Asmenybės

Ingės Lukšaitės schemoje kultūros taikomajai sferai tenka centrinė vieta, visai neatsitiktinai pavaizduota panaši į širdį. Naujovių taikymui reikia paskatų ir galimybių jas įsisavinti, nes pavergti, okupuoti, po diktatorių padu gyvenantys kraštai, mažos tautelės tų galimybių paprastai neturi.

Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos gyventojai nuo seno itin daug dėmesio skiria savo kraštiečių ir kitų mūsų rašytojų kūrybai, jų atminimui įamžinti, kuria ir puoselėja savas literatūrines tradicijas.
Sunkiais karo ir pokario metais Svėdasų valsčiaus bendruomenė miestelio aikštėje išsaugojo žymiam savo kraštiečiui, lietuvių literatūros klasikui, švietėjui, Vytauto Didžiojo universiteto docentui, kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui 1937 m. pastatytą paminklą, jo vardu yra pavadinę svarbiausią miestelio gatvę, o prieš 20 metų šį vardą, ilgai draustą tarybinės valdžios, vėl grąžino Svėdasų gimnazijai.

Ką žmogui gyventi reiškia šalia vandens telkinio? Nelygu koks tas vanduo – upė, ežeras, marios ar jūra. Upė leidžia žmogui tvirtai pajusti ne tik kryptingą tėkmę, bet ir kito kranto artumą, skatina lyginti krantų vaizdus, išmoko paralelių panaudos meistriškumo. Ežeras dažniausiai suteikia augmenija apglėbtų vandenų ramybės pojūtį, harmonizuoja, savo apvalumu ir žmogų daro apvalesnį, minkštesnį, o jei ir pasitaiko koks ištįsėlis, tai verčia prisiminti susisiekiančių indų teoriją ir praktiką.

Kovo 6 dieną Signatarų namuose paminėtos 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, pirmojo pagal LR Konstituciją išrinkto Lietuvos Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio (1885 02 26–1969 09 22) 125-osios gimimo metinės. Signatarų namuose ta proga atidaryta prezidentui Aleksandrui Stulginskiui skirta ekspozicija. Renginyje kalbėjo knygos apie prezidentą A. Stulginskį autorius istorikas, diplomatas, rašytojas prof. Alfonsas Eidintas, prisiminimais dalijosi A. Stulginskio giminaitė Ona Žiugždienė ir selekcininkas Algirdas Lukoševičius, kuriam 1957–1959 m. teko kartu dirbti su iš tremties grįžusiu A. Stulginskiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje.

1851 m. caro valdžia nutarė statyti 1250 km ilgio Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. S. Kerbedį paskyrė geležinkelio statinių vyriausiuoju inžinieriumi, taigi jo žinioje buvo tiltų ir tunelių statyba.
Peterburgo–Varšuvos geležinkelio trasa buvo numatyta nuo Peterburgo per Vilnių iki Bialystoko. Geležinkelis kirto keletą plačių upių: Lugą, Velikają, Dauguvą, Nerį, Nemuną. Tiltus per šias upes reikėjo statyti jau ne medinius, kaip daugiausia buvo XIX a. pradžioje, o iš naujausių, patikimų ir ilgaamžių medžiagų. Tuo metu plieno dar nebuvo, bet, kaip minėta, geležį jau valcavo, todėl iš geležies imta gaminti metalines santvaras.

Būna prasmingų sutapimų, tarsi nulemtų iš aukščiau. Kovo 10-ąją 80 metų sukako mūsų Poetui Justinui Marcinkevičiui, kovo 11-ąją minėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Kad esama gilaus vidinio ryšio tarp šių sukaktuvių, tikriausiai nėra reikalo įrodinėti, viena be kito tarsi neįmanoma, kaip priežasties ir pasekmės ryšys. Vargu ar būtų išaušusi lemtinga Kovo 11-oji, jeigu nebūtų gyva ir sveika tauta, o jos gyvastį ir dvasinę sveikatą daug dešimtmečių palaikė ir papildė Justino Marcinkevičiaus kūryba. Ir paties Poeto asmenybė, kuri mums yra kaip moralinis imperatyvas.

Paryžiuje kovo 16 d. Jurgio Baltrušaičio anūkas Jeanas Baltrušaitis Lietuvos ambasadai Prancūzijoje perdavė Baltrušaičių šeimos archyvą.

Baigiantis 2009-iesiems metams skaitytojai sulaukė gamtos mokslų daktaro, ilgamečio Vilniaus universiteto dėstytojo, buvusio disidento ir politinio kalinio doc. Vytauto Skuodžio dviejų knygų – Mokslo ir gyvenimo baruose, Geologija – dalis gyvenimo. Atidesnis skaitytojas, prieš pradėdamas pažintį su leidiniais, pastebės priminimą, kad knygos parengtos Vytauto Skuodžio 80-ies metų sukakčiai paminėti.

Geriems sumanymams įgyvendinti dažnai prireikia sėkmingų sutapimų – už sėkmę atsakinga mūza nemėgsta vaikščioti viena. Keletas tų sutapimų pažiro vasario pradžioje kartu su įsisiautėjusiomis pūgomis, kuriomis ši žiema ypač dosni.

Stebėtinas senų nuotraukų įtaigumas, nors nėra jose judesio ar ypatingų efektų. Tiesiog susikaupę pozuojantys žmonės, žiūrintys į objektyvą kaip į paslaptingą „juodąją skylę“, o gal laiko mašiną, kuri juos iš anuometės dabarties akies mirksniu nuneš į nenuspėjamą ateitį, padarys nemirtingus. Nemirtingus bent jau savo vaikaičiams ir provaikaičiams, kuriems gal rūpės šeimos ir giminės šaknys. Naivus tikėjimas, bet vertas pagarbos kaip tikrumo ir žmogiškumo pasireiškimas.