Nuo šiol į Prienus važiuojame per Greimų tiltą

Lietuva nėra dosni pagerbimo ženklais savo mokslo žmonėms, išimtis nebent daktaras Jonas Basanavičius. Tačiau ir šiai asmenybei paminklai statomi gal ne tiek už jo mokslinius tyrinėjimus, bet visų pirma kaip Lietuvos valstybės atkūrimo pirmajam asmeniui, Lietuvos Tarybos pirmininkui, kurio parašas – pirmas ant 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto. Ir Tautos patriarcho vardą J. Basanavičius pelnė ne už istorinius, etnologinius ar antropologinius tyrinėjimus, bet pirmiausia už lietuvių tautos žadinimo darbą – per 1883 m. pradėtąją leisti Aušrą, per visą plačiašakę savo visuomeninę, kultūrinę, intelektinę ir mokslinę veiklą. Visų tų veiklų atplėšti vieną nuo kitos būtų neįmanoma, o ir neteisinga, nes tauta gyveno tarsi savotiško sinkretizmo laikotarpį, kai intelektualui lietuviui (tada gal labiau priderėjo žodis inteligentas) teko ir arti, ir akėti, ir užsėti visą platų kultūros lauką, kurį valstybiniam gyvenimui pakilusi tauta turėjo įsisavinti.

Grįžtame prie pradinės minties: Lietuvoje dar nesama kiek giliau įsitvirtinusio įpročio įvairiais žymenimis pagerbti akmenuotą mokslo dirvoną plėšiantį mokslininką. Tam esama priežasčių, kurias nagrinėti ir aiškintis tiktų rašinys visai kita proga. Pasitelktume ir kaimynų latvių pavyzdžių: Rygos centre vien chemijos mokslo atstovams, Rygos politechnikos instituto profesoriams Vilhelmui Frydrichui Ostvaldui (Ostwald, 1853–1932) ir Pauliui Valdenui (Walden, 1863–1957) pastatyti du paminklai, kai Lietuvoje apie paminklą fizikochemikui Teodorui Grothusui dar tik tebekalbama. Bus nejauku, kai pirmieji T. Grothusui paminklą pastatys latviai, nes ir pirmąją šiam mokslininkui skirtą knygą 1966 m. parašė latvis Janis Stradinis, kuris yra ir paminėtųjų paminklų Ostvaldui ir Valdenui sukūrimo ir pastatymo iniciatorius.

Kai kurių prošvaisčių esama ir Lietuvoje. Gerą pavyzdį parodė Prienų rajono savivaldybės taryba (meras Alvydas Vaicekauskas), po ilgokai trukusių diskusijų pasiūliusi tiltui per Nemuną Prienuose suteikti Greimų vardą. Šį sprendimą palaikė LR Susisiekimo ministerija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. nutarimu tiltui per Nemuną Prienuose valstybinės reikšmės magistralinio kelio A 16 Vilnius–Prienai–Marijampolė 96-ajame kilometre suteiktas Greimų vardas. Liepos 3-iąją, per Prienų miesto gimtadienio šventę, vyko šiam reikšmingam įvykiui skirtos iškilmės ir Greimų vardo įamžinimo renginiai, iš kurių svarbiausias – atminimo lentos ant tilto konstrukcijos atidengimo iškilmės.

Greimų gyvenime dar apstu „baltų dėmių“

Kad ir kiek gerbtume Vyriausybės ir Prienų miesto savivaldybės pastangas, bet tikrasis šio išties labai reikšmingo įvykio „kaltininkas“ yra prof. Karolis Rimtautas Kašponis, be kurio iniciatyvos ir parodytų herakliškų pastangų nieko panašaus nebūtų buvę. Ir toliau tiltu per Nemuną į Prienus ar iš jų, priklausomai nuo to, kuria kryptimi važiuotume, nė nesusimąstytume apie tėvą ir sūnų Greimus. Dabar Prienai turi, galima pasakyti, per šiuos metus „įgijo“ dvi asmenybes, apie kurių ryšį su Prienais mažai susimąstydavo net ir neblogai į Prienų miesto praeitį įsigilinę žinovai. Nuo šiol XX a. ketvirtojo dešimtmečio Prienų miesto gyvenimą neišvengiamai siesime su Prienų burmistro Juliaus Greimo (1882–1942) ir žymaus mokslininko, Paryžiaus semiotikos mokslinės mokyklos pagrindėjo ir vadovo Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) vardais.

Apie lietuvį prancūzų kalbininką, semiotiką, mitologijos tyrinėtoją ir eseistą, Paryžiaus semiotikos mokyklos pradininką A. J. Greimą Mokslo Lietuva yra rašiusi daugelyje straipsnių, tapo net savotiška šio mokslininko veiklos populiarintoja, daugelio A. J. Greimui surengtų parodų ir atminimo lentų atidengimo renginių – Vilniuje, Kupiškyje, Kaune, Marijampolėje, Kunigiškiuose (Anykščių r.) ir Šiauliuose neoficialiu informaciniu rėmėju. Apie mokslininko tėvą mokytoją Julių Greimą rašėme gerokai mažiau, daugiausia tiek, kiek buvo būtina norint geriau suvokti sūnaus aplinką, vaikystės ir jaunystės metus, kurie dažnai juk ir suteikia tą pagrindą, gyvenimo nuostatas, kurios vėliau asmenybės gyvenime suvaidina esmingą, o gal ir lemiamą vaidmenį. Renkantis tolesnį gyvenimo kelią, pašaukimą derinant prie gyvenimo aplinkybių, iš šeimos ir tėvų įgytosios vertybės, dvasingumo pradai nedingsta be pėdsako.

Štai kas įdomu ir keista. Kad ir kiek, atrodytų, nemažai publikacijų būtų skirta A. J. Greimui, bet dar ligi šiol jo gyvenime pakanka ir „baltų dėmių“, neatskleistų puslapių. Ir ne kur nors iš šio mokslo žmogaus veiklos Prancūzijoje, Aleksandrijoje ar kur nors tarp Turkijos seldžiukų, bet mūsų gimtojoje šalelėje. Ieškant informacijos apie žymųjį lietuvių kilmės mokslininką ir naršant internete kartojami paprastai vis tie patys duomenys apie A. J. Greimo biografijos faktus. Kad ir toks teiginys: 1936 m. ligi tol teisę Vytauto Didžiojo universitete studijavęs A. J. Greimas išvyksta į Prancūziją, kur Grenoblio universitete 1939 m. baigė prancūzų kalbos ir kalbotyros studijas. Kartais nepamirštama pabrėžti, kad studijuodamas didelį dėmesį skyrė franko-provansalų kalbos tyrinėjimui. Ganėtinai egzotiškas lietuvio pasirinkimas, nes ta senąja kalba dar kalbėjo gal kelios dešimtys tūkstančių gyventojų Prancūzijoje, Italijoje ir Šveicarijoje.

Jeigu pasitenkintume tik šia informacija, galėtų atrodyti, kad Algirdas Julius Greimas tuos bene pusketvirtų metų buvo visiškai iškritęs iš lietuviškojo gyvenimo, į kurį sugrįžo tik 1939 metais, kai baigęs Grenoblio universitetą grįžo į Lietuvą. Atitarnavo jam priklausantį tarnybos laiką Lietuvos kariuomenėje, o 1940 m. rugsėjį pradėjo mokytojauti buvusioje Šiaulių mergaičių gimnazijoje (dabar Didždvario gimnazija) ir dėstyti Prekybos institute Šiauliuose. Vis dėlto ir 1936–1939 m. pėdsakų galima aptikti Lietuvoje, pirmiausia Prienuose, į kuriuos studentas Greimas vasaros atostogoms grįždavo pas tėvus.

Šis faktas ligi šiol buvo visiškai nežinomas, nes sunku būtų patikėti, kad sąmoningai nutylimas ar apeinamas. Lygiai kaip ir faktas, kad jo tėvas, buvęs mokytojas ir pradžios mokyklos inspektorius Julius Greimas, 1934 m. tapo Prienų miesto burmistru.

Iš kur ateita

Rašinį apie Prienus pradėsime šiek tiek nuo ankstesnių laikų, prisiminsime ir kai kuriuos žymesnius 1918 m. atkurtosios Lietuvos valstybės asmenis, susijusius su šiuo miestu. Pirmiausia prisiminkime Pirmojo pasaulinio karo padarinius Prienams. Kaizerinės Vokietijos kariuomenė Prienus užėmė 1915 m. rugpjūčio 15 d., o 19 d. buvo susprogdintas tiltas per Nemuną. Sunku būtų patikėti, kad tai pačių vokiečių darbas – sprogdinti jau užimtus tiltus ar statinius. Vis dėlto kaizerio kariauna prieniškiams gerų prisiminimų nepaliko. Okupantai gyventojus paėmė į tokį kietą nagą, kad visi kiti ligi tol miestui tekę išbandymai tebuvo tik juoko verti. Gyventojui parai buvo skirta po 160 gramų grūdų ir 500 gramų bulvių – visas maisto racionas. Užtat draudimų daugėjo kaip Nemuno vandens prasidedant pavasario potvyniui: draudžiama kepti saldžius pyragus, gamintis muilą, vartoti sachariną, druską, tabaką, degtinę, net degtukus. Atitinkami draudimai įsigaliojo dėl gyvulių šėrimo ir skerdimo. Žodžiu, viskas karo dievui Marsui ir kaizerinio ginklo pergalei. Ar reikia sakyti, kad siautėjo badas, ligos ir plėšikai?

1918 m. vokiečių karinės ambicijos atvėso, savo išlikimu buvo leista rūpintis ir patiems prieniškiams. Tų metų sausį sudarytas Prienų krašto valsčiaus komitetas, vadovaujamas Povilo Šiugždinio. Žinoma, didžiausią reikšmę ne tik šio miesto, bet ir visos Lietuvos gyvenimui turėjo 1918 m. vasario 16 d. paskelbtasis Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Tų metų antrojoje pusėje Prienus pradėjo tvarkyti pirmasis burmistras Jurgis Brundza, Prienų krašte šaulių veiklą ėmėsi organizuoti Matas Šalčius, būsimasis garsus keliautojas. 1921 m. mieste veikė kanauninko F. Martišiaus įsteigtoji privati Žiburio gimnazija, pradžios mokykla, knygynas, gimnazijos direktoriaus pastangomis vasaromis buvo organizuojami sodininkystės ir bitininkystės kursai, kuriuos baigė 270 asmenų, veikė parapijos ir šaulių chorai.

1922 m. Prienuose gyveno 3260 gyventojų, buvo suprojektuoti dar 125 sklypai naujų namų statybai. Tačiau ir dešimčiai metų praėjus labai kuo didžiuotis dar nebuvo galima. Antai Lietuvos burmistrų suvažiavime Prienų burmistras dr. Aleksandras Naglius štai kaip apibūdino padėtį: Prienuose nesą pramonės, istorinių ir architektūrinių pastatų, sporto aikščių, turgaus halės, viešo tualeto, vaikų prieglaudos. Mokyklos namas blogos būklės, pirtis taip pat. Žodžiu, nėra to ir ano ir maža kuo pasigirti.

Geri pokyčiai Prienuose siejami su Juliaus Greimo vardu

Geri pokyčiai siejami su naujojo burmistro Juliaus Greimo vardu. Prieniškiams buvo pažįstamas nuo 1931 m., kai tapo Marijampolės apskrities I rajono pradžios mokyklų inspektoriumi, o Prienai atsidūrė jo tarnybinės veiklos akiratyje. J. Greimui teko rūpintis taip pat ir Prienų miesto bei valsčiaus pradinėmis mokyklomis. Jo dėka buvo išplėstas mokyklų tinklas, sustiprinta jų materialinė bazė. Kad J. Greimas savo kaip mokyklų inspektoriaus pareigas vykdė uoliai, išsikovojo didelį autoritetą mums primena ir šis faktas: kai prieniškiams pribrendo rūpestis savo miesto tolesnį likimą patikėti į naujo burmistro rankas, daugelio gyventojų akys nukrypo į J. Greimą. Buvo ir labai stiprus konkurentas – visų labai gerbiamas ir mylimas gydytojas Juozas Brundza, kuris jau turėjo darbo patirties ir Prienų burmistro pareigose.

Žodžiu, gerų darbų nepamiršę prieniškiai 1934 m. gruodžio 21 d. J. Greimą išsirinko savo burmistru, kuris atėjo ne ponauti, bet rūpintis Prienais ir jo gyventojais, šias svarbias pareigas ėjo iki 1940-ųjų vasaros. Naujasis burmistras pradėjo nuo gyventojams aktualiausių sprendimų. Buvo sutarta, kad turgūs Prienuose vyks penktadieniais, per metus bus surengti 11 prekymečių, akmenimis pažadėta išgrįsti gyvulių turgavietę, taip pat pradėtos grįsti ir kai kurios gatvės. Per savo veiklos metus J. Greimas padarė daug reikšmingų šiam miestui ir valsčiui darbų: sutvarkė miesto centrą, išgrindė svarbiausias gatves, rūpinosi tilto per Nemuną statyba.

1937 m. lapkričio 14 d. prie kareivinių atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui. (Sovietų nugriautas 1954 m., atstatytas 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.) 1937 m. Prienuose buvo 365 gyvenamieji namai, iš jų 19 mūrinių, gyveno 4200 gyventojų. 1939 m. veikė 121 parduotuvė, iš kurių 10 priklausė lietuviams. Akivaizdu, kad lietuviams prasiveržti prie prekybos reikalų buvo labai sudėtinga. Prienuose dirbo 5 malūnai, 4 lentpjūvės, terpentino gamykla, baldų dirbtuvė, žemės ūkio padargų dirbtuvėlė, kelios vilnų karšyklos, duonos kepyklos, mėsinės, 14 smuklių ir arbatinių, smulkių amatininkų įmonių. Reikšmingiausia įmonė buvo alaus bravoras, veikęs trijuose didžiuliuose mūriniuose pastatuose. Bravoras turėjo savo elektros stotį, dvi garo mašinas, 12 m aukščio mūrinę ledainę, elevatorių. Pasak amžininkų, Prienuose buvo gaminamas geriausias alus Lietuvoje. Prienų bravore išvirtą alų Imperial ir Pale Ale gėrė Europos ambasadose, Suvalkų, Vilniaus ir Kauno gubernijose.

Deja, bravoro savininko B. Šakovo šeimos likimas 1941 m. buvo tragiškas. Užėjus Vokietijos naciams šią žydų šeimą bandė gelbėti gydytojas J. Brundza, slapstė savo namuose, vėliau bandė gelbėti ir kiti įtakingi asmenys, bet pastangos buvo bergždžios.

...ir pasivaikščiojimai su tėvu Prienų giriose

Kiek išsamiau apsistojome ties Prienų miesto augimu XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai miestu rūpinosi burmistras J. Greimas. Jis visuose darbuose pasižymėjo kaip labai darbštus, sumanus ir didelę atsakomybę jaučiantis pilietis ir šiandien galintis būti mums puikus pavyzdys. Už visa gera, kurį žmonėms ir savo šaliai padarė Julius Greimas, sovietų valdžia jį „apdovanojo“ taip pat kaip ir kitus tikrus Lietuvos patriotus: 1941 m. birželio 16 d. buvo suimtas ir išvežtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte. Sovietai jam negalėjo dovanoti, kad jis buvo Lietuvos tautininkų sąjungos Prienų apylinkės pirmininkas, apdovanotas Ldk Gedimino ordinu (1929) ir kitais aukštais apdovanojimais. Lageryje ištvėrė vos pusę metų, mirė 1942 m. sausio 23 d., sprendžiant iš bylos nutraukimo datos. Simboliškai palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Prienuose pas savo tėvus vasaros atostogų ir šventėms iš Grenoblio atvažiuodavo Algirdas Julius Greimas. Studento pasivaikščiojimai su tėvu Prienų giriose jam įsiminė visam gyvenimui. Ar reikia priminti, kokiomis nuostabiomis keliolikos kilometrų kilpomis Nemunas rangosi Prienų apylinkėmis, Punios šilu ir kitomis vaizdingomis vietovėmis? Visa tai siejasi ir su Greimų šeima. Kai vieno interviu metu A. J. Greimo paklausta, kokie gyvenimo iš Lietuvos prisiminimai jam giliausiai įsirėžę į atmintį, jis atsakė: „...Prisimena krūmais apaugę Šešupės krantai, pasivaikščiojimai su tėvu Prienų giriose“. Reikšmingi žodžiai. Prie jų pridursime ir Paryžiaus dienraščiui Le Quotidien de Paris duotojo interviu ištraukėlę, kur A. J. Greimas teigė: „Mano intelektualinis kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą“.

Daug darbo dar laukia mūsų tyrinėtojų, taip pat ir kraštotyrininkų: gerai patyrinėjus, paklausinėjus kad ir Prienų senbūvių tikriausiai išryškėtų dar ne vienas įdomus abiejų Greimų gyvenimo momentas šiame krašte. Reikšmingų duomenų apie burmistro J. Greimo veiklą Lietuvos centriniame valstybės archyve yra aptikęs ir juos aktualizavęs prof. Karolis Rimtautas Kašponis. O kad žmonėms tų duomenų labai reikia, parodė ir visiems mums, ne vien prieniškiams, svarbus įvykis – liepos 3-iąją ant Greimų vardu pavadintojo tilto per Nemuną buvo atidengta atminimo lenta.

Iš tėvų – sūnums

Iškilmės prasidėjo Prienų kultūros ir laisvalaikio centre, kur buvo atidaryta paroda Algirdo Greimo vaikystė. Parodos autorius – prof. Karolis Rimtautas Kašponis. J. Basanavičiaus gatvėje prie namo Nr. 12, kuriame gyveno Prienų burmistro Juliaus Greimo šeima, atostogoms atvažiuodavo Algirdas Julius Greimas, atidengta atminimo lenta. Užrašas skelbia: „Šiame name gyveno Prienų burmistras (1934–1940) mokytojas, tremtinys Julius Greimas (1882–1942). Juliaus Greimo sūnus žymus lietuvių ir prancūzų mokslininkas: kalbininkas, semiotikas, mitologas Algirdas Julius Greimas (1917–1992)“.

Estijos Tűri miesto, su kuriuo draugauja Prienai, moksleivių dūdų orkestro, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro merginų šokėjų vedini šventės dalyviai patraukė per miesto centrą Nemuno link, kur prie tilto toliau tęsėsi iškilmės. Pirmiausia šventės dalyviai gėlių padėjo prie didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklo. Šis kunigaikštis vadovavo ilgus dešimtmečius trukusiai lietuvių kovai dėl Nemuno ir Lietuvos, pagaliau juk Kęstutis su kunigaikštiene Birute išaugino Lietuvai didįjį kunigaikštį Vytautą, kurio vardą šiemet, minėdami Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, minime su ypatinga pagarba kaip vieno iš šio mūšio svarbiausių vadų. Iš tėvo sūnui perduotos svarbiausios savybės: tą pabrėžiame kalbėdami apie Kęstutį ir Vytautą, bet ar mažiau tinka Juliaus Greimo ir Algirdo Juliaus Greimo atveju.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Nuo šiol Prienų tiltas per Nemuną vadinamas Greimų tiltu

Greimų vardo suteikimo tiltui per Nemuną Prienuose ceremonijoje sveikinimo žodį tarė Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas

Greimų vardą suteikus tiltui per Nemuną Prienuose (iš kairės): Prienų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, prof. Karolis Rimtautas Kašponis, Prienų klebonas Jonas Baliūnas, Seimo narys Rimas Antanas Ručys, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sekretorius ir tarybos narys Algimantas Dagys, Alytaus miesto savivaldybės meras Česlovas Daugėla, Prienų pensionato direktorės pavaduotojas Vytas Bujanauskas, Prienų miesto seniūnas Algimantas Matulevičius, Latvijos Talsi rajono savivaldybės meras Miervaldis Krotovs, Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius, Kėdainių rajono savivaldybės merė Nijolė Naujokienė