Kultūrinė emigracija – taip pat knygotyros tyrimo problema
Taip jau susiklostė mūsų gyvenimas, kad ne itin dažnai Lietuvoje vykstančiose mokslinėse konferencijose dalyvauja Rusijos mokslininkai. Tai nėra sveikintinas reiškinys, nes įvairių šalių, o ypač kaimyninių, mokslininkai ir intelektualai turi bendradarbiauti. Knygotyrininkė dr. Olga Nikolajevna Iljina – Rusijos nacionalinės bibliotekos Retų knygų skyriaus Knygotyros sektoriaus mokslo darbuotoja, Sankt Peterburgo valstybinio kultūros ir meno universiteto docentė. Pokalbiui temą rasti nebuvo sunku, nes O. Iljina 2007 m. Vilniuje dalyvavo tarptautinėje konferencijoje Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą, kurią organizavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas.
Tada viešnia skaitė pranešimą Rusų išeivijos asmeninės bibliotekos Rusijos knygotyrininkų darbuose. Gerbiamoji Olga Nikolajevna, labai malonu Jus buvo matyti 2007 m. tradicinėje Vilniuje vykusioje tarptautinėje knygotyros konferencijoje. Įdomu būtų išgirsti Jūsų nuomonę. Ar nesusidarėte įspūdžio, kad buvo mažoka tegul ir aktualias problemas apibendrinančių pranešimų? Estai gilinasi į savo knygotyros ir kultūrinės raiškos dalykus, latviai – į savo, kaip ir lietuviai. Tai vis žvilgsnis „iš vidaus“, bet nėra vertinimo „iš viršaus“, iš išorės, t. y. mėginimo visus pavienius tyrimų rezultatus įtraukti į Europos, kad ir Šiaurės Vidurio Europos kultūros kontekstą. Bet šiuo atveju būtų pravartu išklausyti Jūsų vertinimą.
Man buvo labai naudinga ir įdomu dalyvauti toje knygotyros konferencijoje, nes pati dirbu knygotyros srityje ir taip pat tyrinėju emigracijos problemas. Taigi man šios konferencijos tema labai aktuali. Įdomu ir dėl to, kad Baltijos šalių ir Rusijos emigracijos supratimas skiriasi.
Rusams ši sąvoka tikriausiai pirmiausia asocijuojasi su „baltąja“ emigracija, o lietuviams kyla visai kitokie vaizdiniai.
Išties Rusijoje būta politinės, t. y. „baltosios“ emigracijos, tačiau juk ir Baltijos šalyse buvo politinė emigracija. Skirtumas gal tas, kad mes Rusijoje tyrinėjame tą emigracijos laikotarpį (bent jau didžia dalimi), kuris paliko žymų pėdsaką pasaulio kultūroje. Tai tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų vykusi emigracija, kurią vadiname kultūrine emigracija. Ji paliko gilų kultūrinį pėdsaką tose šalyse, į kurias ir buvo nukreipta, į kurias judėjo iš Rusijos pasitraukusių žmonių srautai.
Kultūrinės emigracijos iš Rusijos šaknis galėtume atsekti XIX ir net XVIII amžiuose, labai norėdami, gal net nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Ji tęsiasi ligi pat mūsų dienų. Tai labiau istorinė-sociologinė problema, nes būdinga pasaulio žmonių migracijai, kylančiai dėl demografinių priežasčių, kurioje mažesnis vaidmuo tenka istorinei ir kultūrinei dedamajai. Tai mano nuomonė, su kuria galima ginčytis.
Suprantu lietuvių, latvių ir estų tyrinėtojų patosą: jie po trupinį renka įvairius liudijimus, taip pat dokumentinius, spausdintinius darbus apie savo tautos diasporų gyvavimą įvairiose šalyse. Klausydamasi Baltijos šalių tyrinėtojų pranešimų priėjau prie išvados, kad emigracijos problemas galima tyrinėti labai įvairiais aspektais. Galimi įvairūs požiūriai į patį emigracijos fenomeną. Rusijoje tyrinėjant emigracijos problemas pažengta gal kiek toliau pirmyn, nes tai pagaliau ir mūsų šalies specifika.
Specifika ta, kad rusų tautos žiedas, šviesiausioji inteligentijos dalis ne savo noru buvo priversta pasitraukti iš savo šalies, bent jau per tragiškus XX a. įvykius taip atsitiko.
Taip, tautos žiedas paprasčiausiai buvo išvytas iš savo šalies. Daugybė žmonių buvo priversti kurtis kitose šalyse, ieškoti išgyvenimo būdų.
Rusijos kultūros, matyt, neįmanoma įsivaizduoti be emigracijos indėlio? Kaip toli yra pažengęs Rusijos mokslas, tyrinėjantis emigracijos problematiką?
Man labai patiko latvių tyrinėtojos Inesės Auzinos Smith (Inese Auzina Smith) iš Jungtinės Karalystės pranešimas Latvijos bibliotekos išeivijoje: istorijos ir spaudos paveldo išsaugojimas. Ji pateikė labai įdomų faktografinį vaizdą, parodė latvių šeimą išeivijoje, pateikė duomenų apie bibliotekas, muziejus, latvių diasporą. Suteikė ir reikšmingų žinių apskritai apie latvių emigrantus: kiek ir kada, kokiais laikotarpiais iš Latvijos išvyko, kiek knygų ir įvairių leidinių išleido, pagaliau, kiek sukūrė socialinių institucijų, būrusių latvių emigrantus. Kai paaiškėja bendras vaizdas, jau galima tyrinėti ir pavienius atvejus.
Mes Rusijoje emigracijos reiškinius pradėjome nagrinėti nuo išskirtinai reikšmingų, labai iškilių atvejų, tad ir tų tyrinėjimų pobūdis buvo šiek tiek kitoks. Dabar pribrendo laikas platesniems apibendrinimams.
Kuo daugiau skirtingų ir įvairesnių kelių, tuo geriau. Ar ne taip?
Taip, bet moksle visada ateina apibendrinimų metas, tik tada pradeda aiškėti bendras reiškinio ar problemos vaizdas. Negaliu teigti, kad neturime duomenų apie emigrantų skaičius ir panašiai, bet tie skaičiai labai skiriasi, nesutampa.
Ar Rusijoje esama institucijos, kuri būtų atsidėjusi emigracijos problematikos tyrinėjimams?
Tuo užsiima pirmiausia tos institucijos, kurios saugo ir kaupia su emigracijos paveldu susijusią medžiagą – rankraštinę ir spausdintinę. Tai archyvai ir bibliotekos.
O meno kūriniai?
Taip pat meno kūrinius kaupiančios ir saugančios institucijos, t. y. muziejai. Iš tokių pirmiausia minėtini A. S. Puškino vaizduojamojo meno muziejus arba Rusų muziejaus Naujausiojo meno skyrius. Po 1991 m., kai subyrėjo Tarybų Sąjunga ir atsivėrė ligi tol uždaros specialiosios saugyklos, į Rusiją pradėjo grįžti daugelis ligi tol užsienyje saugotų kolekcijų, daugelyje muziejų ir įstaigų buvo įkurti atitinkami skyriai.
Štai kad ir Rusijos mokslų akademijos biblioteka Sankt Peterburge. Joje buvo įkurtas Užsienio rusų skyrius, ir viskas, kas buvo saugoma specialiuosiuose skyriuose, buvo atverta visuomenei. Tyrinėtojams dabar prieinamos rusų emigrantų knygos. Pradėtas leisti jungtinis katalogas Rusų knygos užsienyje, jame aprašomos jau XX a. knygos. Leidžiama abėcėline tvarka atskirais tomais. Tai štai Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje minėto jungtinio katalogo sudarymui ir leidybai vadovauja Jevgenijaus Kirilovičiaus Sokolinskio tyrinėtojų grupė. Ir kas labai svarbu: kataloge nurodoma tų knygų saugojimo vieta. Tarkime, kokios nors knygos pasaulyje išliko penki egzemplioriai. J. K. Sokolinskis vyksta į Čekijos bibliotekas ar kur nors į Hamiltono universiteto biblioteką Havajuose ir skrupulingai renka žinias apie tuos unikumus, kruopščiai tas knygas aprašinėja.
J. K. Sokolinskiui daug padeda kolegos estai, pateikia Estijos bibliotekose saugomų retų rusų knygų aprašus. Tai milžiniškas projektas ir nežinia, kada bus baigtas, nes pasirodė tik du pirmieji Rusų knygų užsienyje katalogo tomai. Taigi dar negreitai turėsime rusų knygų repertuarą pasaulyje. Rengiamas katalogas tyrinėtojams pateiks žinių apie įvairiose pasaulio bibliotekose ir kolekcijose esančias rusų knygas.
Kalbate apie rusiškas knygas emigracijoje. Tačiau rusų emigrantai juk leido ne vien rusiškas knygas. Kaip su kitomis kalbomis išleistomis knygomis?
Mano minėtas katalogas yra skirtas rusiškai knygai, parašytai rusų kalba. Suprantama, tyrinėjamos ir rusų autorių knygos, parašytos ar išleistos užsienio kalbomis. Tai rosikos tyrimų objektas, kaip lituanistikos objektas yra lietuvių autorių kitomis kalbomis išleistos knygos. Rosikos (Rossica) programos ir skirtos tyrinėti viskam, kas parašyta apie šalį, šiuo atveju Rusiją, ir už jos ribų bet kuria pasaulio kalba. Atsiranda galimybė į kultūrą pažvelgti ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Rusijos nacionalinėje bibliotekoje yra Rosikos fondas, kuris tyrinėjamas, nuolat pildomas. Buvo surengta Rosikos fondo naujų rinkinių ir spaudinių paroda. Ji vyko Rusijos nacionalinės bibliotekos naujame pastate Maskvos prospekte Sankt Peterburge. Tai štai toje parodoje buvo eksponuota labai daug Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje – per pastaruosius 20 metų išleistų rusiškų knygų ir leidinių. Tai knygos ne tik rusų kalba, bet ir užsienio kalbomis, skirtos Rusijai.
Jei teisingai supratau, kiekviena institucija, kuri kaupia užsienyje išleistus rusiškus spaudinius, užsiima ir šio paveldo tyrinėjimu, bet šiuos tyrimus kuruojančios institucijos ar jungiančio centro nėra?
Ne visai taip. Tiems tyrimams vadovauja Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos institute įsteigtas specialus sektorius, kuris vadovauja ir tyrinėja užsienio šalyse gyvenančių rusų kultūrinį paveldą. Tų tyrimų rezultatai dažniausiai leidžiami monografijų pavidalu. Beje, tiriama ne vien rusų literatūra, bet ir kitų tautų paveldas. Tai akademinio tyrimų centro veikla.
Be to, Maskvoje įsteigtas užsienio rusų bibliotekos fondas. Ši institucija vienija panašaus pobūdžio informacines įstaigas – bibliotekas ir panašias įstaigas. Minėta biblioteka-fondas yra tapęs centru, į kurį suinteresuoti tautiečiai gali siųsti savo archyvus. Maskvoje, Tagankoje, Nižne Radiščenskoje gatvėje yra senovinis pastatas, kur įsikūrusi ši institucija. Turi ir savo viešbutį, kuriame apsistoja iš kitų šalių atvykę tyrinėtojai. Ši institucija turi ir savo leidyklą Rusų kelias (Русский путь). Leidžiamos įdomios knygos, rengiamos konferencijos. Neseniai išleista knyga apie labai įdomią rusų giminę – Krivošeinus. Galima pažymėti, kad leidyklos Rusų kelias leidžiamos knygos moksline prasme yra nepriekaištingos, nes leidykla sugeba pasitelkti žymias mokslo pajėgas, mokėti honorarus. Kitos leidyklos ir institucijos tokių galimybių neturi, kartais jų veikla daugiau grindžiama entuziazmu, bet neparemta solidesnėmis finansinėmis galimybėmis. Užsiminėte apie tos bibliotekos-fondo rengiamas mokslines konferencijas. Gal kurioje nors Jums yra tekę dalyvauti? Išties tai labai gero lygio konferencijos. 2006 m. dalyvavau užsienio rusų šaltinių tyrinėjimams skirtoje konferencijoje. Buvo nagrinėti archyvai, kaupiantys tą paveldą, pristatomos atskiros šaltinių kolekcijos. Ji buvo kiek panaši į 2007 m. Vilniaus universitete vykusią knygotyrai skirtą konferenciją. Panaši ta prasme, kad buvo pateikta labai plati šaltinių tyrinėjimų panorama. Man taip pat padarė įspūdį asmeninė konferencija Alfredas Liudvikovičius Bemas ir užsienio rusų humanitariniai projektai. Kas buvo tas Bemas, niekas tikrai nežino, nors tai – nebijau to žodžio – dvasios milžinas, Europos emigracijos traukos centras Prahoje. Kaip tik aprašinėju jo biblioteką, todėl Maskvoje Bemui skirtoje konferencijoje ir teko kalbėti apie jo biblioteką. Vis dėlto apie tą paslaptingą Alfredą Bemą (1875–1952) kai kas žinoma, jeigu apie jo biblioteką skaitėte pranešimą? Žinoma, kad A. L. Bemas buvo filologas, dirbo Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Iki revoliucijos Rusijoje jo dėstytojai buvo Ivanas Kotliarevskis ir Vsevolodas Izmailovičius Sreznevskis. Pastarasis buvo minėtos bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjas. Dar reikėtų priminti, kad jo tėvas – Izmailas Sreznevskis – buvo žymus kalbininkas, parašęs labai reikšmingą veikalą Slavų tautų žodynas. Po revoliucijos A. L. Bemas emigravo į užsienį: Lenkijoje organizavo Poetų taverną. Jeigu emigravo į Lenkiją iš Peterburgo, tai greičiausiai važiavo per Vilnių. Neatmestina tokia galimybė. Vėliau A. L. Bemą pagal Masariko akciją pakvietė į Prahą, kur jis įkūrė Poetų skitą. Veikė toks poetų sambūris. Neseniai Slavų tyrimų institutas Prahoje išleido Poetų skitui skirtą leidinį, jo autorė Liubovė Balaševskaja. Apskritai tas Poetų skitas, kaip ir paties A. L. Bemo veikla, tai kultūrinis reiškinys, verčiantis į daug ką pažvelgti naujai. Mat A. L. Bemas buvo labai žymus XX a. filologas, šiandien jau niekas iš tyrinėtojų neabejoja, bet Rusijoje apie tai beveik nieko nebuvo žinoma. Tai štai grįžtu prie A. L. Bemui skirtos konferencijos Maskvoje: būtent per tą konferenciją Rusijai buvo pristatytas Bemas, ir tai buvo tam tikra mokslinė sensacija. Dabar bus pradėtas rengti A. L. Bemo raštų rinkinys rusų kalba. Beje, jis rašė vokiečių, čekų, lenkų ir rusų kalbomis. Šis asmuo buvo vokietis, liuteronas, perėjęs į stačiatikybę. Gimęs Kijeve. Iš Jūsų pasakojimo supratau, kad šiandienėje Rusijoje emigracijos tyrimams skiriamas gana didelis dėmesys, veikia atskiros tyrimų institucijos, sugebama rasti tiems tyrimams reikalingų lėšų, yra ir kvalifikuotų tyrinėtojų, esama ir to paveldo tyrimams įsteigtų fondų. Tai labai suasmenintas pranešimas, emocingai perteiktas klausytojams. Paprastai konferencijose pabrėžiamas objektyvizuotas požiūris į aptariamą problemą, o latvės pranešimas man paliko stebėtinai gilų įspūdį. Autorė pateikė duomenis apie latvių, atsidūrusių po Antrojo pasaulinio karo perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, bibliotekas, leistus leidinius ir knygas. Tas tyrinėjimas leidžia pažvelgti į perkeltųjų asmenų kasdienybę. Ten buvo ekstremalios sąlygos, savaip krizinės. Pranešėja G. Jaunmuktane parodė, kad svarbiausias to laikotarpio perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose buvusių latvių siekis – išgyventi. Žinoma, buvo ir buitinių nesusipratimų, skandalų, asmeniškumų – autorė to neslėpė. Ir vis dėlto svarbiausias to meto patosas buvo siekimas dirbti, kurti. Kūryba – esminis tų toli nuo tėvynės atsidūrusių žmonių siekis. Tai atsispindėjo pranešimo autorės pateiktose to meto Vokietijoje išleistose latvių knygose, kituose leidiniuose, paveiksluose, eskizuose, dienoraščiuose. Visa tai akivaizdžiai mums byloja, kad ekstremaliomis sąlygomis žmonės siekė bet kuria kaina išsaugoti savo tautinį tapatumą. Beje, toks buvo ir konferencijos Vilniuje, kur tas pranešimas skaitytas, pavadinimas. Tad štai labai džiaugiuosi, kad G. Jaunmuktane pažadėjo mūsų leidiniui Berega parašyti publikacijų iš savo tyrinėjimų srities. Bus daugiau Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Vilniaus universitete susirinko Baltijos šalių knygotyrininkai
Rankraštiniam ir spaudos paveldui skirtoje konferencijoje: Inese Auzina Smith (Jungtinė Karalystė), VU Komunikacijos fakulteto doc. dr. Aušra Navickienė ir prof. Tiiu Reimo (Latvija)
