Paveldas

2009 metų liepos 24–25 dienomis Klaipėdoje, „Old Port“ viešbutyje įvyko pirmoji Lietuvoje tarptautinė mokslinė konferencija „Jūrinio paveldo išsaugojimas: patirtys ir galimybės“. Ši konferencija – tai prasmingas Klaipėdos jūrų šventės įvadas, tarsi pirmapradės šventės prasmės priminimas, kuomet sąvokos „šventė“ ir „šventas“ buvo sutapatintos. Renginyje, kurį organizavo Lietuvos Jūrų muziejus, pranešimus skaitė ir svečiavosi atstovai iš Olandijos, Lenkijos, Švedijos, Vokietijos, Norvegijos, Lietuvos ir kt.

Pažintinę kelionę „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ kovo 23–31 d. surengė Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene. Nuvykus į Ciurichą, kovo 26-ąją, Marios Lourdes bažnyčios salėje įvyko konferencija – „Laiko ženklai kultūros istorijoje“. Konferencija skirta Šveicarijos lietuvių knygos klubo dešimtmečiui, XXVII knygos mėgėjų draugijos 80-mečiui, o atskira konferencijos sesija buvo skirta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, tuo pačiu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų mirties metinių, paminėjimui.

Jau kadai esu gavęs mielą vertingą dovaną – knygąw (sudarytoja Dalia Striogaitė, Vilnius, Versus aureus, 2011, 336 p.). Tačiau tik dabar atėjo eilė su ja supažindinti visuomenę. Vadovaukimės išmintingo žmogaus pasakymu: geriau vėliau, negu niekad. Leidinys toks vertingas, jog ir po kelių mėnesių pasirodęs atsiliepimas nebus pavėlavęs.

Kūryboje Kristijonas Donelaitis – realistas. Jo paliktuose „Metuose“ nėra ne tik poteksčių, bet ir daugtaškių. Jo žodis aiškus, suprantamas, būriškai lietuviškas. Tokius mes šiandien turime ir Jo „Metus“, ir tokiam fone privalome kalbėti apie Poeto literatūrinį palikimą, jo epochą ir šiandieninę donelaitiką. Pagrindinis K. Donelaičio kūrybos bruožas – tiesos žodis be išlygų, be niekam nereikalingų variacijų bei šiandieninės tendencijos, vedančios tautą į susinaikinimą. Kristijonas Donelaitis – mūsų tvirtovė.

Visai natūralu, kad atstatomi Žemutinės pilies Valdovų rūmai iššaukia įvairių sričių specialistų kartais ir aštrokas diskusijas – taip ir turi būti tarp profesionalų. Tik kartais gaila mėgėjų, tam tikros dalies visuomenės, kurią per spaudą pasiekia tik vieno ar kito autoriaus nuomonė, neretai kategoriška.

Paveldo ir mokslo duomenų skaitmeninimas šiuolaikinėje Lietuvoje yra populiari tema. Šioje erdvėje dirba vis daugiau žmonių, skiriamos didelės lėšos, įgyjama daug techninės bei programinės įrangos. Tai laikas, kai jau galime pažvelgti atgal ir pamąstyti apie strategines raidos kryptis. Šio straipsnio objektas yra skaitmeninės infrastruktūros, straipsnio tikslas – pristatyti nacionalinio paveldo ir lituanistinių mokslinių tyrimų infrastruktūrų tinklo idėją, pagrįsti jos reikalingumą, nurodyti galimas plėtros kryptis ir priemones.

Tęsiame straipsnį apie 2009 metais pasirodžiusią žymaus lietuvių literatūros istoriko ir pedagogo Albino Jovaišo apybraižą „Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas“.

2009 metais pasirodė žymaus lietuvių literatūros istoriko ir pedagogo Albino Jovaišo (1931 VI 10 Šiauliuose–†2006 XI 22 Vilniuje) apybraiža *Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas, kurioje glaustai, patraukliai bei išsamiai atskleidžiamas lietuviškos raštijos kelias nuo pirmųjų liudijimų apie lietuvių kalbos vartojimą viešojoje erdvėje XIII?–XV a. ir vėliau iki didžiųjų XVI a. lietuvių raštijos kūrėjų: Mažvydo, Bretkūno ir Daukšos. Tai antrasis pataisytas bei gerokai papildytas mažo formato knygelės tokiu pačiu pavadinimu leidimas (pirmasis, 72 p., išėjo 1989 m.). Atsižvelgdamas į reikšmingus pastarojo dvidešimtmečio lituanistų darbus, autorius išplėtė ankstesnį diskursą tiek pasakojimais apie pirmąsias lietuviškas knygas parengusių žymiųjų autorių gyvenimą ir kūrybą, tiek žiniomis apie visuomeninę-kultūrinę terpę, kurioje tos knygos pasirodė.

Ilgametis Vilniaus pilių teritorijos, Katedros, atstatomų Valdovų rūmų, kitų reikšmingų istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, architektas ir restauratorius, humanitarinių mokslų daktaras Napalys KITKAUSKAS yra ta asmenybė, į kurio žodį įsiklauso visi, kuriems rūpi sąžininga tiesa įvairiais mūsų kultūros paveldo klausimais, taip pat ir dėl daug kam užkliūvančių Valdovų rūmų. Prie šio objekto N. Kitkauskas dirba nuo 1987 m., o 1995 m. tapo LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu ir šias pareigas ėjo iki 2010 metų.

Spalio 21–23 d. Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Žalgiris-Griunvaldas-Tanenbergas 1410: karas ir taika vėlyvaisiais viduramžiais“ kalbinome švedų kilmės istoriką Sveną EKDALĮ (Sven Ekdahl). Lietuvoje tai ne vien profesionaliems istorikams žinomas tyrinėtojas, bet ir skaitytojams, kurie domisi Lietuvos istorija. S. Ekdalis daug metų tyrinėjo Slaptąjį Prūsijos valstybės kultūrinio paveldo archyvą, jame esantį Vokiečių ordino ir kitus svarbius istorijos dokumentus.Šiuo metu jis yra emeritas, gyvena Kopenhagoje, bet nuo istorijos tyrinėjimų nenutolęs. Vilniuje Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtoje konferencijoje jis skaitė pranešimą „Šaltinių duomenys apie kariuomenės taktiką Žalgirio mūšyje“, aktyviai dalyvavo diskusijose su kolegomis. Svenui Ekdaliui suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas, jis yra Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys.