Tas šakotas muzikologijos medis

Spalio 17–20 d. Vilniuje vyko 40-oji Baltijos muzikologų konferencija Muzika ir genius loci: poetika ir politika.

Latvijos, Lietuvos ir Estijos muzikologai Baltijos muzikologų konferencijas pradėjo rengti 1967 metais. Kasmet Rygoje, Vilniuje, Taline ar kituose Baltijos šalių miestuose vykstančios konferencijos ne tik praturtino nacionalines muzikos kultūras, bet susilaukė ir tarptautinio įvertinimo.

40-osios Baltijos muzikologų konferencijos temą aktualizavo muzikologų siekis skverbtis į pačias kūrybiškumo ištakas, muzikų ir muzikavimo sąveiką su sociokultūrine terpe, bendruomene, tradicija. Kultūrinis maišymasis, migracijos, technologiniai pokyčiai veikia ir keičia vyraujančias kultūrines tradicijas. Pranešimus skaitė ir apie juos diskutavo muzikologai iš 13 Europos valstybių ir Izraelio. Kviestinius pranešimus skaitė konferencijos programos komiteto nariai Eero Tarasti (Helsinkio universitetas, Suomija) ir Adamas Krimsas (Notingemo universitetas, Didžioji Britanija). Konferencijoje dalyvavo tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas Tilmanas Zebasas (Seebaß, Insbruko universitetas, Austrija), konferencijos programos komiteto narys Helmutas Loosas (Leipcigo universitetas).

Speciali sesija Hommage ą Vytautas Landsbergis: muzika, kultūra, politika buvo skirta žymiam muzikologui ir politikui, Baltijos muzikologų bendradarbiavimo puoselėtojui, šiuo metu Europos Parlamento nariui Vytautui Landsbergiui, profesoriaus 75-ųjų gimimo metinių proga.

Įspūdžiais apie Baltijos šalių muzikologijos konferencijos darbą dalijasi muzikologė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė dr. Audronė Žiūraitytė.

Kokiame savo veiklos tarpsnyje yra šiandieninė Lietuvos muzikologija, sprendžiant iš Vilniuje vykusios 40-osios Baltijos šalių muzikologų konferencijos?

Manau, ji leidžia teigti, kad Lietuvos muzikologija gerai gyvuoja. Aktyvūs įvairių kartų muzikologai. Gražiai reiškiasi tokie vyresniosios kartos autoritetai kaip muzikos teoretikas prof. Algirdas Ambrazas, prof. Vytautas Landsbergis, kuriam šioje Baltijos šalių muzikologų konferencijoje buvo skirta atskira sesija Muzika ir politika. Deja, šįmet netekome mūsų šviesuolės Onos Narbutienės. Turime keletą gabių ir tarptautinėje muzikologijos veikloje pasireiškiančių jaunesniųjų kolegų. Aišku, norėtųsi, kad jų būtų daugiau.

Ar Lietuvoje nesijaučia tam tikra atskirtis tarp įvairių kartų muzikologų?

Nemanau. Gerai sutariame, visiems užtenka vietos po saule. Veiklos barų yra labai daug – tik dirbk!

Ir vis dėlto nuo kitų šalių muzikologijos atsiliekama?

Gal dėl to esame net geresnėje padėtyje. Pasaulyje pasigirsta balsų, kad apskritai muzikologija patiria nuosmukį, praranda fundamentalumą, tradicinė muzikologija susiduria su modernesniais ieškojimais. O mes dar „kylame viršun“, turime dar daug ką nuveikti.

Lietuvos muzikologijoje dar niekada nebuvo tokių galimybių reikštis, kokios yra dabar.

Tačiau ar išlieka dabartinės muzikologijos sąsajos su humaniškosiomis vertybėmis, ar siekiama, kad šioms vertybėms būtų tiekiama pirmenybė? Gal esama ir kitų tikslų?

Muzikologija hierarchiškai labai išsišakojusi, yra daug jos disciplinų. Be to, skirtingoms tendencijoms atstovauja, pavyzdžiui, Europos ir JAV muzikologija, net tos pačios sąvokos traktuojamos skirtingai, neatitinka muzikos istorijos laikotarpių supratimas, savaip suprantama kultūrinių procesų raida. Tai labai sudėtingas statinys, todėl nėra lengva jį susisieti su vienu ar keliais kriterijais.

Kiek čia lemia nacionalumas? Ar globalėjančiame pasaulyje yra prasmė kalbėti apie tautinę muzikologiją?

Kodėl gi ne? Skirtingose šalyse reiškiasi skirtingos muzikologijos mokyklos. Bet dažniausiai jos susijusios su atitinkamoje terpėje susiformavusiomis ryškiomis mokslininkų asmenybėmis. Tokių esama ir Lietuvoje. Algirdas Ambrazas parašė fundamentinių teorinių darbų, kurių sąrašą randame neseniai išleistoje jo knygoje Muzikos tradicijos ir dabartis. Studijos. Straipsniai. Atsiminimai (2007, sudarytoja Gražina Daunoravičienė). Profesoriui suteikta Lietuvos valstybinė premija (1979, Muzikos kūrinių analizės pagrindai). Vadovėlio Muzikos kalba. Viduramžiai–Renesansas I tomą (sudarė G. Daunoravičienė, 2003) Studijų kokybės vertinimo centras 2006 m. įvertino pirmąja premija. Valstybinėmis, nacionalinėmis premijomis apdovanoti muzikos istorijos baruose ryškų pėdsaką palikę Vytautas Landsbergis, Ona Narbutienė, Jonas Bruveris. Lietuva negali lygintis su didelėmis valstybėmis, turinčiomis senas muzikos mokslo tradicijas. Muzikologų turime nedaug, tačiau jų darbai tikrai reikšmingi – leidžiama ir rašoma Muzikos enciklopedija (išleisti 3 tomai), Lietuvos muzikos istorija (išleista I knyga, sudarytoja Danutė Palionytė-Banevičienė), Lietuvos muzikologija (išleisti 7 tomai, sudarytoja Gražina Daunoravičienė), leidžiamos ir rašomos monografijos, skirtos įvairių kompozitorių kūrybai, konferencijų pranešimų ir straipsnių rinkiniai. Muzikologų straipsnių rasime Tiltuose, Menotyroje, žurnaluose Kultūros barai, Muzikos barai, Bravissimo,savaitraščiuose 7 meno dienos, Literatūra ir menas ir kitur.

Prof. V. Landsbergis pažymėjo, jog muzikologams vertėtų daugiau dėmesio sutelkti į muziką, nes jis pastebi tarsi gilėjančią takoskyrą tarp muzikos ir muzikologijos. Todėl su profesoriui būdinga ironija ir siūlė visiems muzikologams būtina tvarka dainuoti bent jau chore…

Be abejo, muzikologas turi būti „muzikalus“ įvairiomis šio žodžio prasmėmis. Jam keliami labai dideli reikalavimai. Juk dažniausiai į muzikologiją ateinama „iš choro“, ar „fortepijono“ (kaip profesorius V. Landsbergis) ar kurios kitos specialybės. Tačiau muzikologija yra savarankiška, o ne muziką ar muzikus aptarnaujanti disciplina. Ji turi savo raidos dėsningumus. Užsieniečiai dažnai stebisi, kad mūsų muzikologų sekcija yra Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Visame pasaulyje muzikologų organizacijos yra savarankiškos, gerokai daugiau nutolusios nuo muzikos praktikos negu mūsų. Ir išsilavinimą Lietuvos muzikologai įgyja drauge su atlikėjais ir kompozitoriais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o ne universitete, kaip yra daugelyje šalių.

Prof. V. Landsbergio pasakymą suvokčiau metaforiškai: muzikologas turi jausti gyvą santykį su muzika, išsivaduoti iš teorinių klišių ir stereotipų. Šia prasme muzikologas turi būti ir kūrėjas, sugebėti kaskart gyvai, naujai žvelgti į nagrinėjamą kūrinį bei savo darbą. Ko gero, tai tinka kiekvienam kūrybiško darbo apibūdinimui.

Kaip vertinate Vytauto Landsbergio 75-osioms metinėms skirtą muzikologų konferencijos sesiją?

Labai gražus konferenciją papildantis renginys Muzika ir genius loci: poetika ir politika. Dabar pasaulyje ši tema – skverbtis į kūrėjo gyvenamosios aplinkos ir jį suformavusios tradicijos ryšį – labai populiari, o politika suvokiama plačiau. Labai gerai sumąstytas ir sėkmingai įgyvendintas muzikologų sekcijos pirmininkės Rūtos Stanevičiūtės sumanymas.

Ką Lietuvos muzikologams suteikia bendradarbiavimas su kitomis Baltijos valstybėmis kad ir šiose konferencijose?

Skirtingais laikotarpiais šios konferencijos turėjo įvairias funkcijas. Sovietinės okupacijos metais tai buvo, drįsčiau pasakyti, ir tam tikra rezistencijos forma, nes konferencijose buvo aptariami dalykai, kurių viešoje erdvėje nebūtum išgirdęs. Muzika – gana abstraktus reiškinys, tad savotiška Ezopo kalba buvo pasakoma daugiau negu pajėgdavo suvokti oficialiosios ideologijos atstovai.

Laikai pasikeitė, ir mūsų konferencijoms buvo iškilęs išnykimo pavojus. Dabar jaučiame atsirandant tarsi „antrąjį kvėpavimą“. Estai, visuomet buvę labiau artimesni Skandinavijos šalims, atrodo, vėl išreiškė norą toliau bendradarbiauti. Latviai taip pat pritarė ateities planams. Ilgametė Baltijos muzikologų konferencijų patirtis apžvelgta specialiame leidinyje lietuvių ir anglų kalbomis I–XXXIX Baltijos muzikologų konferencijų programos, prisiminimai, komentarai (2007, sudarė Jūratė Burokaitė ir Rūta Stanevičiūtė).

Tarp iš užsienio atvykusių muzikologų buvo ir Helsinkio universiteto prof. Eero Tarasti, skaitęs pranešimą.

Tai senas mūsų bičiulis, vienas žymiausių muzikos semiotikų pasaulyje, Algirdo Juliaus Greimo mokinys. Dabar Lietuvos semiotikai vyksta studijuoti pas E. Tarasti į Helsinkį, dalyvauja jo rengiamose semiotikos vasaros mokyklose Imatroje. Visada malonu profesorių matyti atvykusį į Lietuvą.

Koks pranešimas jums pačiai buvo naudingiausias?

Gerą įspūdį padarė svečio iš Portugalijos Paulo F. de Castro (Lisabonos naujasis universitetas) pranešimas Ištakų paradoksalumas: svarstymai apie modernizmą ir nacionalumą. Tai buvo solidus akademinis pranešimas apie vokiečių ir prancūzų muzikinių kultūrų skirtumus, antinomijas, stereotipų įveikimą.

Kada ir kur vyks kita Baltijos muzikologų konferencija?

Konferenciją maloniai sutiko rengti estai. Dėl geresnių finansavimo galimybių ji bus 2008 m., o vėliau sutarėme, kad šių konferencijų tradicija bus tęsiama kas dveji metai. Pavyko rasti visus tenkinantį sprendimą.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje:

Žymaus muzikologo ir politiko prof. Vytauto Landsbergio 75-ųjų gimimo metinių proga konferencijoje buvo surengta speciali sesija „Hommage ą Vytautas Landsbergis: muzika, kultūra, politika“; diskusijai vadovavo prof. Donatas Katkus