Atsinaujinimo ir permainų geismas (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 14.

Rugpjūčio 5–12 d. Salų dvare Rokiškio rajone įvyko ketvirtoji tarptautinė kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Quarta. Su vienu iš šių konferencijų organizatorių ir dalyvių Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoju doc. dr. ARTŪRU JUDŽENČIU jos išvakarėse kalbėjomės apie šių mokyklų reikšmę ir lietuvių kalbotyros būklę.

Yra ir šito, bet vis dėlto visiškai nurašyti šių septyniolikos metų negalima. Buvo dirbama ir visą šį laiką, daug gerų darbų padaryta taip pat ir kalbotyroje. Atidžiau pažiūrėjus matyti labai reikšminga veikla, kuri vainikavo vyresnės kartos gyvenimo darbus. Kad ir 1994 m. pasirodžiusi vienatomė Lietuvių kalbos gramatika. Jos vyriausiasis redaktorius – Vytautas Ambrazas. Iki šiol ta Gramatika perleista keturis kartus. 1997 m. išėjo jos angliškas vertimas (rusiškas leidimas pasirodė kiek anksčiau). 1999 m. išėjo Lietuvių kalbos enciklopedija, kur lietuvių kalbos gramatika tarsi suskaidyta į dalis ir išdėstyta pagal abėcėlę. Ten sudėti tie patys lietuvių kalbos tyrimo ir aprašymo rezultatai, remiamasi tomis pačiomis idėjomis.

Vito Labučio Lietuvių kalbos sintaksė išėjo taip pat 1994 m., ji ligi šiol yra naujausias tos krypties universitetinis vadovėlis. Dėmesio nusipelno 1994 m. išėjusi prof. Aldonos Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologija: paskaitos studentams. Tai tik kai kurie mūsų dabartinės vyriausios kalbininkų kartos darbai, bet jie, be abejo, reikšmingi.

Iš pačių naujausių knygų minėtinos 2005 m. išėjusi Simo Karaliūno knyga Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, skirta lietuvių tautos etnonimų istorijai, ir pernai išleista Vytauto Ambrazo Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Tai labai svarbios studijos, vainikuojančios šių mokslininkų viso gyvenimo darbus.

Ką išskirtumėte iš viduriniosios kartos kalbininkų veikalų?

Jų stinga, bet vieną kitą asmenybę galima paminėti. Pavyzdžiui, Giedrius Subačius jau ne vienus metus dirba JAV, dėsto Ilinojaus universitete Čikagoje, lietuvių kalbotyrai jis jau spėjo nudirbti reikšmingų darbų. Jo 1999 m. apginta habilituoto daktaro disertacija, išleista ir atskira knyga Žemaičių bendrinės kalbos idėjos (XIX amžiaus pradžia) – tai XIX a. kalbotyros bei kultūros studija. G. Subačius yra parengęs ir išleidęs ne vieną lietuvių kalbos istorijos šaltinį, ypač išskirčiau jo įkurtą naująjį žurnalą Archivum Lithuanicum. Tai itin svarbus lietuvių kalbotyros reiškinys. Žurnalas tarpdisciplininis, vis labiau kristalizuojasi jo kryptis. Tai jau ne vien lietuvių kalbotyros, bet ir filologijos žurnalas.

Čeko ir lenko kalbininkų lietuviškos knygos

Be abejo, svarbu paminėti, kad vasaros mokyklos nesibaigia vien paskaitomis ir seminarais. Darbas tęsiasi ir pasibaigus pirmajai rugpjūčio savaitei. Lektoriai prašomi paskaitų pagrindu parengti mokymo priemones, jos rengiamos spaudai, tad jau turime naujos serijos Bibliotheca Salensis (Salų bibliotekos) pirmąsias knygeles. Tai Bohumilo Vykypelo (Bohumil Vykypģl) knyga Hjelmslevo glosematika ir baltų kalbų fonologija. Glosematika – reikšminga XX a. antrosios pusės kalbotyros kryptis, o nedidelė knygelė svarbi keliais aspektais. Tai pirmoji naujos serijos knyga, jų bus daugiau ir jos padės ugdyti jaunąją lietuvių kalbininkų kartą. Knygelėje pristatoma reikšminga Vakarų lingvistikos kryptis, vadinamoji Kopenhagos kalbininkų mokykla – glosematikos mokykla. Vadinasi, lietuvių kalbotyra glaudžiau siejama su Vakarų kalbotyra, grąžinama į Vakarų lingvistikos tėkmę. Šiemet išėjo ir antroji šios serijos knyga – Vilniaus universiteto garbės daktaro profesoriaus Voicecho Smočinskio (Wojciech Smoczyński) Laringalų teorija ir lietuvių kalba. Joje skaitytojai supažindinami su XX a. antrojoje pusėje indoeuropeistikoje įsivyravusia vadinamąja laringalų teorija, parodomos jos taikymo lietuvių kalbos istorijos tyrimams galimybės. Ši teorija taip pat buvo aplenkusi Lietuvą...

Iš Vakarų lingvistikos tėkmės lietuvių kalbotyra buvo dirbtinai atplėšta?

Visiškai atplėšta nebuvo, nes viena koja vis viena stovėjo Vakarų lingvistikos tėkmėje net ir sovietiniais metais. Tada viskas buvo sunkiau, ir neišvengiamai atsirado tas plyšys, iš to kilo ir tam tikras atsilikimas, atotrūkis nuo Vakarų lingvistikos. Dabar siekiama tą atotrūkį įveikti, tuo požiūriu minėtos knygelės taip pat svarbios.

Dar noriu pabrėžti, kad serijos Bibliotheca Salensis knygos Lietuvoje yra naujas reiškinys ir todėl, kad užsienio autoriai, čekas ir lenkas, jas parašė specialiai lietuvių skaitytojams. Tai nėra jau išleistų knygų vertimai, tai pirmosios šių knygų publikacijos. Galbūt šių knygų ir nebūtų, jeigu nebūtų Salų vasaros mokyklos. Vadinasi, turime naują reiškinį lietuvių filologijoje, kai užsienio mokslininkai savo autorinius darbus pirmą kartą skelbia lietuviškai.

Ar galima kalbėti apie B. Vykypelo ir V. Smočinskio šių knygų tarptautinę reikšmę? Gal tomis knygomis naudosis ir kitų kraštų baltistai, lituanistai, indoeuropeistai?

Kalbėti apie tarptautinę tų knygų reikšmę gal būtų per daug drąsu. Tai yra mokomosios knygos, o ne teoriniai veikalai. Jomis siekiama naujas kalbotyros kryptis, tyrimo metodus pristatyti kuo paprasčiau, pritaikyti savarankiškoms studijoms. Jos gali būti naudojamos ir universitetinėms studijoms. Be to, jos skelbiamos lietuvių kalba ir būtent lietuvių skaitytojui. Nemanau, kad daug studijuojančio jaunimo pasaulyje skaitys tas knygas lietuviškai. Bet visai įmanoma, kad Bibliotheca Salensis serijos knygos, ar bent kai kurios iš jų, ateityje bus išverstos į kitas kalbas ir kaip mokomosios priemonės naudojamos užsienyje.

Taigi niekinti lietuvių kalbos nėra jokio reikalo, kaip kartais girdžiu iš kai kurių asmenų. Girdi, ši kalba nėra ir negalinti būti mokslo kalba. Suprask, mokslo kalba gali būti tik anglų.

Požiūris į kalbą, kalbos statusas priklauso nuo mūsų pačių, nuo visuomenės, kalbininkų bendruomenės. Be abejo, ir nuo valstybės požiūrio. Jeigu kalbininkų bendruomenė dės pastangų, t. y. kurs terminiją, taikys naujas metodikas lietuvių kalbai aprašyti, tai ir lietuvių kalba bus visiškai tinkama kaip mokslo kalba.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Prie Kazliškio Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčios (pastatyta 1910 m.) dr. Artūras Judžentis ir prof. Voicechas Smočinskis iš Lenkijos bendrauja su kunigu Povilu Juozėnu, Kazliškio ir Žiobiškio parapijų administratoriumi

Magistrantė (dabar jau magistrė) Vilma Balsytė su kitais Salų kalbotyros vasaros mokyklos dalyviais