Laikas, asmenybė, teatras... Vytauto Maknio fenomenas

Pradžia Nr. 13

Tęsiame pašnekesį apie lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) darbus ir reikšmę Lietuvos teatrologijai ir teatro istorijos tyrinėjimams. V. Maknys gyveno ir reiškėsi itin sunkiais mūsų kraštui laikais, kai istorinių lūžių, besikeičiančių santvarkų sąlygomis kūrybinei inteligentijai teko spręsti sudėtingas užduotis. Deja, Lietuvos teatrologijos mokslo atstovai gan skirtingai suvokė ir tas užduotis, ir savo priedermes nacionalinei kultūrai.

Žmogiškasis padorumas įmanomas

ML. Europinius mokslinio objektyvumo ir žmogiškojo padorumo principus V. Makniui diegė tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, malonu, kad pokario metais panašių principų laikėsi ir Maskvos teatrologas prof. G. Gojanas. Būta ir tikrų inteligentų, gilių žinovų, nors toje santvarkoje buvo reikalaujama laikytis pirmiausia klasinių principų. Prisimenu, universitete per dialektinio materializmo seminarą į klausimą – kas vis dėlto yra tiesa ir teisingumas vertinant iš marksistinių pozicijų? – dėstytojas atsakė: „Tai, kas naudinga nugalėjusiai klasei – proletariatui“. Visai garbingas atsakymas.

A. Guobys. Kokių reikalavimų buvome verčiami laikytis priminsiu štai tokiu pavyzdžiu. Maskva pradėjo publikuoti įvairius teatro istorijos šaltinius, dokumentus. Tokio pat pobūdžio dokumentų leidybą rekomendavo ir Lietuvai. Buvau įpareigotas Lietuvos literatūros ir meno archyve vadovauti kultūros istorijos dokumentiniams leidiniams parengti ir išleisti. Norėčiau paminėti keletą žmonių, prisidėjusių prie veiklos, kuri padėjo praverti sovietmečio užslaptintų saugyklų duris: V. Maknys, I. Vaišytė, V. Daunienė, P. Bielskis, B. Vaškelis, S. Nosevičiūtė, V. Limantas, V. Zabarauskas, B. Vaitkevičius ir kt. Tai sunkios ir nemalonios istorijos, kilusios santykiuose su „Glavlitu“, t. y. su cenzūros komiteto darbuotojais. Jie tuojau pat pareikalavo, kad į rengiamus Lietuvos teatro istorijos šaltinius nepatektų nė viena pavardė, jeigu jos savininkas pasitraukęs į Vakarus ar dalyvavo pasipriešinime prieš sovietų valdžią. Žodžiu, pusė parengtos knygos „Teatras. 1940–1960“ cenzoriai liepė išmesti – su skaudama širdimi tą ir buvome priversti daryti.

Tačiau svarbiausia, kad cenzoriam netinkamoje medžiagoje buvo ir spektaklių programos. Įžvalgiam skaitytojui tos programos svarbesnės už visus tekstus, nes iš premjerinių spektaklių programų galima daryti svarbias išvadas apie Lietuvos teatro reikalus. Sumanėme atskirai išleisti spektaklių premjerų programų rinkinius. Tačiau kaip tą padaryti, jeigu dauguma jose išvardytų aktorių ir režisierių baigiantis karui pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV ir kitose šalyse. Juk cenzūra nepraleis.

Su Literatūros ir meno archyvo tuomečiu direktoriumi Egidijumi Banioniu einame pas Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos viršininką Feliksą Bieliauską. Tariamės, ką daryti, kad vertingą medžiagą „Glavlitas“ praleistų. Bieliauskas pavartė rankraštį ir pasakė: „O jūs nedėkite knygos pabaigoje pavardžių rodyklės. Koks ten „Glavlito“ darbuotojas perskaitęs pavardes Juodytė ir Vingienė susivoks, kuri čia aktorė, o kuri personažas.“

Taip ir padarėme. „Glavlito“ darbuotojas rankraštį pavartė ir burbtelėjo: „Iš kur ir ką galiu galiu žinoti, kai čia vienos pavardės“. Ir pasirašė leidimą spausdinti. Šitaip išleidome šešias Lietuvos teatro šaltinių knygas.

Nukentėjo, nes buvo objektyvus tyrinėtojas

ML. O kaip tose aplinkybėse veikė V. Maknys?

A. Guobys. Jis rašė teatro istoriją tokią, kokią ištyrinėjo ir suvokė. Pavyzdžiui, 1957 m. nuvyko į Maskvą, kur vyko Sovietų Sąjungos teatrologų konferencija, ir „susiėmė“ su baltarusių teatrologu prof. Vladimiru Niafiodu (Уладзимир Няфёд). V. Maknys aiškino, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai ir didikai, tokie kaip Radvilos, Oginskiai ir kiti, kūrę teatrus, išlaikę orkestrus, yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros mecenatai ir baltarusiai neturėtų jų savintis. Prie pietų stalo V. Niafiodas su V. Makniu išlenkė po taurę, gal ir kitą, o baltarusis sako: „Kol valdžia tarybų, imk tu tuos kunigaikščius, Baltarusijai jie nereikalingi. Bet į Baltarusijos teatro istoriją aš vis tiek juos užrašysiu, nes jie kūrė Baltarusijos teritorijoje“.

Sąjunginėse teatrologų konferencijose V. Maknys gynė Lietuvos ir lietuviškojo teatro prioritetus, kaip tik galėjo. Į Lietuvą grįžusiems mokslus Maskvoje ir Leningrade baigusiems jauniesiems teatrologams V. Maknys tapo ne tik vis mažiau reikalingas, bet ir savotiška kliūtis. Mat jis tvirtino: „Mūsų teatrologai, kad ir nenoromis kartais užsiminę apie praeitį, taip ją sumenkina, sureakcina, nujuodina, kad apie ją nė kalbėti nedrąsu (plg. Z. Kutorga, M. Petuchauskas, I. Aleksaitė ir kt., „Lietuvos scena“, 2010, Nr. 1–2, p. 78).

ML. Teatrologijos katedros Vilniaus universitete vedėjas, Balio Sruogos, Vinco Mickevičiaus-Krėvės ir Vinco Mykolaičio-Putino pradėtosios teatrologijos tradicijos kūrėjas jau nebeatitiko „naujų reikalavimų“?

A. Guobys. Laikausi nuostatos, kad kuo labiau teatrologai atitiko „naujus“ reikalavimus, tuo didesnių korektūrų ir perrašymo tie darbai reikalauja šiandien. Kalbu ne tik apie atskirų spektaklių, bet ir apskritai lietuviškojo teatro vertinimus, nes juose pernelyg atsispindi G. Zimano, J. Šimkaus ir kitų sovietinių ideologų diegtieji reikalavimai. O V. Maknys tapo neparankus dėl nepajudinamo laikymosi B. Sruogos ir kitų Lietuvos tautinio teatro veikėjų suformuotų vertinimo kriterijų.

ML. Atrodytų, jau vien Maknio pavardė kai kuriuos jo „oponentus“ veikė kaip bulių raudonas šalikas. Gal vienintelė ir neklystanti partija liepė?

A. Guobys. V. Maknys 1950 m. pašalintas iš Vilniaus pedagoginio instituto (dabar universitetas), kur dirbo dešimt metų ir įkūrė visus dekanatus bei katedras. Nepaisant visko, buvo atimti jo mokslinis laipsnis ir moksliniai vardai. V. Maknys įsidarbindavo kitose tarnybose, bet kur nueidavo, tapdavo neparankus. Visais įmanomais būdais buvo stumiamas, kad neliktų.

Kai 1991 m. įkūrėme savarankišką Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugiją, pirmučiausia pasikvietėme V. Maknį, nes niekas geriau, giliau ir plačiau teatro istorijos už V. Maknį nežinojo. Manau, niekas tokio teiginio neužginčys, nors bandymų pasitaiko (žr. P. Bielskis. „Pramanai ir subjektyvizmas veržiasi į teatrologijos mokslą“, Lietuvos scena, 2009 m., nr. 4/17, p. 45–50). Tada susirinkę ir nutarėme pasiūlyti išleisti V. Maknio Raštus ir priešpastatyti kai kurioms dabar leidžiamoms teatrologijos ir Lietuvos teatro istorijos knygoms.

ML. Kone 20 metų išleisti profesionalaus teatrologo dvitomiui – ar ne per ilgas laiko tarpas?

A. Guobys. Tai rodo, koks pasipriešinimas klestėjo ir tebeklesti iki šiol. Kai kurie ir dabartiniai teatrologai, rašydami didesnes publikacijas arba mokslinius darbus, „užmiršta“ V. Maknį... Tai labai nemaloni istorija.

ML. Kaip buvo atstatomas V. Maknio mokslinis laipsnis?

A. Guobys. Nežinau, ar atkreipėte dėmesį, kad Maknys visą sovietų Lietuvoje viešpatavimo metą neturėjo jokio mokslinio laipsnio, nors buvo didžiausias Lietuvos teatro istorijos ir teatrologijos autoritetas. Visi jo moksliniai laipsniai ir vardai iš jo buvo atimti, prasidėjo „idėjiškai netinkamo“ Maknio šalinimas iš visų institucijų, kur tik jis įsidarbindavo nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžios. Štai Lietuvos teatro istorijos tradicijų draugijos pastangomis 1991 m. nutarta teisybę atstatyti.

Susirinko solidi publika: Draugijos valdybos narys aktorius Henrikas Kurauskas, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė dr. Algė Savickaitė, Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedros vedėjas prof. dr. Petras Bielskis, menotyros mokslų daktaras doc. Vitalijus Zabarauskas, habil. dr. Algis Samulionis, doc. dr. Aldona Adomaitytė ir kiti. Posėdyje nedalyvavo literatūrologas ir teatrologas būsimasis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Bronius Vaškelis, bet jis mūsų poziciją palaikė. Argi ne absurdas: V. Maknys buvo visų mūsų mokytojas, visiems mums savo medžiagą teikė, visi turime mokslo laipsnius ir vardus, o mūsų Mokytojas neturi. Kai pradėjau dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tada Konservatorija), V. Maknys kvietė bet kada užeiti ir naudotis jo lentynose sukaupta medžiaga. Bet kurią temą dėstant ji buvo nepakeičiama. Visi mokytojo medžiaga naudojomės, iš jos rašėme ir vėliau gynėmės mokslo darbus.

Žodžiu, tame susirinkime nutarėme kreiptis į Lietuvos mokslo tarybą, kuriai tuo metu vadovavo prof. Rimantas Petras Sližys. Jis mus pagyrė už gerą sumanymą, nes nuo režimo nukentėjusiems mokslininkams būtina atstatyti mokslo laispnius. Liko tik nešti reikalingus dokumentus, o pradėti R. P. Sližys pasiūlė nuo Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rolando Pavilionio, kuris viską toliau sutvarkysiąs. Mat šis universitetas turėjo teisę teikti mokslo laipsnius. Mums atrodė, kad Pavilionis ir Maknys ne visai „limpa“ vienas prie kito, bet Sližys nuramino: „Pasakykite, kad atėjote nuo manęs ir „lips“.

Kad būtų drąsiau, pasiėmėme universiteto Kiemo teatro vadovą režisierių ir dramaturgą Vladą Limantą, rektoriui ant stalo padėjome V. Maknio Lietuvos teatro istorijos du tomus ir visus reikalingus dokumentus, kurių reikia norint atstatyti jam daktaro mokslinį laipsnį. R. Pavilionis pažadėjo atidžiai peržiūrėti dokumentus ir paremti mūsų iniciatyvą.

Deja, jokio atsakymo nesulaukėme, V. Maknio byla, kurią pristatėme, taip pat dingo tarsi į vandenį. Susirgo R. P. Sližys, tad kreipėmės į tuomečio LR prezidento Algirdo Mykolo Brazausko patarėją švietimo, kultūros, mokslo ir religijų klausimais prof. Algirdą Gaižutį. Ir išties A. Gaižutis ėmė veikti: prie Vytauto Didžiojo universiteto ir tuometinio Lietuvos kultūros ir meno instituto buvo įkurtas doktorantūros komitetas, 1993 m. gruodžio 14 d. įvyko V. Maknio disertacijos gynimas humanitarinių mokslų (teatrologija) daktaro laipsniui gauti.

Akad. Jonas Lankutis – pirmasis oponentas, doc. dr. Antanas Vengris – antrasis. Komiteto pirmininkas buvo prof. A. Gaižutis, nariai prof. Ph. Dr. Bronius Vaškelis, literatūros tyrinėtojas habil dr. Algis Samulionis, doc. dr. Stanislovas Juknevičius ir aš. Baigėsi tuo, kad V. Maknio disertacija sėkmingai apginta už „Lietuvių teatro raidos bruožai“ I ir II tomus ir bendrą mokslinių darbų indėlį į lietuvių teatro ir kultūros istoriją. Lietuvos mokslo tarybai nutarta siūlyti V. Makniui suteikti habilituoto mokslų daktaro vardą. Visi jautėmės pakylėti, V. Maknį sveikino į disertacijos gynimą atėję Lietuvos konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytojai ir profesoriai, draugijos valdybos nariai, jo draugai ir bičiuliai.

ML. Teisybė nugalėjo?

A. Guobys. Tuomet dar ne visai nugalėjo. Toliau prasidėjo būtini tokiais atvejais rutininiai darbai. Atsakingi asmenys pasirašė protokolą, buvo sutvarkyti reikalingi dokumentai, bet praėjo gal pusė metų, o reikalai toliau – nė iš vietos. Pradėjome teirautis. Pagaliau iš Lietuvos MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus gavome atsakymą: visa disertacijos gynimo dokumentacija ir protokolas kažkur dingo...

Pusiaukelėje nesustojome, Literatūros ir meno archyve suradome V. Maknio disertacijos gynimo protokolo kopijas, iš naujo surinkome reikalingus parašus ir visus dokumentus dabar jau atidavėme Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui ir Menų fakulteto Teatrologijos katedros vedėjui prof. Broniui Vaškeliui.

Pagaliau 1996 m. Lietuvos mokslo taryba pranešė, kad V. Makniui patvirtinamas mokslų daktaro laipsnis ir docento pedagoginis vardas. Apsidžiaugėme – pagaliau pergalė! Skaitome V. Makniui įteiktus pažymėjimus ir ką matome? Patvirtinti Vytautui Makniui mokslinį humanitarinių mokslų daktaro laipsnį ir pedagoginį docento vardą, bet ne pagal mūsų pateiktą protokolą, o pagal 1945 m. LTSR švietimo komisaro J. Žiugždos įsakymą tokį ir tokį... V. Makniui ėjo 89-ieji.

ML. Še tau, boba, ir devintinės.

A. Guobys. Visiškai teisus buvo aktorius H. Kurauskas, kuris išgirdęs, kad dingo V. Maknio disertacijos gynimo protokolai, sušuko: „Vadinasi, niekas nepasikeitė nuo Šekspyro laikų? Tas pats tironiškas valdymas?“ Ir padeklamavo skausmingąjį Hamleto monologą.

V. Maknys ilgai tylėjo. Ir tik po kelerių metų atėjęs į draugiją su ką tik išleista knyga Lietuvos teatro žygis (sudarytojas P. Bielskis, Kl., 1999), atvertė režisieriaus Mamerto Karklelio straipsnį Mirtinas pavojus ir liepė man garsiai skaityti: „(...) Lietuvoje įsiviešpatavo išsigimusios ir degradavusios kultūrai ir menui vadovavimo formos ir priemonės (...), susikūrė sava nomenklatūra: čia paklausą turi tik tam tikros krypties menininkai, kuriems nerūpi nacionalinės kultūros reikalai (...). Masinė kultūra jau paralyžiavo lietuvių tautos dvasią, jos sąmonę... Tai ji sugriovė moralę, iškreipė lietuvių grožio ir gėrio supratimą, išugdė egoizmą ir žiaurumą... Grožio konkursai, prostitucija, kolektyvinis seksas, pornografija...“ Nustojau skaityti.

V. Maknys: „Šiame straipsnyje yra daug tiesos, apie ką mūsų teatrologija nekalba ne todėl, kad bijo, bet dėl to, kad savos mokyklos neturime! O jei ir turime, ji vis dar ne ant tų bėgių... Žūtbūt reikia atkurti lietuviškos teatrologijos mokslus Vytauto Didžiojo universitete, kur būtų atsisakyta siauro sovietinio mokymo modelio ir vadovaujamasi Europos ir pasaulio mokyklų mokymo principais. Reikia atkurti tokią mokyklą, kokią kūrė B. Sruoga, V. Krėvė-Mickevičius, V. Mykolaitis-Putinas, A. Jakševičius. Tokios mokyklos skubiai reikia Klaipėdos universitetui. Juk jie rengia teatro žmones visai Lietuvai“. (Vytauto Didžiojo universitete Teatrologijos katedra buvo atkurta 1996 m., vedėjas prof. B. Vaškelis, Klaipėdos universitete įkurta 1997 m., vedėjas prof. P. Bielskis.).

Jau po V. Maknio mirties, minint jo 100-to metų sukaktį, organizavome konferenciją Vilniaus pedagoginiame universitete, kurioje dalyvavo didelis būrys studentų, 14 prelegentų ne tik iš šio, bet ir iš Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, taip pat iš Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos.

Vilniaus pedagoginio universiteto vadovybė prižadėjo įkurti V. Maknio vardo auditoriją. Deja, iki šiol jos nėra...

Emocijų sankaupose ir sankirtose

ML. Bet gal tik teatras ir teatrologija yra tokia tarsi užkerėta ir savaip nelaiminga sritis, kur tokie dalykai įmanomi?

Guobys. Apskritai teatras – tai emocijų sankaupos ir sankirtos. V. Maknio istorija tėra vienas pavyzdžių, atspindinčių gyvenimo, kūrybos ir profesinės veiklos realijas. Tokių pavyzdžių, manau, galėtume rasti daugelyje sričių. Tuo tarpu teatras – labai opus organizmas, o teko gyventi ir kurti nepaprastai sudėtingais laikais.

Kad nenugrimztų į užmarštį

ML. XX a. Lietuvos teatro istorijoje tik 1918–1940 metais lietuviškas teatras gyvavo prie savosios, lietuviškos valdžios. Ir tai ne visas lietuvių teatras. Lenkijos atplėštame Vilniuje ir Vilnijoje prieš lietuvių teatrą, tą patį „Vaidilos“ teatrą įvairias administracines priemones taikė lenkų administracija. Lietuviškam teatrui teko veikti vokiečių okupacijos metais, o 1945–1990 m. teko taikytis prie sovietinės santvarkos reikalavimų. Ir tai į teatro spektaklius eidavome semtis lietuviškos dvasios.

A. Guobys. Visa tai svarbu suprasti norint įvertinti ir V. Maknio indėlį į Lietuvos teatrologiją. Tai, ką šis kruopštus teatro tyrinėtojas padarė, būtina žinoti ne vien teatrinei visuomenei. Jeigu tai nueis į užmarštį, bus didelis nuostolis Lietuvos kultūrai. Be V. Maknio lietuviško teatro istorija taip pat būtų nevisavertė, labai keista ir visiškai nesuprantama. Jokios daugiatomės teatro istorijos neatstos V. Maknio tyrinėjimų ir įžvalgų, ypač jei tuose tomuose vis dar jaučiamos okupacijos metais suformuotos koncepcijos.

ML. Tokį teiginį reikėtų pagrįsti.

A. Guobys. Lietuvos teatro istorija pavadinti tomai pradedami nuo 1935 metų ir tai yra konceptuali blogybė. Balys Sruoga turėjo apsiversti karste, nes šios istorijos sudarytojams, kaip teigė V. Maknys, brangiausi du asmenys – režisierius A. Oleka-Žilinskas ir V. Kapsukas.

ML. Nuo kada reikėtų pradėti?

A. Guobys. Nuo lietuviško sodžiaus vaidinimų. Apie tai jau esame kalbėję.

ML. Bet juk tie vaidinimai – tai modernios lietuvių tautos teatro pradmenys, XIX a. antrosios pusės kultūrinis reiškinys. O Lietuvos teatras turėtų aprėpti ir XVII a. Vilniaus Žemutinės pilies operos vaidinimus, ir dar senesnius Vilniaus jėzuitų kolegijos ir Vilniaus jėzuitų akademijos (universiteto) studentų vaidinimus, teatralizuotas studentų eisenas. Šios aukštosios mokyklos gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be studentiškų teatralizuotų renginių, į kuriuos rinkdavosi ne tik studentai ir profesūra, bet ir Vilniaus miestiečiai.

A. Guobys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatro istorija – sudėtinė Lietuvos teatro istorijos dalis. Tokios nuostatos laikėsi ir Maknys. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai, ką po B. Sruogos Lietuvos teatro istorijos ir teatrologijos tyrinėjimuose padarė V. Maknys, ir yra tikroji Lietuvos teatro istorija.

Langas į tikrąjį Maknį

A. Guobys. Kartais girdžiu: „A, Maknys faktografas, surinko medžiagą ir paskelbė. O kur gilesni apibendrinimai?“ Bet štai ką tyrinėdama V. Maknio archyvą pastebi Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotoja Egidija Kaulakytė. Ji atkreipia dėmesį, kad iš V. Maknio rankraščių pernelyg uolūs sovietiniai redaktoriai „išvalė“ visus šio autoriaus vertinimus, paliko tik faktus.

ML. Padarė Maknį faktografu.

A. Guobys. Būtent. Todėl E. Kaulakytės viešai išsakytas pastebėjimas atveria langą į tikrajį Maknį, kuris buvo paslėptas nuo tarybinio skaitytojo. Tokioje pačioje padėtyje buvome atsidūrę visi mes, kuriems teko studijuoti teatrologiją. Rengiant mokslinį darbą reikėjo išsispausdinti tam tikrą kiekį straipsnių ir nesvarbu kokiuose leidiniuose. Svarbu, kad išspausdinta. Vertinant tuos straipsnius dažnai kildavo priekaištų: nėra įvertinimo, apibendrinimo, visur plika faktografija. Bet kaip tu apibendrinsi, jeigu iš pateiktų penkių mašinraščio puslapių redakcija palieka du puslapius, o visus vertinimus išbraukia?

ML. Taip išdistiliavus teatrologų publikacijas ko buvo siekiama? Neparodyti tikrosios teatro vertės, pakirsti šaknis, iš kurių tauta semiasi gyvybės?

A. Guobys. Siekta sumenkinti praeities kultūrą, pakirsti pasididžiavimą praeitimi. „Pagalvok, statė spektaklius, vaidino. Na ir kas?..“ Bet pamėginkime įsigilinti, koks buvo laikmetis, kokius veikalus statė, kokias idėjas kėlė ir kaip vaidino, kokį poveikį žiūrovams ir tautai turėjo. Štai čia ir prasideda svarbiausia. Bet tai, kas svarbiausia, labiausiai ir erzino buvusios santvarkos ideologus.

Labai gaila, kad vertinant praeities teatrą kartais neatsižvelgiama į to meto sąlygas. Svarbiausi dalykai į spaudą neprasiskverbdavo, nes toje spaudoje didžiausią įtaką turėjo būtent aptariamų reikalavimų uolūs vykdytojai. V. Maknys vieną kartą pasiguodė: „Daugiau nerašysiu į jokią spaudą. Parašiau septynis puslapius, o atspausdino vieną sakinį iš viso rašinio: „Maknys mums rašo...“. Šitaip daužė žmogų.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Vilniaus Lietuvių teatras 1937 03 18

Režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras Petras Bielskis Vytauto Maknio „Raštų“ dvitomio pristatymo metu Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje

Literatūros ir meno archyvo darbuotoja Egidija Kaulakytė ir Vytauto Maknio „Raštų“ I ir II tomų sudarytojas Aleksandras Guobys

Po Vytauto Maknio disertacijos gynimo: A. Samulionis, V. Limantas, J. Lankutis, P. Bielskis, A. Guobys, A. Gaižutis, S. Juknevičius, B. Vaškelis ir A. Vengris