Asmenybės

Rugpjūčio pradžioje Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta nauja knyga „Elena Eringienė iš Moncevičių giminės“. Pristatymo metu dalyvavo gausios Moncevičių giminės nariai priešakyje su profesore, jos dukterimis gydytojomis Elena Eringyte-Grikieniene ir Vaiva Eringyte. Tęsiame reportažą iš renginio.

Savo poetinių nuopelnų Stanislovas Dagilis nepervertino. Viename eilėraštyje yra pasakęs: „Aš prastas Dagilis, bebalsis, besylis...“. Tai perdėtas kuklumas. Giedojo Lietuvą kaip mokėjo ir dažnai labai gerai jam išeidavo. Tuo metu tokių Dagilių Lietuvai labai reikėjo, gal net labiau negu puošniomis plunksnomis pasidabinusių povų. Juozas Tumas-Vaižgantas, būdamas katalikų kunigas, nepasibodėjo pagerbti 1915 m. mirusio S. Dagilio atminimo, kai 1923 m. Biržai minėjo poeto 80-ąsias gimimo metines.

Studentas, kuriam trūksta idealizmo, negali būti mokslininkas, todėl profesoriaus pareiga įkvėpti jam idealizmo, o pats profesorius be jokio idealizmo taip pat negali būti mokslininkas ar geras mokytojas.
Konstantinas Regelis

Įvairaus plauko tautos protintojai, įsijautę į savanoriškų pamokslautojų vaidmenį, savo tėvynainiams negaili kritikos už nenorą keistis, nesugebėjimą naujai mąstyti, prikiša baudžiauninko kompleksą, kurio lietuviai, girdi, vis dar nesugeba atsikratyti. Tačiau jei galvojame apie ateitį, būkime teisingi praeičiai: ne baudžiauninkai išdavinėjo ir pardavinėjo tėvynę Lietuvą, ne valstiečiai ir ne ūkininkai ją mainė ir keitė į kitas, dažniausiai tariamas ir vienadienes, vertybes. Kauno technologijos universiteto profesorius dr. Stanislovas Masiokas siūlo prisiminti, kad 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrėjai, pirmieji politikai, diplomatai, mokslininkai ir kultūros veikėjai buvo pirmos kartos nuo žagrės lietuvių inteligentai.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad pirmoji moteris, apgynusi filosofijos daktaro disertaciją ir gavusi daktaro diplomą, buvo Elena Lukrecija Kornaro, gyvenusi XVII amžiuje Venecijoje. Tačiau tokios žinios filosofijos istorijoje, bent jau iki XX amžiaus, yra kažkas daugiau negu retos. Lietuvoje šios srities pirmeive tikriausiai galima laikyti Kristiną Rickevičiūtę (1922–1984), kuri 1962 m. apgynė disertaciją iš logikos. Po to padėtis ėmė ryškiai keistis. Filosofijos disertacijas viena po kitos apgynė Rūta Gudaitytė, Bronė Černienė, Jūratė Skersytė, Danutė Kapačiauskienė, o dar truputį vėliau – Leonarda Jekentaitė. Šios moterys, galima sakyti, papildė filosofiją ne tik naujais vardais, bet ir naujais turinio motyvais

Gal prieš du mėnesius išleistos knygos, kurią dabar ketiname pristatyti skaitytojams (A. Pupkis, Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba. Monografija. – Vilnius: „Trys žvaigždutės“, 2010. – 600 p.), įvadiniame skyrelyje Andriaus Ašmanto kūrybinis palikimas ir jo tyrimas Aldonas Pupkis yra nupasakojęs, kaip 1962–1965 m., būdamas Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto Bendrosios fonetikos ir metodikos katedros aspirantas, kažkurioje didžiojoje miesto bibliotekoje vartęs lietuvišką prieškarinių metų Gimtąją kalbą. Jo dėmesį taip patraukę Ašmanto straipsniai iš šnekamosios kalbos kultūros ir fonetikos, jog jų sukeltas įspūdis „neišblėsęs išliko ištisus dešimtmečius“ (citatos iš nurodytos knygos toliau žymimos be kitų nuorodų, tik puslapis: p. 9).

Užbaigiame pašnekesį apie lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) darbus ir reikšmę Lietuvos teatrologijai ir teatro istorijos tyrinėjimams. Mūsų pašnekovas – humanitarinių mokslų daktaras docentas Aleksandras GUOBYS, V. Maknio gimimo metinių 100-mečiui pažymėti pasirodžiusio jo Raštų dvitomio sudarytojas.

Navikų imunologijos Lietuvoje pradininkė ir viena iš eksperimentinės onkologijos šalyje pradininkių profesorė Elena Eringienė per savo gyvenimą atliko daug reikšmingų darbų, o reikšmingiausiais pastarųjų kelerių metų darbais laiko du iš jų. Abu susiję su knyga. Visai natūralu, kad mokslininkas, kaip ir kiekvienas glaudžiai su knyga susijęs žmogus, svarbiausią savo gyvenimo piramidę statosi iš knygų. Galimas dalykas, kad Elenos Eringienės knygų piramidės pagrindą sudaro dvi solidžios monografijos: Vėžys ir Vėžio profilaktikos problemos (pastaroji parengta su bendraautoriais) – profesorės onkologijos ir imunologijos mokslinių tyrinėjimų darbai.

Mokslo istorikas Niujorko politechnikos universiteto prof. Romualdas Šviedrys toliau kalba apie tai, kodėl jam įdomu atvykti į Lietuvą ir kokių kūrybinių paskatų jis čia gauna, nepaisant visų sunkumų, trūkumų ir keistinų dalykų.

Su publicistu, puikiu oratoriumi ir visuomeniškai stebėtinai aktyviu žmogumi – juk skautas! – Viliumi BRAŽĖNU bendravome Vilniaus universiteto Eksperimentinės klinikinės medicinos instituto Gerontologijos ir reabilitacijos centre, o kalbant paprasčiau – senelių globos namuose Vilniaus Jeruzalėje. „Mokslo Lietuva“ yra spausdinusi nemažai pokalbių su Viliumi Bražėnu, vienas dėkingas skaitytojas net pageidavo, kad tie pašnekesiai būtų sudėti į atskirą tinklapio vietą, kad besidomintiesiems būtų mažiau rūpesčio juos susirasti.