Vardų ir pavardžių įstatymo projektas – antipilietiškas ir antikonstitucinis
Pranas Kniūkšta
Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas rengtas tyliai, uždarai, ne taip kaip kalbos įstatymas. Informacija apie jį pasklido tik tada, kai projektas buvo pateiktas Vyriausybei ir ši jam pritarė. Bet ta informacija buvo paviršutiniška ir prieštaringa, prišnekėta ir keistenybių.
Susipažinę su projektu matome, kad jis iš tikrųjų turi keistų, pripainiotų, įtartinų ir liūdniausia – visuomenei nepriimtinų dalykų. O nemažai to, kas tokiam įstatymui reikalinga, iš viso nėra.
Įstatymas reglamentuoja vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose, tai nusakyta jo pirmajame straipsnyje. Bet vien taip nusakyti jo paskirtį nepakanka. Asmenvardžių rašymą dokumentuose reikia aiškiai ir nedviprasmiškai atriboti nuo svetimžodžių rašymo kitose srityse. Kad tie skirtingi dalykai nebūtų painiojami, įstatymo paskirtį reikėtų nurodyti ir pavadinime. Jis galėtų būti: Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.
Prasčiau, kad skirtingi reiškiniai painiojami sąmoningai. Taip užsienio piliečių vardų ir pavardžių rašymas suplakamas su Lietuvos Respublikos piliečių ir gyventojų vardų ir pavardžių rašymu. Tai daroma dėl rašmenų, o jie taip pat sąmoningai painiojami.
Projekte apie rašmenis kalbama labai daug, vos ne visuose straipsniuose. Toks jų pabrėžimas iškreipia, o vietomis ir supainioja vardų bei pavardžių vartojimo ir rašymo esmę. Praleista ir nutylėta daug už rašmenis svarbesnių dalykų. Antai, straipsnis, kuris vadinasi Vardų ir pavardžių vartojimas, turi dešimtį dalių, o septynios iš jų – apie rašmenis. Bet nėra bendro principo, kad vardai ir pavardės visuose dokumentuose rašomi pagal asmens dokumentus. Tik rašmenys teminimi vietose, kur kalbama apie vardų ir pavardžių suteikimą vaikams (6 straipsnis) ir apie galimybę pasirinkti sutuoktinio pavardę (7 straipsnio 7 dalis). Rašmenys „išlenda“ be asmenvardžių vartojimo konteksto. Nepasakyta, kad vaikui suteikiama tėvų pavardė, tik puse lūpų kitoje vietoje užsiminta apie norą turėti bendrą su sutuoktiniu pavardę (7 straipsnio 1 dalies 2 punktas.). Vardų ir pavardžių įstatyme tokie klausimai turėtų būti aiškiai nusakyti.
Projektas formaliai ir paviršutiniškai į vieną vietą suplaka lietuviškus ir kitus lotyniško pagrindo rašmenis (3 straipsnio 8 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis). Nėra net užuominos, kokiais atvejais ar kurių asmenų asmenvardžiai rašomi vienokiais, kurių kitokiais rašmenimis. Vadinasi, pagal projektą, Lietuvoje gyvenantis Aleksas Vaitkus gali būti užrašytas Alexas Waitkus. Net nepaminėta, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis.
Matyt, projekto propaguotojai ir rengėjai, nori apginti užsieniečių pavardes, rašomas originalo rašmenimis. Bet tam nereikia nei revoliucijos, nei naujo įstatymo. Tokią galimybę buvo numatęs 1991 m. priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase. Jo trečiasis punktas leidžia asmenvardžius užrašyti pagal pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Reikia tik patikslinti vieną smulkmenėlę – vietoj „turėjusiems kitos valstybės pilietybę“ formuluoti „turintiems kitos valstybės pilietybę“. Užuot išsisukinėjus ir lotyniško pagrindo rašmenis į vieną vietą plakus su lietuviškais rašmenimis, reikia tiesiai pasakyti, kur kurie rašomi, ir tai įrašyti į įstatymą.
Teisiškai negalima drausti užsienietiškai pavardę rašyti ir Lietuvos Respublikos piliečiams, sudariusiems santuoką su užsieniečiu ir paėmusiems jo pavardę. Bet jiems tinka ir bendroji Lietuvos Respublikos piliečiams taikoma nuostata – vardą ir pavardę rašyti lietuviškais rašmenimis. Tokiems asmenims turi būti leidžiama pasirinkti ir pavardę, ir rašmenis, taip pat pavardės morfologinę formą. Pavyzdžiui, už užsieniečio, kurio pavardė Fischer, ištekėjusi moteris gali būti Fischer, Fišer arba Fišerienė. Atitinkamai pasirinktinai reikia leisti rašyti tokių asmenų vaikų pavardes.
Šitaip apibrėžus užsienio piliečių ir su užsieniu susijusių asmenų vardų ir pavardžių rašymą, lengviau būtų susitvarkyti su Lietuvos Respublikos piliečių vardais ir pavardėmis. Tiesą sakant, čia nieko ir tvarkyti nereikia, jų rašymą yra sutvarkęs minėtas 1991 m. nutarimas, kur pasakyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“. Tik reikia prie aplinkybių priderinti ir patikslinti du dalykus: tą principą taikyti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir nuolatiniams jos gyventojams, ir ne tik pasui, bet ir kitiems dokumentams.
Tas principas taikomas ir ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, reikia pridėti – ir nuolatiniams gyventojams. Kartu užtikrinama teisė jiems pasirinkti autentiškus, nepakeistus ir neiškraipytus, asmenvardžius, leidžiama rinktis sugramatintas ar nesugramatintas (be galūnių) formas. Pavyzdžiui, lenkų tautybės vyro pavardė gali būti Žukovski arba Žukovskis (nedaroma Žukauskas); Žukovska neverčiama Žukauskaite ar Žukauskiene. Pasirinkti pavardę ir jos morfologinę formą yra asmens teisė; dokumentus rašančios institucijos jų neiškraipo, tik užrašo valstybine kalba. Kai asmenvardžiai nelietuviški, valstybinę kalbą rodo lietuviški rašmenys.
Tokie tautinių mažumų asmenų vardų ir pavardžių rašymo principai visiškai atitinka tarptautines konvencijas, tai yra patvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Bet šiuo atveju, svarstant Vardų ir pavardžių įstatymo projektą, reikia priminti, kad principai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Valstybinės kalbos įstatymą. Tai nuodugniai išaiškino 1999 m. paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas. To niekas nėra paneigęs.
Šių principų tiesiai neneigia ir aptariamas projektas, bet jis vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis nori „prakišti“ aplinkiniu būdu. Projekto 7 straipsnio (Vardų ir pavardžių keitimas) 1 dalies 7 punktas skelbia, kad nelietuviška pavardė, parašyta lietuviškais rašmenimis, gali būti parašyta jo, t. y. asmens, tautybės kalbos rašmenimis. Kaip daug kur kitur, čia slapukaujama. Nepasakyta, kokius asmenis, vietinius ar užsieniečius, ta nuostata apima. Tuo nutylėjimu tarsi norima Lietuvos gyventojus sutapatinti su užsieniečiais ir už jų pasislėpti. Iš tikrųjų ta nuostata taikoma Lietuvos Respublikos piliečiams, o konkrečiau – skirta lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, – kitų tautybių asmenys tokių pageidavimų nereiškia. Tiesą sakant, jų nereiškia ir paprasti lenkų tautybės Lietuvos gyventojai. To siekia Lietuvos lenkų organizacijų, pirmiausia – Lenkų rinkimų akcijos, veikėjai ir… Lenkijos Respublikos institucijos.
Lenkija įvairiais būdais spaudžia Lietuvos lenkų pavardes dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis. Net norima sudaryti tokią sutartį. Matyt, todėl ir aptariamojo projekto penktasis straipsnis prie vardų ir pavardžių vartojimo teisinių pagrindų mini Lietuvos tarptautines sutartis. Tokia sutartis net nepasirašyta, o projekto rengėjai, gynėjai ir Užsienio reikalų ministerija jau skuba ją įgyvendinti. Iškalbingas yra faktas, kad projektą karščiausiai piršo ir 1991 m. nutarimą nepagrįstai užsipuolė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sekretorius. Reikėtų žinoti, kad kalbos dalykus ir kalbų vartojimą valstybėje tvarko ne Užsienio reikalų ministerija ir reglamentuoja ne tarptautinės sutartys, o valstybės teisės aktai, pirmiausia – Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Vardų ir pavardžių įstatymo projektas išsisukinėja, bet iš tikrųjų ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniui, pagal kurį – „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Toks projektas parengtas nepaisant Konstitucinio Teismo nutarimo ir kertasi su juo. Kai Konstitucinis Teismas paskelbia, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai, įstatymas taisomas; šiuo atveju projekto rengėjai ignoruoja jau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą. Ir tokį projektą parengė teisingumo ministro sudaryta darbo grupė, o Vyriausybei pateikė Teisingumo ministerija. Kaip suprasti tokį jos požiūrį į teisingumą ir teisinės valstybės principus?
Projektas rodo jo autorių, tam tikrų institucijų ir dalies visuomenės abejingą požiūrį į mūsų kalbą. Liūdna, kad spaudimo neatlaikė ir su tokį požiūrį skleidžiančiu projektu susitaikė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Lietuvos Respublikos piliečių pavardžių rašymą dokumentuose nelietuviškais rašmenimis galima suprasti dvejopai – kaip lietuvių kalbos žalojimą arba kaip jos vartojimo siaurinimą. Daugelis piktinasi, kad taip lietuvių kalboje atsiranda naujų rašmenų ir savavališkai kėsinamasi į lietuvių kalbos sistemą. Mėginama prieštarauti, kad tokie rašmenys lietuvių kalbai nekenkia, kad taip parašytos pavardės – ne lietuvių kalba. Bet, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, piliečio santykis su valstybe reiškiamas valstybine kalba. Tad jei Lietuvos Respublikos piliečio pavardė dokumentuose rašoma kitos kalbos rašmenimis, ta kalba vartojama kaip valstybinė.
Tokią potekstę Vilniaus krašte turi lenkų pavardžių rašymas lenkiškais rašmenimis. Buvo metas, kad čia lenkų kalbą norėta įteisinti kaip antrąją valstybinę. Dabar ji taip nebevadinama, bet neretai vartojama kaip antroji oficialioji kalba. Tokią jos vartoseną stengiamasi įteisinti ir plėsti – ji vartojama Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių įstaigose, iškabose, viešuosiuose užrašuose, rinkimų biuleteniuose ir kitur.
Vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose lenkiškais rašmenimis lenkų tautybės Lietuvos piliečius atskirtų nuo kitų Lietuvos gyventojų; lenkų kalbos vartojimas oficialiosiose srityse Vilniaus kraštą atriboja nuo visos Lietuvos ir silpnina jos vientisumą, o Vilniaus kraštą kreipia į autonomiją. Minėtas įstatymo projektas abu tuos atribojimus ir atsiribojimus pateisina ir palaiko.
Taip pat reikia pridėti, kad projektas turi nemažai trūkumų – nenuoseklumų, netikslumų, sunkiai suprantamų teiginių.
Išvada tokia, kad teikiamas Vardų ir pavardžių įstatymo projektas yra šališkas, antipilietiškas, visuomenei nenaudingas ir svarbiausia – antikonstitucinis.
Tokio įstatymo negalima priimti.
Nuotraukoje: Straipsnio autorius Pranas Kniūkšta konferencijoje
