Mokslo populiarinimas praturtina gyvenimą

2007 m. mokslo populiarinimo darbų konkurse, kurį rengia Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, antrosios vietos premija teko Junonai ir Vyteniui Almonaičiams už kelionių vadovą Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas. Šie mokslininkai apdovanojami ne pirmą kartą. Šiemet jie tapo Martyno Jankaus premijos laimėtojais už kelionių vadovą po Pagėgių kraštą Šiaurės Skalva. Tai antrasis šios knygos leidimas. Pirmasis leidimas 2004 m. mokslo populiarinimo darbų konkurse apdovanotas antrąja premija. 2005 m. tokius pat laurus pelnė ir knyga Karšuva. 1.

Junona Almonaitienė yra socialinių mokslų daktarė, dirba Kauno technologijos universitete, Socialinių mokslų fakultete. Ji yra keliasdešimties mokslinių straipsnių, populiaraus vadovėlio Bendravimo psichologija sudarytoja, knygos apie kalendorinius papročius autorė. Dr. Vytenis Almonaitis yra Vytauto Didžiojo universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas. Parašė daugiau kaip 100 mokslo populiarinimo straipsnių. 1994 m. išleido knygą Ką šniokščia Jūros rėvos, 1998 m. monografiją Žemaitijos politinė padėtis 1380 –1410 metais.

Abu sutuoktiniai įkūrė VšĮ Keliautojo žinynas, jau spėjo drauge parašyti ir išleisti knygas Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas (2003, antrasis papildytas leidimas 2007), Karšuva. 1. Keliautojo po Tauragės kraštą žinynas (2004), Karšuva 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas (2006). Sudarė ir išleido Lietuvos karininko fotoalbumą. 1. Jame pateiktos XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Baltijos pajūrio nuotraukos, kurių autorius – Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Zaborskis.

Kalbiname Junoną ir Vytenį Almonaičius.

Apie savitumą

Mokslo Lietuva. Kuo ypatingi Jūsų leidžiami kelionių vadovai?

Vytenis Almonaitis. Jau ne pirmi metai leidžiame kelionių vadovus. Juos drįsčiau vadinti gal net naujo tipo kelionių vadovais Lietuvoje. Ligi šiol išleidžiama daug turistinės literatūros, bet ji pagal pateikimo formą paprastai atspindi tam tikrą administracinį rajoną. O tie administraciniai rajonai nustatyti labai formaliai, apskričių ribos, bent jau vertinant istoriko žvilgsniu, nei į tvorą, nei į mietą. O keliautojui po kraštą ne tiek svarbu administracinės linijos, todėl leisdami savo kelionių vadovus ir laikomės etnokultūrinio regiono ribų. Etnokultūriniai regionai yra dideli, antai apie Mažąją Lietuvą, bent jau tą jos dalį, kuri šiuo metu priklauso Lietuvai, tektų parašyti maždaug 800 puslapių knygą. Todėl tuos etnokultūrinius regionus mes dalijame į istorinius regionus, kurie susiformavo per šimtmečius ir gyvavo šimtus metų. Tada tokį regioną lankantis keliautojas patenka į vientisą erdvę. Paskyręs pažinčiai su tuo regionu savaitgalį, o kartais ir savaitę, jis gali išsivežti bendrą įspūdį.

Savo kelionių vadovuose stengiamės pateikti ir tam tikrų mokslo žinių. Šiemet už mokslo populiarinimą premijuota mūsų knyga Karšuva. 2 skirta Žemaitijai, o štai kita knyga – Šiaurės Skalva yra apie Mažąją Lietuvą.

Junona Almonaitienė. Stengiamės išryškinti svarbiausius būdingus regiono bruožus, kurie susiformavo per ilgą laiką. Kaip, pavyzdžiui, laikydamiesi užsibrėžto principo, mėgintume rašyti kelionių vadovą po Jurbarką rajoną? Ten Viešvilė ir Smalininkai, priklausę buvusiai Prūsijos valstybei, Mažosios Lietuvos dalelė. Panemunė – vėl visai kita kultūra, yra ir etnografinei Žemaitijai būdingų plotų. Viskas viename dabartiniame rajone.

V. Almonaitis. Būtent Eržvilko seniūnija yra gryniausioji Žemaitija Jurbarko rajone.

J. Almonaitienė. Todėl rašant apie vieną Jurbarko rajoną tektų rašyti apie skirtingas etnokultūrines teritorijas, gautume labai dirbtinį jų jungimą. Tektų nagrinėti Mažosios Lietuvos ypatumus, buvusius Rytprūsius, taip pat žemaitišką kultūrą.Apie mokslo žinių propagavimą

ML. Kaip savo rašomuose kelionių vadovuose propaguojate mokslo žinias? Ar tai nėra šiek tiek pritemptas dalykas?

V. Almonaitis. Suprantama, galimas ir toks požiūris. Tie žmonės, kurie laikosi tokio požiūrio, mūsų knygų tikriausiai nė neskaito. Bet mudu su Junona patys esame ne tik mokslo žmonės, bet ir keliautojai. Keliaujame nuo mokyklos laikų, o ypač intensyviai keliavome, kai buvome studentai. Tad patys savo kailiu esame išbandę, kokiu būdu galima pateikti mokslą, istorijos, geografijos, etnografijos ir kitų sričių žinias.J. Almonaitienė. Daugiau rašome apie tai, ką patys išmanome, nes kelionių vadovą galima būtų parašyti ir iš biologo ar geologo pozicijų. Daug paveikiau vietoje pamatyti aprašomas vertybes, o ne vien perskaityti apie jas nepajudant iš savo kambario.V. Almonaitis. Kodėl tokiu būdu pateikiame mokslo žinias? Tai nėra koks nors mūsų išradimas, gyvosios istorijos principas pasaulyje pripažįstamas labai plačiai. Mūsų kelionių žinynai ypatingi tuo, kad visais atvejais tam tikros mokslo žinios susiejamos su konkrečiais istorijos, kultūros ar gamtos paminklais. Bent jau didžioji dalis informacijos taip išdėstoma, kad pirmiausia pristatomas tam tikras objektas – piliakalnis, pastatas, upės rėva ir panašiai. Pirmiausia žmogus traukiamas atvykti į tą vietą, o atvykęs iš mūsų knygos gauna tam tikrų žinių, kartais visai naujų ir plačiau nežinomų. Valgydamas praryji ir vieną kitą „vitaminą“.

Skaitytoją paversti keliautoju

ML. Stengiatės skaitytoją suvilioti ir įtraukti į keliauninkų gretas, o tam naudojate įvairų masalą?

V. Almonaitis. Iš esmės taip. Kad ir kokią retesnę rėvą upėje pamatęs žmogus paprastai susidomi, jam kyla klausimas, iš kur toks dalykas atsirado mūsų Lietuvoje. Arba keliaudamas palei Jūros upę staiga gali pamatyti betoninį dotą.

ML. Būtent Pajūrio regioniniame parke netoli „Olandų kepurės“ galima pamatyti tokių dotų liekanų. Deja, apie šiuos karinės technikos paminklus nedaug kur rasime paskaityti.

V. Almonaitis. Tos pačios sistemos dotai nuo pajūrio toliau tęsiasi ties Jūros upe, eina per Lazdijų rajoną palei buvusią Sovietų Sąjungos sieną. Arba štai pristatome Kunigiškių aukuro akmenį. Jis apibūdinamas kaip lankytinas objektas. Žmogus, tyrinėdamas šį akmenį, iš mūsų kelionių vadovo gali sužinoti daug nežinomų dalykų. Daugelis nustemba, kad dar net XVII a. Lietuvoje veikė pagoniškos šventyklos. Jeigu šiaip pasakysi, tai sunkiai kas patikės arba pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis. Kai žmogų atvedi prie konkretaus objekto, įspūdis dažnai būna netikėtas ir labai gilus.ML. Labai gerai, tik kur įrodymas, kad ta pagoniška šventykla veikė ir XVII a.? Juk ant sienos neparašyta.

V. Almonaitis. Rodo archeologų atlikti tyrinėjimai. Šiuo konkrečiu atveju remiamės archeologo Vytauto Urbanavičiaus atliktų tyrinėjimų rezultatais. Mokslo leidiniuose daug kas aprašyta, bet mūsų kelionių vadovuose tie duomenys pateikiami kita forma – populiariai. Bent daliai visuomenės tai priimtina forma. Manome, kad kelionių vadovai yra viena iš formų, tinkamų pateikiant mokslo žinias. Jeigu visuomenei tai nebūtų priimtina, mūsų knygų nepirktų. Paprastai per 1,5–2 metus išperkamas mūsų išleistos knygos tiražas.