MOKSLASplius.lt

Daktaras Jonas Basanavičius. Ar šiandien mums nėra per didelis?

Pradžia Nr. 18

Tęsiame pasakojimą apie spalio 3 d. Lietuvių kalbos institute vykusį susitikimą su bulgarų žurnalistu Petko Mangačevu, 2007 m. Bulgarijoje išleistos knygos Dr. Jonas Basanavičius/ Иван Басанович – gyvenimas ir veikla Bulgarijoje (1880–1905 m.) autoriumi. Svarbiausi susitikimo rėmėjai – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Bulgarijos Respublikos ambasada, parėmusios Petko Mangačevo kelionę į Lietuvą. Susitikime dalyvavo nemažas būrys Lietuvos mokslininkų, kurių iškeltoms mintims skirta ši rašinio dalis.Susitikimui pasibaigus turi ką aptarti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas, bulgarų žurnalistas Petko Mangačevas, Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė, Bulgarijos ambasadorius Lietuvoje Ivanas Dantchevas ir istorikas dr. Rimantas Miknys

Ryšių su Bulgarija būta nuo seno

Pasak Lietuvių kalbos instituto direktorės dr. Jolantos Zabarskaitės, šis susitikimas su knygos apie Joną Basanavičių autoriumi, tai gražus kultūrų dialogo, daugiakalbės Europos idėjos propagavimo pavyzdys. Lietuvių ir bulgarų kultūrų dialogas prasidėjo ne nuo Basanavičiaus, bet gerokai anksčiau. Albinas Visockis, knygos Bulgarija, Basanavičius, Lietuva autorius priminė, kad dar Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas ir Vytautas kvietėsi bulgarus tvarkyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikusios stačiatikių Bažnyčios reikalus. Vadinasi, buvo priimtiniausia šalis, iš kurios galima pasikviesti tinkamus asmenis, šiandien sakytume – tam tikros srities ekspertus. Verta priminti, kad Vytauto politiniuose planuose būta mėginimo įvykdyti katalikų ir stačiatikių uniją.

Albinas Visockis primena, kad Bulgarijos vardu Lietuvoje kartais buvo bandoma gal ir pasididžiuoti, sustiprinti savo pačių tarptautinį reikšmingumą. Štai kad ir Lietuvos metraščiuose užfiksuotas didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas. Išvardyti Vytautą rengiantis karūnuoti jį pagerbti atvykę svečiai. Tarp kitų minimas ir Bulgarijos valdovas. To valdovo statusas abejotinas, nes turkų spaudžiama Bulgarija savo valdovo jau nebeturėjo, tačiau metraštininkas, kad ir vėliau vardijęs svečius, pamini bulgarų dalyvavimo faktą.

Panagrinėję atidžiau, rastume dar ne vieną Lietuvos ryšių su Bulgariją faktą. A. Visockis priminė bulgarų tautos kovos už nepriklausomybę laikus, kai kovota prieš Turkiją dalyvaujant Rusijai. Tuo metu Lietuva priklausė Rusijos imperijai, tad Rusijos kariuomenėje buvo ne viena dešimtis tūkstančių Lietuvos vyrų. Pasak A. Visockio, apie 30 tūkst. Lietuvos vyrų padėjo galvas kovodami už bulgarų nepriklausomybę. Toli gražu ne dažnai šis žuvusių lietuvių skaičius šiandien prisimenamas Bulgarijoje (kaip ir Lietuvoje), neskirstomi pagal tautybes ir kitų kraštų vyrai, kovoję Rusijos kariuomenėje. Visi laurai tenka vienai didelei tautai ir jos imperatoriui Aleksandrui II Išvaduotojui, kurio garbei dėkinga bulgarų tauta Sofijoje yra pastačiusi didingą stačiatikių cerkvę. Tai bene įspūdingiausias Sofijos statinys. Teisingiau būtų vadinti Rusijos imperijos kariuomenėje kovojusiems ir žuvusiems kariams atminti skirta šventove, nepriklausomai nuo karių religijos. Reikšmingas A. Visockio priminimas: garsiajame Šipkos muziejuje bent jau prieš keletą dešimtmečių buvo eksponuojama graždanka išspausdinta lietuviška maldaknygė, ji primindavo už bulgarų laisvę kovojusius lietuvius. Gal ir šiandien eksponuojama ta maldaknygė.

Taigi ir iki J. Basanavičiaus būta Lietuvos ryšių su Bulgarija, tik reikėtų juos atsekti ir išryškinti. O kai 1880 m. į Bulgariją atvyko tokia veikli asmenybė kaip J. Basanavičius, tai turėjo įtakos ir tolesnei santykių plėtotei. Iš Sofijos universiteto bibliotekoje esančių su Lietuva susijusių knygų galima įsitikinti, kad to meto visuomenė domėjosi įvykiais Lietuvoje: A. Visockis lankydamasis Bulgarijoje įsitikino, kad jos buvo skaitomos, bulgarų šviesuomenei rūpėjo, kas vyko mūsų šalyje. O lietuviems Bulgarija buvo pavyzdys, kaip valstybingumą atkūrusi šalis.

A. Visockis gana įtikinamai paaiškino, kodėl Lietuvos vyriausybė mirus J. Basanavičiui kreipėsi dėl mūsų patriarcho Bulgarijoje išspausdintų leidinių ne tiesiogiai į šios šalies vyriausybę, bet į Bulgarijos ambasadą Paryžiuje. Susiklostė taip, kad su 1918 m. nepriklausomybę įgijusia Lietuva Bulgarijos santykiai nebuvo geriausi. Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Vilniaus ir vadinamojo Vilniaus krašto, Bulgarija stojo į Lenkijos pusę. Tokiomis sąlygomis Lietuvos vyriausybei ir diplomatijai su Sofija nebuvo paprasta bendrauti. Ši aplinkybė daug ką paaiškina.

Bulgarams paprasčiau

Šiandien visi, rašantieji apie Basanavičių, neišvengiamai remiasi pačiu Basanavičiumi ir pirmiausia jo paties rašyta autobiografija. Matyt, šiuo atveju sunku išvengti tam tikro subjektyvumo. Tai, kad knygos apie Basanavičių autorius Petko Mangačevas lietuviškai neskaito, pasak. A. Visockio, gali būti net tam tikras privalumas. Mat į Basanavičių, jo veiklą ir gyvenimą toks tyrinėtojas žvelgia savo tautos akimis. Todėl ir P. Mangačevo knyga pirmiausia yra Bulgarijos atstovo žvilgsnis į vieno iškiliausių lietuvių gyvenimo, veiklos ir kūrybos kelią.

A. Visockiui 1985 m. teko padirbėti Bulgarijos archyvuose ir bibliotekose – tyrinėjo J. Basanavičiaus gyvenimą toje šalyje. Ne visada lengvai sekėsi prieiti prie kai kurių archyvinių dokumentų ir duomenų. Kažin kokiam atvykėliui užsieniečiui niekas neskubėjo atlapoti visų Bulgarijos archyvų duris ir kloti visus saugomus dokumentus. Dar gerai, kad kolegos bulgarai kai kuriuos iš tų dokumentų užsakydavo tarsi sau, o šalia sėdėdamas lietuvis juos perskaitydavo. Todėl A. Visockis ir siūlo P. Mangačevui neapsiriboti tuo, ką pavyko padaryti, ir tęsti J. Basanavičiaus gyvenimo Bulgarijoje tyrinėjimus, nes bulgarui paprasčiau prieiti prie archyvų, nėra kalbos barjero, su kuriuo susiduria tyrinėtojai iš Lietuvos.

Į ką reikėtų atkeipti daugiausia dėmesio? Kad ir į pasikėsinimą prieš J. Basanavičių, kaip politinio terorizmo atvejį, nes to įvykio aplinkybės ligi šiol nėra visiškai aiškios. Priminsime tą faktą.

1887 m. rugpjūčio 7 d. (senuoju to meto Rusijoje įprastu kalendoriumi – liepos 26 d.) J. Basanavičius rašo iš Lom Palankos laišką savo motinai į gimtuosius Ožkabalius. Rašo gulėdamas lovoje, sunkiai sužeistas. Tą dieną jau sutemus buvo iškviestas pas vieną ligonę. Pakeliui jį iškvietęs ir pas ligonę vedęs jos brolis Aleksandras Manoilovas (taip šią pavardę rašo Basanavičius, daugelyje kitų publikacijų rašoma Manuilovas), eidamas iš paskos dukart iš revolverio šovė į Basanavičių, pataikė į krūtinę ir kairiąją ranką. Šauta ir trečią kartą, bet nepataikyta. Ranka ne per sunkiausiai sužeista, kulką gana greitai pavyko išimti, bet antroji kulka pasiliko krūtinėje ir vėliau Basanavičiui visą gyvenimą primindavo apie savo buvimą. Daugelį sveikatos negalavimų vėliau Basanavičius aiškino sužeidimo padariniais.Dėl ko kėsintasi į Basanavičių

Kodėl buvo pasikėsinta į Basanavičių? Visockis siūlo dėmesį atkreipti į tai, kad tuo metu Bulgarijoje į valdžią buvo atėjusi Petko Karavelovo, Bulgarijos demokratų partijos įkūrėjo ir vadovo partija, kurios daug veikėjų buvo susiję su Maskvos universitetu. Tuo pačiu, kurį buvo baigęs Basanavičius. Bulgarų demokratai buvo Basanavičiaus amžininkai, su kai kuriais iš jų lietuvis studijavo, vienaip ar kitaip tie savo šalių patriotai buvo susiję draugystės ryšiais.

Bulgarijoje ryškėjo trintis tarp skirtingų politinių partijų, gal neatsitiktinai ir Basanavičius tik po dvejų metų 1884 m. grįžo į Bulgariją, kai toje šalyje į valdžią grįžo Karavelovo vadovaujama demokratų partija. Vargu ar tai atsitiktinis sutapimas.

Deja, šio savo spėjimo A. Visockis negalėjo patvirtinti naujais įrodymais 1985 m. būdamas Bulgarijoje. Gavo atsakymą, kad prokuratūros ir teismų archyvai nesą sutvarkyti, tad nėra galimybės su jais susipažinti… Būdingas valdininkiškas atsakymas, kai nenorima interesantui pateikti pageidaujamos archyvinės medžiagos.

Gal Petko Mangačevui pavyktų išsiaiškinti, dėl ko buvo pasikėsinta į Joną Basanavičių? Lietuvių tyrinėtojams ir visuomenei būtų svarbu žinoti tiesą apie tą įvykį. Keistas dalykas: Bulgarijoje Basanavičius tuo metu buvo traktuojamas kaip rusofilas, imperijos atstovas, nors pačioje Rusijoje už Rytų Prūsijoje spausdinamą Aušrą J. Basanavičiaus valdžia nepaglostytų. Ir neglostė. Basanavičiui yra tekę patirti įvairių nemalonumų, kai tekdavo kirsti Rusijos valstybinę sieną. Bet Bulgarijoje jis buvo vadinamas Ivanu, ir dėl to lietuvis neprotestavo. Negana to, pats švęsdavo šv. Ivano dieną: laikraštyje įdėdavo skelbimą, kad daktaras Basanovič nedirba, ligonių nepriiminėja, nes švenčia šv. Ivano dieną.Kiek patikimos autobiografijos

Pasak A. Visockio, būtų pravartu, kad būtent bulgarų tyrinėtojas pasidomėtų, kaip Bulgarijoje buvo sutinkamas Basanavičius. Vienas dalykas apie tai skaityti paties Basanavičiaus autobiografijoje, kiek kitoks vaizdas iškildavo Visockiui vartant bulgariškus to meto laikraščius. Autobiografijoje Basanavičiaus vertinimai pozityvūs, kokių nors nesusipratimų, juolab konfliktų jo gyvenime Bulgarijoje tarsi nė nebuvo. Todėl ir pasikėsinimas į J. Basanavičių jo Autobiografijos skaitytojams labai netikėtas, tarsi be jokio apčiuopiamo pagrindo.

Matyt, ne vien Basanavičiaus, kaip ir kitų žymių asmenybių gyvenimo poelgius aiškiname taip, kaip patys suprantame. Juk kaip aiškinamas jo apsisprendimas priimti Bulgarijos pilietybę? Girdi, Basanavičius suvokia, kad į Lietuvą jam keliai uždari, todėl 1891 m. priima Bulgarijos pilietybę. Tuo pačiu jis praranda Rusijos pilietybę, užtat Bulgarijoje jam atsiveria naujos perspektyvos. Jis apdovanojamas ordinu už pilietinius nuopelnus, gauna vidaus ligų gydytojo vietą Varnos ligoninėje. Bet 1892 m. jam persikėlus į Varną, vietos laikraštyje pasirodo nepalankių Basanavičiui publikacijų. Klausiama, kas čia toks atsidangino, neaiškios tautybės ir tikybos?..

Juk kažkas ne gero linkintis aršeniku nunuodijo ištikimą daktaro Basanavičiaus dogą, kurį jis įsigijo po pasikėsinimo į savo gyvybę. Daktaras laikytas rusų statytiniu, mat atvykėlis iš Maskvos, nors pats buvo Rusijos auka. Veikiausiai toli gražu ne visur Bulgarijoje būdavo sutinkamas išskėstomis rankomis, kaip kad galima spręsti iš paties Basanavičiaus autobiografijos, kur apie kokius nors jo gyvenimo debesėlius kartais nė žodžio nerasime.Išlieka daug neatsakytų klausimų

Pradėjęs verstis privačia gydytojo praktika 1894 m. pabaigoje Basanavičius tapo Bulgarijos valdovo Ferdinando I rūmų gydytoju. Neabejotina aukštuma jo kaip gydytojo karjeroje. Gal ne vien gydytojo, nes kita tyrinėtina mūsų tautiečio veiklos dalis – jo dalyvavimas Bulgarijos demokratų partijos veikloje. Į partiją įstojo gyvendamas Varnoje, 1898–1903 m. buvo Varnos tarybos narys, daug nuveikė, kad šis miestas taptų kurortu. Lietuvis atstovavo Varnos demokratų partijai kongresuose: 1903 m. (Sofijoje) ir 1905 m. (Adrianopolyje ir Konstantinopolyje). Basanavičius rašė Bulgarijos demokratų partijos programos sanitarijai skirtą dalį. A. Visockis siūlo demokratų partijos programoje Basanavičiaus reikštas idėjas palyginti su jo vėliau Lietuvoje propaguotomis mintimis. Veikiausiai būtų galima rasti daug tiesioginių sąsajų ir su Lietuvos demokratų partijos nuostatomis ir 1906 m. kurta programa.

Gal bulgariško pavyzdžio padiktuotos Basanavičiaus puoselėtos ir Lietuvos valstybingumo idėjos, jų formų raida Basanavičiaus pasaulėžiūroje? 1905 m. gruodžio 4–5 d. Didžiojo Vilniaus Seimo metu, pirmininkaujant Basanavičiui, formuluojama ir iš caro valdžios pareikalaujama plati etnografinės Lietuvos autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kai tapo akivaizdu, kad Vokietija pralaimės karą, Basanavičius ir jo vadovaujama Lietuvos Taryba jau siekė Lietuvos nepriklausomybės. Ji ir buvo paskelbta 1918 m.vasario 16 dieną.

Įdomu, kad A. Visockis randa Basanavičiui pateisinimą, kai šis siekia į Lietuvos sostą kviestis Viurtenbergo kunigaikštį Urachą, kurį buvo numatyta karūnuoti Mindaugo II vardu. Šiandien mums norėtųsi pamiršti tą „projektą“, kaip žeidžiantį tautinį ir pilietinį lietuvio orumą, bet tai joks lietuvių išradimas – kviesti kitatautį valdovą į sostą, ir dar vokietį. XIX a. antrojoje pusėje tą patį darė bulgarai, albanai, graikai. Vokietija buvo tapusi karalių tiekėja naujoms Europos karalystėms.

Kaip matome, tyrinėti Basanavičiaus veikloje tikrai yra ką, ir ypač būtų sveikintina, jeigu ir į mums žinomus dalykus būtų pažvelgta kitos tautos tyrinėtojo akimis.Būta ir kitos Rusijos

XIX a. Lietuvos istorijos reiškinių tyrinėtojas dr. Rimantas Miknys visiškai pritarė Albino Visockio išsakytai minčiai, kad J. Basanavičiaus veiklos politinės linijos tyrinėjimas išlieka labai svarbus uždavinys. Koks tuose procesuose Rusijos vaidmuo? Jeigu su Aušra susijusi Basanavičiaus veikla Rusijoje draudžiama, tai kodėl Bulgarijoje toleruojama? Dar daugiau, kodėl Basanavičiui leidžiama Bulgarijoje užsiimti politine veikla, kaip atsitiko, kad jis tapo net programinių Bulgarijos demokratų partijos dokumentų rengėju? Pagaliau, kokie Bulgarijos demokratų partijos programiniai principai ir teiginiai perėjo į Lietuvos demokratų partiją? Daug neatsakytų klausimų.

Pasak R. Miknio, akivaizdu, kad jau XIX a. pab. turėjome tarptautinio masto politinį veikėją. Matyt, tai buvo įmanoma, jeigu sekdami R. Miknio siūlymu į to meto Rusiją pažvelgsime kiek netikėtu žvilgsniu. Į Rusiją ne kaip į monolitą, ne kaip į homogenišką politinį darinį, nes be oficialiosios Rusijos buvo ir naujai gimstanti liberalioji Rusija, pagimdyta prieš pirmąją 1905 m. Rusijos revoliuciją vykusių procesų. Su šios Rusijos ideologais pirmiausia ir palaikė ryšius Bulgarijos demokratai, Karavelovo aplinkos žmonės. Maskvoje studijuodamas su ta aplinka ryšius palaikė ir Basanavičius. Tik nežinoma, ar palaikė ryšius ir gyvendamas Bulgarijoje. Gal tikslingai domintis būtų galima patyrinėti?

Jeigu užsispirtume patyrinėti iš esmės, neišvengiamai tektų ieškoti atsakymo į klausimą: kas šiandien mums yra Jonas Basanavičius? Taip, tautos patriarchas, modernios Lietuvos valstybės kūrėjas. Bet kyla ir daugiau klausimų: kokia buvo toji Basanavičiaus atkurtoji (ar sukurtoji) valstybė, ir ar dabartinėmis sąlygomis nesame atsisakę Basanavičiaus idealų?

R. Miknys sąmoningai ne tiek mėgino teikti vienareikšmiškus atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, kiek skatino įsijausti į problemos svarbą. Ko gero, neatsakę į šiuos klausimus, nelabai galėtume pasakyti, kas mes patys esame šiandieniniame vertybių perkainavimo pasaulyje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

 

 



Nuotraukoje:

 

Susitikimui pasibaigus turi ką aptarti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas, bulgarų žurnalistas Petko Mangačevas, Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė, Bulgarijos ambasadorius Lietuvoje Ivanas Dantchevas ir istorikas dr. Rimantas Miknys