Diskusijos

Prof. Manfredas Kleinas yra komunikacijos mokslų atstovas, daug metų dėstė Bylefeldo (Bielefeld) universitete (Fachhochschule) Vokietijoje, dabar yra emeritas, su žmona gyvena Austrijoje, jos gimtojoje Korintijos žemėje. Jis ir toliau daug jėgų bei laiko skiria Lietuvos etnologijos tyrinėjimams, bet šiame pašnekesyje nagrinėja ne vien mūsų kraštui svarbias komunikavimo problemas.

Lapkričio 5 d. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6) įvyko daug žadėjęs renginys – diskusija Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius – europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė? Ji kartu turėjo būti ir prof. Vinco Urbučio knygos Lietuvių kalbos išdavystė (2007) aptarimas. Kvietimuose buvo įrašyti ne vien autoriaus šalininkai, bet ir keli numanomi jo pažiūrų priešininkai. Kaip su jais buvo tartasi dėl dalyvavimo, sunku pasakyti, bet be sutikimo tikriausiai jų pavardės nebūtų buvusios įrašytos į programą. Taigi buvo galima tikėtis nuoširdaus pokalbio su priešingas pozicijas ginančiųjų vadais, ideologais ir pilkosiomis eminencijomis.

Jau metus Lietuvos politikai, mokslininkai ir studentai naudojasi Mykolo Romerio universiteto ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros profesorės Onos Gražinos Rakauskienės monografija Valstybės ekonominė politika, kurioje analizuojama mūsų valstybės fiskalinė, užsienio prekybos ir socialinė politika.

Tai didelės apimties, daug intelektinių pastangų ir darbo pareikalavusi knyga, kurioje galima rasti ne tik daugelio aktualių šiandienos ekonominių problemų analizę, bet ir sprendimų būdus. Šis leidinys sulaukė didelio susidomėjimo ir palankių specialistų vertinimų.

„Labai įširdo I. Končius spaudoje aptikęs žodį koplytstulpis. Kas jį taip suerzino? Girdi, tai tarybinis pavadinimas, niekur tautoje nevartotas, o žemaičius net įžeidžiantis žodis. Kaip galima tokį švelnų daiktą – koplytėlę – vadinti tokiu netikusiu ir stačiokišku žodžiu – koplytstulpis!“

Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas rengtas tyliai, uždarai, ne taip kaip kalbos įstatymas. Informacija apie jį pasklido tik tada, kai projektas buvo pateiktas Vyriausybei ir ši jam pritarė. Bet ta informacija buvo paviršutiniška ir prieštaringa, prišnekėta ir keistenybių.

Susipažinę su projektu matome, kad jis iš tikrųjų turi keistų, pripainiotų, įtartinų ir liūdniausia – visuomenei nepriimtinų dalykų. O nemažai to, kas tokiam įstatymui reikalinga, iš viso nėra.

Gegužės 16 d. Vilniuje vyko mokslinė konferencija Komunizmą – į tarptautinį tribunolą. Jos dalyviai diskutavo, kad reikėtų įsteigti tribunolą, panašų į Niurnbergo tribunolą, kurio metu buvo pasmerktas nacizmas ir nacių nusikaltėliai. Konferencijoje taip pat iškeltas žalos atlyginimo nukentėjusiems nuo komunistų klausimas. Spausdiname Viliaus Bražėno konferencijoje išsakytas mintis.

Plagiato šmėkla jau kuris laikas klaidžiojusi spaudos puslapiuose ir akademinės bendruomenės diskusijose, tiesa, daugiausia kuluarų, prasisiekė ir į Lietuvos Prezidento rūmus. Čia surengta konferencija ir diskusija Akademinio sąžiningumo link: kaip įveikti plagiatą moksle.

2008 m. liepos 11 d. internete pasirodė Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) inicijuojama Peticija dėl LR Aukštojo mokslo įstatymo pataisų. Joje nepritariama, kad „nuo ateinančių mokslo metų už studijas tektų mokėti visiems studentams (ir naujai stojantiems, ir jau studijuojantiems), kurių vidurkis būtų mažesnis nei 8 balai.“ Pirmojo Peticijos reikalavimo antrasis sakinys „Gerai besimokančiais studentais laikomi studentai, kurie pasibaigus sesijai neturi akademinių skolų“ yra iš esmės teisingas. Tačiau to paties punkto pirmajame sakinyje reikalaujama, kad nemokamas aukštasis mokslas nebūtų laiduojamas gerai besimokantiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams, kurie yra nurodyti Aukštojo mokslo įstatymo 61 straipsnyje ir tarp kurių yra studentai, kurie stojimo metu nepateko į valstybės finansuojamas studijų vietas. Šis sakinys visiškai paneigia Peticijos preambulėje deklaruojamus kilnius tikslus.

Zenonas Žilevičius – socialinių mokslų daktaras, publikacijų pinigų, bankininkystės ir kitais konkrečios ekonomikos klausimais autorius. Beveik visą laiką dirbo įvairiose pareigose mažiausiai politizuotoje tuometinio Valstybinio banko sistemoje, o nuo 1970 iki 1992 m., t. y. iki išėjimo į pensiją, – buvo šio banko sistemos vadovu. 1991 m. antraeilėse pareigose dirbo konsultantu Lietuvos banko (LB) Mokslo centre. 1993 m. dirbo konsultantu Vilniaus banke, o 1996–2000 m. – LR Seime Biudžeto-finansų komitete padėjėju. Dirbdamas banke glaudžiai bendradarbiavo su prof. Alfonsu Žilėnu, akad. Kazimieru Meškausku, tuometiniu Finansų ministru Romualdu Sikorskiu ir kitais.

Savo asmeninėje bibliotekoje turiu ir saugau pirmąjį Mokslo Lietuvos numerį. Beje, turiu ir kai kurių kitų Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodžiusių laikraščių pirmuosius numerius. Manau, kad jie yra labai svarbūs Lietuvos istorijos, žurnalistikos, kultūros ir tam tikros socialinės veiklos srities faktai.