MOKSLASplius.lt

Įspūdingas ilgamečio dėmesio Andriui Ašmantui rezultatas

Arnoldas Piročkinas


 

Naujosios knygos viršelisGal prieš du mėnesius išleistos knygos, kurią dabar ketiname pristatyti skaitytojams (A. Pupkis, Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba. Monografija. – Vilnius: „Trys žvaigždutės“, 2010. – 600 p.), įvadiniame skyrelyje Andriaus Ašmanto kūrybinis palikimas ir jo tyrimas Aldonas Pupkis yra nupasakojęs, kaip 1962–1965 m., būdamas Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto Bendrosios fonetikos ir metodikos katedros aspirantas, kažkurioje didžiojoje miesto bibliotekoje vartęs lietuvišką prieškarinių metų Gimtąją kalbą. Jo dėmesį taip patraukę Ašmanto straipsniai iš šnekamosios kalbos kultūros ir fonetikos, jog jų sukeltas įspūdis „neišblėsęs išliko ištisus dešimtmečius“ (citatos iš nurodytos knygos toliau žymimos be kitų nuorodų, tik puslapis: p. 9). 1968 m. Vilniaus universitete vadovaudamas lituanistų kalbininkų proseminarui, davęs rašyti studentams darbelių apie tarpukario metų lietuvių kalbininkus. Vienas buvęs skirtas A. Ašmantui. Taip prasidėjo gilinimasis į šio kalbininko gyvenimą ir jo kūrybinio palikimo tyrimas. Šiandien, norint išvardyti visus paties A. Pupkio ir jo paskatintų žmonių rašinius apie šį asmenį, reikėtų nemažai puslapių. Bet kam tuo varginti skaitytojus, jei, kaip sakyta, yra padaryta aptariamoje knygoje. Tad eikim tiesiai prie jos – ilgamečio kruopštaus ir nuoseklaus darbo įspūdingo padaro.

Iš karto tinka pasakyti, kad A. Pupkio veikalas visais atžvilgiais pavyzdinė studija, parašyta su įkvėpimu, meile ir neabejotinu talentu. Tokių studijų laukia nesulaukia ne vienas kur kas žymesnis mūsų kalbininkas. Laukia, ir nežinia, kada sulauks. Juk tokia studija neparašoma staigiai panorus, pirmai seilei užėjus. Ji atsiranda iš ilgų metų triūso, atsidėjimo, neslopstančio širdies karščio.

A.Pupkiui didelė paspirtis renkant veikalui medžiagą buvo ta palanki aplinkybė, kad A. Ašmanto šeima per visas negandas išsaugojo jo asmeninį archyvą ir su visišku pasitikėjimu jį atvėrė entuziazmo pilnam tyrėjui. Vis dėlto jo nebūtų užtekę tokiam veikalui. Tad A. Pupkis gavo nemaža pasirausti didžiuosiuose Lietuvos archyvuose ir rankraštynuose. Kas nėra dirbęs su archyvų dokumentais, tas vargiai įsivaizduoja, kiek šis darbas reikalauja laiko, jėgų ir kantrybės. Autorius sunkumus sėkmingai įveikė: monografija grindžiama gausia archyvine dokumentacija.

Ne mažiau varginga ieškoti reikiamų duomenų išaugusioje pirmosios Lietuvos Respublikos periodikoje. Tik nedidelė joje rastų dalykų dalis įtraukta į registrą Literatūra (p. 574–587). Šiame sąraše dominuoja naujausieji įvairių galų spaudos darbai, padedantys nušviesti A. Ašmanto laiką ir veiklą. Jų esama 236 vienetų. Patyrusiam specialistui vien literatūros sąrašas, nors nėra koks darbo vertės garantas, vis dėlto jau rodo, ko galima iš turinio tikėtis. Šiuo kartu surašyta literatūra skaitytojo neapgaus: ji yra teisingas rodiklis, kad turime prieš akis vertingą veikalą.

Po Pratarmės ir minėto įvadinio skyrelio knygoje eina dvi didžiosios, pagrindinės dalys: I dalis. Gyvenimo kelias ( p. 17–309) ir II dalis. Kūrybinio palikimo apžvalga (p. 311–548). Monografija baigiasi šešiais savarankiškais skyreliais: Apie Andriaus Ašmanto raštų kalbą ir stilių (p. 549–554), Kaip saugomas Andriaus Ašmanto atminimas (p. 555–561), Apibendrinamosios išvados (p. 562–571), Šaltinių sutrumpinimai (p. 572–573), minėta Literatūra ir Pavardžių rodyklė (p. 574–585). Knygą labai praturtina apsti ikonografija: nuotraukos, dokumentų faksimilės.

Per pirmosios dalies 289 puslapius skaitytojas galės susipažinti su Andriaus Ašmanto, gimusio 1906 m. vasario 24 d. Tickinų kaime (caro laikais priklausė Telšių apskričiai, po 1918 m. Kretingos apskričiai, o dabar – Klaipėdos raj.), esančiame per kokius 3 km nuo Endriejavo, gyvenimu. Savo kelionę baigė 1941 m. gegužės 19 d. vienoje Vilniaus ligoninėje, kur buvo paguldytas susirgęs šiltine. Taigi jo gyvenimo kelio būta visai neilgo: išgyveno vos 35 metus su keliais mėnesiais. Tas kelias, atvedęs jį į mokslo aukštumas, buvo tipiškas daugeliui XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių inteligentų – gana vargingai eitas. Tėvai valdė 29 ha ūkį, bet septynių vaikų šeimai juos leisti į mokslus neįstengė – buvo pasmerkti likti kaime. Tėvas vyresniuosius Oną ir Antaną pats mokė namie skaityti rašyti ir kiek skaičiuoti. Iš jų ir trečiasis eilėje Andrius, būdamas gabus, prasilavino tiek, kad, 1918 m. rudenį atidarius Endriejave (tada rašė Andriejavas) lietuvišką mokyklą, buvo priimtas į II skyrių (klasę). Pradinę mokyklą baigė per vienus metus! Gavęs keturių skyrių pažymėjimą, 1919 m. rudenį, su ašaromis išsiprašęs, tėvo nuvežamas į Rietavo gimnaziją. 1925 m. baigė šeštąją klasę. Kadangi aukštesniųjų klasių neatidarė, septintąją ir aštuntąją klases lankė Telšiuose, Vyskupo Valančiaus gimnazijoje. 1927 m. birželio 23 d. kaip pirmasis mokinys ją baigė ir, gavęs gimnazijos baigimo atestatą, rudenį įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Studijuoti pagrindine šaka pasirinko lietuvių kalbą, o šalutinėmis šakomis – lietuvių literatūrą ir pedagogiką. Taigi A. Ašmantas atsidūrė laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune. Tačiau ir čia kelias nebuvo lengvas. Neturėdamas savų lėšų, vertėsi gana sunkiai. 1930 m. beveik devynis mėnesius dirbo Simono Daukanto mokytojų seminarijoje mokytoju, o nuo tų metų rugsėjo 5 d. tampa Kauno Aušros mergaičių gimnazijos mokytoju. Atsirado iš ko pragyventi, bet užtat trukdėsi mokslas. Studijas baigė 1933 m. lapkričio 25 d., kada gavo aukštojo mokslo baigimo pažymėjimą.

A. Pupkis labai kruopščiai ir išsamiai apibūdina A. Ašmanto mokymosi metus – jo aplinką (mokyklas, mokytojus, dėstytojus ir mokslo draugus). Pasinaudodamas jo dienoraščiais, autorius skyreliuose Asmenybės brendimas (p. 123–136), Svajonės ir idealai (p. 136–141) ir Idealistas (p. 142–149) mums jautriai atveria intymųjį jauno žmogaus dvasinį pasaulį, jo formavimąsi. Reikia pripažinti, kad tai pavydėtinai šviesus ir kilnus pasaulis, kuriame neliko vietos cinizmui, savanaudiškumui, paniekos žmogui, visuomenei ir tautai. O kartu šio pasaulio žmonės nebuvo kokie šventieji: jie buvo tiesiog paprasti, normalūs, padorūs piliečiai. Galima didžiuotis, kad lietuvių tauta, pakilusi iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių ir įveikusi dėl kovų už nepriklausomybę kilusių sunkumų naštą, įstengė taip sparčiai išugdyti gausybę A. Ašmanto tipo žmonių.

Monografijoje nemaža puslapių skirta taip pat A. Ašmanto darbui kitose mokyklose po studijų: 1934–1935 m. Kauno Aušros berniukų gimnazijoje, paskui 1935–1938 m. Klaipėdos Prekybos ir Pedagoginiame institutuose ir lygiagrečiai Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Nuo 1938 m. rugsėjo 1 d. puspenkto mėnesio jis Kauno VI gimnazijos mokytojas. 1939 m. sausio 15 d. skiriamas Vytauto Didžiojo universiteto Kaune Lietuvių kalbos ir literatūros katedros lektoriumi. 1940 m. sausio 1 d. švietimo ministro įsakymu nuo tos pačios dienos keliamas su grupe dėstytojų į reorganizuotą Vilniaus universitetą. Gana ilgai važinėjo iš Kauno: Vilniuje apsigyveno tik 1940 m. rugpjūtyje, kai Lietuva jau buvo inkorporuota į Tarybų Sąjungos imperiją.

Palyginti dažna darbo vietų kaita A. Ašmantui trukdė atsidėti koncentruotai, kryptingai mokslinei veiklai. Pedagoginis darbo pobūdis ir gal net paties A. Ašmanto susiformavęs nusiteikimas (ne veltui pasirinko studijuoti pedagogiką!) tikriausiai lėmė mokslinės veiklos kryptį. Tas pats bruožas būdingas ir kitam kalbininkui, A. Ašmanto vienmečiui Leonardui Dambriūnui (Dambrauskui). Jų abiejų darbas vidurinėse mokyklose (Klaipėdos institutai buvo pusiau aukštosios mokyklos) orientavo juos daugiausia į dabartinės bendrinės kalbos sritis, kurioms būdingas taikomasis pobūdis. Tuo atžvilgiu jie gerokai skyrėsi nuo vos keleriais metais vyresnių Prano Skardžiaus ir Antano Salio. Šie, nusiųsti į Vokietiją studijuoti kalbotyros dalykų, 1929 m. apgynę Leipcigo universitete mokslų daktaro disertacijas, iš karto tapo Kauno universiteto dėstytojais. Šiame postovyje jie nedelsdami ėmėsi spręsti esmines lietuvių kalbos problemas. Kartu jiems atsivėrė nepaprastos galimybės aukšto lygio organizacinei veiklai. Tuo tarpu A. Ašmantas ir L. Dambriūnas tarsi pavėlavo ir atsidūrė savo talentingų pirmtakų šešėlyje. Tad visą 1933–1941 m. laikotarpį A.Ašmantas, sakytume, tik rengėsi tikrajai mokslinei veiklai, tarsi ieškojo kelio. Tačiau ir tai, ką jis per tuos metus įstengė nuveikti, kaip įsitikiname iš II dalies, leidžia mums jį laikyti iškiliu XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių kalbininku. Lietuvių kalbininkas, literatūrologas, pedagogas, publicistas Andrius Ašmantas su šeima per 1940 m. atostogas Tickūnuose

A. Pupkis iš panagių išnagrinėjo visus A. Ašmanto varytus lietuvių kalbos mokslo barus barelius. Jų čia apžvelgti dėl vietos stokos neketiname. Gal net apskritai nėra reikalo: kas susidomės monografija, ras gražiai išdėstyta A. Pupkio. Tačiau išimtį šiuo kartu reikia padaryti monografijos skyreliui Sakomojo žodžio kultūra (p. 403–414). Iš anksto tenka apgailestauti, kad šio skyrelio neskaitys ir juo nepasinaudos mūsų sakomojo žodžio pagrindiniai, toną duodantys vartotojai: visų galų televizijos ir radijo darbuotojai, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių kalbėtojai, dvasininkai, teisininkai, ir, žinoma, mokytojai bei aukštųjų mokyklų dėstytojai. Šiame skyrelyje A. Ašmantas iškyla kaip vienas iškiliausių sakomojo žodžio kultūros teoretikų. O dar svarbiau, kad referuojamos mintys apie sakomojo žodžio kultūros būklę Lietuvoje prieš 70–80 metų visiškai, o gal net kur kas skaudžiau pataiko į mūsų dabarties viešąją kalbą. Būtų labai pravartu skyrelį, kiek ne kiek supopuliarintą, pateikti plačiajai visuomenei. Juk pasiklausius televizijos ar radijo transliuojamų laidų, vargu ar būtų galima sakyti, kad jų dalyviai, įskaitant ir absoliučią daugumą reporterių, rūpinasi kalbėti taip, jog klausytojai gerai suprastų, ką jie sako. Pagaliau šis skyrelis turėtų paakinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją su Lietuvių kalbos draugija daryti žygių, kad imtume rūpintis sakomojo žodžio būkle.

A. Ašmantui nebuvo svetima nė lietuvių literatūra. Monografijoje yra skyrelis Kūrybinis Putino pasaulis (p. 443–451). Jo antraštė pakartoja A. Ašmanto literatūrinės studijos apie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą pavadinimą (studiją žr.: A. Ašmantas. Tautinis ugdymas ir tautos kultūra. – Vilnius: „Trys žvaigždutės“, 2005, p. 143–177). Tai vertingiausias iš visų A. Ašmanto literatūros rašinių. A. Pupkis šį darbą monografijoje įvertino taip: „…šis kūrinys – vienas iš pačių įtaigiausių Andriaus Ašmanto analitinių darbų, kur nuosekliai ir logiškai žengiama per Putino kūrybos labirintus ir idėjas ir daromos įtikinamos ir pagrįstos išvados apie visos ligtolinės Putino kūrybos vertę“ (p. 450). Kartu apgailestaujama, kad mūsų literatūros istorijos specialistai į šį ketvirtajame dešimtmetyje įžvalgomis išsiskiriantį Putino kūrybos nagrinėjimą nėra atkreipę dėmesio – rašinio nepamini nė apžvalgose.

Atrodo, panašiai derėtų apgailestauti, kad į A. Ašmanto darbus, kur keliamos to meto mokyklos problemos, nepasižiūri mūsų pedagogikos specialistai. Šiuos rašinius A. Pupkis apžvelgia skyrelyje Švietimas ir ugdymas (p. 458–512). Skyrelis ypač svarbus ir aktualus turi būti pedagogams lituanistams ir švietimo vadovams. A. Pupkis iškelia dabartinei mokyklai ypač aktualią A. Ašmanto nuostatą: A. Ašmantas „lietuvių kalbai skyrė svarbiausią vaidmenį visų mokykloje einamų dalykų sistemoje“ (p. 491). Ši nuostata dabartinių švietimo organizatorių gal formaliai pripažįstama, bet realiai ji gyvenime nebranginama ir net ignoruojama.

Nesijausdami galį labai trumpai ir svariai apibūdinti nemažame skyriuje Publicistika (p. 513–548) A. Pupkio rūpestingai apžvelgtos A. Ašmanto šios srities kūrybos, pateikiame tyrėjo nuomonę: „…ano meto kontekste vertintina kaip išskirtinis faktas mūsų kultūroje, nusipelnantis tolesnių tyrimų ir platesnių apibendrinimų“ (p. 544). Čia galėtume pridurti: apskritai ne vienos A. Ašmanto srities rašiniai yra susiję su publicistika. Tą pastebėjęs A. Pupkis net antraštėse yra pabrėžęs šį ryšį: Literatūros mokslas ir publicistika (p. 429) ir Andriaus Ašmanto pedagoginė publicistika (p. 476).

Prieš imdamasis nagrinėti kokį A. Ašmanto naują gyvenimo arba veiklos etapą, A. Pupkis pasirūpina skaitytoją plačiau supažindinti su naująja aplinka: nupiešia mokyklų istorijas ir būklę, duoda tos veiklos srities išplėstą charakteristiką. Pavyzdžiui, skyrelis Kalbotyros darbai pradedamas poskyriu Lietuvių kalbos mokslas ir praktika nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940), kuriame apžvelgiamas lietuvių kalbos tyrimas Lietuvoje ir užsienyje (p. 312–334). Analogiška apžvalga pateikiama skyrelyje Lietuvių literatūrologija nepriklausomoje Lietuvoje (p. 429–438). Skyrius Švietimas ir ugdymas pradedamas poskyriu Mokykla ir pedagoginė mintis nepriklausomoje Lietuvoje (p. 458–476). Šie „įvadai“ dėl gausių faktų, taiklios analizės ir vertingų apibendrinimų, sakytume, atstoja ar net lenkia analogiškas apžvalgas mūsų enciklopedijose. Iš jų galima semtis patikimos informacijos. Vis dėlto kartais toks „įvadas“ rodosi per daug atsijęs nuo paties A. Ašmanto veiklos: ji tarsi užmirštama. Antai jo visuomeninės publicistikos nagrinėjimas pradedamas skyreliu Kurie ne kurie tarpukario periodikoje kelti klausimai (p. 513–516). Iš tikrųjų čia apžvelgiami ne tiek svarstyti spaudoje klausimai, kiek patys periodiniai leidiniai, jų idėjinės kryptys. Tarp tų leidinių labai trumpai apibūdinamos ir Lietuvos žinios, kuriose A. Ašmantas nėra, rodos, savo straipsnių skelbęs: skyrėsi ideologiniai principai. Tačiau nepaminėti klaipėdiškiai dienraščiai Vakarai ir Lietuvos keleivis ir žurnalas Jūra, o juose A. Ašmantas yra aktyviai bendradarbiavęs. Tad jų charakteristika būtų kartu papildžiusi ir paties A. Ašmanto vaizdą.

Apskritai imant, A. Pupkis nepaprastai įžvalgus, bet kartais jo akys vis dėlto nuslysta dalyko paviršiumi. Tokį atvejį turime, pavyzdžiui, skyrelyje Kita publicistika, kur kalbama apie straipsnius gamtine tematika (p. 544–546). Iš tikrųjų A. Ašmanto „gamtiniai” rašiniai, kuriuose vaizduojama Neringa su savo gamtos grožybėmis ir Baltijos jūros romantika, turi aiškią politinę potekstę. Jie atgarsis į 1936 m. paskelbtą lietuvišką prieš vokietinimą nukreiptą akciją – „jūros vasarą“: jie ragino lietuvius aktyviau vykti į Klaipėdos kraštą, sudaryti tuo atsvarą vokiečių turistų dominavimui. Šios akcijos užuominų esama net knygoje cituotose straipsnių ištraukose. Taigi čia prarastas vienas nedidelis, bet vertingas A. Ašmanto kūrybos bruožas.

Užkliudę vieną spragelę, tuo pačiu užsimojimu norime pakalbėti dar apie kelis tikslintinus dalykus. Kadangi visuomenėje ir literatūroje yra labai paplitęs teiginys, jog 1904 m. buvusi atgauta spauda „lotyniškais” rašmenimis, negali per daug kaltinti nė jo pavartojimo monografijoje (p. 464). Tačiau jis nėra visai tikslus. 1904 m. balandžio 24 d. (gegužės 7 d.) caras patvirtino tų metų vasario 29 d. (s.st.) Ministrų Komiteto nutarimą, kuriame pasakyta: „…atšaukus visus anksčiau paskelbtus Vyriausybės suvaržomuosius nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių literatūros, leisti jos kūriniuose, be rusų, vartoti taip pat lotynų arba kitus rašmenis“. Kodėl „ir kitus rašmenis?“ Mat šiuo nutarimu atšaukiamas draudimas ir įteisinamas lietuvių evangelikų liuteronų spaudoje vartojamas gotiškas raidynas. Tad kodėl mūsų istorikai ir publicistai siaurina lietuviškos spaudos draudimo mastą? Bene tiksliau būtų sakyti, kad sugrąžinta lietuviškos spaudos teisė, nes tos kelios dešimtys knygų, valdžios išspausdintų rusiškomis raidėmis, vargu ar vadintina lietuviška spauda.

Kada apibūdinamas ir smerkiamas tautininkų valdomos Švietimo ministerijos 1930 m. potvarkis uždrausti pradinėse ir vidurinėse mokyklose mokinių politinę veiklą, dažniausiai vienašališkai nurodoma, jog dėl to nukentėjusi ateitininkų organizacija (plg. p. 469). Iš tikrųjų draudimas palietė visų krypčių politines organizacijas: ir palyginti negausius valstiečių liaudininkų krypties jaunimiečius, ir smetonininkus jaunalietuvius, ir dar kitokius politizuotus moksleivių sambūrius. Kadangi dėl šio potvarkio labiausiai nukentėję ateitininkai ypač atkakliai priešinosi (juos ne mažiau atkakliai ir persekiojo), tai susidarė apgaulingas įspūdis, jog tik jiems vieniems valdžia buvo uždraudusi veikti gimnazijose.

Autoriaus apsirikta, kad anuo metu Leniningrade buvusi Lenino biblioteka (p. 9): iš tiesų žymiausia šio miesto biblioteka vadinosi M. Saltykovo-Ščedrino vardu. Disonansu skamba pasakymas, kad A. Ašmantas į Lietuvos mokyklų reformą ėjęs (= žiūrėjęs?) kaip „revoliucionierius, pasiryžęs keisti [...] visą švietimo sistemą“ (p. 477).

Didelėje knygoje neišvengta kelių korektūros klaidų. Jos beveik visos skaitytojo nesuklaidins. Tačiau vokiškos knygos pavadinime (p.175) žodį Grundiegung būtina ištaisyti: turi būti Grundlegung. Jurgio Gerulio monografijos lietuviškame pavadinime rašytina Prūsuose, ne prūsuose, nes turimas galvoje kraštas, t.y. Prūsija. Čia pat ištaisytinas ir lenkiškos knygos antraštės žodis „zaysie“ = zarysie (p. 576). Pavardžių rodyklėje skliaustuose įrašyta pavardė Orvydas (p. 595) turėtų būti Orvidas (plg. išnašą p. 259).

Vis dėlto nebaikime puikaus veikalo pristatymo priekaištais, kad ir smulkiais, jo vertės nė kiek nemenkinančiais, tik rodančiais, kaip iš tikrųjų sunku net ir ypač atidžiam autoriui išvengti spragelių ir apsirikimų. Taigi Aldonas Pupkis padovanojo mūsų visuomenei tikrai vertingą veikalą. Kiekvienas, kuris šiaip ar taip interesuosis XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos gyvenimu – jo švietimo raida, kalbos ir literatūros mokslų plėtra, publicistika, apskritai dvasiniu pasauliu, – su dėkingumu skaitys pristatomą monografiją, naudosis jos gausiais duomenimis ir gaus vertingų paskatų iš joje sukauptų minčių. A. Pupkio studija patrauklus pavyzdys būsimiems tyrėjams, kurie imsis rašyti analogiškus darbus apie lietuvių kalbininkus ir nekalbininkus.


Nuotraukose:

Naujosios knygos viršelis

Lietuvių kalbininkas, literatūrologas, pedagogas, publicistas Andrius Ašmantas su šeima per 1940 m. atostogas Tickūnuose