Konstitucija – valstybės gyvenamojo laikotarpio dokumentas

Už Lietuvos teisės mokslo kūrimą ir plėtrą, indėlį į Lietuvos valstybės, jos konstitucionalizmo istorijos mokslinę analizę, akivaizdžią mokslinių tyrimų įtaką Lietuvos ir užsienio teisės istorijos mokslo raidai Mykolo Romerio universiteto senatas prof. habil. dr. Mindaugo MAKSIMAIČIO mokslo darbų ciklą Lietuvos konstitucionalizmo istorijos studijos pristatė Mokslo premijų konkursui.

Darbštumo, kūrybingumo ir populiarumo tarp esamų ir buvusių studentų prof. Mindaugui Maksimaičiui galėtų pavydėti daugelis. Mykolo Romerio universiteto Teisės istorijos katedros vedėjas akademinę bendruomenę ir studentus kasmet nudžiugina naujais mokslo darbais: monografijomis, vadovėliais. Mokslo premijų konkursui pristatytas Lietuvos konstitucionalizmo istorijos studijų ciklas apima keletą fundamentalių mokslo darbų: monografijas Lietuvos teisės šaltiniai 1918–1940 metais, Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė) ir Valstybės taryba Lietuvos teisinėje sistemoje (1928–1940) bei Užsienio teisės istorijos vadovėlį.

Apie konstituciją ir jos vietą visuomenės gyvenime pastaruoju metu tiek daug diskutuojama, kad visiems tapo aišku, jog pagrindinis valstybės įstatymas – gyvas, gyvenantis ir laiko aktualijas atitinkantis dokumentas. Pokalbį su gerbiamu prof. Mindaugu Maksimaičiu pradedame nuo Lietuvos konstitucionalizmo raidos apžvalgos.

Dar Didžiosios prancūzų revoliucijos metais buvo iškeltas principas, jog viena karta negali primesti savo konstitucijos ateinančioms kartoms, kad konstitucija kaip įstatymas yra lankstus, gyvas ir besiplėtojantis dokumentas. Konstitucija laikoma valstybės steigimo aktu, bet valstybės steigiamos ne taip jau dažnai. Tad realiai konstitucijos priėmimu ar pakeitimu pradedamas tam tikras valstybės etapas, ji nustato to etapo pagrindines kryptis, svarbiausius principus. Anot prof. M. Romerio, būtinumą keisti konstituciją gali lemti įvairiausios aplinkybės bei įvykiai, tarp jų ir net tokie drastiški kaip valstybės perversmas. Svarbiausias reikalavimas, jo manymu, kad bet kuriuo atveju konstitucijos nuostatų būtų tvirtai laikomasi.

Jei nekalbėtume apie 1791 m. konstituciją, kuri teisiškai įtvirtino ne tiek Lietuvą kaip valstybę, kiek jungtinį Lenkijos ir Lietuvos valstybinį darinį, tai Lietuvos konstitucionalizmo raida prasidėjo nuo 1918 metų. Nors tiesiogiai Vasario 16-osios aktas nėra įvardijamas kaip konstitucinis, bet jis davė kryptį Lietuvos konstitucionalizmo raidai, nustatė, kad konstitucija turi būti išleista demokratiškai išrinkto Steigiamojo Seimo. Šį aktą priėmusi Lietuvos Valstybės Taryba, nors pati dėl siautėjusio karo ir okupacijos sąlygų sudaryta ne demokratiniais rinkimais, aplinkybių verčiama prisiėmė atstovaujamosios institucijos galias ir išleido laikiną konstitucinį aktą, pavadinusi jį Laikinosios konstitucijos pamatiniais dėsniais.

Kiek buvo leista vėliau tam projektui išsirutulioti?

Rūpindamasi prieš jauną valstybę prasidėjusios agresijos sąlygomis labiau joms pritaikyti valdžios struktūras, Valstybės Taryba buvusį kolegialų valstybės vadovą 1919 m. balandžio 4 d. pakeitė vienasmeniu renkamu prezidentu, kartu šiek tiek pakoregavo Pamatinius dėsnius. Tokie jie išliko iki 1920 m. birželio 2 d., kai Steigiamasis Seimas pats priėmė laikinąją konstituciją, nes Valstybės Taryba nustojo gyvuoti, o svarbiausia valstybės ašimi tapo Steigiamasis Seimas, kuris, rengdamas nuolatinę valstybės konstituciją, pats ėjo ir vienintelio įstatymų leidėjo bei vykdomosios valdžios priežiūros vykdytojo funkcijas. Laikinoji konstitucija veikė iki 1922 m. rugpjūčio 2 d., kai buvo priimta nuolatinė konstitucija, iš esmės išsirutuliojusi iš Laikinosios, išplėtojant ir detalizuojant pastarosios nuostatas bei principus. Tų principų, kuriais buvo grindžiama 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucija, laikytasi, deja, neilgai, nes Lietuvoje, kaip ir apskritai Europoje, ėmė formuotis bei stiprėti įsitikinimas, jog parlamentarizmas ir demokratija sudaro pernelyg geras sąlygas destruktyvioms jėgoms, diriguojamoms komunistų internacionalo, įsigalėti.

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas Lietuvoje perrikiavo politines jėgas. Nuo to laiko prasidėjo ir esminiai pokyčiai Lietuvos valstybės sąrangoje. 1928 m. gegužės 25 d. prezidentas, ignoruodamas nustatytą konstitucijos keitimo tvarką, pats išleido dekretą dėl naujos konstitucijos. Tai buvo didelis smūgis parlamentarizmui, nes pagrindines tradicines parlamento funkcijas dabar konstitucija padalijo seimui ir prezidentui, pavesdama pastarajam jas atlikti nesant seimo arba seimo sesijų. Iki 1936 m. rudens valstybė buvo tvarkoma apskritai be seimo.

1936 m. sudarytas naujas seimas, prieš tai eliminavus politines partijas. 1938 m. jis priėmė iš anksto parengtą naują konstituciją. Tai atlikta dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, kad galima būtų išvengti besiartinančio 1928 m. konstitucijoje numatyto dešimties metų termino jai patikrinti tautos atsiklausimo būdu; antroji – per šį laikotarpį baigė kristalizuotis prezidentą Antaną Smetoną rėmusios tautininkų sąjungos ideologija, atsirado naujų ryškių tendencijų valstybės raidoje. Todėl 1928 m. konstitucija pasirodė esanti pasenusi.

Naujoji konstitucija buvo pažymėta tragedijos ženklu: ji suteikė itin dideles galias prezidentui ir 1940 m. buvo naudinga prosovietinei vyriausybei Lietuvoje maskuojant savo žingsnius, kuriais siekta dangstyti okupacijos faktą. Remdamasi 1938 m. konstitucijos nuostatomis ši vyriausybė sugriovė šalies nepriklausomybę ir įtvirtino sovietinį režimą, suspendavusį Lietuvos konstitucionalizmo raidą. Tik 1990 m. atkuriant nepriklausomybę, 1938 m. konstitucijos veikimas trumpam atkurtas, simbolizuojant sovietinės okupacijos pertraukto valstybingumo tąsą.

Minėjote, kad kai kurios 1938 m. konstitucijos nuostatos leido pasireikšti prosovietiniams elementams ir 1940 m. pasikėsinti į Lietuvos valstybingumą? Kokios tai nuostatos? Ar kuriant dabartinę konstituciją tos klaidos pastebėtos ir jų išvengta?

Prosovietiniams elementams Lietuvoje daugiausia buvo naudinga konstitucinė nuostata, įteisinusi prezidentinę, nedalyvaujant seimui, įstatymų leidybą. Paveikti vieną žmogų visada paprasčiau, juolab, kad teisėtas prezidentas buvo pasitraukęs į Vakarus. Tam tikrų teorinių abejonių, tiesa, kėlė tik ką pradėjusio eiti prezidento pareigas ministro pirmininko galios: ar ir jis galėjo naudotis konstitucijos nustatyta prezidentui įstatymų leidybos teise? Bet ta diskusija kilo gerokai vėliau. O 1940-ųjų vasarą dėl to niekas sau galvos nesuko, einantysis prezidento pareigas, remdamasis konstitucija, leido įstatymus, kuriais prie policijos nuovadų įsteigta milicija, pradėtas kariuomenės pertvarkymas, panaikinta šaulių sąjunga... Remiantis ta konstitucija paleistas 1936 m. išrinktas seimas. Prosovietinių institucijų formalus rėmimasis nepriklausomybės laikų konstitucija vykdant savo užmačias nutrūko tik vadinamajam Liaudies seimui liepos 21 d. priėmus Lietuvai lemtingus nutarimus.

Sovietinės okupacijos metais, iki atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių teisininkai emigracijoje aktyviai diskutavo apie būsimos nepriklausomos Lietuvos konstitucinę raidą. Apie 1938 m. konstitucijos veikimo atkūrimą nebuvo nė kalbos. Vieningai buvo sutariama, kad reikėtų atkurti demokratinę 1922 m. konstituciją, tiesiogiai išplaukusią iš Vasario16-osios akto nuostatų.

Kiek demokratiniai 1922 m. konstitucijos principai atsispindi dabartinėje konstitucijoje?

Vienas pagrindinių dalykų – dabartinė konstitucija grįžo prie konstitucinio plačių tautos atstovybės galių įtvirtinimo, geriausiai užtikrinančio aukštą demokratijos lygį. Dabartinėje konstitucijoje įtvirtinta valstybės valdymo forma – parlamentinė respublika su prezidentinės respublikos bruožais – rodo, jog mėginta atsižvelgti į anuomet reikštą kritiką 1922 m. konstitucijai, neva neišlaikiusiai pusiausviros tarp institucijų, įgyvendinusių įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią ir per dideles galias davusiai seimui.

Apžvelgėme tam tikrus konstitucionalizmo etapus. Dabartinė Lietuvos konstitucija veikia ir gyvena, kol kas ji nėra teisės istorijos objektas. Tad pakalbėkime apie prof. Mykolą Romerį – ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje pripažintą mokslininką, Lietuvos konstitucinės teisės pagrindų kūrėją, apie jo indėlį į Lietuvos konstitucionalizmą, taip pat mokslininkų ir politikų bendradarbiavimą kuriant svarbiausią valstybės įstatymą.

Susidaro įspūdis, kad politikų ir mokslininkų bendradarbiavimo tais laikais buvo ne per daugiausia. Rengiant 1922 m. konstituciją M. Romeris būtent to ir pasigedo. Viename pirmųjų savo straipsnių, skirtų tautos nepriklausomybei tuomet rengtos konstitucijos projekte, išspausdintame neseniai pasirodžiusiame Teisės žurnalo numeryje, jis kritiškai pažymėjo, jog konstitucijos rengimo reikalai esantys tik valdančiųjų rankose, ryšiai su mokslu nepalaikomi. Tiesą sakant, tuo metu teisės mokslas Lietuvoje dar tik kūrėsi, universitetas tebuvo atidarytas 1922 metais. Bet ketvirtajame dešimtmetyje M. Romeris jau buvo plačiai žinomas autoritetingas konstitucinės teisės specialistas, o valdžios ir partijų atstovai, įrodinėdami savo atstovaujamų pozicijų pagrįstumą, nevengė naudotis jo mintimis. Profesorius skaudžiai išgyveno, kai, rengiantis 1936 m. seimo rinkimams ir visuomenėje aštriai diskutuojant apie naujojo rinkimų įstatymo atitikimą konstitucijai, tiek oficiozas Lietuvos aidas, tiek valstiečių liaudininkų Lietuvos žinios, įrodinėdami savas, priešingas viena kitai tiesas, rėmėsi ištraukomis iš M. Romerio veikalų. Jis viešai dėstė nuomonę, jog mokslas ir politika – skirtingi dalykai, kad mokslui kištis į politikavimą nedera, nes tuo liktų nepatenkinti visi, taip pat ir besiginčijančios šalys. Nepaisant to, ir pats A. Smetona vertino M. Romerį, konsultuodavosi su juo konstitucinės teisės klausimais, taip pat rengiant 1938 m. konstituciją, nors, tiesą sakant, ne visada atsižvelgdavo į jo nuomonę.

Ar politikų ir mokslininkų santykiai nuo tų dienų pasikeitė?

Manyčiau, pasikeitė, netgi gerokai. Dabar į mokslininkų nuomonę stengiamasi įsiklausyti: jie kviečiami į komisijas, įtraukiami į darbo grupes įstatymams rengti, prašomi recenzuoti parengtų teisės aktų projektus.

Mykolo Romerio universitete yra Konstitucinės teisės, Teisės istorijos katedros, dirba mokslininkai, į kurių nuomonę įsiklausoma, ugdomas nemažas būrys doktorantų. Ar jaunimas pakankamai domisi teisės istorija?

Deja, nesama didelio susidomėjimo. Nevykusią, mano nuomone, paslaugą padarė bene prieš dešimtmetį įsigaliojusi oficiali mokslų klasifikacija, atskyrusi teisės istoriją nuo kitų teisės mokslų ir priskyrusi ją humanitariniams mokslams bei bendrajai istorijai. Gyvenime tai kelia didelių problemų. Grynas istorikas, jei ir naudojasi teisės šaltiniais, tai paprastai juos laiko tiesiog vienu iš istorijos šaltinių. Bet tikram teisės istorikui būtinos teisinės žinios. Dėl to jaunimas nelinkęs rodyti entuziazmą keičiant specialybę ir gilintis į teisės istoriją. Teisės istorija, manau, turėjo likti prie socialinių mokslų ir glaustis prie savo šaknų, prie teisės. Ir aš pats, beveik prieš penkiasdešimt metų ėmęs gilintis į teisės istoriją, visada laikiau ir tebelaikau save teisininku, atstovaujančiu socialiniams mokslams.

Profesoriau, prašytume šiek tiek papasakoti apie save. Kodėl ėmėtės tokios gilios ir išsamios konstitucionalizmo temos?

Tarp mūsų šnekant, į teisės istoriją atėjau atitinkamai susiklosčius aplinkybėms: stojau į aspirantūrą, tikėdamasis dirbti baudžiamosios teisės ir proceso srityje, bet moksliniu vadovu paskirtas Mokslų akademijos narys korespondentas Juozas Bulavas sugebėjo pakoreguoti dar nenusistovėjusius mano interesus. Po aspirantūros buvau pakviestas į Vilniaus universitetą dėstyti užsienio teisės istoriją. Sukaupęs tam tikrą patyrimą parašiau šiam kursui vadovėlį. Tačiau pagal mokslinius interesus daugiau linkau prie Lietuvos teisės istorijos. Iš pradžių domino administracinių institucijų organizacija ir veikla 1918–1940 m., vėliau interesai plėtėsi, ėmiau domėtis įvairiomis tarpukario Lietuvos valstybės teisinėmis problemomis, ypač konstitucionalizmo klausimais.

Jūs esate vienas žymiausių Lietuvoje prof. M. Romerio veiklos specialistų...

Prof. M. Romeris – tai asmenybė, kuria daug kas domisi. Net sovietmečiu, kai jis buvo laikomas buržuaziniu teisininku ir dar nepatikimu dėl savo kilmės, jo asmenybės nepajėgta visiškai ignoruoti. Be kita ko, devintojo dešimtmečio viduryje žinomas kultūros istorikas prof. Algirdas Šidlauskas pasiūlė parengti knygą apie M. Romerio požiūrį į mokslą, turėjusią įeiti į tuomet Vilniaus universiteto iniciatyva leidžiamą Lietuvos mokslo paminklų seriją. Dėl įvairių priežasčių tokia knyga nebuvo parengta, bet būtent nuo tada pradėjau intensyviai domėtis M. Romerio asmenybe ir mokslo darbais. Sprendžiant iš to, kad 1991 m. rudenį jauni Lietuvos istorijos instituto mokslininkai Druskininkuose organizavo labai įdomų renginį – pirmuosius M. Romerio skaitymus – visuomenėje juo besidominčiųjų jau tuomet buvo nemažai. Ir dabar M. Romeris yra daugelio Lietuvos ir užsienio mokslininkų akiratyje. Ypač minėtini Rimantas Miknys ir Janas Sawickis.

Profesoriau, Jūs kasmet išleidžiate po naują leidinį – monografiją, vadovėlį. Kur tokio produktyvumo paslaptis?

Gerai būtų, jei tai būtų tiesa... Kiek derlingesnė šiuo požiūriu XXI a. pradžia. Susikaupė daugiau žinių, daugiau patyrimo. Ir dar – technika, kompiuteris. Bet svarbiausia – nevaržoma galimybė dirbti. Septyniolika nepriklausomybės metų pagal kūrybinio darbo rezultatus buvo gerokai našesni negu trisdešimt praėjusių sovietmečio metų. Atmosfera kūrybinei veiklai visai kita – tik dirbk, tik rašyk.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Valentina Daunoraitė

Darbštumo, kūrybingumo ir populiarumo tarp esamų ir buvusių studentų profesoriui Mindaugui Maksimaičiui galėtų pavydėti daugelis