ir Lietuva, jau du dešimtmečius atsikūrusi kaip nepriklausoma valstybė. Pasirengimas parodai truko dvejus metus. Parodai buvo suprojektuotas ir pastatytas Lietuvos paviljonas, apsispręsta parodai pateikti monumentalias drobes, kuriose būtų atspindėti svarbiausi Lietuvos valstybės istoriniai įvykiai. Pasitelkti keturi dailininkai – Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Adomas Smetona ir Stasys Ušinskas. Jie sukūrė septynias drobes, pradedant Mindaugo karūnavimu 1253 m. ir baigiant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. Vasario 16-ąją. Tai pusseptinto šimtmečio Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį aprėpiantys kertiniai įvykiai. Pasaulinėje parodoje buvo eksponuoti septyni paveikslai.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė, dailininko Petro Kalpoko vaikaitė, savo senelio tapytą monumentalią drobę Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m., dažnai vadinamą tiesiog Signatarai, pirmą kartą išvydo 1994 m. Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Vargu ar tada ji pagalvojo, kad paveikslas sugrįš į Lietuvą. Dabar neslėpė pasitenkinimo, kad nuo šiol ir Vilniuje bus vieta, kur galima pamatyti bent vieną Petro Kalpoko paveikslą. Vilniuje nėra XX a. Lietuvos dailės galerijos, tad sostinėje nepamatysime ne tik P. Kalpoko, bet ir Adomo Varno, Adomo Galdiko, Antano Žmuidzinavičiaus, daugelio kitų žymiausių praėjusio amžiaus Lietuvos dailininkų paveikslų. Kol kas gražią išimtį sudaro vienintelė Petro Kalpoko istorinė drobė. Nuo šiol ji eksponuojama ten, kur jai ir dera būti – Signatarų namuose.

Susipažinusi su tarpukario spauda S. Vėlavičienė teigia, kad Lietuva labai atsakingai rengėsi 1939 m. Pasaulinei parodai Niujorke. Būta specialaus valstybinio užsakymo, konsultuojantis su istorikais, sukurtos septynios monumentalios istorinės tematikos drobės. Apie tai nemažai rašyta to meto Lietuvos kultūrinėje (Naujojoje Romuvoje) ir visuomeninėje spaudoje, net buvo sukurtas filmas, skirtas pasirengimui Pasaulinei parodai. Dailininkams sumokėti honorarai. Spaudos susidomėjimas pasirengimui parodai rodo didžiulį valstybės dėmesį.

Stasio Ušinsko pano „Lietuvos Didysis Kunigaikštis Algirdas prie Maskvos vartų“, eksponuotas Pasaulinėje parodoje NiujorkeSeptyni sukurti istorinės tematikos paveikslai buvo nugabenti į Užatlantę ir eksponuoti pastatyto naujo Lietuvos paviljono Garbės salėje. Tai Mindaugo karūnavimas 1253 m. (dail. Petras Kalpokas), Lietuvos Didysis Kunigaikštis Algirdas prie Maskvos vartų (Stasio Ušinsko drobė), Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas Žalgirio mūšyje (dail. Adomas Galdikas), Vytautas Didysis Lucko pilyje 1429 m. (dail. Stasys Ušinskas), Vilniaus akademijos įsteigimas, 1579 m. (dail. Adomas Smetona), Napoleonas Vilniuje, 1812 m. ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais (abu Petro Kalpoko). Parodoje šie monumentaliosios tapybos darbai buvo eksponuojami su žemėlapiais. Jie turėjo parodyti, kokios buvo senosios lietuvių gyventos žemės.


Modernumo ir tradiciškumo jungtis


Nuotraukose matyti išties įspūdingos modernios architektūros Lietuvos paviljonas (architektas Algirdas Šalkauskis). Fasado plokštumą paįvairino Vytis, o prie įėjimo stovėjo Juozo Mikėno skulptūra Lietuva. Mūsų kraštą simbolizavo moters figūra, vienoje rankoje laikanti plasnojantį balandį, o kitoje – javų pėdą. Siekta sukurti žemės ūkio krašto įvaizdį. Modernios formos vyravo tik racionalistinės stilistikos pastato išorėje. Viduje Garbės salėje lankytojus pasitiko didinga Vytauto Didžiojo skulptūra (skulptorius Vytautas Kašuba), o sienas puošė monumentalius istorinius įvykius vaizduojančios drobės. Be septynių istorinės tematikos paveikslų ten buvo ir didžiulis Stasio Ušinsko pano, kuriame vaizduojama Lietuvos švietimo istorija.

Taigi Lietuva prisistatė kaip sena, gal šiek tiek istorijos išvarginta ir gerokai konservatyvi Europos valstybė. Pasirinkti Lietuvos istorijos svarbiausi momentai lankytojams tikriausiai turėjo teikti įspūdį (bent jau sprendžiant iš to meto lietuviškos spaudos ir lankytojų prisiminimų), kad tai iš pasakų, padavimų ir sapnų išplaukęs kraštas. Daugeliui lankytojų buvo nelengva suvokti, kaip tokia didelė ir praeityje galinga valstybė galėjo išvis išnykti iš Europos žemėlapio, o atsikūrė maža respublika, siekianti ryžtingai judėti modernėjimo link. Istoriniais momentais ir norėta pateikti Lietuvos didingą praeitį, o kiti eksponatai turėjo liudyti šalies dabartį ir modernumo siekį.

Tiesa, JAV lietuvių ano meto spaudoje pasitaikė ir kritinių straipsnių: esą, lietuviai parodos lankytojų Niujorke dėmesį nukreipė į per senus laikus. Gal, girdi, vertėjo pasinaudoti dalyvavimo Pasaulinės parodos Paryžiuje 1937 m. patyrimu ir vežti į Niujorką ne istorines drobes, bet konkrečių menininkų darbus. Žodžiu, vertintojai tarsi pasidalijo į dvi stovyklas – tradiciško, konservatyvesnio mąstymo ir moderniškesnio požiūrio atstovus.

Kita vertus, lietuvius galima suprasti, nes ne ką gudriau prisistatė ir lenkai. Jie demonstravo Šv. Luko brolijos tapytus pano, kuriuose vaizduojami istoriniai siužetai. Viename jų Boleslovas Narsusis sveikina Otoną III, atvykusį į Gniezną pagerbti Šv. Vaitiekaus relikvijų. Kituose vaizduojamas Lietuvos krikštas, Liublino unija, Varšuvos konfederacija, Vienos apsiaustis, Gegužės 3-iosios Konstitucijos paskelbimas. Vadinasi, žymi Lietuvos istorijos dalis Pasaulinėje parodoje buvo pristatyta kaip Lenkijos valstybės istorija. Suprantama, kodėl lietuviams taip rūpėjo prisistatyti pasauliui, kuris jau buvo spėjęs visiškai pamiršti istorinę Lietuvą. Norėta pabrėžti, kad net ir praeityje Lietuva nebuvo ištirpusi Lenkijoje, o buvo savarankiškų valstybių sąjungoje. Taigi Pasaulinėje parodoje vyko ideologinė, politinė ir diplomatinė kova per ekspozicijas ir konkrečius eksponatus.


Lietuva gyveno nerimo dienas


1939 m. rugsėjo 10-ąją Pasaulinėje parodoje Niujorke buvo Lietuvos diena, tačiau oficialių asmenų iš Lietuvos nebuvo. Svarbiausias vaidmuo teko JAV lietuviams: Lietuvos ambasados ir konsulatų JAV oficialiems asmenims, Juozo Žilevičiaus chorui, lietuvių surengtai dainų ir šokių šventei, kurioje dalyvavo Stilsonaitės vadovaujama tautinių šokių grupė. Amerikos lietuviams Lietuvos dalyvavimas Pasaulinėje parodoje Niujorke buvo nepaprastos reikšmės įvykis. Išeivijos spaudoje visa tai buvo plačiai aprašoma, komentuojama, vertinama, o Lietuvos to meto spaudoje jau vyravo visai kitos temos ir nuotaikos. Lenkijoje jau 10 dienų vyko karo veiksmai su Vokietija, dar po savaitės į Lenkiją įsiveržė Raudonoji armija.

Lietuva atsidūrė lemtingų įvykių išvakarėse, faktiškai Niujorko pasaulinė paroda buvo paskutinis Lietuvos kaip savarankiškos valstybės prisistatymas pasauliui. Jau 1940-aisiais Lietuvos valstybei Europos politiniame žemėlapyje buvo lemta išnykti – pusei šimto metų.