Asmenybės

Gana ilgam ir sąmoningai buvome pamiršę orchidėjų ir kitų tropinių augalų tyrinėtoją Juozapą Varševičių (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866), kuris per dvi keliones į Pietų Ameriką (1844–1850, 1851–1853 m.) perėjo visą žemyną nuo šiaurės Kolumbijos iki Patagonijos ir grįžo atgal į Kolumbiją. Tose kelionėse jis sukorė apie 40 tūkst. km. Svarbiausia, kad senosios Europos botanikos sodus mūsų kraštietis praturtino nuostabiomis augalų kolekcijomis. Jo vardą rasime botanikos veikaluose kaip daugelio ligi tol mokslui nežinomų augalų rūšių atradėjo. Tose klajonėse prarado sveikatą, į Senąjį žemyną grįžo apkurtęs, iškamuotas drugio. 1854 m. botanikos mokslo ir tarp sodininkystės žinovų pagarsėjęs Varševičius iš Krokuvos Jogailaičių universiteto gavo pasiūlymą eiti šio botanikos sodo pirmojo inspektoriaus pareigas. Varševičiaus dėka šio sodo augalų rūšių skaičius pasiekė tiems laikams įspūdingą skaičių – 9664 rūšys.

Išleista knyga Liubomiras Kulviecas – Žymus XX amžiaus mokslo istorikas* , o jos pristatymas surengtas Vilniaus pedagoginiame universitete. Renginiui pasirinkta visai ne atsitiktinė diena – lapkričio 17-oji, kurią UNESCO paskelbė Pasauline mokslo diena taikai ir vystymuisi. Naujosios knygos rėmėjai – Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija (generalinė direktorė Asta Dirmaitė), Juozo Kazicko labdaros ir paramos fondas bei Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas. Knygos pristatymo ir prof. Liubomiro Kulvieco (1928 01 16–1995 01 07) mokslinių darbų minėjimo renginio organizatorius – VPU Fizikos ir technologijos fakultetas.

Šiais metais iškilmingai pažymime labai garbaus mūsų kraštiečio 75-erių metų netektį. Žymaus lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimas ir veikla kiekvienam Svėdasų krašto žmogui yra žinoma nuo pat vaikystės ar mokyklos laikų. Miestelio aikštėje ir rašytojo gimtinėje – Malaišių kaime, – medžių apsuptyje didingai stovi mūsų tėvų ar senelių jam statyti ir išsaugoti paminklai (skulptorius Bernardas Bučas, architektas Feliksas Vizbaras), Malaišių pradžios mokykloje, kurioje jis mokėsi, įrengtas krašto muziejus, ilgiausia miestelio gatvė pavadinta jo vardu, o Svėdasų gimnazijai pelnytai grąžintas garbingas rašytojo vardas. Dabar kasmet čia teikiama respublikinė Vaižganto vardo premija, rengiami jo kūrybos skaitymai. Tai rodo, kad Vaižgantas nėra pamirštas.

Daktarui Vincui Kudirkai (1858–1899) gal ir nepasisekė, kad gimė paskutinę 1858 metų dieną. Būtų gimęs diena vėliau, tada 2009-uosius vadintume ne tik Lietuvos tūkstantmečio metais, bet minėtume ir kaip Vinco Kudirkos 150-ųjų gimimo metinių metus. Negalima sakyti, kad ir šiais, 2008-aisiais, buvo pamirštas, neminėtas. Vyko šiai išskirtinei asmenybei ir sukakčiai skirti renginiai ar parodos LR Seime, Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Lietuvos medicinos bibliotekoje, Rašytojų klube, pagaliau sostinės mikrorajono Pilaitės Martyno Mažvydo mokykloje.

Šiųmetė knygotyros tarptautinė konferencija, kurią kartu su kitų Baltijos šalių mokslininkais kasmet organizuoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas, atliko išties ypatingą misiją – į tarptautinį lygmenį išvedė Mažosios Lietuvos šviesuolio Martyno Jankaus (1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnuose, Šilutės apskrityje – 1946 m. gegužės 23 d. Flensburge, Vokietijoje, 1993 m. gegužės 30 d. perlaidotas Bitėnų kapinėse) vardą ir darbus. Minint aktyvaus kovotojo už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimo 150-ąsias metines, tris dienas šis vardas skambėjo po senosios Alma mater Senato posėdžių salės Vilniuje skliautais, Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekos konferencijų salėje ir, žinoma, Bitėnuose veikiančiame M. Jankaus muziejuje, taigi pačioje Jankynėje.

Tęsiame pasakojimą apie spalio 3 d. Lietuvių kalbos institute vykusį susitikimą su bulgarų žurnalistu Petko Mangačevu, 2007 m. Bulgarijoje išleistos knygos Dr. Jonas Basanavičius/ Иван Басанович – gyvenimas ir veikla Bulgarijoje (1880–1905 m.) autoriumi. Svarbiausi susitikimo rėmėjai – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Bulgarijos Respublikos ambasada, parėmusios Petko Mangačevo kelionę į Lietuvą. Susitikime dalyvavo nemažas būrys Lietuvos mokslininkų, kurių iškeltoms mintims skirta ši rašinio dalis.

Spalio 3 d. Lietuvių kalbos institutas surengė susitikimą su bulgarų žurnalistu Petku Mangačevu, 2007 m. Bulgarijoje išleistos knygos* apie Joną Basanavičių autoriumi. Svarbiausi susitikimo rėmėjai – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Bulgarijos Respublikos ambasada, parėmusios Petko Mangačevo kelionę į Lietuvą, o rėmėjai – Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, mūsų patriarchas, dar žinomas kaip medikas, mokslininkas enciklopedistas, didis humanistas Jonas Basanavičius reikšmingas ne tik Lietuvai, bet ir Bulgarijai.

Negalėdamas dirbti Lietuvai ir nenorėdamas tarnauti Rusijos imperijai, savo studijų draugo Molovo kviečiamas, J. Basanavičius ryžosi savo jėgas ir žinias atiduoti kitai šaliai – ką tik iš turkų jungo išsilaisvinusiai ir susivienijusiai Bulgarijai. Taip 1880 m. sausio mėn. J. Basanavičius atsiduria Bulgarijoje – kitos kultūros, tradicijų, religijos, istorijos krašte, tačiau dvasia jau laisvoje, politiškai nepriklausomoje, savo tautai valstybę kuriančioje šalyje. Čia praeis ketvirtis amžiaus – nuo 1880 iki 1905 m. – gražiausi mūsų tautos patriarcho jaunystės ir brandos metai.

Lenkų institutas Vilniuje ir Lomžos visuomeninė draugija Stopka pakvietė į susitikimą su prof. Andžejumi Strumila (Andrzej Strumiłło) ir jo knygos Factum est. Dienoraščiai, 1978–2006* pristatymą.

1909 m. Vilniuje gimusi Gražutė Šlapelytė-Sirutienė šių metų lapkričio 29 d. minės savo 99 metų sukaktį. Tokia sukaktis mūsų visuomenėje nedažnai pasitaiko, ypač kai ją mini Lietuvoje ir išeivijoje gerai žinoma, žymios vilniečių šeimos palikuonė.
G. Šlapelytė-Sirutienė yra visuomeninė ir lietuvių visuomeninės-kultūrinės veiklos rėmėja Lietuvoje ir JAV. Atgavus Nepriklausomybę, didžiausiu nuopelnu tapo 1996 m. Vilniuje atidarytas jos tėvų Marijos ir Jurgio Šlapelių vardo namas-muziejus. Ji yra šio muziejaus steigėja ir fundatorė. Atgavusi senamiestyje nacionalizuotą savo tėvų namą, jį padovanojo Vilniaus miestui ir jame įkūrė savivaldybės žinioje dabar veikiantį muziejų. Po motinos mirties Vilniaus universiteto bibliotekai perleido tėvų sukauptą archyvą ir biblioteką, o Lietuvių kalbos institutui – tėvo per dešimtmečius rinktą medžiagą žodynams.