Fizikas, griovęs sovietų imperiją

Liepos 6-ąją, Lietuvoje minint Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė garbingiausią apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžių įteikė buvusiam Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Stanislavui ŠUŠKEVIČIUI. Jis apdovanotas už aktyvų Lietuvos nepriklausomybės palaikymą 1991 metais.

Aukštosios politikos smaigalyje

Profesorius Stanislavas Šuškevičius (Станіслаỹ Шушкевіч) pasaulyje bene geriausiai žinomas kaip vienas iš buvusios Sovietų Sąjungos „duobkasių“. Priminsime, kas išliko istorijoje, bet iš žmonių atminties ilgainiui gali pradėti blėsti.

Belovežo girioje Viskulių kaime esančioje vyriausybinėje rezidencijoje, 1991 m. gruodžio 8 d. pasirašyti vadinamieji Belovežo (arba Minsko) susitarimai dėl SSRS gyvavimo pabaigos ir Nepriklausomų valstybių sąjungos (NVS) sukūrimo. Taip buvo nulemtas sovietinės imperijos likimas. Šį nepaprastos svarbos geopolitinį dokumentą pasirašė to meto Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos valstybių vadovai – Stanislavas Šuškevičius, Borisas Jelcinas ir Leonidas Kravčiukas. Šis susitarimas 1991 m. gruodžio 10–12 d. buvo ratifikuotas Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos parlamentuose. Didžioji dalis trijų parlamentų narių buvo už sutarties ratifikavimą.

Akivaizdus įrodymas, kad Sovietų Sąjungos iširimas buvo istoriškai pribrendęs ir neišvengiamas. Būtų užtekę vienai iš trijų valstybių parlamentų sutarties neratifikuoti ir sutartis nebūtų įsigaliojusi. Valstybių vadovai ir parlamentai pasielgė toliaregiškai, suvokdami, kad neefektyvaus ir negyvybingo imperinio darinio reanimuoti nepavyks ir teisingiausias sprendimas – jo atsisakyti. Ar lemtingam sprendimui priimti pakako trijų valstybių vadovų parašų? Priminsime, kad Sovietų Sąjunga 1922 m. buvo įkurta keturių respublikų – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės Federacijos – sutartimi. 1936 m. Užkaukazės Federacija baigė egzistuoti, tad liko trys 1922 m. sutarties „signatarai“. Jų teisė buvo pasirašytąją sutartį nutraukti – tai 1991 m. ir buvo atlikta. Kartu priimtas vienas steigiamųjų NVS dokumentų, kurį papildė 1991 m. gruodžio 21 d. pasirašytasis Alma Atos protokolas: prie naujos sandraugos prisijungė dar aštuonios buvusios sąjunginės respublikos. 1991 m. gruodžio 25 d. atsistatydina SSRS prezidentas M. Gorbačiovas, o gruodžio 31 d. į nusibaigusios SSRS karstą įkalta paskutinė vinis – SSRS nustojo egzistuoti. (Tiesa, teisinės likvidavimo procedūros dar tęsėsi.)

Gyvenantys vien prisiminimais ir besiilgintys „sugriautos“ Sovietų Sąjungos laikų kaltina to meto trijų valstybių vadovus, kad tai jie piktavališkai sugriovė SSRS, nors niekas jų neįpareigojo priimti tokio sprendimo. Net ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas nieko nežinojęs, apie jokį visaliaudinį referendumą nė kalbos nebuvę... Tačiau nostalgijos nepagydoma liga sergantieji, naujų geopolitinių pokyčių neapkenčiantys ir su nepriklausomų valstybių kelią pasirinkusių šalių apsisprendimu niekaip nesusitaikantys kritikai pamiršta, kad po 1991 m. rugpjūčio pučo SSRS jau buvo tapusi visiškai nevaldoma, o vėliau vykę Jugoslavijos griūties įvykiai parodė, kas galėjo vykti ir griūvant branduolinėmis galvutėmis paramstytai Sovietų Sąjungai, tik nepalyginamai didesniais mastais. Savalaikiu ir išmintingu sprendimu pavyko išvengti pilietinio karo, kraujo praliejimo ir daugybės bereikalingų aukų.

Užtektų priminti, kad vien Baltarusijoje buvo dislokuotas 81 branduolinis užtaisas su raketomis nešėjomis (devyni užtaisai su atsiskiriančiomis galvutėmis). Vienas didžiausių Stanislavo Šuškevičiaus nuopelnų tas, kad jis ir jo vadovaujama Baltarusijos Aukščiausioji Taryba sugebėjo ryžtingai atsisakyti branduolinio ginklo Baltarusijos teritorijoje. Europa ramiau atsikvėpė, nes labai nedaug trūko, kad Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos pašonėje galėjome turėti Šiaurės Korėjos agresyvaus režimo „variantą“. Beje, tuo metu, kai Baltarusija atsisakė branduolinio ginklo, Šiaurės Korėja išbandė pirmą branduolinį užtaisą.

S. Šuškevičius nusipelnė ir Lietuvos valstybingumo išlaikymui, aktyviai palaikė 1990 m. kovo 11-ąją Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Ir ne vien kaip to meto SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas per suvažiavimus Maskvoje, kai vyko karštos diskusijos ir didžioji dalis deputatų nepalaikė Lietuvos apsisprendimo. Kai 1991 m. sausį sovietų desantininkai Vilniuje užėmė Spaudos rūmus, šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos centrą, kai buvo ginami Lietuvos Seimo rūmai ir kiti svarbiausi objektai, S. Šuškevičius kaip SSRS liaudies deputatas ir Tarpregioninės deputatų grupės narys, atvyko į Vilnių, buvo su Lietuvos žmonėmis, palaikė Lietuvos nepriklausomybę. Lietuva to nepamiršo.

Mokslo keliu

Mokslo Lietuvos skaitytojams aktualu, kad Stanislavas Šuškevičius yra žymus mokslininkas, būtent pirmiausia kaip mokslo žmogus išėjo į platų pripažinimo kelią Baltarusijoje, tapo žinomas ir už jos ribų. Todėl bus teisinga, jei bent glaustai supažindinsime su svarbiausiais jo mokslinės ir politinės veiklos faktais.

Gimęs 1934 m. Minske, tėvai buvo mokytojai. Tėvas – žymus rašytojas, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo represuotas ir tik 1956 m. paleistas į laisvę. Stanislavas Šuškevičius tais pačiais 1956-aisiais baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, o 1959 m. Baltarusijos SSR Mokslų akademijos Fizikos instituto aspirantūrą. Dirbo Minsko radijo gamyklos Specialaus konstruktorių biuro vyresniuoju inžinieriumi, o 1961–1967 m. vyresniuoju ir vyriausiuoju inžinieriumi, taip pat laboratorijos sektoriaus vedėju Baltarusijos V. I. Lenino valstybiniame universitete. 1967–1969 m. – Minsko radiotechnikos instituto mokslo prorektorius. Apsigynė mokslų daktaro disertaciją tema Signalų informaciniai parametrai (1970). 1969–1986 m. – Baltarusijos V. I. Lenino valstybinio universiteto docentas, profesorius (1973), Branduolinės fizikos katedros vedėjas. 1986–1990 m. – Baltarusijos V. I. Lenino valstybinio universiteto prorektorius. 1991 m. išrinktas Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos nariu korespondentu. Baltarusijos SSR nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas (1982), SSRS Ministrų Tarybos premijos ir Baltarusijos valstybinės premijos laureatas.

Tolesnės S. Šuškevičiaus biografijos puslapiai siejasi jau su politine veikla. 1989–1991 m. buvo SSRS liaudies deputatas, Tarpregioninės deputatų grupės narys. 1990–1995 m. Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1990–1991 m. – Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas. 1991 m. rugpjūtį ryžtingai stojo prieš pučistų organizuotą perversmą, pasirašė perversmą smerkiantį pareiškimą. 1991 m. rugsėjo 9 d. išrinktas Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku (šiose pareigose dirbo iki 1994 m. sausio 26-osios).

Būtent kaip Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas S. Šuškevičius 1991 m. gruodžio 7–8 d. Belovežo girioje (Viskuliai) dalyvavo susitikime su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu ir Ukrainos prezidentu Leonidu Kravčiuku, kai buvo pasirašyti istoriniai dokumentai dėl SSRS likvidavimo ir NVS sukūrimo.

1994 m. sausio 26 d. atleistas iš Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigų, atsižvelgus į Aleksandro Lukašenkos vadovautos parlamentinės komisijos išvadas. 1994 m. birželį S. Šuškevičius dalyvavo Baltarusijos prezidento rinkimuose, bet į antrąjį turą nepateko (antrajame ture nugalėjo A. Lukašenka).

S. Šuškevičius pasirašė pareiškimą Baltarusijos Konstituciniam Teismui dėl prezidento A. Lukašenkos apkaltos. Nepripažino 1996 m. lapkričio mėnesio referendumo dėl Baltarusijos Konstitucijos pakeitimo, atsisakė tapti Baltarusijos Respublikos Nacionalinio susirinkimo Atstovų rūmų nariu, nes šis darinys suformuotas pagal minėto referendumo rezultatus.

Šiuo metu S. Šuškevičius tebėra aktyvus Baltarusijos opozicijos narys, Baltarusijos socialdemokratinės Gromados partijos pirmininkas (nuo 1998 m.). Dar pasakysime, kad Lenkijos prezidentas Lechas Valensa (Lech Walęsa) Stanislavą Šuškevičių 2007 m. buvo nominavęs Nobelio taikos premijai gauti.

„Šiandien gavau apdovanojimą iš didžios tautos Prezidentės rankų“

Mokslo Lietuvos atstovas kalbino prof. Stanislavą Šuškevičių liepos 6 d. Lietuvos Prezidentūros rūmuose Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžiaus įteikimo proga.

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Stanislavai Stanislavovičiau, kaip vertinate šiandien gautąjį Lietuvos aukščiausiąjį apdovanojimą? Veikiausiai kaip vieną iš daugelio Jums įteiktų pasižymėjimo ženklų?

Stanislavas Šuškevičius. Įdomiausia, kad ligi šios dienos neturėjau jokių valstybinių apdovanojimų, ordinų ar medalių, tai apskritai pirmas toks įvertinimas mano gyvenime. Esu gavęs įvairių premijų, taip pat SSRS Ministrų Tarybos ir Baltarusijos valstybinę premiją, turiu Baltarusijos SSR nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo vardą, bet ordino ligi šiol nesu gavęs – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžius man yra pirmasis. Tai gal ir pernelyg aukštas mano veiklos įvertinimas.

Labai myliu Lietuvą. Su Lietuvos politikais man tenka palaikyti ryšius nuo 1989 metų, jie man padarė didžiulį įspūdį. Lietuvos deputatai SSRS Aukščiausioje Taryboje dirbo nepaprastai darniai ir sutelktai, kai gynė Lietuvos atgimimo pozicijas. Aš lietuviais žavėjausi ir iš jų mokiausi.

ML. To meto Lietuvos deputatų pareiškimai Jūsų nešokiravo? Juk Lietuvos atstovų retorika gerokai skyrėsi nuo daugumos kalbėjusiųjų iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos.

S. Š. Nešokiravo, o didžiausią įspūdį darė jų pastangų sutelktumas. Jeigu SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis gaudavo žodį, SSRS AT deputatas Algirdas Brazauskas, tuometis LKP CK pirmasis sekretorius, ginčo ar polemikos su V. Landsbergiu nepradėdavo. Jiedu abu ir kiti Lietuvos deputatai pirmiausia jautėsi lietuviais ir tik paskui galėjo skirstytis į komunistus, konservatorius ar liberalus. Lietuviai stojo ginti Lietuvos reikalų vieningu frontu, labai kibiai ir vaisingai.

Teko buvoti Lietuvoje jai pačiomis kritiškiausiomis dienomis. Pirmiausia 1991 m. po Sausio 13-osios įvykių teko lankytis kaip Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojui, tų pačių metų rudenį ir kaip Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui. Labai gerai mačiau ir įsisąmoninau, kad jūs, lietuviai, gerokai toliau pažengėte savo valstybingumo įtvirtinimo veikloje, savarankiškos valstybinės politikos srityje. Baltarusiją pernelyg ilgai slėgė komunistinis presas, o tuo metu suvokiau, kad mums taip pat reikia eiti tuo keliu, kuriuo taip ryžtingai ėjo Lietuva. Tai nebuvo vien beždžioniavimas, bet tvirtas pasiryžimas siekti taip pat ir Baltarusijos kaip nepriklausomos valstybės statuso.

Lietuvių tauta nėra skaitlinga (atleiskite už šitą išsireiškimą), bet Lietuvos politikai padarė savo tautą didžia tauta. Todėl labai didžiuojuosi, kad šiandien gavau apdovanojimą iš didžios tautos Prezidentės rankų.　

Kaip nereikia statyti AE

ML. Esate žymus baltarusių tautos politikas, padaręs ryžtingus sprendimus, kai to labiausiai reikėjo daugeliui tuometinių dar Sovietų Sąjungos respublikų žmonėms – istorija to nepamirš. Buvote ir esate taip pat ir mokslo žmogus, todėl kaip politiko ir mokslininko paklausiu: kokios nuostatos laikotės dėl Baltarusijos siekio statyti atominę elektrinę visai netoli Lietuvos sienos?

S. Š. 20 metų teko vadovauti Baltarusijos valstybinio universiteto Branduolinės fizikos katedrai, kuri rengė branduolinės energetikos specialistus. Todėl galiu kompetentingai pareikšti, kad Baltarusijai reikalinga branduolinė jėgainė. Šiandieniniame pasaulyje nėra valstybės, kuri galėtų užtikrinti savo žmonių gerovę neturėdama pakankamai energijos. Tačiau šiuo atveju iškyla viena svarbi abejonė.

Kai Baltarusijoje pradedama statyti atominė elektrinė, nepasitelkus net geriausių Baltarusijos šios srities specialistų, tai jau visai neleistina. Kai branduolinės jėgainės statybai pasirenkama vieta iš akivaizdžiai konjunktūrinių politinių sumetimų, visiškai negaliu pritarti tokiam pasirinkimui. Esu už mokslinį šios problemos sprendimą ir jokiu būdu ne kitokį.

ML. Tenka apgailestauti, kad ir Lietuvos mokslininkų nuomonės dėl Baltarusijos atominės elektrinės statybos neatsiklausiama.

S. Š. Esu įsitikinęs, kad ir Lietuvos, ir Baltarusijos mokslininkai gali šį klausimą spręsti dalykiškai ir korektiškai, bet to nėra. Ir dėl to man labai apmaudu. AE reikia statyti, reikia rasti tinkamą vietą. Lietuvos gyventojai tikriausiai pajuto, ką reiškia netekti Ignalinos AE. Bet mums reikia ne Ignalinos AE tipo, bet šiuolaikinės ir saugios branduolinės jėgainės. Ją įmanoma suprojektuoti ir pastatyti.

Deja, taip kaip dabartinėmis sąlygomis Baltarusijoje norima pastatyti AE, pasaulyje niekur nedaroma. Norima statyti išeinant iš politinių sumetimų.

ML. Europos Sąjunga iškėlusi reikalavimą uždaryti Ignalinos AE, gavo skaudų antausį: vietoj vienos pakankamai modernizuotos ir saugios Ignalinos AE dabar susilauks dviejų naujų – Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, veikiausiai Rusijoje suprojektuotų AE. Abi numatomos statyti prie pat Lietuvos sienos.

S. Š. 1986 m. skaudžiausią antausį gavo būtent Baltarusijos gyventojai. Baltarusijoje ligi šiol nėra nė vienos atominės elektrinės, o 70 proc. katastrofą patyrusios Černobylio AE radioaktyviųjų teršalų iškrito būtent Baltarusijos teritorijoje. Baltarusiai kaip niekas kitas turi suvokti panašių padarinių grėsmę ir jausti ypatingą atsakomybę. Tik remiantis mokslo žiniomis, naujausiais mokslo laimėjimais galima imtis naujos AE projektavimo ir statybos darbų. Reikia šalto proto, tikslių skaičiavimų ir pamatuotų sprendimų, bet viso to kaip tik ir pasigendu. Niekas kitas, o dabartinė Baltarusijos vadovybė atsakinga už dabar priimamus sprendimus dėl būsimosios AE. Pasakyčiau, kad dabartiniai Baltarusijos vadovybės sprendimai nieko bendro neturi su baltarusių tautos interesais.　

Europietiškumas ne kliūtis baltarusiškumui

ML. Kaip vertinate Lietuvos Respublikos politiką Baltarusijos atžvilgiu?

S. Š. Labai sudėtingas klausimas. Pirmiausia dėl to, kad Lietuva privalo laikytis taisyklių, kurias diktuoja Briuselis ir Strasbūras. Kartais lietuviams pristinga galimybių, nepakanka erdvės politiniuose „žaidimuose“, ypač kai tenka Vakarų politikams aiškinti, kas šioje Europos dalyje vyksta. Kaip disciplinuoti Europos Sąjungos nariai lietuviai dažnai priversti tiesiog vykdyti Briuselio valią.

Puikiai suprantame, kas vyksta Lietuvoje, ir Lietuvos galimybes. Minske palaikome gerus santykius su Lietuvos atstovybe, Lietuva Baltarusijoje turi puikų ambasadorių – Edminą Bagdoną. Mūsų bendradarbiavimas vaisingas, aš juo patenkintas, o lietuvius labai gerbiu. Esu tikras, kad Lietuva kartu su Lenkija pasieks, kad Europos Sąjungos politika Baltarusijos atžvilgiu būtų išmintinga.

ML. Kai tapote politiku, ar mokslo reikalai labai toli nuplaukė į šalį?

S. Š. Dėl mokslo reikalų štai ką galėčiau pasakyti. Man vadovaujant apginta net 33 mokslo kandidato disertacijos, iš jų jau 7 tapo mokslo daktarais. Mano mokiniai taip toli pažengė į priekį, kad man toje srityje jau nebėra ką veikti. Todėl šiuo metu jėgas tenka skirti politologijai. Tai labai įdomu, ir aš jau ne pirmokas šioje veikloje.

ML. Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkų ryšius, bendradarbiavimą? Ar tų ryšių pakanka?

S. Š. Visa laimė, kad mokslas dar nepriklauso nuo valstybės politikos, manau, ir socialiniai mokslai to turėtų siekti. Nemanau, kad didesnių problemų kyla, jei nori bendradarbiauti Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkai. Tarybiniais laikais mūsų mokslininkų bendradarbiavimas buvo ypač intensyvus ir našus. Baltarusijoje labai garsiai skambėjo akad. Juro Poželos vardas, apskritai puslaidininkių fizikos srityje buvo daug bendradarbiaujama. Tačiau ir dabar didesnių bendradarbiavimo kliūčių nematau.

ML. Lietuva teikia paramą Baltarusijos studentams, norintiems studijuoti Europos humanitariniame universitete. Kaip tą paramą vertinate?

S. Š. Labai vertinu. Tiesa, Europos humanitarinis universitetas nustojo būti baltarusiškas, bet tai dėl Baltarusijos kaltės. Ne visai teisingai buvo suvokiama, kad europietiškumas nėra priešybė baltarusiškumui. Tame universitete labai mažai vietos tenka baltarusiškumui, o daugiau išvis nėra kur tą Baltarusijos mokslą diegti. Šiuo metu Europos humanitariniame universitete juntamas šioks toks atgimimas, koreguojamos studijų programos. Į visa tai atkreipė dėmesį Europos Parlamentas ir asmeniškai Europos Parlamento Pirmininkas Ježis Buzekas. Tai puikus profesorius, mokslininkas chemikas ir ne mažiau puikus politikas. Tačiau kai kalbame apie Europos humanitarinį universitetą, tai ir jo veikloje nereikia jokių perversmų ir sukrėtimų. Poslinkiai į gera jaučiami, jų esama ir bus dar daugiau.

ML. Kuo dabar užsiimate?

S. Š. Štai gavau ordiną ir džiaugiuosi gyvenimu (juokiasi). Šiaip dažniausiai skaitau politologijos paskaitas užsienio universitetuose. Iš fizikos praėjusiais metais teko skaityti paskaitą tik Košalino politechnikos universitete Lenkijoje.　

Kaip visa tai vyko

Raudonoji imperija užgeso tyliai kaip nukaršusi senolė, nors jai tebuvo tik 69-eri – lygiai metų pristigo iki 70-mečio. Stanislovas Šuškevičius buvo vienas iš trijų valstybių vadovų, padėjusių savo parašą ant dokumento, kuriuo buvo konstatuota paskutinės imperijos mirtis. Simboliška, kad tai įvyko Belovežo girioje. Įvykis vertas išsamesnio priminimo, gal net ir šiokio tokio įvertinimo, nes šia tema dažnai spekuliuojama.

Trijų valstybių vadovų susitikimo Belovežo girioje iniciatyva priklausė to meto Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui S. Šuškevičiui, tačiau nė vienas iš to susitikimo dalyvių nė nemanė, kad jie vyko į Belovežo girią būtent tokiam lemtingam sprendimui, koks buvo priimtas. Į Viskulius Belovežo girioje aukštoji sovietinė Baltarusijos ir sąjunginių respublikų nomenklatūra vykdavo visai kitais tikslais – pamedžioti, palėbauti, žodžiu, gražiai praleisti laiką. Kaip viename interviu tvirtino S. Šuškevičius, lemtingas Sovietų Sąjungos likimui susitikimas 1991 m. gruodžio 7–8 d. taip pat nebuvo numatytas tam, kad galutinai būtų „palaidota“ SSRS. Norėta su Rusijos prezidentu B. Jelcinu tiesiog aptarti būtiniausius ekonomikos klausimus, konkrečiai – kaip užsitikrinti iš Rusijos energetinių išteklių tiekimą, kol šalių ekonomikos dar neįsisuko į rinkos ekonomikos santykius.

S. Šuškevičius pakvietė susitikti ir Ukrainos prezidentą Leonidą Kravčiuką, kuris šias pareigas pradėjo eiti nuo 1991 m. gruodžio 5 dienos. Mat Ukrainos problemos buvo panašios, o kur du stos visada daugiau padarys derybose su prezidentu B. Jelcinu. Tik štai ambicingasis L. Kravčiukas nelabai pageidavo susitikinėti su B. Jelcinu ir juo labiau M. Gorbačiovu, apie jokias naujas „sąjungas“ nė girdėti nenorėjo, todėl ir siekta susitikti ne Maskvoje. Niekam nebuvo paslaptis, kad L. Kravčiuko santykiai su B. Jelcinu nebuvo labai šilti, tad reikėjo sugalvoti pretekstą, kad L. Kravčiukas negalėtų atsisakyti atvykti. Norint galutinai jį paveikti mestas patikimas jaukas – pažadėta medžioklė Belovežo girioje, gal net stumbrų. Prieš tokią pagundą aistringas medžiotojas L. Kravčiukas negalėjo atsilaikyti, o ir kas jo vietoje būtų atsispyręs?

S. Šuškevičius tvirtina gerai supratęs Baltarusijos ir Ukrainos vadovų pozicijų silpnumą: jie galėjo SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo tik prašyti, kad jis įsakytų tiekti dujas ir naftą Baltarusijai ir Ukrainai, bet visiems buvo akivaizdu, kad paties M. Gorbačiovo kaip valstybės vadovo pozicijos labai silpnos. Ir štai trijų valstybės vadovų susitikimo metu 1991 m. gruodžio 7 d. RTFSR valstybės sekretorius, Rusijos vicepremjeras Genadijus Burbulis ištarė beveik sakrališką frazę: SSRS kaip geopolitinė realybė baigia savo gyvavimą... Visi susitikimo dalyviai šiam akivaizdžiam faktui pritarė. S. Šuškevičius tada pareiškė, kad po tokiais žodžiais sutiktų pasirašyti, nes ir tokią konstitucinę teisę kaip savo šalies Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas jis turėjo. Ukrainos prezidentas L. Kravčiukas taip pat pritarė, o kadangi G. Burbulis tokį pasiūlymą paviešino, tai ir Rusijos prezidentas B. Jelcinas buvo už jį. Visiems buvo aišku, kad tolesnis sąjunginis ryšys po rugpjūčio pučo jau buvo neįmanomas.

Tačiau visa tai, dėl ko sutarė trijų valstybių vadovai, dar reikėjo teisiškai įtvirtinti. Kiekvieną susitarimo dėl SSRS panaikinimo punktą priiminėjo bendru sutarimu šeši asmenys: Rusijos Federacijai atstovavo B. Jelcinas, premjeras Vitoldas Fokinas ir G. Burbulis, Ukrainai – prezidentas L. Kravčiukas, Baltarusijai – šios šalies Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas S. Šuškevičius ir premjeras Viačeslavas Kebičius. Gruodžio 7 d. sutarta, kad susitarime būtinai turi būti frazė, kad SSRS kaip tarptautinės teisės subjektas baigia savo gyvavimą. Ekspertų grupės gavo užduotį sudaryti susitarimo tekstą, kurioje pagrindinė turėjo būti minėtoji frazė. Gruodžio 8 d. ekspertai pateikė siūlomo susitarimo tekstą iš 18 straipsnių. Šešiukė kiekvieną straipsnį aptarinėjo, šlifavo. Būtina dar vieną asmenį priminti, be kurio politinių ir teisinių formuluočių tas darbas nebūtų judėjęs pakankamai sparčiai – tai Rusijos ekonomistas Jegoras Gaidaras.Gruodžio 8 d. 10 val. ryto pradėtasis darbas baigtas 16 valandą.

Kai šis susitarimo tekstas buvo baigtas ir pasirašytas, nutarta su šiuo sprendimu tuojau pat supažindinti M. Gorbačiovą ir JAV prezidentą Dž. Bušą. Pastarajam skambino B. Jelcinas, o M. Gorbačiovui – S. Šuškevičius. B. Jelcinas jau spėjo ne tik prisiskambinti ir Bušui viską paaiškinti, o M. Gorbačiovui prisiskambinti užtruko ilgiau. Pavykus prisiskambinti M. Gorbačiovas tuojau pat mentorišku tonu pradėjo „auklėti“ S. Šuškevičių: jūs ką ten, iš proto išsikraustėte, ką amerikiečiai pasakys... S. Šuškevičius ramiai paaiškino, kad amerikiečiai jau viską žino ir labai ramiai tą žinią priėmė.

Taip Sovietų Sąjungos gyvavimui buvo padėtas taškas: paskutinioji Žemėje imperija liovėsi gyvuoti. Kartu buvo išspręstas ir M. Gorbačiovo likimas – pirmojo ir paskutiniojo SSRS prezidento.

Pabaigai pasakysime, kad pirmasis nepriklausomos Baltarusijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislovas Šuškevičius šiandien gimtoje šalyje gauna 1 dolerio ir 10 centų pensiją – dabartinio šalies prezidento A. Lukašenkos dekretu paskirtą. Ši pensija 50 kartų mažesnė už minimalią socialinę pensiją Baltarusijoje. Pagal Baltarusijos Respublikos Konstituciją šalies prezidento dekretą vykdyti privalu, o apie dekreto neatitikimą Konstitucijai klausimą Konstituciniam Teismui gali kelti tik Aukščiausioji Taryba, Ministrų kabinetas ir šalies Parlamentas. Bet to kažkodėl nedaro.

Gediminas Zemlickas

Minint Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvusiam Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Stanislavui Šuškevičiui įteikė Aukščiausią Lietuvos apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžių

Po apdovanojimų. LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prof. Stanislavas Šuškevičius ir jį pasveikinti atėję asmenys

Prof. Stanislavą Šuškevičių su garbingu apdovanojimu pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys, teatro režisierius Julius Dautartas

Profesorius Stanislavas Šuškevičius (kairėje), jo žmona Irina ir kiti asmenys prieš Lietuvos valstybės apdovanojimų įteikimo ceremoniją