Kodėl Kristijonas Donelaitis savuosius „Metus“ patikėjo ateities kartoms

2014 m. sausio 1 d. Lietuva paminės grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300 metų gimtadienį. Šiam jubiliejui jau pradėta rengtis, sudaryta jubiliejinė komisija. Tikimasi išleisti nemažai leidinių apie Mažąją Lietuvą ir Poeto epochą.

Šio straipsnio autorius Kristijono Donelaičio 275-ajam gimimo jubiliejui jau buvo parengęs ir išleidęs nemažos apimties leidinį Donelaitis ir mes. Artėjančiam jubiliejui jis baigia rengti leidinį Kristijono Donelaičio portretas. Skaitytojų dėmesiui ir pateikiama publikacija iš būsimo leidinio Kodėl Kristijonas Donelaitis savo „Metus“ patikėjo ateities kartoms.

Bernardas Aleknavičius

Jau greitai sukaks du šimtmečiai, kai pasaulis žavisi mūsų poeto Kristijono Donelaičio kūryba. Liudvikas Gediminas Rėza, 1818 m. išleisdamas Kristijono Donelaičio Metus, rašė: „Mūsų poetas, kuris sugeba panaudoti visus lietuvių kalbos resursus, stebina kalbos žinovus išraiškos dailumu, jėga ir žodingumu. Šiuo atžvilgiu kūrinys turi klasikinę vertę ir yra tobulas pavyzdys lietuvių tautai. Jo kalba kaip upė išsilieja galingu srautu, nesulaikomu nei šiukščios elizijos, nei stamantraus žodžio, ir nejučiomis pagauna skaitytoją. Kas užgimė dvasios gelmėje, lengvai ir maloniai sklinda iš lūpų. Viskas mąstyta ir pasakyta grynai lietuviškai, ir žinovui belieka džiaugtis.“

Susipažinęs su Kristijono Donelaičio kūryba poetas Adomas Mickevičius (1798–1855) nudžiunga, kad jo tauta dar gyva. Ir džiaugsmą A. Mickevičius išreiškia žodžiais: „Rėza, dabar, rodos, Karaliaučiaus profesorius, lietuvių senienų mėgėjas, skelbia jų literatūros paminklus. Prieš kelerius metus išleido lietuvio Donelaičio hegzametru parašytą poemą apie keturis metų laikus, pridėdamas vokišką vertimą ir mokslinius paaiškinimus. Minėtoji poema dėl turinio ir gražios išraiškos verta pagyrimo, ir tuo dar turi būti mums (pabraukta B. A.) ypatingai svarbi, kad yra tikras lietuvių liaudies papročių paveikslas. Padėka garbingajam vyrui, kuris, nors svetimšalis (A. Mickevičius L. G. Rėzą laikė ne lietuviu, – B. A.) sugėdina tautiečius, maža dėmesio tekreipiančius į savo tėvynės istoriją.“

Iš šių asmenybių išsakytų minčių net nesusipažinus su Metų autoriaus kūryba galima teigti, kad Kristijonas Donelaitis ne tik kūrė, bet ir mąstė lietuviškai. O ar jo gyvenimo metais vokiškoje Prūsijos valstybėje reikėjo lietuviško mąstymo?

1525 m. Prūsijos kunigaikštystėje įvedus liuteronybę, ši skelbėsi esanti vokiečių valstybinė religija. Ir katalikas mažlietuvis Prūsijoje tampa antraeiliu žmogumi. Jis žeminamas ne tik dėl tautybės, bet ir dėl religijos. Tai jaučiama ir Martyno Mažvydo rašytuose laiškuose buvusiam Kryžiuočių ordino magistrui ir pirmajam Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui (1490–1568).

Dažniausiai genialūs rašytojai savo amžininkų lieka nesuprasti ir nepripažinti. Tokiu rašytoju buvo ir Kristijonas Donelaitis. Poeto gyvenimo metais Mažojoje Lietuvoje lietuvis, gamtos vaikas, buvo varžomas ne tik Prūsijos įstatymų, bet ir vokiečių valstybinės religijos, kurioje palankią dirvą surado pietizmas. Ši protestantizmo kryptis, būdinga liuteronybei, Prūsijoje įsigalėjo po 1710 m. maro epidemijos, sutapdama su Kristijono Donelaičio gyvenimo laiku. Ir Klaipėdos krašto surinkimininkai buvo savotiški pietizmo šalininkai. Jie kovojo prieš senuosius lietuviškus papročius, nepakentė lietuviškų dainų, laikydami visa tai pagonybės palikimu ir šėtono išmone. Tik, anot Vydūno, jie nepeikė vokiškų dainų. O vėliau Vydūnas dar pasakys: „Mūsų dainos yra to paties ypatumo kaip mūsų prigimtis, į kurią esame įstatyti, kaip visas mūsų gyvenimas, kuriuo mes plaukti turime.“

Remiantis Vydūnu, galima teigti, jog pietizmas – svetimas lietuvio prigimčiai. Ir tik Tautos gyvenimo upė, į kurią, anot Vydūno, esame įstatyti, Mažojoje Lietuvoje svetimo gaivalo nuolat buvo trikdoma. Gyvenimo upės srovė dirbtinai siaurinama, sukuriami įvairūs slenksčiai, užtvankos… Tokio lėto, bet veiksmingo tautos naikinimo negalėjo nepastebėti ir Metų autorius. Todėl ir Metus Kristijonas Donelaitis kūrė ne valdančiajai klasei, ne kolonistams – krašto nukariautojams, Kryžiuočių ordino palikuonims, bet ateities kartoms norėjo palikti rašytą savojo laiko gyvenimo tikrovę. Poetas gynė lietuvį būrą, smerkė kolonistus. O kuris valdžios ir vokiečių religijos liuteronybės atstovas galėjo pakęsti tokį Poeto „įžūlumą“.

Tiesa, užsienyje leistoje literatūroje kartais sutinkame teiginį, jog Kristijonas Donelaitis buvęs pietizmo šalininkas. Jeigu jaunystėje Poetas būtų buvęs pietizmo šalininkas, tai jis ir su Tolminkiemio dvaro prievaizdu Ruihu į teismus dėl parapijos žemės nebūtų vykęs, o tik kartojęs: „Tokia Dievo valia“. Pietizmo šalininku Kristijonas Donelaitis galėjo tapti tik po kažkokio skaudaus nutikimo. Tuo tragišku nutikimu galėjo būti ir Poeto mažųjų Metų likimas.

Be abejo, visa tai puikiai suvokė ir L. G. Rėza leisdamas Kristijono Donelaičio Metus. Būdamas vokiečių valstybinės religijos dvasininkas L. G. Rėza jautė, kad tokie Metai, kokius sukūrė Kristijonas Donelaitis, jo laikui nepriimtini ir tarp šalies kolonistų gali susilaukti nemažo pasipriešinimo. Ir L. G. Rėza tapo savotišku Kristijono Donelaičio Metų cenzoriumi. L. G. Rėza iš Metų pašalino eilutes, kur kolonistai niekinami, kai ką „pagražinimui“ dar ir savo pridėjo. Ir tik praėjus 85 metams nuo Kristijono Donelaičio mirties pasaulis išvydo tikruosius mūsų literatūros pradininko Metus. O ir tai buvo padaryta ne jo gimtajame krašte, bet kaimyninėje valstybėje. 1865 m. Augustui Šleicheriui (1821–1868) parengus ir Rusijos MA išleidus Kristijono Donelaičio kūrybą, mūsų Poetui atsivėrė kelias į pasaulį.

Iš viso to, kas čia pasakyta, akivaizdu, jog Prūsijos valstybėje Kristijono Donelaičio kūryba dešimtmečius buvo ignoruojama. Jis savotišku pranašu tapo ne gimtajame krašte, bet kaimyninėje ir prieš lietuvišką spausdintą žodį nusistačiusioje valstybėje. Aišku, po A. Šleicherio išleistų Donelaičio Metų Poeto kūrybos ignoruoti jau buvo neįmanoma.

Šiandien įvairiose publikacijose sutinkame teiginių, jog Kristijonas Donelaitis savuosius Metus skaitė iš sakyklos parapijiečiams. Ar taip galėjo būti? Mes to jau niekada nesužinosime. Tik kyla klausimas, ar vokiečių valstybinės religijos atstovas, o tuo labiau liuteronų kunigas iš sakyklos galėjo drįsti savo parapijietį vokietį kolonistą apšaukti „smirdu“? O ar šis smirdas būtų susitaikęs su tokiais lietuvio kunigo žodžiais?

Susimąstykime ir gerai pagalvokime. Tai ar vokiečių valstybinės religijos kunigas, lietuviams priešiškoje Prūsijos valstybėje galėjo išleisti tokį kūrinį, kuriame plūstami vokiečiai ir iš jų šaipomasi? Matyt, Metų autorius jau buvo kažką panašaus išleidęs ir patyręs nemažą nuoskaudą.

Sklando hipotezė, jog Kristijonas Donelaitis, prieš sukurdamas Metus, yra išleidęs ir savo mažuosius Metus. Ši mūsų dienų hipotezė yra „praslydusi“ ir senuose rašytiniuose šaltiniuose. Ir jeigu tikrai gyvendamas Tolminkiemyje Kristijonas Donelaitis buvo išleidęs savo mažuosius Metus, tai ir jų turinys ne daug kuo turėjo skirtis nuo vėliau parašytų Metų. Be abejo, mažieji Donelaičio Metai nepatiko pietistams – vokiškiesiems kolonistams, ir šie stengdamiesi išlikti „šventeivomis“ Poeto kūrinį galėjo sunaikinti. Ir tik tuomet Kristijonas Donelaitis galėjo pajusti, kokioje netolerantiškoje valstybėje gyvena. Jeigu ši hipotezė pasitvirtintų, tai ir būtų atsakymas, kodėl Kristijonas Donelaitis savo Metus patikėjo ateities kartoms.

Po mažųjų Metų sunaikinimo Kristijonas Donelaitis savo didžiųjų Metų jau nebeskaitė Tolminkiemio bažnytėlėje savo parapijiečiams, neguodė tautiečių ir neplūdo kolonistų, kurie, anot Poeto, „lietuvininką per drimelį laiko“. Visa tai rodo, jog Metai – Poeto brandaus amžiaus kūrinys, o ir sukurti jie prieš kokį gyvenimo lūžį. Būdamas silpnos sveikatos ir nenorėdamas pakenkti savo egzistavimui, Poetas visa tai, ką buvo sukūręs, galėjo paslėpti savo rankraštyne ir pasakyti: „Tokia Dievo valia.“ Nuo šio momento Kristijonas Donelaitis galėjo tapti pietizmo šalininku ir į supančią aplinką žvelgti jau pro susitaikymo bei nuolankumo akinius.

Kristijonas Donelaitis buvo giliai tikintis žmogus. Ir tik vokiečių valstybinė religija – liuteronybė – jam buvo surišusi rankas, todėl jis negalėjo viešai plūsti ir tų žmonių, kurių religinei bendruomenei jis ne tik priklausė, bet ir vadovavo. O Metų kalba – kolonistų pavergtos lietuvių tautos šauksmas tyruose. Už tokio kūrinio paskelbimą ne tik iš bažnytinės, bet ir valstybinės hierarchijos autorius galėjo susilaukti nemažai nemalonumų. Galėjo būti net ekskomunikuotas.

Jeigu Kristijonas Donelaitis dėl Tolminkiemio parapijos žemės pajėgė kovoti su dvaro prievaizdu Ruihu, tai to jis negalėjo daryti dėl savo kūrinio išleidimo, tik dėl to, kad Metai nebuvo grindžiami vokiečių valstybine religija, bet rėmėsi pavergtos ir engiamos lietuvių tautos kančiomis.

Šios hipotezės pripažinimas jaučiamas ir L. G. Rėzos leistuose Donelaičio Metuose, nes ten jie koreguoti, dailinti ir artinti prie valstybinės vokiečių religijos reikalavimų.

Nuotraukoje:

Skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas Kristijono Donelaičio paminklas prie Vilniaus universiteto