Ko pritrūko Vinco Urbučio knygos oponentams?

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Lapkričio 5 d. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6) įvyko daug žadėjęs renginys – diskusija Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius – europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė? Ji kartu turėjo būti ir prof. Vinco Urbučio knygos Lietuvių kalbos išdavystė (2007) aptarimas. Kvietimuose buvo įrašyti ne vien autoriaus šalininkai, bet ir keli numanomi jo pažiūrų priešininkai. Kaip su jais buvo tartasi dėl dalyvavimo, sunku pasakyti, bet be sutikimo tikriausiai jų pavardės nebūtų buvusios įrašytos į programą. Taigi buvo galima tikėtis nuoširdaus pokalbio su priešingas pozicijas ginančiųjų vadais, ideologais ir pilkosiomis eminencijomis.

Deja, spėjamo pokalbio, iš esmės imant, nebuvo: susitikimas praėjo gana pakiliai, bet, kaip sakoma, šaudyta į vienus vartus. Mat pagrindiniai V. Urbučio oponentai prieš susitikimą atsiuntė Rašytojų klubo direktorei tokį raštą (kad neįtartų kas mus klastojant dokumentą, cituojamas visas tekstas): „Paaiškėjus, kad š. m. lapkričio 5 d. Rašytojų klube numatytas pokalbis apie svetimų tikrinių vardų rašymą verčiamas Vinco Urbučio leidinio Lietuvių kalbos išdavystė sutiktuvėmis, atsisakome tokiame renginyje dalyvauti. Esame įsitikinę, kad nedera reklamuoti leidinio, kuriame lietuvių kalbos išdavyste vadinama dabartinė svetimų tikrinių vardų pateikimo tvarka, nustatyta Antano Salio, Prano Skardžiaus ir kitų žymiausių tarpukario kalbininkų, o vėliau įtvirtinta Lietuvių kalbos komisijos nutarimais. Reikalavimai tą tvarką sugriauti, uždrausti laisvai vartoti tikrąsias kitų kalbų vardų formas ir sugrąžinti sovietmečiu primestą jų visuotinį perdirbinėjimą yra kova su vėjo malūnais. Rašomojoje kalboje neįmanoma apsieiti be originaliųjų, o tam tikrais atvejais – ir be sulietuvintų formų. Nėra jokio reikalo keisti nusistovėjusių jų vartosenos formų ir kelti visuomenėje beprasmišką sumaištį.“

Šį raštą pasirašė du žymūs kalbos mokslo šulai: akademikas Zigmas Zinkevičius ir profesorius Vytautas Ambrazas.

Taigi garbieji lietuvių kalbininkai sutinka svarstyti svetimų tikrinių vardų rašymą, bet be jokios atodairos atsisako per svarstybas minėti savo seno ir gero kolegos veikalą, kuris skiriamas tų tikrinių vardų rašymui. Kito tokio svaraus darbo, skirto ginčijamai problemai, mes neturime. Tad kiek čia logikos – diskutuoti apsimetant, kad nieko verta pamatinė studija, kelianti ir šiaip ar taip sprendžianti susitikimui pateiktą klausimą?

Ši kraupi anatema skelbiama lietuvių kalbotyros veikalui, kurį derėtų gretinti su garsiąja Mikalojaus Daukšos Prakalba į malonųjį skaitytoją, vien todėl, kad autorius tariama esąs pavadinęs lietuvių kalbos išdavyste pirmosios Lietuvos Respublikos kalbininkų svetimvardžių vartojimo tvarką, kurią dabar, atgavus nepriklausomybę, įtvirtinusi Lietuvių kalbos komisija. Nagi panagrinėkime šį negailestingo verdikto motyvavimą.

Tarkim, akad. Z. Zinkevičius ir prof. V. Ambrazas iš tikrųjų padarė atradimą, jog šie ir kiti anų metų kalbininkai nustatė rašto autorių ginamą tvarką, o V. Urbutis, peikdamas ją, nuplėšė jos aniems kūrėjams šlovę. Tada paklauskime: ar žmogus, kritiškai įvertinęs minimą tvarką, iš tikrųjų palietė kalbos koraną ir už tai turėtų spirgėti laužo ugnyje ar kaboti ant drebulės šakos? Juk moksle iš principo nėra amžinų šventųjų tiesų. Tad, jeigu minėti kalbininkai būtų nustatę tvarką, kuri šiandien mums, didžiajai visuomenės daliai, rodytųsi nepriimtina, nebūtų koks nusikaltimas ją kritikuoti ir galiausiai reviduoti.

Vis dėlto įdomiausia ir svarbiausia, kad V. Urbutis knygoje gražiai įrodė, jog minėti kalbininkai dėl šiandieninės „tvarkos“, įvestos Valstybinės kalbos komisijos, mažiausiai kalti. Autoriaus neturėta noro mūsų pirmtakams prikišti kalbos išdavystės: ji skiriama tiems, kurie, pasinaudodami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svertais, stumia mūsų kalbą į liūną.

Apie V. Urbučio išdėstytas pažiūras į prieš 80–70 metų atliktą darbą šioje srityje plačiai rašoma knygos p. 66–79. Nors imk ir pacituok tuos 14 puslapių! Pasitenkinkime iš jų parinkę vieną trumpą vietą: „Skirtingai nuo nurašinėtojų (taip vadinami dabartiniai „originalai“. – A. P.), ano meto kalbininkai jokių ypatingų tikrinių svetimybių pateikimo principų ar dėsnių nebuvo prasimanę ir visuomenei primetę. Jie visą laiką vadovavosi vis tais pačiais bendraisiais lietuvių kalbos dėsniais, priešokiais pataisinėdami bent jau ryškiausias iš svetur gaunamų vartojimo klaidas, atsiradusias dėl tų dėsnių nepaisymo […].“ Priešokinį taisinėjimą V. Urbutis linkęs aiškinti daugiausia tuo, kad „ano meto kalbininkams dar ne viskas buvo aišku, net jie patys vartodami tikrines svetimybes ne visada buvo nuoseklūs…“ (p. 68). Toliau jis nurodo ir dvi priežastis, kurios neleido to meto kalbininkams nuodugniau atsidėti tikrinių svetimybių norminimui (p. 69).

Nuodugniai neapsvarsčius dalyko, žinoma, nebuvo įmanoma nustatyti kokių griežtų svetimvardžių vartosenos taisyklių – pateikti išsamios jų tvarkos. Šį teiginį galėtų patvirtinti ir keli mano paties straipsniai, išspausdinti ne itin populiariuose leidiniuose ir todėl galėję nepasiekti garbiųjų potencialių diskusijos dalyvių. Reikia be užuolankų pasakyti, kad „vakarietininkų“ pretenzijos savintis minėtų nepriklausomoje Lietuvoje ir vėliau emigracijoje dirbusių mūsų kalbininkų teorinį bei praktinį palikimą svetimvardžių vartosenos klausimu yra įžūlus melas.

Kyla klausimas, kuo aiškinti šios mūsų dienomis mėginančios paimti į savo rankas svetimvardžių likimą grupuotės pastangas įteigti visuomenei, kad jų lietuvinimas įprastoje spaudos, televizijos ir kitų viešųjų tekstų kalboje esąs „kova su vėjo malūnais“? Gal tai iš tikrųjų tik bandymas sustabdyti girnas, kurios mūsų tautai mala dirses? Taigi kuo aiškinti?

Atsakymai galėtų būti du. Arba tie malėjai, nebūdami susipažinę su V. Urbučio knyga ir kitų lietuvinimo šalininkų įrodymais, vadovaujasi kažkokiomis nuogirdomis, aklai įsikaltomis tezėmis, arba dėl galimų nekalbinių motyvų (tuščių ambicijų, pasidavimo pašalinėms įtaigoms, nevisavertiškumo jausmo ir t. t. ) sąmoningai iškraipo lietuvių bendrinės kalbos procesą, visais įmanomais būdais nutylėdami ir apeidami lietuvinimo šalininkų pateikiamus argumentus. Tokiu būdu ar iš piktos valios, ar iš naivumo apšmeižę reikalą lietuvinti svetimvardžius, jie kuria sistemą, kuri tikrai neduos naudos lietuvių kalbai. Abu atvejai šios tendencijos kūrėjams bus labai skurdi garbė. Gali būti, kad sutrikusi mūsų visuomenė (gal tiksliau – visokios jos institucijos) nubalsuos už „vakarietišką“ svetimvardžių vartojimą. Tada triumfuos pasirašę cituotą raštą žmonės su visokio plauko šalininkais. Jie bus „teisūs“, nes nugalėtojai neteisiami. Tačiau istorijos požiūriu tai bus Piro pergalė.

Iš tą dieną Rašytojų klube kalbėjusiųjų tik bene vienas ryžosi ginti originaliųjų, nesulietuvintų svetimvardžių vartojimą lietuvių kalboje. Tas balsas priklausė docentui Gražvydui Kirvaičiui. Atsinešęs kelis plakatėlius su lietuviškais vardais (Kudirka, Chomičius, Žalgiris ir kt.), jis įrodinėjo, kokia nesąmonė lietuvinti anglų ir kitų kalbų vardus, nes tokia nesąmonė atsirandanti, kai mėginama lietuviškus vardus rašyti pagal tarimą remiantis anglų rašybos principais, kitaip sakant, suanglinti. Tegul neįsižeidžia ponas G. Kirvaitis! Kadaise gimnazijoje logikos mokytojas yra mums kalęs į galvą vengti vadinamosios asilo analogijos. Dėl vietos stokos nedėstysiu jos turinio. Tačiau ponas G. Kirvaitis, nors ir anglistas, turėtų žinoti, kad anglų rašyboje vadovaujamasi ne tuo pačiu principu, kuris eina lietuvių rašyboje. Kaip matematikoje negalima painioti dvejetainės sistemos su dešimtaine, taip nėra ko anglams primesti lietuvių rašybos sistemą. Reikia apgailestauti, kad docentas mokėsi laikais, kai iš vidurinių mokyklų buvo pašalinta lotynų kalba ir, matyt, vėliau jos taip pat nė kiek nepalaižė, – būtų bent įsiminęs lotynišką patarlę: „Quod licet Jovi, non licet bovi“ (Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui). Kaip gaila: tada būtų suvokęs, kad kas tinka lietuvių kalbai – netinka anglų kalbai, ir atvirkščiai.

Apie svetimvardžių vartojimą lietuvių kalboje būtų šnekos be galo. Kalbantis apie šį dalyką, atrodo, su kai kuriais žmonėmis praverstų pupų rėtį pasidėti. Šiaip ar taip, originaliųjų svetimvardžių brukimas į lietuvių kalbą vis labiau gilina ir plečia chaosą. Kažkam naudinga drumsti vandenį. V. Urbučio knyga išreiškia tos visuomenės dalies (didžiosios dalies!) troškimą: tegul nelieka anarchijos, tegul būna mūsų kalba visur vieninga ir lietuviška, visai tautai suprantama ir patogi vartoti.

Lietuvių kalbos morfologijos specialistė prof. Aldona Paulauskienė diskusijoje piktinosi netvarka dėl svetimvardžių rašymo