Vilius Bražėnas: Gyvename nesvietiškai svarbiu laiku – Lietuvai kiekvienas esame reikalingas

Su publicistu, puikiu oratoriumi ir visuomeniškai stebėtinai aktyviu žmogumi – juk skautas! – Viliumi BRAŽĖNU bendravome Vilniaus universiteto Eksperimentinės klinikinės medicinos instituto Gerontologijos ir reabilitacijos centre, o kalbant paprasčiau – senelių globos namuose Vilniaus Jeruzalėje. „Mokslo Lietuva“ yra spausdinusi nemažai pokalbių su Viliumi Bražėnu, vienas dėkingas skaitytojas net pageidavo, kad tie pašnekesiai būtų sudėti į atskirą tinklapio vietą, kad besidomintiesiems būtų mažiau rūpesčio juos susirasti. Tie tekstai pateko ir į V. Bražėno 2009 m. išleistą knygą Priminimai bendražygiams. V. Bražėnas pratarmėje tvirtina nerašąs istorijai, bet šiam metui, nes nuo kiekvieno lietuvio priklauso silpnės ar stiprės mūsų valstybė – tik patriotiška ir dvasinga tauta gali atsilaikyti prieš kosmopolitizmo girnomis malančią globalizmo maltuvę.

Tikriausiai ne kiekvienam prie širdies visa, ką sako Vilius (jam labiausiai patinka, kai į jį kreipiamasi vardu). Kitaip ir būti negali, nes skirtinga mūsų visų gyvenimiškoji patirtis, kiekvienas savaip matome šį vienintelį mums skirtą pasaulį. Vienaip mūsų godotinas Vilius, kuriam šį balandį sukako 97-eri, bet savo dvasia išlikęs jaunas, kitaip negu kai kurie penkiasdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai seneliai. Tačiau visi esame žmonės, todėl mus sieja daugybė bendrų dalykų. Apie tuos dalykus – mus jungiančius ir skiriančius – kalbėsimės.

Senokai buvome sutarę susitikti, bet vis ta nelemtoji „manjana“, ne vien Lotynų Amerikoje, bet ir Lietuvoje verčianti šiandienos apsisprendimus ir numatytus darbus atidėlioti neapibrėžtai rytdienai. Žodžiu, kūliais virstanti kasdienybė vis trukdydavo Vilių aplankyti jo naujoje buveinėje Vilniaus Jeruzalėje. Pagreitinti susitikimą padėjo netikėta ir maloni priežastis... 　　

Jaunųjų jėga – nežinoti vyresniųjų prietarų

Mokslo Lietuva. Geopolitinių konsultacijų centro tarptautinio saugumo departamentas (direktorė Giedrė Ramanauskaitė) neseniai kreipėsi į Nepaprastąjį ir įgaliotąjį Norvegijos Karalystės Ambasadorių JE Steinar Gil prašydama išimties tvarka „už pasaulinio masto nuopelnus stabdant bolševizmo ir komunizmo grėsmę apdovanoti Nobelio Taikos premija 97-erių metų Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietį p. Vilių Bražėną, gyvenantį Vilniuje“… Kaip Jūs pats vertinate šį kreipimąsi ir jo pateikimo formą?

Vilius Bražėnas. Vertinu dvejopai – su šypsena ir malonumu kaip jaunosios lietuvių kartos mąstymo vertintojas. Tokiu būdu iki Nobelio taikos premijos neprieinama, todėl į kreipimąsi žvelgiu su šypsena. Gauti Nobelio Taikos premiją – pernelyg komplikuotas dalykas. Jei esu pakankamai informuotas, į šios premijos skyrimo procedūrą įtraukiami ir šios premijos laureatai, o tai nėra lengvinantis veiksnys. Manau, ne vieną šios premijos vertą asmenį iš Lietuvos būtų galima pasiūlyti.

Štai kas mane išties džiugina. Jaunoji lietuvių karta nežino vyresniosios kartos prietaro, kad nieko negalima padaryti, todėl imasi daryti ir kartais sėkmingai. Ir dar vienas dalykas mane maloniai stebina. Paprastai lietuvis lietuviui nėra autoritetas, o šiuo atveju mane siūlo išskirti lietuviai.

Amerikiečiams kaip Amerikos lietuvis buvau autoritetas – bent jau nemažai daliai amerikiečių. Kai kas mane net žmogumi legenda yra pavadinę.

ML. Prisiminkime tą atvejį.

V. B. Man girdint du žmonės pavadino mane žmogumi legenda. Vienos organizacijos suvažiavime Amerikoje senas narys, pristatydamas mane jaunimui, tarė: „This is Mister Bražėnas. Vilius is a legend“ (Tai yra ponas Bražėnas. Vilius yra legenda).

Kitą kartą The John Birch Society (Džono Bėrčo draugijos) vadovų ir rėmėjų grupę į draugijos būstinę lydėjo vienas iš draugijos vadovų, leidžiantis laiptais girdžiu jį sakant: „Suvažiavime dalyvauja ir atvykęs lietuvis iš Lietuvos. He is legend.“ Apsižvalgęs pamatė mane ir pridūrė: „Čia jis ir yra“.

Ne kartą iš Amerikos patriotų esu girdėjęs, kad „Vilius yra Amerikos ir Lietuvos patriotas“.

ML. Kaip tuo pačiu metu galima būti supervalstybės ir mažytės Lietuvos patriotu? Nejaučiate prieštaravimo?

V. B. Tikri amerikiečiai, savo šalies patriotai, jokio prieštaravimo neįžvelgia. Laisvė – jungiantis ryšys, vienijantis visus laisvę mylinčiuosius. O tironams yra kelios Amerikos. Panašiai ir Lietuvos kai kam yra kelios: viena landsberginė, kita – brazauskinė.

　Nutylima tiesa išvirsta į melą

ML. Gerbiamasis Viliau, sprendžiant iš to, ką matau ir nuolat girdžiu, senelių namuose nesate linkęs vien tik mėgautis užtarnautu poilsiu. Esate ir toliau visuomeniškai aktyvus pilietis, dalyvaujate įvairiuose susitikimuose, paprašytas išrėžiate ugningą prakalbą, kartais užtraukiate ir kokią ariją – turite nuostabų tenorą. Maža to, kad pats esate labai gyvybingas, to paties reikalaujate ir iš kitų, o pirmiausia – nebūti veršiais, kaip kad sakė pirmasis atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos finansų ministras Romualdas Sikorskis. O valdantiesiems kaip tik geriau valdyti tamsius ir be iniciatyvos žmones. Juos lengviau vesti į užtvarą. Ar Jums taip neatrodo?

V. B. Va, va, va, tai ir yra pasaulio piliečių baudžiauninkų kūrimas. Būk kosmopolitas, būk tolerantiškas, net jeigu tau kuolą ant galvos tašytų. Būk atlaidus žudikui, suprask ir nusileisk agitatoriui, homoseksualui, mylėk artimą savo išdaviką ir t. t. Žmogus visiškai praradęs orumą, nė kvapo jo nebelikę, o tu jį gerbk.

ML. Gerbk vergo „orumą“, kurio nė padujų nėra. 

V. B. Žmogus tarsi pats veržtųsi į vergiją, nors tu ką. Atsimenu, Viktoras Uspaskich su šypsena man priminė, kaip sutvarkyti reikalai jo mėsos pramonėje. Gyvuliai į skerdyklą lydimi švelnios muzikos eina ramiai, nesipriešindami, be jokios baimės.

Kai kurių šalių gyvulių skerdyklose muziką atstoja vadinamieji „Judo ožiai“. Į skerdyklą varomi gyvuliai užuodžia kraujo kvapą, sunerimsta ir pradeda blaškytis. Todėl į priekį pastatomi išdresuoti vedliai – „Judo ožiai“, įpratinti tuo maršrutu eiti, nebijo, ir kitus gyvulius nuteikia ramiai.

Vis dėlto nenorėčiau, kad užsiimtume saviplaka ir pradėtume vieni kitus tik kritikuoti. Galiu užtikrinti, kad mūsų žmonės nėra beviltiški, kitur yra dar blogesnių. Mes bent jau turime kaip paaiškinti, kodėl esame tokie, o ne kitokie. Taip buvome pratinami nuo mažumės, kai kurie ligi šiol bijo savo vaikams pasakyti tiesą apie daugelį praeities įvykių. Nenori vaikų įpainioti į nemalonius dalykus. Tegu vaikučiai šoka ir dainuoja, džiaugiasi ir gyvena nerūpestingai. Net negriukai taip savo šokių nešoka kaip kai kurie mūsų dabartiniai lietuvaičiai.

Baimė sakyti tiesą mūsų tautoje labai įsišaknijusi, o nutylima tiesa tampa melu. Juozapas Stalinas mums davė gerą receptą, kaip išgelbėti tautą nuo sunaikinimo. Mat jis prasitarė kaip tautą sunaikinti: jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos kartos pasididžiavimą savo tauta ir patriotizmu, būsime nužudę tautą… Šį „receptą“ aptikau 1972 ar 1974 metais Chicago Tribune. Suprantama, Stalinas siekė savo tikslų, bet jo išradimą galėtume pritaikyti saviesiems siekiams.

　Prisimenant Milovaną Džilasą

ML. Kalbamės ypatingą dieną – birželio 30-ąją. Rytoj, liepos 1-ąją bus laidojamas pirmasis atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Ar galime sakyti, kad yra dvi Lietuvos – brazauskinė ir landsberginė, o jei išties taip, ar gili properša šias dvi Lietuvas skiria? Ar jos nesusieina?

V. B. O, visada susieina. Gyvendamas Amerikoje dirbau su buvusiais komunistais, kurie savo kailiu įsitikino, koks pragaras yra toji komunistinė sistema. Tokie buvę komunistai kaip tik ir siekė atskleisti komunistinės sistemos blogybes. Ypač jaunajai kartai parodyti, nes ši karta linkusi ieškoti utopinių dalykų ir rizikuoja patekti ant komunistinių idėjų propaguotojų jauko. Buvę idėjiniai komunistai atskleidė daug tos sistemos blogybių. Tarp jų ir žydai, buvę komunistai, kurie Lietuvai yra nemažai nusipelnę, iškeldami Sovietų Sąjungos komunistų tikruosius siekius. Kai kurie iš tų žydų antikomunistų Lietuvai padarė daugiau, negu mūsų pabėgėliai patriotai, bijoję ne laiku išsižioti, padaryti rūpesčių valdžiai, kurios atstovai seiliojosi su sovietais. Tai jokia paslaptis, nors dalykas pakankamai komplikuotas. Neabejotinai galima rasti daugybę pavyzdžių, kai, atrodytų, prieštaringi požiūriai susieina.

Galiu sutikti, kad daugelis Lietuvos komunistų turėjo tam tikrų nacionalizmo apraiškų, pasireiškusių ir asmeniniame gyvenime („tas burliokas dar lips čia man ant galvos“). Šia tema esu parašęs straipsnį Kur mūsiškiai džilasai? Regis, straipsnis išspausdintas Kauno dienoje.

ML. Bent jau daliai jaunesniųjų skaitytojų (juk ne visi studijuoja politikos mokslus) turime paaiškinti, kas buvo tas Milovanas Džilasas (1911–1995).

V. B. Antrojo pasaulinio karo metais buvo partizaninės kovos Juodkalnijoje organizatorius, raudonųjų partizanų vadas, užsitarnavęs generolo leitenanto laipsnį. Pokario metais, nuo 1953 m. – Jugoslavijos viceprezidentas (vienas iš keturių) ir Skupčinos pirmininkas Josifo Broz Tito vadovaujamoje šalyje. Žodžiu, M. Džilasas buvo raudonesnis už daugelį raudonųjų, tačiau nuvykęs į Sovietų Sąjungą išvydo socializmą „statančios“ šalies realybę ir jam nušvito protas. Jis pamatė, kaip dėl politinių tikslų tampa pateisinamos bet kokios, net ir žiauriausios priemonės, o partinė nomenklatūra virto nauja socialine klase, sukūrė privilegijų sistemą, kuria naudojosi tik siauras partijos narių sluoksnis. Naujosios klasės savivalė visiškai netramdoma, politinė biurokratija visus valdžios svertus turi savo rankose.

Grįžęs į Jugoslaviją M. Džilasas ėmė kritikuoti socializmą statančią sovietinę santvarką, siūlė esamą Jugoslavijoje politinę sistemą keisti į pliuralistinę. Už tai 1954 m. pašalintas iš partijos ir užimamų pareigų, 1956–1966 m. kalintas (su pertraukomis). Parašė knygą The New Class: An Analysis of the Communist System (1957). Lietuvių kalba Čikagoje knyga Naujoji klasė pasirodė 1962 metais.

Vėliau M. Džilasas parašė ir daugiau knygų, kurios buvo verčiamos į daugelį kalbų, bet buvo leidžiamos tik Vakaruose (iki 9-ojo dešimtmečio pradžios). Tokios knygos kaip Land Without Justice (Šalis be teisės, 1958), Conversations with Stalin (Pokalbiai su Stalinu, 1962) ir kitos plačiai pagarsėjo. Antai knygoje Pokalbiai su Stalinu M. Džilasas nedvejodamas Staliną vadina didžiausiu istorijoje žinomu kriminaliniu nusikaltėliu.　

Iliuminatorių patirtis į užmarštį nenugrimzdo

ML. Informuotumas, žinojimas ir sąžiningas noras siekti tiesos Milovaną Džilasą iš komunizmo apologetų padarė jį didžiausiu praėjusio amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečio komunistinės sistemos kritiku. Šios asmenybės pažiūrų ir likimo virsmas labai pamokomas ir neturėtų būti pamirštas.

V. B. Žinoma, komunistas komunistui nelygu, tarp pačių komunistų buvo milžiniškas skirtumas. Manau, komunizmo idėjose nuo žmonijos pradžių pradžios nėra nieko naujo. Tai geismas kitą valdyti. Kažkas iš šventųjų yra pasakęs, kad žmonės serga nepagydoma aistra valdyti sau lygius. Istorija mums teikia daugybę tokių pavyzdžių. Jau Aleksandras Makedonietis kažką labai panašaus bandė kurti, taip pat Julijus Cezaris ir daugybė jų konkurentų ir pasekėjų. Nebuvo išimtis ir Čingischanas. Nepaisant skirtumo laiko skalėje, tautybių skirtumo ir priklausymo skirtingoms valstybėms, visus juos vienijo centralizuotos valdžios siekis, nes tik taip buvo galima įgyvendinti nepasotinamą siekį valdyti kitus. Kad ir Didžioji prancūzų revoliucija – juk tas pats siekis pajungti politines, ekonomines ir dvasines tautos galias vienam tikslui – valdyti. Totalaus komunizmo idėjose ir ypač jų įgyvendinime nematau didelio esminio skirtumo – esmė ta pati, tik skirtingai vadinama.

ML. Egzistuoja natūralūs žmonijos raidos dėsningumai, kuriuos būtina suvokti ir jiems paklusti. Po savaitės minėsime Valstybės dieną – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę. Mindaugą prisimename ir jo vardą gerbiame ne todėl, kad jis buvo žiaurus, dažnai neteisingas pavaldiniams, abejotino moralumo asmenybė (mirus karalienei Mortai pasiliko į laidotuves atvykusią jos seserį, teisėtą Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną), bet už tai, kad suvienijo pasklidusias lietuvių kunigaikštystes į stiprų valstybinį „kumštį“, kurio karine jėga buvo galima duoti atkirtį daugeliui priešų. Tik į valstybę suvienyta Lietuva galėjo užtikrinti vidaus tvarką atsispirti užkariautojams. O gal Jums kyla noras paprieštarauti ir nuversti Mindaugą nuo karaliaus sosto?

V. B. Galiu su daug kuo sutikti, bet yra ir riba, kurios nereikėtų peržengti. Man artimesni kiti istorijos pavyzdžiai, todėl jais ir remsiuosi. Prisiminkime Bavarijos iliuminatų (lot. illuminatus – apšviestasis) draugiją. 1776 m. įkurta slapta intelektualų organizacija, kuri siekė, kad pasaulį valdytų protai. Iliuminatai kovojo prieš jėzuitus, kiekvienam žmogui ir bendruomenėms siekė atverti naujas perspektyvas, skelbė žinias tarp plačiųjų masių, kurios neturėjo galimybių gauti išsilavinimo. Žodžiu, kovojo prieš nemokšiškumą, tamsumą, visus žmones siekė suvienyti į visuotinę bendruomenę, kuri gyventų pagal natūralius lygybės ir laimės jausmus, nepavaldžius klasių skirtumams ir oficialiosios religijos įtakai. Iliuminatai laikėsi griežtos mokymosi programos, faktiškai tai buvo slapta organizacija. Nieko nuostabaus, kad vėliau šis judėjimas susiliejo su frankmasonais. Iš Bavarijos iliuminatai savo įtaką išplėtė į Austriją, Šveicariją, Bohemiją, Italiją ir kitas šalis.

ML. Taip, bet su komunizmo idėjomis šį judėjimą sieti gal reikėtų atsargiau?V. B. Iliuminatai nebuvo komunistai, bet užtat komunistai kone šimtui metų praėjus perėmė iš jų daugybę dalykų: įtaigos, masių valdymo, moterų išnaudojimo ir kitų gudrybių. Su iliuminatų svarbiausiąja idėja sunku nesutikti: aišku, kad visuomenę, valstybę ir žmoniją turi valdyti protai, o ne bepročiai. Visa bėda, kad tie protai, kai tik atsiduria valdžioje, kažkur išgaruoja, neretai virsta tikros beprotybės pavyzdžiais.

Matyt, kol žmogus bus žmogus, tol bus svyravimo aukštyn ir žemyn, nuo proto iki beprotybės. Man tai atrodo nemirštanti utopija, kuri nuolat atsikartoja, nes yra aktuali kiekvienai kartai. Mūsų kartos uždavinys – perimti estafetės lazdelę iš tų, kurie siekė suburti ir išsaugoti mūsų tautą, bandė susieti protą, šeimos ir ekonominio gyvenimo vertybes.

　Kas sugrąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą

ML. Grįžkime prie mūsų avinų. Lietuva neteko pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo prezidento Algirdo Mykolo Brazausko. Kaip Jūs vertinate šią istorinę asmenybę?

V. B. Sakoma, apie mirusius gerai arba nieko. Nelabai priimu šį posakį... Laikyčiausi „nieko“ pozicijos, jeigu mirusieji per savo palikimą nekalbėtų. O jie kalba į mane ir už mane minioms. Mirusieji kalba ir savo garbintojų lūpomis. Pagaliau kieno palikimas yra visų keiksnojama teisinė sistema? V. Landsbergio ar A. M. Brazausko? Kieno palikimas klestinti korupcija Lietuvoje? Galima buvo pasiglemžti įmones, viešbučius, pagaliau ką tik nori ir, žiūrėk, žmonės tokius asmenis gerbia, vadina sąžiningais žmonėmis.

ML. Iš butelio paleistas džinas jau ne buteliui priklauso ir atgal į butelį jo neįvarysi.

V. B. Kokie „geri“ įstatymai sukurti ir priimti piktavaliams Lietuvoje. Draustinio ar net nacionalinio parko teritorijoje įstatymų nepaisantis pilietis pasistato vilą ar gyvenamąjį namą už 6 mln. litų ir ramiai sau švilpauja, nes žino, kad bus nubaustas kelių tūkstančių litų bauda. Juk tokiomis baudelėmis ar išvis nebaudžiamumu tik skatinama prasižengti. Kas vadovavo kuriant tokius įstatymus ir juos priimant? Kam neaišku, kad šitokios landos piktnaudžiautojams ir nusikaltėliams tyčia paliktos. Nekalbu apie konkrečius valstybės vadovus, kurių vadovavimo laikais tokie įstatymai buvo kuriami ir priiminėjami, bet jie buvo tos pačios „brigados“ nariai.

Nesusipratimas tvirtinti, kad A. M. Brazauskas sugalvojo ir atidavė Vilniaus Arkikatedrą tikintiesiems katalikams. Mano knygose ir straipsniuose rasite parašyta, kas sugrąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą.

Vatikano istorikas ir popiežių patarėjas Malakajus Martinas SJ (Malachi Martin SJ) parašė knygą The Keys of this Blood (Šio kraujo raktai), kurio paantraštė (vertime) skamba šitaip: „Popiežius Jonas Paulius II prieš Rusiją ir Vakarus už Naujos pasaulio santvarkos kontrolę“. Štai šis autorius parašė, kaip lietuviai atgavo Vilniaus Arkikatedrą. Jis tvirtina, kad M. Gorbačiovas „perestrojkos“ apgaulę mėgino sustiprinti ir savo vizitu pas Romos popiežių. Diplomatiniais kanalais išreiškė tokį pageidavimą, bet M. Gorbačiovui buvo priminta, kad Lietuvoje Vilniaus Arkikatedra ligi šiol atimta iš tikinčiųjų katalikų, Ukrainoje Rytų apeigų katalikai ligi šiol negali atgauti savo bažnyčių... Kitaip sakant, vizitas būtų per ankstyvas.

Taigi ne Brazausko sumanymu tikintiesiems grąžinta Vilniaus Arkikatedra, liautasi persekioti katalikus. Užteko skambučio iš Maskvos ir reikalai buvo sutvarkyti. Apie tai rašo 16 knygų autorius Vatikano istorikas. Taigi tikrasis Vilniaus Arkikatedros grąžintojas tikintiesiems buvo Šventasis Tėvas Jonas Paulius II.

ML. Supratau, kad apie Brazauską gero žodžio nepasakysite? Ne itin krikščioniška.V. B. Kad Brazauskas turėjo lietuviškojo patriotizmo, gal ir lietuviškojo nacionalizmo gyslelę, manęs nestebina. Nacionalizmas sunkiai panaikinamas ir nereikia šito žodžio bijoti. Tiesa, po Niurnbergo teismo pamėginta nacionalizmą ir nacizmą suplakti į viena.

ML. Jeigu ką labai erzina ar žeidžia sąvoka nacionalizmas, vadinkime lietuviškai – tautiškumas. Dingsta visi nepatogumai.

V. B. Belieka pritarti.

　Ar reikia Lietuvoje Sokratų

ML. Vieną didžiausių mūsų skaudulių – Lietuvos žmonių emigravimas į kitas šalis. Kaip išsauoti tautą, kad neištirptų?

V. B. Tuštumas bemat užpildo įvairaus plauko perėjūnai, pirmos pakyla putos. Jei sąžiningi, padorūs, geri žmonės nusiplauna rankas, nedalyvauja valstybės valdyme, tokį rezultatą ir turime. O juk piliečiai yra aukščiausia valdžia valstybėje, jie renka į valdžią žmones, kad šie jiems atstovautų.

Gyvename nesvietiškai svarbiu laiku ir Lietuvai kiekvienas iš mūsų, kad ir mažiausias, kaip ir didžiausias, yra reikalingas. Panaudokime Stalino įžvalgą, kaip sunaikinti tautą, savo tikslams – kaip išsaugoti tautą. Kelkime patriotizmą ir pasididžiavimą savo tauta jaunimo tarpe ir patys savo tarpe, kad jaunimas mus pamatytų. Džiaugiuosi, kad liepos 3-iąją esu pakviestas susitikti su jaunimu, kuris nori senį išgirsti, pasiklausyti apie jo gyvenimiškąją patirtį. Manau, tokios progos neturiu teisės prarasti.

Šio pašnekesio išvakarėse mane aplankė Vilniaus universiteto prof. Jonas Grigas, fizikas. Tiesiog panoro su manimi susipažinti, nes tikriausiai girdėjo mane kalbantį ar skaitė straipsnius. Padovanojo sambūrio Patirtis išleistą knygą. Sambūris jungia didelę patirtį turinčius savo srities profesionalus, žymius mokslininkus, menininkus. Labai gerai, kad yra toks sambūris, kuris teikia pasiūlymus aukščiausioms valdžios institucijoms, kritikuoja jų nevykusius sprendimus ir pan. Puiku, kad tie žmonės susibūrė. Daug blogiau, kai aplinkui vieni „solistai“, kurie mato tik pačius save. Maža išplatinti tik savo paties raštus. Kai paklausiu, ar turi daugiau panašiai mąstančių žmonių subūręs, atsako: a, ką ten... O kodėl nesuburi bendraminčių į krūvą? Ne, matote, jis vienas įpratęs viską daryti. Kur tu vienas, žmogau, padarysi. Reikia būti nebent Sokratu, Aristoteliu.

ML. Lietuvoje nereikia Sokratų ir Aristotelių, jie niekaip neišgyventų, būtų maišomi su žemėmis.

V. B. Ar pats įsitikinęs, kad Sokratas buvo reikalingas Senovės Graikijoje?

ML. Išties, jei būtų reikalingas, nebūtų teisiamas ir nunuodytas.

V. B. Štai ir atsakymas. Nebūtinai Sokratas turėjo paveikti savojo meto valdžią, užtat vėlesniais amžiais ir jo išminties buvo mokomasi. Jis veikė ne valdžią, bet tuos, kurie už tos valdžios stovi.

Šiaulių universitete kalbėjau studentų auditorijai. Vienas docentas pasidžiaugė, kad studentai įdėmiai klausėsi. Aš ir sakau: „Nemanau, kad visi 100 klausytojų puls daryti, ką aš jiems šiandien sakiau. Jeigu du trys iš jų tikrai pagaus mano mintį ir pradės veikti, jau bus gerai“. Kalbu ne tam, kad mane šimtas ar du šimtai klausytojų išgirstų – kalbu tiems keliems, kurie nori suprasti, nes jų netenkina tai, ką jie mato aplinkui. Tie išgirdusieji padarys tikrai daugiau, negu aš būčiau pajėgus padaryti. Todėl kiekvienas mūsų rašytas sakinėlis, pasakytas žodis vis vien tam tikrą tikslą pasiekia. Nebūtinai rezultatą čia pat turime pamatyti.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Vilius Bražėnas Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje Lietuvos mokslui skirtoje konferencijoje (2010 m. gegužės 5 d.)

Skautų vadovas Vilius Bražėnas (kairėje) tuoj tars žodį po Lietuvos prezidento Antano Smetonos, Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio ir kitų įžymybių