Profesorė Elena Eringienė Moncevičių giminės veidrodyje

Navikų imunologijos Lietuvoje pradininkė ir viena iš eksperimentinės onkologijos šalyje pradininkių profesorė Elena Eringienė per savo gyvenimą atliko daug reikšmingų darbų, o reikšmingiausiais pastarųjų kelerių metų darbais laiko du iš jų. Abu susiję su knyga. Visai natūralu, kad mokslininkas, kaip ir kiekvienas glaudžiai su knyga susijęs žmogus, svarbiausią savo gyvenimo piramidę statosi iš knygų. Galimas dalykas, kad Elenos Eringienės knygų piramidės pagrindą sudaro dvi solidžios monografijos: Vėžys ir Vėžio profilaktikos problemos (pastaroji parengta su bendraautoriais) – profesorės onkologijos ir imunologijos mokslinių tyrinėjimų darbai. Juose išdėstyta ir originali vėžio kilmės teorija. Medicinos pasaulis neskuba profesorės suformuluotos teorijos visuotinai pripažinti, bet ir sukritikuoti, galutinai atmesti neturi spėkų – dažna išradėjų ir atradėjų dalia, kai pripažinimo tenka laukti dešimtmečius, o dauguma išvis nesulaukia. Užtat koks džiaugsmas būna ainiams, jeigu tiesa vis dėlto nugali, tada po kaulelį narstomi visi, kurie naujai teorijai priešinosi, abejojo ar nedrąsiai, kartais ne viešai kolegų būrelyje pritardavo. Sunkus pažinimo kelias, ir jeigu atradėjams ar novatoriams kas pavydi, tai dažniausiai tik atgaline data, kai iš laiko perspektyvos atsisijoja grūdai nuo pelų, o naujovė savo naujumu ir drąsa nieko nebestebina ir neerzina.

Iš to, kas pasakyta, galima padaryti vieną svarbią išvadą: mąstyti ir vertinti reikėtų ne iš šiandienos ir net ne dabarties pozicijų, bet iš ateities perspektyvos. Žinoma, jeigu tai apskritai įmanoma, nes pamokslą pasakyti paprasčiau, negu įgyvendinti kad ir mažą dalį išsakytų minčių. Ypač jei tos mintys skiriamos kitiems.

Grįžkime prie knygų piramidės įvaizdžio. Jei jos pagrindą sudaro Elenos Eringienės mokslinei veiklai skirtosios monografijos, tai piramidės viršūnėje žėri dvi kito pobūdžio knygos – Profesorius Kazys Ėringis ir spaustuvės dažais dar kvepianti knyga Elena Eringienė iš Moncevičių giminės. Iš profesorės lūpų teko girdėti, kad jai tai pačios brangiausios ir reikšmingiausios knygos, jas išleidusi ji jaučiasi atlikusi svarbiausią savo gyvenimo užduotį*.

Mokytoją sveikino praėjus 65 metams

Šių metų rugpjūčio 7 d. Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje vyko knygos Elena Eringienė iš Moncevičių giminės pristatymas. Dalyvavo šios giminės nariai, sujaudino profesorės Eringienės buvusiųjų mokinių sveikinimai. Nepamiršo savo aštuoniolikmetės mokytojos, kuri buvo dar tik mergaičiukė, 1945 m. baigusi gimnaziją ir pradėjusi mokytojos „karjerą“ Šatraminių keturių skyrių pradžios mokykloje Skuodo rajone. Tai buvo – net sunku patikėti – prieš 65 metus, bet yra žmonių, kurie to nepamiršo ir ligi šiol išsaugojo dėkingumą savo pirmajai mokytojai. Ar gali tokie dalykai nejaudinti?

Knygos, o kartu ir visos Moncevičių giminės, pristatymo metu prisiminta daug išraiškingų gyvenimo epizodų, kurie tik patvirtino, kad žmonėse nieko nepasimiršta, o geri darbai yra tiek tvarūs, kiek siekia žmonių atmintis. Ji ne beribė, ir puiku, jeigu gali būti įtvirtinta juodu ant balto, virsta knyga ar bent yra užfiksuojama. Lyg ir maži gyvenimo epizodai iš turiningo profesorės gyvenimo, bet kiek daug verti. Daugelis žmonių nuoširdžiai dėkojo šiai moteriai gal net ne tiek kaip profesorei, bet kaip mokytojai ir svarbiausia – kaip Žmogui. O toks įvertinimas pelnomas ne vien už mokslinius laipsnius ar pedagoginius vardus. Paprasti biografijos faktai, bet kokie išraiškingi, priverčiantys mąstyti ne vien apie buitį, bet ir būtį. Pradedu suprasti, kad žodis „paprasti“ šiuo atveju visiškai netinka. Tariamame paprastume kartais atsiskleidžia didžiosios gyvenimo vertybės, kuriomis ir gyva mūsų tauta, išlikusi po amžiais trukusių lenkinimų, rusinimų, ilgus dešimtmečius užsitęsusio sovietinimo.

Bado streikas dėl mokyklos

Mintimis pasekime mergaičiukės banguotais plaukais iš Mončių kaimo kad ir trumpą gyvenimo atkarpą. Gal ji padės mums suprasti, kaip formuojasi žmogus, iš kokių gimtinės šulinių ar šaltinių semiasi gaivaus vandens, kuriuo malšina troškulį visą likusį gyvenimą.

Profesorė kilusi iš paskutiniųjų Moncevičių šeimos buvusiame Mončių kaime. Jos mama – Teresė Viršilaitė (1900–1951), tėvelis – Vytautas Moncevičius (1902–1961) išaugino devynis vaikus (viena dukrytė mirė trijų mėnesių). Visi gimė ir augo tame pačiame 1823 m. suręstame name, kuris bent jau nuotraukose nedaro labai didelio įspūdžio, nors močiutės pasakojimu, tai buvęs L raidės formos namas su 3 kaminais. Tačiau troba kaip troba, anoks ten dvaras, labiau primena ūkininko sodybą, bet ne dvarelį, tegu ir plikbajorio. Įspūdis gali būti ir klaidinantis, nes nuotraukos perteikia jau nugyventą sodybą. Ir vis dėlto tai gimtinė, tokia vienintelė ir nepakartojama.

Elenutė mokėsi Mončių keturių skyrių pradžios mokykloje, bet nedaug trūko, kad tie skyriai jos gyvenime būtų pirmieji ir paskutiniai. Mat tėvai buvo nusprendę, kad šitiek mokslų mergaitei pakaks, nes šeima gausi, tėvams sunku verstis, o pagalbininkė namų ūkyje reikalinga. Kai 1937 m. rugsėjo 1-ąją Elenutė jau ne pati išsirengė į mokslus, bet nuvedė brolį Petrą į Mončių pradžios mokyklos pirmą skyrių, mokytoja Petronėlė Mačernytė-Laučienė labai nustebo: tokia gabi mokinė ir neišvažiavo toliau mokytis?

Mokytojos priekaištai krito į parengtą dirvą, nes meilę knygai ir mokslui mergaitei įžiebė močiutė Marija Racevičiūtė-Moncevičienė, Palangos progimnazijos auklėtinė. Gal todėl visai neatsitiktinai ne tik tėvams, bet ir seneliams dedikuota naujoji knyga. Trumpai tariant, Mončių mokyklėlėje palikusi broliuką ir grįždama namo mergaitė jau buvo tvirtai apsisprendusi, kad jai reikia mokytis. Ašaros ir „bado streikas“ tėvams turėjo būti svarus įrodymas, kad apsisprendimas baigtinis ir neatšaukiamas. Močiutė, kuri gyveno kitame trobos gale, šį Eliusės apsisprendimą palaikė, o tėvas priešinosi tris paras, bet toliau neįstengė. Atlyžo, pakinkė arklį ir nuvežė dukterį į Darbėnų mokyklą tęsti mokslų.

Vėliau mokslus tęsė Palangos ir Kretingos gimnazijose. 1940–1944 m. Kretingos gimnazijoje buvo pirmoji mokinė klasėje, o 1943 m. išrinkta gimnazijos pirmąja mokine. Paskutinius metus mokėsi Skuodo gimnazijoje, kuri buvo iškelta į Mosėdį, nes 1945 m. pavasarį Skuodas apšaudytas iš Liepojos fronto – prie Baltijos jūros prispausti vokiečiai atsidūrė „Kuršo katile“ ir atkakliai priešinosi.

Vidurinį mokslą Elena Moncevičiūtė vienintelė iš Kretingos rajono baigė aukso medaliu. Šis faktas buvo paminėtas rajono spaudoje, bet medalininkės pavardė nebuvo nurodyta. Maža to, Kretingos apskrities švietimo skyrius jai neišdavė charakteristikos pažymėjimo, būtino kiekvienam norinčiam stoti į Vilniaus universitetą. Kas nutiko? Per brandos atestato teikimo iškilmes Skuodo gimnazijoje aukso medalininkė pasakė išleistuvių kalbą, kurioje buvo užuominų apie Sibiro tremtinius. To pakako. Leidimo stoti į universitetą nedavė ir LTSR švietimo ministras Juozas Žiugžda, pas kurį abiturientė buvo nuvažiavusi. Visas didžiąsias svajones teko derinti su gyvenimo realybe.

Aštuoniolikmetės močiutės piktumo priežastis

Štai tada gabuolė abiturientė ir pradėjo mokytojauti Šatraminių keturių skyrių pradžios mokykloje. Galima suprasti ir kaip persitvarkymą darbu – kad ateityje per prakalbas nekalbėtų, kas valdžiai nepatinka. 49 visų skyrių mokiniai vienoje patalpoje – visus reikėjo suvaldyti ir užimti užduotimis. Aštuoniolikmetė mokytoja viena mokė visų dalykų, nes taip reikėjo. Nuotraukose su Šatraminių mokiniais mokytoja visur vienoda: sėdi rankas sunėrusi ant krūtinės, veido išraiška rūsti. Kai profesorės dukraitės Rūta ir Gintarė Grikienytės stalčiuje aptiko tokios neįprastos savo aštuoniolikmetės močiutės su mokiniais nuotraukas, labai nustebo, nes tokios rūsčios mokytojos tikriausiai dar nebuvo mačiusios. Taip pat ir savo močiutės. Ji paaiškino savo piktumo priežastį – kad vaikai klausytų.

Ir klausė, neklusniuosius palikdavo po pamokų, o tai buvo labai griežta bausmė. Nepamirškime, kad tais laikais bent jau kaimo mokyklų mokiniai savo mokytojus labai gerbė ir jų klausė. Jaunąją mokytoją gerbė ir jų tėveliai. Suprantama dėl ko – jai patikėtą darbą ji dirbo iš širdies. „Šios jaunos mokytojos laukia didelė ateitis“, – kalbėjo Šatraminių kaimo žmonės, o juk ne apie kiekvieną taip pasakoma. Kartą iš gretimo Daukšių kaimo nepažįstama moteris atsivedė aštuonmetę mergaitę ir paprašė mokytojos ją pasiimti kartu gyventi, mokyti ir ja rūpintis. Mat tėvas girtuoklis, mergytės gyvenimas – ne pyragai.

Tokios atsakomybės už tą mergaitę aštuoniolikmetė mokytoja negalėjo prisiimti, nes ir sąlygų neturėjo, bet ši istorija profesorės ligi šiol neapleidžia. Nuo to meto ėmė svajoti apie mokyklą bedaliams vaikams ir ši mintis neslopsta. Profesorė apie didžiausią gyvenimo svajonę kalbėjusi ir per knygos pristatymą, jaučiasi jos taip ir neįgyvendinusi. Susitikimuose su žmonėmis ir spaudoje visados prašo nedovanoti jai gėlių per jubiliejus, geriau paaukoti pagal išgales Lietuvos vaikams. Po akcijos vieno jubiliejaus metu 1300 surinktų litų E. Eringienė pervedė į SOS vaikų kaimo banko sąskaitą, kitą kartą panašiame renginyje paaukotą 300 litų sumelę įnešė organizacijai Gelbėkite vaikus.

Į savo gyvenimo tiesiąją

Grįžkime į tuos laikus, kai jaunoji mokytoja dirbo su pusšimčiu Šatraminių mokyklos mokinių. Dauguma jų išėjo į žmones, geruoju mini savo mokytoją. Uoli mokytoja metų pabaigoje gavo Kretingos apskrities švietimo skyriaus leidimą stoti į Vilniaus pedagoginio instituto Matematikos-fizikos fakultetą neakivaizdiniu būdu ir vykti į žiemos sesiją. Sportininkų kalba kalbant, mūsų rašinio svarbiausioji herojė išėjo į savo gyvenimo tiesiąją, kuri ją atves į mokslinės veiklos kelią, leis įgyvendinti daugelį svajonių, nors gyvenimas nebus vien rožių žiedais klotas. Likimas barstys po jos kojomis ir spyglių, tarsi iki galo norėdamas išbandyti šios žemaitės moters stiprybę.

Eleną Moncevičiūtę traukė medicina, nors mokykloje sekėsi matematika, fizika ir kiti dalykai. Kodėl rinkosi ir galų gale savo likimą susiejo su medicina? Tvirtina, kad galvoseną ir apsisprendimą paveikė karo metų įspūdžiai. Matė tiek daug žmonių vargo, kančių ir skausmų, kad tik medicinoje įžvelgė didžiausias galimybes veiksmingiausiai padėti žmonėms. Todėl ryžosi iš Pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus pereiti studijuoti į Vilniaus universitetą. Kaip aukso medalininkei jai buvo paprasčiau, tad 1946 m. prieš rugsėjo pradžią kartu su kitais dokumentais į universitetą pristatė ir Kretingos apskrities švietimo skyriaus išduotą tą pačią charakteristiką-leidimą studijuoti institute lyg apeidama draudimą stoti į Vilniaus universitetą. Tokio dokumento pakako, be egzaminų buvo priimta į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą gydomosios medicinos specialybę.

Mažo raštelio magiška galia

Nuo Vilniaus universiteto prasideda visiškai naujas Elenos Moncevičiūtės gyvenimo etapas. Ligi tol buvo daug vingių, už kiekvieno iš jų buvo galima užkliūti ir gyvenimas būtų pakrypęs visai kita linkme. Stipri žemaitės asmenybė, iš šeimos nuo mažens įgijusi diegtąsias katalikiškąsias vertybes, išlavinusi įgimtus gabumus, nepaisydama nepalankių aplinkybių, sugebėjo prasiveržti į savo gyvenimo maratono tiesiąją. Mokslininkės karjerai nesirengė, net ir nesvajojo. Tiesa, buvo aktyvi studentų mokslinės draugijos narė, parengė ir perskaitė 11 pranešimų SMD konferencijose. Atrodo, kad tikrasis postūmis į mokslą buvo prof. Vytauto Girdzijausko raštelis vienos SMD konferencijos 1951 m. metu, kai E. Moncevičiūtė buvo priešpaskutinio kurso studentė. Profesorius rašė esąs sužavėtas jos pranešimu – rimtu, pagrįstu, giliu, skirtu subtiliems žmogaus organizmo atsparumo mechanizmams. Profesorius primygtinai skatino imtis mokslinių tyrinėjimų veiklos, gilintis į literatūrą, kaupti klinikinę ir eksperimentinę medžiagą, pranašavo puikią mokslininkės ateitį.

Atrodytų, tik raštelis, atėjęs per konferencijos dalyvių rankas, bet jis turėjo magišką reikšmę, suteikė pasitikėjimo savo jėgomis ir nukreipė tikslingai mokslininkės veiklai. Žinoma, iki darbo pradžios mikrobiologijos ir onkologijos kryptyje, savitos navikinių ligų kilmės teorijos suformavimo dar turėjo praeiti ne vieni metai, bet postūmis buvo duotas. Jų buvo dar ne vienas, ir kas pasakys, kuris iš jų svarbiausias?

Daugiašakė ir daugiašaknė knyga

Didelis profesorės laimėjimas, kad paskutiniosios knygos leidybai ji sugebėjo suburti visą plačią Moncevičių giminę. Ir ne vien ją, ką byloja knygą puošiantis garbingų žemaičių giminių herbai. Knygą reprezentuoja ne tik ant viršelio įdėtas žemaičių bajorų Moncevičių herbas Slizenis, bet ir kitų žemaičių giminių herbai. 4-ame priešlapyje pristatomi Rimkevičių herbas Pobogas ir Choromanskių herbas Liubičius, o 3-iame viršelyje puikuojasi Poplavskių herbas Tčaska ir Racevičių – Buivolo galva. Heraldikos mėgėjams tai jau savaime patraukli ir informatyvi knyga, krašto ir mokslo istorija besidominčiajam pravers įvairiais ir gal skirtingais aspektais, o medikui, ypač onkologijos ir imunologijos krypčių atstovams – tai veikalas apie jų kolegės ilgametę ir labai produktyvią mokslinę veiklą. Daugiašakė, ir jei taip galima išsireikšti, daugiašaknė knyga. Jeigu giminės istoriją įsivaizduosime kaip plačiašakį medį, o genealogijos tyrinėtojai būtent tokiu vaizdiniu remiasi, tai nė viena iš tų šakų nežaliuos ir negyvuos, jei nebus medžio šaknų.

Dedikacijoje rašoma, kad knyga skirta brangiems seneliams Marijai Racevičiūtei ir Leonui Moncevičiams, Barborai Šedvydytei ir Jokimui Viršilams, tai pat tėveliams Teresei Viršilaitei ir Vytautui Moncevičiams atminti. Vien tėveliais ir seneliais knygos sudarytojos nesitenkina, užgriebia daug platesnį ir gilesnį giminės praeities klodą. Per du šimtai knygos puslapių (iš 748-ių), visa antroji knygos dalis pavadinta Moncevičių gyvenimas šimtamečių topolių paunksmėje, skirta Moncevičių giminės šaknims, kurios persipynusios su Poplavskiais, Racevičiais, Rimkevičiais, Choromanskiais ir kitomis giminėmis.

Pateikiama nemažai išsaugotos dokumentinės medžiagos ir tai knygai suteikia solidumo ir dar didesnės išliekamosios vertės. Kad ir Poplavskių giminės genealogijos išrašas iš Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų knygų ir to išrašo faksimilė. Tokių ir panašių išrašų Lietuvos bajorams prireikė po to, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė 1795 m. buvo okupuota Rusijos. Užgrobtame krašte net 15 proc. gyventojų pasirodė besą bajorų laisvėmis privilegijuotų gyventojų, kai Rusijos imperijoje tebuvo vos 3 proc. bajorų. Su tokia „nelygybe“ carinė valdžia nesitaikstė, nes net jei didelė dalis tų bajorų ir buvo praradę savo turtus ir įtaką, neretai vienodai su valstiečiais dirbdavo žemę ir taip pelnėsi duoną, bet garbės ir orumo nesijautė praradę. Jie nepamiršo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idealų, juose gyva buvo istorinė savimonė, o pavergtos tėvynės laisvė buvo jų svajonių išsipildymo viršūnė. Svajonėmis neapsiribota, veikta tėvynės labui, ką parodė napoleonmetis, kai Lietuvos ir Lenkijos bajorai palaikė Europos didįjį žygį į Maskvą, nes tikėjosi po laimėtos kampanijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir savo teisių atstatymo. Kitaip tariant, bajorai visados buvo tas sausas parakas, kuris tik ir laukė progos užsiliepsnoti. Tą akivaizdžiai parodė 1831 ir 1863 m. sukilimai.

Caro valdžiai nebuvo jokia paslaptis, kokią priešišką jėgą pavergtame krašte sudaro Lietuvos bajorija. Prasidėjo Lietuvos bajorų persekiojimas, pareikalauta dokumentais įrodyti savo priklausomybę bajorų luomui. Ši prieš Lietuvos bajorus taikyta represinė priemonė genealogams ir istorikams dabar bent tuo pasitarnauja, kad XIX a. Lietuvos bajorus privertė nupūsti dulkes nuo senų skrynių, kuriose buvo saugomi jų giminės išlikę dokumentai. Blogiau buvo tiems, kurie per karus, gaisrus, ir kitas ištikusias nelaimes senųjų giminės privilegijas patvirtinančių dokumentų nesugebėjo išsaugoti. Prasidėjo dokumentų karštligiškos paieškos, nors lig tol tų senų popierių nelabai kam prireikdavo. Lietuvos bajorai staiga susirūpino savo genealogijos šaknų paieškomis ir ypač dokumentišku tų šaknų patvirtinimu. Giminės genealogija susidomėjo ir plikbajoriai, kurių ligtolinis pasididžiavimas buvo tik onoras ir šoblė prie šono, tegu kartais ir medinė.

Iš Jotvos žemės atėjo į Žemaitiją

Iš Poplavskių giminės genealogijos išrašo aiškėja, kad giminės pradininkas Simonas Janovičius Poplavskis bajorų titulu buvo pagerbtas Lenkijos Karūnoje, Bransko kunigaikštystėje, turėjo paveldimą valdą Sinevičiuose ir davė gyvybę sūnums Mikalojui ir Stanislavui. Įdomu, kad Bransko pavietas ir bajorų savivaldos centras į pietvakarius nuo Gardino (už 120 km) dokumente vadinamas kunigaikštyste, į ką dėmesį atkreipė ir prof. Kazys Eringis, vienas iš senųjų giminės dokumentų vertėjų. Jis, beje, spėjo, kad Poplavskių pavardė galėjusi kilti nuo Plavkos ar Plavskos upelio vardo Gardino krašte. K. Eringis net daro atsargią prielaidą, kad Pietų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jotvingių (Jotvos) bajorai Poplavskiai dalyvavo 1794 m. Kosciuškos sukilime, gal ir 1812 m. Napoleono karo žygyje, dalis žuvo ar išmirė ir tik 1819 m. jų palikuonys įrodė savo bajorišką kilmę. Kuo remdamasis taip tvirtino, ne visai aišku, bet jo pastabos įdėtos į knygą.

Kaip Poplavskiai atsidūrė Žemaitijoje? Grįžkime prie Simono Janovičiaus Poplavskio sūnaus Mikalojaus Simonovičiaus Poplavskio. Tai jo vaikaitis Juozapas Poplavskis persikėlė į Žemaitijos kunigaikštystę. Sunku pasakyti, ar pirmasis iš giminės savo likimą susiejo su Žemaitija, bet ilgainiui Poplavskių palikuonis sutinkame įvairiose Lietuvos vietovėse. Dokumentuose pirmapradė Poplavskių buveinė Žemaitijoje nurodoma Daukintiškių dvarvietė Pabutkalnio apylinkėse į pietus nuo Užvenčio miestelio. Idant visai nepasiklystume genealogijos ir vietovių labirinte, pasakysime tik tiek, kad vienas iš Poplavskių – Dominykas – bajorystę patvirtinantį diplomą Telšių pavieto įstaigoje užregistravo 1820 m. balandžio 8 dieną. Tas pats dokumentas bajorų seimelyje registruotas 1827 m. balandžio 8 d., o 1832 m. sausio 22 d. – Imperijos žinyboje. Iš tų bajorystės patvirtinimų daug kas aiškėja.

XIX a. pradžioje bajorus Poplavskius sutinkame Lenkimų apylinkėje dabartiniame Skuodo rajone. Benediktos Poplavskytės-Racevičienės dukros (profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės močiutė) dėka nuo XIX a. vidurio jau ne tik dokumentai, bet ir žmogiškoji atmintis gali padėti. Profesorės močiutės atmintis, o ji buvo pavydėtina, siekė plačiai ir toli. Pasakysime ir daugiau. Jeigu ne Marija Racevičiūtė-Moncevičienė, tai dar nežinia kaip būtų susiklostęs jos vaikaitės Elenutės likimas. Galimas daiktas, būtų viena iš daugybės Žemaitijos darbštuolių, puiki mama ir močiutė, bet apie jos laimėjimus moksle tikriausiai nieko negirdėtume, nes jų ir nebūtų. Gyvenimas galėjo pasisukti visai kita linkme.

Visada malonu aptikti pirminę priežastį, tada lengviau suvokti ir pasekmes. Tai štai močiutės Marijos įtaką būsimosios profesorės likimui, vadinasi, ir jos darbams tiesiog būtina prisiminti, bet tą padarysime kiek vėliau, nes viskam savas laikas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

*Elena Eringienė iš Moncevičių giminės/ [sudarytojos Elena Moncevičiūtė-Eringienė, Vaiva Eringytė, Elena Eringytė-Grikėnienė]. – Vilnius: Mokslotyros institutas, 2010. – 748 p.: faks., portr.– (Lietuvos mokslas; kn. 77).

Nuotraukose:

Profesorės Elenos Eringienės atliktas paskutinis didelis darbas – kartu su dukromis sudaryta ir išleista knyga „Elena Eringienė iš Moncevičių giminės“