Energetikos problemų sūkuryje (3)

Pradžia Nr. 17

Mokslo Lietuvos pašnekovas – Lietuvos energetikos instituto direktorius prof. habil. dr. Eugenijus UŠPURAS.

Vienareikšmiškai atsakau: reikia. Nauja AE leis diversifikuoti Lietuvos valstybės energetines galimybes, padidinti Lietuvos energetinį saugumą, vadinasi, tapti labiau nepriklausoma nuo pirminius energijos išteklius tiekiančių šalių. Kai kurie vertintojai branduolinę energetiką priskiria prie vietinės energetikos, nes galima įvežti branduolinio kuro kad ir metams. Jeigu pašlytų mūsų valstybės santykiai su branduolinį kurą tiekiančia valstybe, pakaktų laiko deryboms įsigyti kuro kitose šalyse. Gamtines dujas ar mazuto tiekimą galima nutraukti užsukus kelias sklendes, o derybų atnaujinimo iniciatyva toli gražu ne visada galėtų priklausyti nuo Lietuvos. Tai viena problema. Antroji – labai svarbu išsaugoti branduolinės energetikos srityje dirbančių mokslininkų, darbuotojų, įvairaus lygmens specialistų kompetencijas, o tai ne per metus ar dvejus įgyjamas turtas.

Vilniaus universiteto Fizikos fakultete nuo š. m. rugsėjo 1-osios pradėti rengti branduolinės fizikos specialistai. Bet gal naujai AE naudingesni būtų inžinieriai, kuriuos rengia Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedra?

Naują elektrinę projektuoti, statyti ir eksploatuoti pirmiausia reikalingi inžinieriai, juos ir rengia KTU. Bet kartu AE reikia daugybės kitų specialybių darbuotojų, ypač branduolinės fizikos specialistų, kuriuos pradeda rengti VU. Reikėtų 80 proc. inžinierių branduolininkų ir 20 proc. fizikų branduolininkų. Jau nekalbu apie tai, kad tokiame sudėtingame objekte reikalingi matematikai, kompiuterijos specialistai, finansininkai ir t. t. Beje, ne vien VU rengs branduolinės fizikos specialistus. Ne kartą pokalbyje minėjau Fizikos institutą, kurio mokslininkai taip pat dirba branduolinės fizikos srityje, dėsto ir VU Fizikos fakultete. Be to, bendradarbiaujama su Švedijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, JAV universitetais. Pirmus dvejus metus įvairių krypčių ir specialybių fizikams dėstomi bendrieji kursai, beje, kaip ir būsimiesiems inžinieriams KTU. Neabejoju, kad mūsų branduolinės fizikos ir inžinerijos bakalaurai, magistrai turės galimybių pasitobulinti geriausiose Europos ir pasaulio atominėse elektrinėse, taip pat mokslo centruose. Manau, nebus pasitenkinta vien teoriniais kursais, jaunimas įgis ir praktinio darbo įgūdžių dirbdamas su moderniausia įranga.

Svarbiausia, kad tie dalykai suderinti tarp KTU ir VU, taip pat tarp Lietuvos energetikos ir Fizikos institutų esama bendro supratimo. Mokslininkai ir inžinieriai paprastai gerai vieni kitus supranta, o kai kurie politikai ir jų aplinkos asmenys kartais mėgina eskaluoti dirbtinę įtampą tarp Vilniaus ir Kauno.

Iš tiesų įtampai priežasčių nėra?

Lietuva yra viena ir labai maža, o didžiausia reali problema, su kuria Lietuva susidurs statydama naują AE, bus žmogiškųjų išteklių trūkumas. Ne bet kokių išteklių, bet aukštos kvalifikacijos. Gerų, kvalifikuotų vadybininkų, projektuotojų ir statybininkų ir dabar trūksta. Norint pritraukti geriausius specialistus, reikės nepagailėti gerų atlyginimų.

Nagrinėjant išorinių įvykių įtaką

Gal ir gerai, kad institucijoms ir atsakingiems asmenims neduodama užmigti „ant laurų“. Nemažai esame pasiekę, turime patirties eksploatuoti senokai pastatytą Ignalinos AE, sprendžiant jos ir kitų branduolinių jėgainių saugos problemas. Taip pat turime patirties dalyvaujant tarptautiniuose projektuose. Visa tai mums padeda gerinti savo branduolinio reaktoriaus saugumo rodiklius. Turime tam tikros patirties kartu su amerikiečiais ir kitų šalių specialistais kuriant naujus nedidelės galios (350 MW) branduolinius reaktorius. Aišku, ne mes esame lyderiai tuose darbuose. Tai Westinghouse Electric Company projektas kuriant naują ketvirtosios kartos branduolinį reaktorių.

Už kokį tų darbų segmentą buvo atsakingi Lietuvos energetikos instituto mokslininkai?

Atsakome už išorinių įvykių įtakos branduolinių reaktorių saugos įvertinimą. Pavyzdžiui, žemės drebėjimo, lėktuvo kritimo, tornado ar labai didelių vėjo gūsių. Štai šiuos saugos klausimus nagrinėjome.

Tai gaubto virš reaktoriaus problematika?

Gaubtas numatytas, bet kaip apsisaugoti nuo, tarkime, į tokį objektą krintančio, o gal ir tikslingai į pažeidžiamiausią AE vietą nukreipto lėktuvo? Prisiminkime, ką JAV ir visai žmonijai reiškia 2001 m. rugsėjo 11-oji, kai devyniolika teroristų užgrobė keturis komercinius keleivinius lėktuvus ir nukreipė į atitinkamus objektus. Apie visa tai privalome mąstyti.

Man yra tekę rašyti vieną pasiūlymą JAV energetikos departamentui: girdi, reikėtų įvertinti ir galimas lėktuvo kritimo ant Ignalinos AE pasekmes… Man buvo atsakyta: tokio kritimo tikimybė yra 10-9. Tai tokia pat tikimybė, kad į Eugenijaus Ušpuro galvą pataikys meteoritas. Gali pataikyti, bet tikimybė nykstamai maža. Tokios menkos tikimybės įvykiams nagrinėti niekas pasaulyje pinigų neleidžia ir neleis. Branduolinėje energetikoje 10-7 ir didesnės įvykio tikimybės padariniai yra skaičiuojami, nuo tokių net mažai tikėtivnų įvykių pasekmių stengiamasi apsisaugoti. Esant mažesnei įvykio tikimybei, padariniai neanalizuojami, nebent jų pasekmės būtų katastrofiškos. Nuo visko, ką gali pasiūlyti žmogaus vaizduotė, apsisaugoti neįmanoma. Taip, visiškai saugi sistema teoriškai neįmanoma, todėl žmonija stengiasi apsisaugoti pirmiausia nuo didesnės tikimybės įvykių.

Prie AE galima pastatyti zenitinės artilerijos dalinį, kuris numušinėtų visus oro erdvę virš AE pažeidusius objektus.

Būtent tokia logika, ko gero, vadovaujasi kariškiai, bet aš siūlyčiau šią problemą spręsti kitaip. Saugoti reikia ne visą AE ar kitą potencialiai pavojingą pramoninį objektą, o jo pažeidžiamiausias vietas. Taip geriau apsaugosime patį objektą ir sutaupysime nemažai lėšų. Lietuvos energetikos instituto mokslininkai žino, kaip nustatyti tas potencialiai pavojingo objekto pažeidžiamiausias vietas, tam yra sukurti moksliniai metodai.

Apie Achilo kulną

Tai štai mes truputį nukrypome nuo atsakymo į man užduotą klausimą. Prie jo ir noriu grįžti. Klausimą suprantu štai kaip: kur yra mūsų privalumai ir trūkumai? Silpnesnioji mūsų kompetencijos vieta yra ši: tokios patirties, kad nuo pačios pradžios projektuotume ir statytume AE, Lietuva dar neturi.

Čia mūsų Achilo kulnas?

Taip, šiandien tai mūsų silpnoji vieta. Kartu su Fizikos institutu ir KTU turime pakankamos kompetencijos AE avarijų analizės ir saugos gerinimo srityje, o AB Lietuvos energija turi kompetencijos ir patirties tiesiant elektros kabelį iš Estijos į Suomiją. Pagaliau Lietuvos energija turi pakankamai patirties atliekant Elektrėnų elektrinės blokų modernizavimą ir kitus labai svarbius darbus. O AE Lietuva kol kas pati savarankiškai dar nestatė. Esame šios šalies, šios žemės šeimininkai, tad mums teks išmokti visko, kas būtina statant AE.

Rusijos kolegos kartais mums pareiškia: „Ko lietuviai ant mūsų širsta, mes jiems AE pastatėm. Ir dar už dyką.“ Aš atsakau: „O ar mes jūsų prašėme statyti? Mes būtume kai ką kita pasistatę, neturėtume šiandien problemų dėl Ignalinos AE uždarymo. Ir ką reiškia už dyką? Negi lietuviai tik miegojo ir nedirbo per tuos 50 metų?“

Ir ne vien Lietuvoje dirbo lietuviai: Sibiro taigoje kirto medžius, Vorkutoje kasė akmens anglį, Laptevų jūroje gaudė žuvį. Ir visa tai darė ne iš didelio potraukio svetimų kraštų egzotikai, o todėl, kad buvo ištremti iš gimtųjų vietų. Pusvelčiui kaip vergai dirbo sunkiausius darbus nežmoniškomis sąlygomis.

Taigi nieko už dyką Lietuva nėra gavusi, ir niekam neturime jaustis skolingi. Nuo nepriklausomybės pradžios Lietuvai kilo daugybė iššūkių, ir su svarbiausiais visai neblogai buvo susitvarkyta. Bet dabar yra naujas iššūkis mokslininkams, inžinieriams ir politikams – naujos AE projektavimo ir statybos reikalai.

Procesas dar neprasidėjo, o tiek triukšmo sukelta. Atrodo, kad be triukšmo ir intrigų rimtų darbų nesugebame net pradėti.

Ir triukšmo, ir intrigų, net aštrių konfliktų – visko pakako. Naujos AE darbų organizavimas, projektavimas, valdymas, pagaliau žmogiškieji veiksniai – visa tai yra labai didelis iššūkis, ir kartu labai įdomus.

Visai šaliai labai svarbus objektas, todėl visuomenė ir privalo žinoti visas šio vyksmo peripetijas. Kaip manote, ar žiniasklaidos indėlis į visą šį procesą yra pakankamai reikšmingas.

Visuomenė visada įtaria, kad visos didžiosios statybos yra per brangios, nes kažkas su kažkuo dalijasi, pelnosi visuomenės sąskaita.

Ar galite paneigti, kad to nėra?

Jeigu pati visuomenė nekontroliuotų, taip ir būtų. Bet nedrįsčiau teigti, ar taip iš tikrųjų yra. Žinau, kad AE statymo darbai visame pasaulyje nėra pigūs. Organizacijai, kuri imasi atsakomybės už juos, tikrai teks skaičiuoti savo išteklius. Bankai taip lengvai į kairę ir dešinę pinigų neskolins, ir ypač dabar, kai pasaulį krečia nauja finansinės ir ekonominės krizės banga. O be bankų LEO LT neišsivers, bendruomenės vadovams teks kreiptis į bankus, o bankai mokės užtikrinti, kad jų pinigai būtų naudojami tikslingai ir skaidriai.

Kiek kainuoja nepriklausomybė

Kad to neatsitiktų, esama saugiklių. Yra numatyta, kad AE projektavimo ir statybos konkurso laimėtojas turi atitikti NATO kriterijus. Rusijos specialistai nepatenkinti, aiškina, kad jų paslaugos statant naują AE kainuotų Lietuvai 300 mln. litų pigiau.

Tegul atitinka NATO kriterijus ir dalyvauja konkurse.

Mūsų politikų atsakymas: „Lietuvos nepriklausomybė kainuoja daugiau kaip 300 mln. litų.“

Ar, direktoriau, iki galo atsakėte į klausimą: galės ar negalės Lietuva ateityje išsiversti be naujos atominės elektrinės? Jūs atsakymą diversifikavote, tenka pripažinti, kad labai išradingai ir turiningai, bet įtaresniam skaitytojui gali likti tam tikrų abejonių. Juk ir be AE bent iki 2015 m. Lietuva išsivers su esamomis elektrinėmis, tiesa, kai kurias iš jų turės modernizuoti.

Privalome išlikti branduoline valstybe. Tai rodo visos tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkų atliktos studijos. Ne tik Lietuvos energetikos instituto tyrimai įrodo, bet ir parodo 2007 m. vasarą škotų ataskaitoje, kurią jie atliko Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko užsakymu. Išvada vienareikšmė: Lietuva ateityje be atominės energetikos neišsivers. Ne vėliau kaip 2020 m. nauja AE Lietuvoje turi pradėti veikti, jeigu norime užsitikrinti bent tam tikrą energetinę nepriklausomybę.

Per 10 metų savo valstybę galime orientuoti į visai naują gamybos struktūrą. Gal reikėtų atsisakyti energijai imlių gamybos šakų, diegti modernesnes technologijas. Juk galime taip samprotauti ir veikti.

Visa tai būtina daryti ir jau daroma. Tai juodu ant balto parašyta mūsų instituto parengtoje, LR Vyriausybės aprobuotoje ir LR Seimo patvirtintoje Lietuvos energetikos strategijoje. Senų pastatų, gyvenamųjų namų renovavimas yra būtinybė. Labai svarbu ne tik taupyti energiją, bet ir racionaliau naudoti vietinius energijos išteklius, plačiau naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Tačiau maždaug 80 proc. bazinės elektros energijos turi būti gaminama atominėje elektrinėje arba gamtinių dujų ir naftos pagrindu. Realiai Lietuvoje hidroenergetika šiame balanse gali sudaryti nebent 1 proc.

O kas sudarytų 20 proc. gaunamos energijos?

Vėjo, saulės, atliekiniai ir vietiniai energijos šaltiniai. Pastarieji labai svarbų vaidmenį galėtų atlikti gaminant būtent šiluminę energiją, ypač jeigu vietinių išteklių nereikėtų toli transportuoti. Tauragės rajonas jau praktiškai šildosi naudodamas vietinius išteklius – malkas, medžio atliekų granules ir pan.

Energetika iš atliekų

Todėl, kad neužtektų vietinių išteklių. Dabar daug diskusijų kelia klausimas, kur deginsime šiukšles ir gausime šiluminę energiją? KTU specialistai atliko vertinimą Kauno miesto sąlygomis. Deja, net daliniam miesto šildymui šiukšlių neužtektų. Klaipėda lyg ir priėmė palankų sprendimą šiam šiluminės energijos gaminimo būdui.

Degindami moderniose kūryklose šiukšles ir gamindami šilumą gal išvengtume tokios dramos, kurią patyrė Kazokiškių bendruomenės žmonės, kai buvo pradėtas įrenginėti naujas sąvartynas.

Ne visas šiukšles galima deginti, jas būtina rūšiuoti. Patys švedai, kurie turi didelę šiukšlių rūšiavimo ir deginimo patirtį, pripažįsta, kad tam tikra dalis šiukšlių išlieka. Jas tenka perdirbti biologiškai. Esu tikras, kad ir Kazokiškių sąvartyne bus naudojamos pažangiausios technologijos, praradimai bus minimizuoti.

Pasaulyje vis labiau plėtojama nauja energetikos sritis – energija iš atliekų. Lietuvoje vis dar mažai apie tai kalbama.

Nepriklausomybės pradžioje danai rengė Lietuvoje seminarus, kuriuose pasakojo, demonstravo skaidres, kaip Danijoje deginamos atliekos ir gaunama šiluma.

Apie tai ir dabar nuolat kalbama ES šalyse, bet dar negalima teigti, kad energija iš atliekų jau būtų labai plačiai plėtojama. Kai kas jau daroma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, pramonėje deginamos senos padangos energijai gauti. Dabar kaip tik Lietuvos energetikos institute baigiame naują projektą su AB Naujasis kalcitas, dukterine AB Akmenės cementas įmone. Mes kartu su pramoninkais jai pagaminome veikiantį 3 MW galios įrenginį. Vienoje krosnyje ten gaminamos kalkės, krosniai reikia maždaug 10 MW galios – tiek energijos ligi šiol būdavo gaunama deginant gamtines dujas. Deginant padangas galima sutaupyti dujų. Įmonė pageidavo 5 MW įrenginio, bet mes apsiėmėme pagaminti kol kas bandomąjį 3 MW galios įrenginį. Akmenės cementas taip pat degina padangas, tam reikalui iš vokiečių nusipirko didesnio pajėgumo deginimo krosnį. Deja, mažos galios šio pobūdžio įrenginių rinkoje nėra, todėl Lietuvos energetikos institutui ir teko gaminti vieną tokį įrenginį. Vokiečių ir mūsų pagamintasis įrenginys dirba skirtingais principais, todėl imdamiesi gaminti tokį pavyzdį šiek tiek rizikavome.

Kadangi užsiminėte apie skirtingus tų įrenginių veikimo principus, tai gal pakomentuotumėte Energetikos institute pagamintą įrenginį.

Iš senų padangų gauname dujas, kurios sudega, taip pat iškrenta koksas, kurį galima sudeginti. Lieka metalinis kordas, kuris kaip antrinė žaliava yra naudingas. Didžiausia problema – sugaudyti CO2, NOx ir kitas išsiskiriančias dujas. Mes jas sugaudome, tam tikslui sukurta atitinkama technologija.

O kietosios dalelės?

Kietąsias daleles taip pat sugaudome. Jeigu visų tų kenksmingų dalelių ir dujų nesugaudytume, tai Valstybinė energetikos inspekcija paprasčiausiai neleistų eksploatuoti tokių įrenginių.

Padangų deginimo įrenginį kūrėme kartu su AB Naujasis kalcitas iš ES Struktūrinių fondų lėšų, kurios buvo skirtos per LR Ūkio ministeriją. Nors šios lėšos skirtos moksliniams tyrimams ir inovacijoms, bet pareiškėja galėjo būti tik pramonės įmonė, o ne mokslo institucijos. Tačiau tokioms inovacijoms pati įmonė turi teisę samdyti mokslininkus.

Ar panašius deginimo įrenginius Lietuvos energetikos institutas galėtų tiražuoti ir pardavinėti?

Kadangi gamintas vienas įrenginys, tai jis vadintinas bandomuoju (pilotiniu), paskui galima bus tiražuoti, bet tie įrenginiai jau nebus bandomieji. Struktūriniai fondai jų gamybai pinigų nebeduos. Teks užsidirbti iš jų gamybos ir pardavimo.

Ar Lietuvos energetikos institutas negalėtų gaminti ir kito tipo šiukšlių deginimo įrenginių?

Galėtų gaminti. Panašų tarptautinį projektą vykdome pagal EUREKA programą, jis skirtas cheminės pramonės atliekoms deginti. Šiame projekte bus sukurta technologija, leidžianti gauti energiją iš cheminės pramonės atliekų, kurios gaunamos gaminat glicerolį. Šį projektą įgyvendina ta pati mūsų instituto Degimo procesų laboratorija (vadovas prof. habil. dr. Anupras Šlančiauskas) kaip ir padangų deginimo įrengimo kūrimo.

Mokslas ar ne mokslas…

Tai yra taikomasis mokslas, kuris labai artimai siejasi su technologijomis, inovacijomis, inžineriniais uždaviniais. Lietuvos energetikos institute taip pat atliekami ir grynai fundamentiniai tyrimai šiluminės fizikos, branduolinės ir vandenilio energetikos, medžiagotyros srityse, bet mūsų, kaip ir bet kurio kito inžinerinio instituto, tyrimai dažnai baigiasi sukurtomis, Lietuvos pramonėje veikiančiomis technologijomis, prototipais ir bandomaisiais įrenginiais. Tai yra labai svarbu, ypač mažai valstybei. Visos mokslinės idėjos, inovacijos ir technologijos puikiai veikia popieriuje, bet ne visada praktikoje, realiame gyvenime. Galiu užduoti klausimą: ar naujų technologijų kūrimas yra mokslas, o gal ne?

Gali būti įvairiai, priklauso nuo to, kokios tai technologijos. Jeigu skaldytume atomo branduolį, tai mokslas, o jei kurtume viščiukų išdarinėjimo mašiną, tai gal pakaktų inžinerijos žinių.

Buvęs Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Saulius Vengris manęs, tada dar nesenai išrinkto ir ministerijos paskirto instituto direktoriaus, paklausė: „Tai jūs Lietuvos energetikos institute mokslą darote ar ne?“ Aš jam replikavau: „O jūs kaip manote, ar naujų technologijų kūrimas – tai mokslas ar ne?“ Fizikas S. Vengris atsakė: „Aukščiausio lygio mokslas.“ Išties juk kalbame ne apie seniai žinomos technologijos perkėlimą ir įsisavinimą, bet naujos idėjos įgyvendinimą įrenginio pavidalu. Galima parduoti pačią idėją, o galima pagaminti naują įrenginį kad ir kaip bandomąjį. Kuris kelias turėtų būti labiau vertinamas? Aš manau, kad antrasis, nes pramonei pardavę naują įrenginį sukurtume pridėtinę vertę, daugiau uždirbtume. Idėja kainuoja, o jos pagrindu sukurtas naujas įrenginys vertas dar daugiau.

Išradėjų darbai kartais panašiai vertinami, pradedama samprotauti: elektros lemputės išradimas buvo mokslas, o gal ne visai? Kai patentas Lietuvoje nepripažįstamas kaip mokslinės veiklos rezultatas, neatstoja mokslinio straipsnio, būtų galima dar ilgai ginčytis dėl tokio požiūrio.

Šie debatai tam tikro aštrumo įgijo tik tada, kai už mokslinę produkciją mokslo ir studijų institucijoms buvo pradėti skirtyti pinigai. Ligi tol niekas labai nesuko galvos. Mat mokslo institucijų už „ne mokslą“ nenorima finansuoti.

Mūsų sutartys su ūkio subjektais nuolat sukelia ginčų, kiek pagal jas atliekamuose darbuose esama mokslo ir kiek „ne mokslo“.

Kiek Jūsų vadovaujamam institutui tokie klausimai ir požiūrio siaurumas kenkia?

Mums svarbu, kad nekliudytų dirbti, o valdininkų klausimai mokslininkams, inžinieriams ir specialistams nepakenks.

Jeigu mokslininkai prisideda prie naujų technologijų, įrenginių kūrimo ir to darbo rezultatai duoda realią naudą įmonei, šaliai, tai ko dar bereikia? Būtent tokios mokslo institucijos sąveikos su ūkio subjektais ir reikėtų siekti, vertinti kaip aukščiausio lygmens mokslo ir gamybos bendradarbiavimo pavyzdį. Argi ne to siekiame ir per ES Bendrosios programos ir Struktūrinių fondų įsisavinimo projektus?

Prisiminkime kokią išvadą padarė Pasaulio bankas, vertindamas Lietuvos mokslą: „Per daug dėmesio kreipiama į fundamentinius mokslus, bet per mažai į bendradarbiavimą su verslu ir taikomuosius tyrimus.“ Inžinerinis mokslas – norime to, ar nenorime – siejasi su konkrečių technologijų kūrimu ir taikymu. Tiek su senosiomis, tiek su naujosiomis technologijomis, taip pat tomis, kurios gyvuoja dar tik mokslininkų galvose ar ant popieriaus.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas