Trakų pilyje – „Įdomioji Lietuvos istorija“

Spalio 5-osios popietę Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas doc. Eugenijus Jovaiša galėjo pasijusti Trakų salos pilies šeimininku. Na, jeigu ir ne visos pilies, tai Didžiosios menės tikrai. Menėje, kur XV a. stovėjo didžiojo kunigaikščio sostas ir Vytautas priiminėdavo užsienio šalių valdovus bei pasiuntinius, minėtą dieną susirinko žmonės, kuriuos sieja vienas talpus žodis – istorija. Negana to, tai ir įdomioji istorija, nes būtent taip pavadintas projektas, kurio pabaigtuvės vyko Trakų pilyje. Įdomioji Lietuvos istorija – tai skaitmeninis vadovėlis, pradėtas 2004 m., kai UAB Elektroninės leidybos namai išleido pirmąją Įdomiosios Lietuvos istorijos serijos elektroninę knygą Lietuvos valstybingumo istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Joje atspindėti esmingiausi Lietuvos valstybingumo procesai. Projekto vadovas Eugenijus Jovaiša sugebėjo suburti gausybę įvairių sričių autorių ir ne vienus metus jiems vadovavo. Dabar juos visus pilies Didžiojoje menėje galėjo priimti, pasveikinti ir padovanoti kompaktinių plokštelių rinkinį su didžiulio bendro darbo rezultatu.

13 valandų ir 24 minutės

Vienoje vietoje, tiksliau trijose kompaktinėse plokštelėse, pateikta nuo seniausių laikų iki mūsų dienų Lietuvos valstybės istorija, Lietuvos meno istorija ir Lietuvos visuomenės istorija. Šiose trijose dalyse yra 89 animuoti pasakojimai, jų bendra trukmė – 13 valandų ir 24 minutės.

Kuriant Įdomiąją Lietuvos istoriją dalyvavo sutelktinės istorikų ir meno istorijos tyrinėtojų pajėgos iš svarbiausių šalies universitetų ir mokslo institutų: Vilniaus pedagoginio universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Mykolo Romerio universiteto, Šiaulių universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Pilietinės visuomenės instituto.

Lietuvos valstybingumo istoriją parašė Eugenijus Jovaiša ir Gediminas Kulikauskas, Lietuvos meno istorijai parašyti buvo sutelktas 13 tyrinėtojų kolektyvas, kuriam vadovavo ir dr. Rūta Janonienė, o kuriant trečiąją dalį – Lietuvos visuomenės istoriją – net 18 mokslininkų ir pedagogų. Skaitmeninių Įdomiosios Lietuvos istorijos vadovėlių leidėjas – UAB Elektroninės leidybos namai. Viso projekto vadovas – doc. Eugenijus Jovaiša. Menų bakalaurai Laura Leščinskaitė ir Mindaugas Pleskas bei programuotojas Arūnas Gudinavičius sukūrė animacinius pasakojimus, juos įgarsino Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Rimantas Bagdzevičius, o angliškai – Arvydas Okas. Iliustracijas parinko Gediminas Kulikauskas.

Kad istorijoje neliktų
baltų dėmių

Kodėl mokomųjų filmų kūrimui naudota animacija? Šiuolaikinės technologijos leidžia jungti vaizdus ir garsus, o gyvus pasakojimus moksleiviai lengviausiai įsimena, – teigia projekto vadovas E. Jovaiša. Filmų trukmės laikas – 5–15 minučių, nes šiuo laiku moksleivis pajėgus išlaikyti dėmesį nepavargdamas ir gali geriausiai įsidėmėti pateikiamą medžiagą. Ne paslaptis, kad moksleiviai nevienodai įsisavina informaciją, tad filmukų kūrėjai atsižvelgė ir į tai. Kiekvienas filmukas skirstomas į scenas, kurias kartojant pasiekiamas geriausias mokymo rezultatas. Vienu metu su garsu pateikiamas siužeto tekstas daug veiksmingiau įsimenamas. Šis skaitmeninis vadovėlis patogus naudotis neprigirdintiesiems ir kurtiesiems, o įgarsintas tekstas leidžia juo naudotis ir akliesiems.

Siekta, kad skaitmeninį vadovėlį valdyti būtų paprasta visiems Windows operacinės sistemos naudotojams, kurie gali taikyti įvairias peržiūros valdymo komandas. Filmo siužetą galima sugrąžinti atgal, pavaryti pirmyn, naudoti titrų įjungimo ir išjungimo, scenų pasirengimo ir kitas komandas. Pauzės režime galima pasirinkti papildomos mokymosi medžiagos, iliustracijų su paaiškinimais. Tekstinę medžiagą su iliustracijomis ir paaiškinimus galima kopijuoti. Aiškinamasis vadovėlio žodynas moksleiviui ir kiekvienam besimokančiajam ar besidominčiajam padeda susiorientuoti, prireikus pasinaudoti.

Pavadinimai ne visada aprėpia skaitmeniniame vadovėlyje pateikiamos medžiagos visumą. Štai kad ir pavadinimas Lietuvos valstybingumo istorija. Atrodytų, kad bus pradėta kalbėti nuo pirmųjų valstybingumo pasireiškimo požymių teritorijoje, kurią užima ar kadaise užėmė Lietuvos valstybė. Iš tikrųjų pateikiama gerokai platesnė tema. Maža pasakyti – nuo priešistorės. Ta priešistorė šio projekto autorių skaičiuojama nuo paskutinio ledynmečio pabaigos iki pirmųjų žmonių pasirodymo 11 tūkst. metų pr. Kr. ir tęsiasi iki XIII a. vidurio, kai galima remtis rašytiniais istorijos šaltiniais. Skaitmeniniame vadovėlyje šiam 12 tūkstančių metų su kaupu laikotarpiui skirti 5 siužetai. Ir labai gerai, kad aiškinamas šis milžiniškas laikotarpis, nes antraip jis moksleivių sąmonėje ir liktų balta dėme. Šio vadovėlio privalumas, kad išaiškinami tam tikri pagrindai: europidinė seniausiųjų Lietuvos teritorijos gyventojų prigimtis, pirmosios kultūros iki pat indoeuropiečių pasirodymo Rytų Baltijos regione apie 3 tūkst. metų pr. Kr. Aiškinami pirmosios baltų kultūros, genčių ir genčių junginių formavimosi procesai. Taigi labai plati įžanga į Lietuvos valstybingumo formavimąsi.

Lietuvos valstybingumo istorija

1253–1569 m. Lietuvos istorija nušviečiama 7 siužetuose, aprėpiančiuose Lietuvos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki Liublino unijos laikus. Į šį laikotarpį patenka vienintelis Lietuvos karaliaus Mindaugas ir jo sūnus Vaišvilkas, taip pat Gediminaičių dinastijos pagoniškieji ir krikščioniškieji Lietuvos valdovai, karų su Teutonų ir Livonijos ordinais dėl Lietuvos valstybingumo peripetijos. Pagaliau 1387 m. Lietuvos krikšto reikalai, santykiai su buvusios Kijevo Rusios kunigaikštystėmis, kai jas nukariavo Aukso orda. Daug vietos skaitmeniniame vadovėlyje skirta Lietuvos suartėjimui su Lenkija, kai į šios karalystės sostą 1385 m. sėdo Jogaila. Ne vien Lenkijai, bet ir daugeliui Europos šalių jis tapo Jogailaičių dinastijos pradininku, Lietuvoje vadinamos Gediminaičių dinastijos vardu.

Paskutiniojo Gediminaičio – Žygimanto Augusto pastangomis šis dviejų valstybių suartėjimas baigėsi 1569 m. Liublino unija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė federaciniais saitais buvo suvienytos į Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą). Šį laikotarpį atspindi keturi siužetai, iš kurių moksleiviai ir visi besidomintieji gali sužinoti apie Liublino uniją, pirmuosius (po Žygimanto Augusto) renkamus jungtinės valstybės valdovus, švediškosios Vazų dinastijos laikus, lenkiškosios ir saksoniškosios dinastijos valdovų Jungtinėje valstybėje kariautus karus ir atliktus darbus.

1795 m. simbolizuoja Abiejų Tautų Respublikos žlugimą. Kitas istorijos tarpsnis – 1795–1918 m., kai Lietuva duso Rusijos imperijos sudėtyje. Kad politinėje lietuvių tautoje niekada nebuvo prarastas valstybinio savarankiškumo siekis, mums primena 1812, 1830–1831 ir 1863 metai. Prasidėjusį Napoleono žygį į Rusiją didelė dalis Lietuvos politinio elito suvokė kaip LDK atkūrimo galimybę ir dalyvavo karinėje kampanijoje. Nepavykus įgyvendinti savo siekių, jau kitos kartos 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilimuose pamėgino įgyvendinti valstybingumo atkūrimo siekius. Šis procesas pasirodė vaisingas tik kaip lietuvių tautinį atgimimą skatinantis padarinys. 1864–1904 m. susiformavo nauja lietuviškoji inteligentija, kuriai lietuvių kalba tampa ta gyvybinga jungtimi su tauta, jau etniškai suvokiama; šis procesas atvedė prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais.

Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenimas atspindėtas trijuose siužetuose, kuriuose rasta vietos 1918–1920 m. nepriklausomybės kovoms ir valstybinei-politinei Lietuvos raidai iki 1940 metų.

Per pirmąjį bolševikmetį (1940–1941 m.) Lietuva išgyveno politinių represijų, trėmimų ir žudynių siaubą. Su Antrojo pasaulinio karo Lietuvos teritorijoje pradžia buvo siejamos Lietuvos valstybingumo atkūrimo viltys. Deja, jos nepasiteisino. Ypač skaudus Lietuvos gyvenimo laikotarpis siejasi su 1944–1953 m. lietuvių partizaniniu karu prieš Lietuvą okupavusią Sovietų Sąjungą. Šio pasipriešinimo okupantams mastai – šiurpinantys ir pasauliui menkai žinomi. Šiame oficialiai neskelbiamame kare Lietuva neteko per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, apie 140 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo ištremti. Nuo Lietuvos patriotų ginklo žuvo apie 12 tūkst. okupantų saugumo darbuotojų ir NKVD kareivių.