Laikas, asmenybė, teatras...

Vytauto Maknio fenomenas

Užbaigiame pašnekesį apie lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) darbus ir reikšmę Lietuvos teatrologijai ir teatro istorijos tyrinėjimams. Mūsų pašnekovas – humanitarinių mokslų daktaras docentas Aleksandras GUOBYS, V. Maknio gimimo metinių 100-mečiui pažymėti pasirodžiusio jo Raštų dvitomio sudarytojas.

ML. Vertindami Vytauto Maknio sovietiniais laikais išspausdintą palikimą turėtume nepamiršti, kad visi jo rankraščiai perėjo per redaktorių ir cenzorių rankas, vadinasi, kartais didžiausią vertę turi ne išspausdinti dalykai, bet tai, kas redaktorių ar cenzorių išbraukyta. Didelis darbas laukia taip pat ir redakcijų archyvų tyrinėtojų. Žinoma, jeigu tie archyvai išliko, buvo atiduoti į valstybės archyvus. Laimei, V. Maknio archyvas išliko, saugomas Literatūros ir meno archyve, Teatro, muzikos ir kino muziejuje ir kt.

A. Guobys. Kai V. Makniui buvo atstatytas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis, žmogaus ūpas pakilo, jis ėmė aktyviai dalyvauti konferencijose, jubiliejiniuose renginiuose, žodžiu, viskas klostėsi jau į gera. Pasiūlėme Makniui bent dalį savo straipsnių, esančių jo archyviniame fonde, atrinkti ir sudarius rinkinį išleisti. Vos trys dienos praėjo, Maknys atnešė didžiulį pluoštą savo rankraščių. Atrinkę svarbiausius nuėjome į buvusią Mokslo leidyklą, kuri 1992 m. buvo pertvarkyta į Mokslo ir enciklopedijų leidyklą.

Leidyklos direktorius Zigmantas Pocius (1935–1997) buvo anksčiau išleistųjų V. Maknio Lietuvių teatro raidos bruožų I ir II tomų (1972 ir 1979 m.) redaktorius. Jis ir sako: „Aš Makniui esu taip nusikaltęs, kad pažadu viską, ką tuomet išbraukėme, atstatyti. Taip jau išėjo, man tada buvo nurodyta kaip ir ką...“

Ir tikrai, darbai pajudėjo labai sparčiai, bet baigiant redaguoti rankraštį Z. Pocius pasimirė. Jau galvojome – baigta, karuselę reikės sukti iš naujo. Bet laikai buvo pasikeitę ir V. Maknio knyga Teatro dirvonuose 1997 m. buvo išleista.

ML. Kaip šios knygos pasirodymas buvo sutiktas?

A. Guobys. Tam tikro nusiteikimo teatrologai sutiko nepalankiai, tačiau knygos pristatyme Teatro, muzikos ir kino muziejuje dalyvavo daugybė V. Maknio gerbėjų, mokslininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir studentų. Visi vienbalsiai knygos pasirodymą sutiko su dideliu entuziazmu, pagarba ir dėkingumu.

ML. Pasakysiu ne visai gražiai, bet gal Maknys buvo ir tebėra per didelis, kad tilptų į kai kurių teatrologų galvas? Patys teatrologai dažnai nesutaria dėl kriterijų, todėl vertinimai subjektyvūs. Mokslas turi prasidėti nuo tam tikrų aksiomų, apibrėžimų, kriterijų ir išeities taško nustatymo.

A. Guobys. Leisdami V. Maknio Raštus ir galvojome, kad tai bus lietuviškosios teatrologijos pagrindas. Su. V. Maknio vertinimais ar požiūriu galima nesutikti, galima papildyti, bet jo raštuose užčiuopti svarbiausi kriterijai ir temos, kuriais būtų galima remtis arba diskutuoti tyrinėjimuose.

ML. Ar įmanoma rimtai nagrinėti Lietuvos teatrologijai rūpimas temas apeinant Maknį?

A. Guobys. Neįmanoma. Antraip bus falsifikatas. Nebent autorius norėtų pabrėžti tik savo paties nuopelnus ir didybę, tada galima pamiršti Maknį. Teatrologija toks mokslas, kai norint „galima“ daug ko „nepastebėti“ arba iškelti gal ir mažiau svarbius dalykus. Jeigu vertini teatro istoriją, tai istoriją ir reikia vertinti, o ne savo bičiulio Jono ar Petro pastebėjimus. Sovietiniais metais menininkas buvo vertinamas pagal turimą garbės vardą, partinę priklausomybę; jeigu priklausai ir turi valdžios suteiktas privilegijas, tai jau esi didelis menininkas! Tuose vertinimuose mūsų sovietinėje teatro istorijoje yra daug neteisybės.

Kai viršūnėlės be šaknelių

ML. Ar tokie dalykai būdingi mažos tautos menininkams, verdantiems savo sultyse, o gal sietina su pasidavimu ideologiniam spaudimui?

A. Guobys. Manau, kad visos tautos yra veikiamos ideologinių srovių. Šiuo atveju sovietmečio jaunoji teatrologų karta buvo labai ideologizuota. Tam tikra jų grupė organiškai negalėjo pakęsti Maknio, nes buvo tarsi skirtingų teatro pasaulių žmonės, atėję iš skirtingų mokyklų. Juk sovietmečiu baigę vidurinįjį mokslą jie išvyko studijuoti į Leningradą ar Maskvą, kur jokios lietuviškos kultūros, literatūros, meno ar teatro istorijos net ir pagrindų negavo. Po ketverių ar penkerių metų sugrįžo su rusiškosios kultūros bagažu, įgavę gerus rusų literatūros, istorijos, meno pažinimo pagrindus, bet lietuviškosios kultūros supratime kaip buvo beraščiai, taip ir liko. O šias savo įgytąsias žinias pradėjo taikyti vertindami lietuviškąjį teatrą.

Todėl neatsitiktinai V. Maknys įvertino: „Šitie žmonės neturi supratimo apie lietuvių kultūrą, jie nėra skaitę jokios lietuvių literatūros, jie nepažįsta nei lietuvių dailės, nei muzikos“, – šitoks Maknio vertinimas jiems buvo tolygus nuosprendžiui.

ML. Bet ir Jus kai kas tikriausiai galėtų ta pačia korta kirsti, nes taip pat studijavote teatrologiją Maskvoje.

A. Guobys. Mano ir nemažos dalies kitų kolegų patirtis buvo kiek kitokia. Jau buvome baigę tam tikrus mokslus Lietuvoje – vieni Vilniaus universitetą, Vilniaus pedagoginį institutą (dabar universitetas), Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija) ir panašiai. Bent jau buvome susipažinę su lietuvių literatūra, kultūros dalykais. Turėjome tam tikrus pagrindus, ant kurių galėjome kloti kad ir tos pačios rusų kultūros laimėjimus. Lietuvoje tuo metu teatrologijos mokyklos nebuvo, o keliai į vakarų pasaulį buvo uždaryti.

Kai kultūrai vadovauja svetimtaučiai

ML. Oficialiai buvo deklaruojama, kad menas, taigi ir teatras, turi būti internacionalinis savo turiniu ir nacionalinis savo forma. Nejau Maskva ir Leningradas nematė, kad to nacionalumo jų aukštosios mokyklos duoti negali, gali duoti tik internacionalumo.

A. Guobys. Mūsų jau minėtajam profesoriui Georgui Gojanui GITIS’e tapus TSRS tautų teatro istorijos katedros vedėju, buvo pradėta kaupti kiekvienos sąjunginės respublikos teatrą atspindinti medžiaga. Lietuvos TSR kultūros ministerijos buvo paprašyta atsiųsti lietuvių dramaturgijos kūrinių sąrašą, kurį būtų galima rekomenduoti GITIS’o studentams. Meno reikalų valdyba ir nusiuntė, o jame... vienut vienintelė lietuviška komedija – Žemaitės Pragerti balakonai... Jūs norite skaityti lietuvišką dramaturgiją – skaitykite. Štai taip.

Kai mes nuvažiavome į Maskvą studijuoti, prof. G Gojanas ir klausia: „Ar Lietuvoje daugiau jokios dramaturgijos nėra, tik ši Žemaitės komedija?“ Mes profesoriui sudarėme ištisą lietuvių dramaturgijos sąrašą. Gojanas skėstelėjo rankomis: „Matote, kas būna, kai kitataučiai vadovauja sąjunginės respublikos kultūrai“.

Tas pats Gojanas inicijavo knygą rusų kalba apie sąjunginių respublikų teatrus. Paprašė parašyti ir apie Lietuvos teatrus plačią studiją. GITIS’o TSRS tautų teatro istorijos ir Lietuvos konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedros buvo patvirtinti šios studijos sudarytojai: V. Zabarauskas ir P. Bielskis, taip pat autorių grupė. Apie senąjį teatrą parašė V. Maknys, P. Bielskis – apie Lietuvos akademinį dramos teatrą, V. Zabarauskas – apie Panevėžio teatrą, F. Jakšys – apie Jaunimo teatrą. Buvo parašytos studijos apie Kauno dramos, Šiaulių, Klaipėdos, Lietuvos lėlių teatrus, Lietuvos teatro mokyklas (šią knygą sudarė apie 400 psl.). Tekstai buvo išversti į rusų kalbą, o Enciklopedijų leidykla Maskvoje priėmė medžiagą spausdinti.

Staiga paaiškėjo, kad kategoriškai užprotestavo Lietuvos mokslo akademijos sudėtyje veikusio istorijos instituto menotyrininkai, mat ne tie autoriai parašė. Prasidėjo tampymasis, visos sąjunginės respublikos savo teatro istorijas rusų kalba išleido, tik vienintelės Lietuvos studija taip ir nepasirodė. Ir tokių pavyzdžių būtų galima išvardyti daugybę.

Pikčiausia, kad tie, kurie kitus stabdė, patys visko apžioti neįstengė, tačiau ir kitiems reikštis neleido.

Apie atsakomybę

ML. Šis mūsų pašnekesys kai kam gali atrodyti nukreiptas į praeities dalykus. Žinoma, galima ir paprieštarauti, juk stovime ant praeityje sukalto pagrindo. Ir vis dėlto, kas darytina, kad Lietuvos ar lietuvių teatro istorija būtų maksimaliai nepriekaištingai parašyta?

A. Guobys. Jau dvidešimt metų kaip gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje. Teatruose pasikeitė kartos, atsirado daug naujų puikių aktorių, iškilių režisierių, scenografų. Bet teatro istorija vis dar nesugeba išbristi iš sovietinio liūno. Lietuvos kultūros tyrimų instituto teatrologai vis dar neatlieka svarbiausios užduoties: rengia naujus Lietuvių tetro istorijos tomus, kuriuose nerandame teatro istorijos ištakų, neanalizuoja sovietinio laikotarpio, kuris yra iškreipęs ne tik istorines vertybes, bet tuo pačiu ir sumenkinęs teatro paskirties prasmę nacionalinėje kultūroje ir pan.

Linkėčiau Kultūros tyrimų instituto teatrologams bendradarbiauti su universitetinių teatro katedrų mokslininkais ir visuomeninėmis teatro organizacijomis, kurios Nepriklausomybės metais yra nuveikusios didelius darbus teatro istorijos srityje: išleidusios daug teatro istorijos šaltinių knygų, monografijų, surengusios svarbių konferencijų teatro istorijos klausimais ir kt.

Mes Makniu vadovavomės

ML. Grįžkime prie V. Maknio asmenybės. Kiek jo, kaip kūrėjo likimas būdingas epochai, kurią galime padalinti į dvi dalis – Pirmosios nepriklausomybės ir sovietinio režimo laikotarpius?

A. Guobys. V. Maknys kaip mokslininkas subrendo Pirmosios nepriklausomybės metais. Sovietmečiu prasidėjo sumaištis. Negelbėjo nei jo moksliniai pasiekimai, nei kilnūs siekiai, nei giminystės ryšiai su dėde Antanu Žmuidzinavičiumi, kuris tuo metu buvo labai gerbiamas kaip LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1946), LTSR liaudies dailininkas (1954), TSRS liaudies dailininkas (1957), TSRS dailės akademijos narys korespondentas (1958).

Beje, 1982 m. V. Maknys savo tėvų sodyboje Balkūnų kaime įsteigė dailininko A. Žmuidzinavičiaus ir jo svainio, savo tėvo J. Maknicko muziejų. Kaip vienintelis paveldėtojas Alytaus rajono savivaldybei 1994 m. padovanojo tėviškės sodybą, kuri yra respublikinės reikšmės istorijos paminklas. V. Maknio pastangomis ten įkurtas klojimo teatras, kur vyksta teatrų festivaliai, kultūriniai renginiai.

ML. Kiek laiko Jums teko su V. Makniu bendrauti?

A. Guobys. Teko bendrauti gan ilgą laiko atkarpą. V. Maknys 1958–1967 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytojas, 1972–1975 m. dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, tad ne kas kitas, o V. Maknys parengė teatro istorijos, dramaturgijos dėstymo programas. Makniu vadovavomės, rėmėmės, dėstėme pagal jo sudarytas programas. V. Maknys buvo geranoriškas žmogus.

ML. Vienas kitas šviesuolis iš Maskvos mūsų „kosmopolitikus“ mokė nepamiršti šaknų, o sovietinėje Lietuvoje tos šaknys buvo negailestingai kapojamos.

A. Guobys. Labai įdomūs dalykai. Man skaudu, kad dabartinis jaunimas į tai nepakankamai įsigilina. Gal metas netikęs, kai kultūrą gožia popsas ir baisiausias kičas. Visoje mūsų istorijoje ir dabartyje nebus nieko prasmingo ir vertingo, jeigu nesigilinsime į tokius raštus, kuriuos paliko kad ir V. Maknys. Jis, pirmiausia, rėmėsi savąja kultūra, o paskui būdavo atidus įtakoms, kitų kultūrų klodams.

Tai pakankamai sudėtingi dalykai, o juo labiau sudėtinga buvo tokiai asmenybei kaip Makniui laikytis tvirtų orientyrų. Jis negalėjo atsisakyti viso to, kas tradiciškai ėjo iš kartos į kartą, ir pradėti garbinti naujuosius „stabus”, nes buvo V. Krėvės, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino tradicijų tęsėjas, ir to pamiršti nederėtų.

Naudodamasis proga noriu nuoširdžiai padėkoti V. Maknio Raštų redkolegijos nariams: prof. P. Bielskiui, prof. P. Česnulevičiūtei, prof. B. Vaškeliui, prof. V. Vitkauskui už jų paramą, rengiant V. Maknio Raštus. Šie žmonės savo dora ir entuziazmu tarsi vainikavo teatro istoriko doc. dr. V. Maknio darbų svarbą ir vietą mūsų Nepriklausomos valstybės kultūroje. Taip pat didelis ačiū teatrologėms V. Janeliauskienei ir E. Kaulakytei, kurios pateikė Raštuose daug svarbios informacijos apie V. Maknio archyvinio palikimo turtus Teatro, muzikos ir kino muziejuje bei Literatūros ir meno archyve.

Didelis ačiū parėmusiems Raštų išleidimą: to meto LR Seimo pirmininkui Č. Juršėnui, kultūros ministrui R. Vilkaičiui, seimo nariui J. Dautartui, Teatro sąjungos pirmininkui A. Matulioniui, Teatro istorijos ir tradicijų draugijai, leidėjai UAB Artaviva.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas