Ir vis dėlto – reforma
Apie aukštojo mokslo reformos reikalingumą, būtinumą ir neatidėliotinumą jau prikalbėta tiek ir tiek. Šią temą pastaruoju metu ypač pamėgo politikai, drąsią poziciją reiškia studentai ir „pilkieji docentai“, abejonę dėl skubotų veiksmų pareiškia rektoriai, kartsykiais iš toliašaudžio pabūklo iššauna vienas kitas statistikos mėgėjas ir naudotojas, o dažniausiai spaudos puslapiuose savo pačių išmintimi grožisi spausdinto žodžio ekvilibristai. Išmintingai patylėti pamiršę filosofai reikalauja valingų politikų sprendimų, tarsi valingi ar nevalingi politikų veiksmai kada nors būtų sutapę su filosofų įžvalgomis.
Ir vis dėlto tai tema, kurios neišvengsime, nes Lietuvos parlamentinėms politinėms partijoms birželio 14 d. pasirašius susitarimą dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų, oficialiai buvo pranešta: susitarimo principai atveria kelius pradėti reformos įgyvendinimo darbus. Ne paslaptis, kad kiekvienos reformos pradžia susilaukia labai nevienareikšmių vertinimų, ne išimtis ir ši. Taigi yra ką aptarti.
Kalbamės su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku, Aukštojo mokslo tarybos pirmininku ir Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėju doc. dr. ANTANU KULAKAUSKU. Taryba yra LR Švietimo ir mokslo ministerijos nuolatinė ekspertinė institucija, teikianti pasiūlymus strateginiais aukštojo mokslo plėtros ir kokybės gerinimo klausimais. Kadangi A. Kulakauskas yra istorikas, šiuo metu M. Romerio universitete dirbantis politikos mokslų srityje, tai atitinkamai formuluosime ir jam pateikiamus klausimus.
Esama tvarka nieko netenkina Aukštojo mokslo reformą šalyje inicijuoja Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir penkios politinės partijos, birželio 14-ąją pasirašiusios susitarimą dėl reformos būtinumo. Kokius reformos „iš viršaus“ privalumus ir trūkumus matote?
Visos reformos paprastai vykdomos „iš viršaus“.
Iš „apačių“ vyksta tik revoliucijos?
Dažniausiai taip. Kai kalbama apie reformą „iš viršaus“ jau kaip kryptingą, apibrėžtą politinį veiksmą, tai juk pati tos reformos idėja paprastai būna subrandinta „apačiose“. Ne valdžia, o akademinės bendruomenės pavieniai atstovai, nors tai ir mažuma, suvokia, kad reikia pertvarkyti esamą sistemą, nes ji veikia nepakankamai gerai. Kiek pamenu, pastaruosius 7–8 metų apie aukštojo mokslo reformos reikalingumą tik ir kalbama. Aš pats apie tai buvau paskelbęs straipsnį Kultūros baruose dar 1999 metais. Straipsnis, buvo parengtas pranešimo, skaityto Mokslo ir studijų departamente, pagrindu. Vėliau irgi teko šiuo klausimu nemažai rašyti spaudoje, kalbėti per radiją, netgi Tėvynės Sąjungos suvažiavime (nors nesu šios partijos narys).
Prieš porą metų, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovybei pasiūlius, mudu su filosofu Vytautu Radžvilu parengėme ir visuomenei pristatėme mokslo ir studijų sistemos struktūrinės reformos apmatus. Tai buvo savotiška alternatyva biurokratinėms reformos užmačioms.
Žodžiu, mokslo ir studijų sistemos reformos klausimas nėra naujas. Tik pastaraisiais metais jis pirmiausia Tėvynės Sąjungos ir Liberalų Sąjūdžio pastangomis, galiausiai įsitraukus Vyriausybei, įgijo valstybinės svarbos politinio klausimo pavidalą.
Nors bemaž visi sutinka, kad mokslo ir studijų sistemą reikia reformuoti, bet sutarimo, kaip tai daryti, nei tarp politikų, nei pačioje akademinėje bendruomenėje nėra. Daug kalbama apie nepakankamą studijų kokybę, bet menkai gilinamasi į tokios padėties priežastis.
Sukasi diplomų gaminimo mašina Dėstytojai, susėdę prie kavos puodelio, filosofuoja apie tai, kad dėsto prastai, netenkina studentų poreikių, neatitinka šiuolaikiniam universitetui keliamų reikalavimų? Todėl prastai dirba katedros, fakultetai, universitetai?
Visuomet visokių esama. Bet ką sako Pasaulio bankas? Jokios specialios ekspertizės neatlikęs sugretino kelis paprastus dalykus ir gavo logiškas išvadas: per pastaruosius 10 metų studentų skaičius Lietuvoje išaugo nuo mažiau kaip 100 tūkst. iki 170 tūkstančių. Mokslo, intelektinė bazė liko beveik ta pati, jei ir ūgtelėjo, tai nedaug. O stebuklų nebūna, bent jau švietimo ir aukštojo mokslo sistemoje jų negali būti. Vienam studentui tenka bene mažiausias finansavimas tarp ES šalių, o vienam dėstytojui – didžiausias studentų skaičius, vadinasi, ir darbo krūvis. Kokią išvadą galime daryti? Turbūt aišku ir be Pasaulio banko. Nagrinėjant sistemą kaip visumą, apie reikiamos kokybės jos darbo rezultatus sunku kalbėti. Nors ne visų sistemos padalinių ir atskirų grandžių padėtis vienoda, bet tendencija akivaizdi. Šios sistemos veikimą galima prilyginti diplomų išdavimo mašinai.
Tokie Pasaulio banko pastebėjimai veikia ir mūsų politikus. Tad ir kilo politinis poreikis imtis mokslo ir studijų sistemos reformos. Juk Pasaulio bankas – tai ne savų akademikų bambėjimas...
Dėl į kampą užspeisto aukštojo mokslo būtų galima sutikti, bet norėčiau paklausti: o kieno „pastangomis“ visa tai įvyko? Ar ne tų pačių mūsų politikų pastangomis, kurie noriai naudojosi Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir kitų globalistinių tarptautinių organizacijų rekomendacijomis bei reikalavimais, bet nesivadovavo mūsų valstybės poreikiais. Nejau reikėjo 17 nepriklausomybės metų, kad suprastume, jog minėtos ir nepaminėtos tarptautinės institucijos siekia visiškai kitokių tikslų, ir ne Lietuvos mokslas ar Baltijos šalių interesai joms rūpi.
Mes čia jau brendame į gilius tarptautinės politikos vandenis, ir plaukiodami juose nutolsime nuo šio pokalbio temos. Tad gal nebriskime. Verčiau susimąstykime, ar galime ignoruoti minėtas Pasaulio banko pastabas. Kokioje padėtyje atsidurtume jas ignoruodami? Negi norime būti „nepriklausomais“ vargšais?
Lenkijos užsienio politikos pavyzdys mums rodo alternatyvą, gal net sektiną, jei norime išlikti savarankišku tarptautinės politikos subjektu, kurio nuomonė nebūtų ignoruojama. Gal reikėtų jungtis į regioninius valstybių sambūrius, pavyzdžiui, trijų Baltijos valstybių regioną, Vidurio Europos valstybių ekonominės politikos bloką, gal net Baltoskandijos darinį ar Lietuvos–Lenkijos aljansą. Suprantama, tai sąlyginiai pavadinimai, nes staigiai paklaustas improvizuoju. Bet visada svarbu ori valstybės laikysena, aiškus savo tikslų siekimas.
Tai ne alternatyva, bet priemonė, esant reikalui, priešintis globalių tarptautinių organizacijų kartais nepamatuotiems sprendimams. Tos globalios organizacijos dažniausiai susijusios su pasauliniais galios centrais ir tiems centrams atstovaujančioms valstybėms. Globalizacija kaip procesas neturi alternatyvos. Kitas klausimas, kurlink ją kreipia globaliniai galios centrai.
Kai globalizacija virsta globalizmu Mums pavojinga ne globalizacija, kuri yra objektyvus ir neišvengiamas procesas, bet globalizmas.
Globalizmas kaip politinis judėjimas?
Kaip ekonominis ir politinis dominavimas pasaulyje, kai nepaisoma atskirų valstybių ir tautų interesų, kai nebelieka vietos tautiniam, etniniam, kultūriniam savitumui.
Nesakyčiau, kad dabartinėje tarptautinės politikos erdvėje naikinamas mūsų savitumas. Tiesiog juo nesirūpinama. Mes patys apie tai rimtai nesusimąstome. Bent jau valstybės politikos lygmeniu.
Leidžiama patiems neskausmingai nusimarinti „vykstant natūraliam procesui“?
Pasaulis visą laiką judėjo globalėjimo link, žmonijai teko nuolat spręsti prieštaras. Globalistiniam procesui kaip priešstata neišvengiamai atsiranda antiglobalistinis judėjimas. Kiekvienam „izmui“ būtinai iškyla „antiizmas“. Tačiau į antiglobalizmo kelią stojusi valstybė, kaip visuma, negalėtų šiuo metu likti Vakarų civilizacijos valstybių klubo nare.
Vienas dalykas – valstybė, kitas – mūsų politikai, valstybės ir tautos elitas, intelektualai, kurie privalo suvokti, kas yra orkestro dirigentas, ir kokiems interesams kokios jėgos tarnauja. Nereikia virsti tarptautinių organizacijų įkaitais, jeigu nenorime būti marionete.
Sutinku, bet jeigu šiuo atveju kalbame konkrečiai apie Lietuvos mokslo ir studijų sistemos vertinimą, tai nematau reikalo ginčyti Pasaulio banko ekspertų vertinimo. Kokios iš to bus daromos politinės išvados ir kokia bus mūsų valstybės politika – tai kitas klausimas.
