Laiko ženklai Alpių krašte ir kultūros istorijoje

Pažintinę kelionę „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ kovo 23–31 d. surengė Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene. Nuvykus į Ciurichą, kovo 26-ąją, Marios Lourdes bažnyčios salėje įvyko konferencija – „Laiko ženklai kultūros istorijoje“. Konferencija skirta Šveicarijos lietuvių knygos klubo dešimtmečiui, XXVII knygos mėgėjų draugijos 80-mečiui, o atskira konferencijos sesija buvo skirta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, tuo pačiu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų mirties metinių, paminėjimui.

Dar nespėjus nugulti kelionės dulkėms, nėra taip paprasta įspūdžius suguldyti į nuoseklią seką, daryti išvadas ir apibūdinti visą devynių dienų kelionę ir susitikimus su Šveicarijos lietuviais. Tam prireiks laiko, o laikas – įnoringa substancija. Nebent Šveicarijos Alpės turi savybę laikui pritaikyti kitus dėsnius, ne visada fizinius. Gal net turi galios sustabdyti laiko tėkmę... Norėjosi patikėti, kad tuos pačius Alpių kalnų, priekalnių ir net slėniuose išsidėsčiusių miestų vaizdus regėjo mūsų tautinio atgimimo poetas Maironis, jautriasielė Salomėja, filosofinės lyrikos kūrėjas Mykolaitis-Putinas ir dvarininkaitė Marija Pečkauskaitė, kuri iš Povilo Višinskio ir Vaižganto jai duotų dviejų pravardžių prisijaukino abi ir literatūroje išliko Šatrijos Raganos vardu.

Šveicariją prie Lietuvos gerokai priartino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pastangomis 2009 m. pasirodžiusi dviem kalbom – lietuvių ir vokiečių – parengta knyga „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“*. Tai Šveicarijos lietuvių bendruomenės dovana Lietuvai jos vardo paminėjimo Tūkstantmečiui. Knygoje rašoma apie aštuonis lietuvių literatūros klasikus, kurie įvairiu metu, pradedant nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo lankėsi, studijavo, kurį laiką gyveno Alpių krašte. Knygos sudarytoja Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen rašo apie Maironį ir Salomėją Nėrį, Virginija Siderkevičiūtė – apie Jurgį Baltrušaitį, Audrius Alkauskas – apie Joną Biliūną, Gražina Staniūtė-Hagopian – apie Mariją Pečkauskaitę–Šatrijos Raganą, Diana Brunner sugrąžina skaitytoją į Vinco Mykolaičio-Putino studijas Fribūro universitete, Eglė Kačkutė atgaivina Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, aktyvios moterų judėjimo dalyvės, sąsajas su Šveicarija, o Jurgita Kopitkovienė rašo apie kalnų stichijos pavilioto Balio Sruogos keliones po Šveicarijos Alpes.

Knygos sudarytoja atidi ir dabarties rašytojams, tad atsirado vietos ir trims lietuvių kūrėjams – Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai ir Jurgiui Kunčinui, kurie jau po nepriklausomybės atkūrimo vienaip ar kitaip savo biografijas susiejo su Šveicarijos lietuvių bendruomene, taigi ir su šiuo kraštu. Tenka tik apgailestauti, kad Sigitas Geda ir Jurgis Kunčinas jau iškeliavo į savo ilgiausiąją kelionę – lietuvių deivių ir protėvių šalį, bet savo kūryba jie išliks ne vienos kartos tautiečių atmintyje. Apie šiuos tris rašytojus rašo jų plunksnos sesė Janina Irena Survilaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2009 metų. Ištekėjusi 1991 m. pasiliko gyventi Šveicarijoje ir vadina šį savo biografijos posūkį Dievo, likimo ir istorijos dovana.
Jeigu tarp autorių nebūtų J. I. Survilaitės, galėtume tvirtinti, kad knygą rašė „nerašytojai“ ir tada vertinant būtų galima tikėtis šiokių tokių nuolaidų. Tačiau jų nereikia, nes padirbėta iš peties ir iš širdies, ir tą skaitytojas pajaučia iškart. Per savo tautos kūrėjus ir jų likimus turime unikalią progą pažvelgti į tolimą ir kartu tokį artimą kraštą, savaip antipodą lygumų ir visai kitokio istorinio likimo Lietuvai.

Knyga jau žinoma Lietuvoje, spėta pristatyti Pagėgių savivaldybės biblio­tekoje ir Pagėgių A. Mackaus gimnazijoje (Jūratė Capersen yra baigusi Pagėgiuose vidurinę mokyk­lą), Kauno Maironio gimnazijoje ir Kauno menininkų namuose, Vilniaus pedagoginiame universitete, Vilniaus A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje ir Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje. Po Lietuvą pasklido ir didžioji dalis knygos tiražo. Tūkstančio egzempliorių akivaizdžiai nepakanka, norint bent maža dalimi patenkinti skaitytojų žingeidumą. Priminsime, kad knygos rengimą ir leidimą finansavo tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respub­likos Vyriausybės.

Istorijos deivės paviliotas

Kelionės susirinkimo vieta buvo Kaunas, tad nuo šio miesto bus teisinga laikyti ir viso žygio pradžią. Vilniečiai neturėtų užsigauti, nes sudarė tik ketvirtadalį iš visų keliavusiųjų. Per rašytojus, dailininkus ir mokslo vyrus Kaunas glaudžiau už bet kurį kitą Lietuvos miestą susijęs su Alpių kraštu. Šveicarija tarsi magnetas traukė įvairių kraštų studentiją, kūrybinę inteligentiją, tarptautinių organizacijų, kurių centrai ar būstinės veikė toje šalyje, narius. Nuo XX a. pradžios ir iki Antrojo pasaulinio karo ne išimtis buvo ir Lietuva.
Ciuriche buvo numatyta konferencija „Laiko ženklai kultūros istorijoje“, tad kelionės laikas autobuse buvo labai dalykiškai ir prasmingai panaudotas – kelias iki Alpių neprailgo. Tą laiką galima pavadinti būsimosios konferencijos generaline repeticija, galima ir tiesiog kelionės dalyvių kūrybiniu prisistatymu. Svarbiausioji kelionės organizatorė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė daugumai keliauninkų buvo davusi namų užduotis: konferencijos pranešimų autoriams pristatyti pranešimų apmatus, svarbiausias idėjas, o likusieji buvo įpareigoti supažindinti su savo veikla, darbais ir pomėgiais. Prisistatymai buvo išties turiningi, nes kalbėta apie tai, kas kiekvienam brangiausia – parašytas ir išverstas knygas, savo mokslinį, kūrybinį, leidybinį ar visuomeninį darbą, sukauptus rinkinius, kolekcijas ir pan. Pagal išgales, jei atmintis nesušlubuos, pamėginsime bent kai kuriuos įdomius žmones ir jų reikšmingus darbus „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams pristatyti. Sieksime parodyti, kad kūrybinis tautos potencialas sietinas ne vien su mūsų klasikų darbais ir nėra vien praėjusio laiko atgarsis, bet išlieka ir šiandienos gyvenimo labai svarbia kūrybinės raiškos dalimi. Kai kuriems žmonėms gal net esmine dalimi, todėl jie nusipelno, kad apie juos būtų plačiau žinoma.

Štai kad ir Marijampolėje gyvenantis Kęstutis Subačius, keliavęs kartu su žmona medike Lina Subačiene. Kadangi Kęstučiui pirmajam buvo suteiktas žodis, tai jį pirmą ir jo svarbiausius gyvenimo pomėgius ir pristatysime. Marijampolė yra bene vienintelis miestas pasaulyje sugebėjęs pastatyti didingą paminklą savo tautos kalbai, ir šis faktas daug ką pasako apie viso Sūduvos krašto žmones. Viename iš internetinių tink­lalapių K. Subačius pristatomas kaip verslininkas ir kultūros puoselėtojas. Šių eilučių autoriui sunku pasakyti, kaip Kęstučiui sekasi verslas, nes visos kelionės metu apie tai nebuvo progos paklausti, o štai istorijos ir kultūros dalykus, istorinį jotvingių ir sūduvių likimą aptarinėjome. Tuo gyvena Kęstutis ir, patikėkit, šia sveika „liga“ sugeba užkrėsti kiekvieną.

K. Subačiaus tėvas kilęs iš Švent­ežerio prie Dusios ežero, o tai senovės sūduvių dvasinio gyvenimo panteonas. Kęstučiui ši sąsaja yra nepaprastai reikšminga, ir kaip pamatysime toliau, jo paties gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį. Pačiam Kęstučiui buvo lemta į šį pasaulį ateiti Lazdijuose, augti Veisiejuose prie Ančios ežero. Pokaryje tėvai persikėlė į Užlieknių kaimą Šilutės rajone, kur Kęstutis baigė Juknaičių septynmetę, įstojo į Kauno politechnikumą, baigė jo Pramoninės civilinės statybos skyrių. K. Subačius buvo paskirtas Skuodo rajono statybinės organizacijos darbų vykdytoju, už Skuodo miestelio statė naują plytinę. Įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto vakarinį skyrių, kartu dirbo Kauno statybos ir remonto tresto valdyboje. Iš sklandžiai besiklostančios biografijos visiškai neaišku, ar vaikino pasirinktasis gyvenimo kelias kur nors buvo persipynęs su istorijos deivės vaikščiotais paslaptingais takais. To suartėjimo su senųjų sūduvių, jotvingių ir kitų baltų dvasine kultūra iš sausų biografijos duomenų nepajusime ir K. Subačiui pradėjus darbą Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Tai įvyko 1965 metais, o 1976 m. buvo išrinktas Kapsuko (taip buvo „perkrikštyta“ Marijampolė) rajono vykdomojo komiteto pirmininku. Pareigos gražiai papuošė biografiją, o svarbiausia, kad pavyko pertvarkyti jam patikėto miesto valdymą ir ūkį į respublikinio pavaldumo miestą, kurio gyvenimui K. Subačius vadovavo beveik iki 1990 m. balandžio pabaigos.

Valstybingumą atstačiusios Lietuvos miestams reikėjo naujų vadovų, tad senąjį vardą atgavusios Marijampolės miesto Taryba išsirinko naują miesto pirmininką, nuo tada jau pradėtą vadinti meru. Tuo metu Marijampolėje kūrėsi Krikščioniškosios kultūros cent­ras, kurio reikalų valdytoju ir buvo pakviestas K. Subačius. Per prabėgusius metus centras tapo solidžia kultūros ir mokymo institucija, o K. Subačius pagaliau galėjo atskleisti, kas visą laiką tarsi glūdėjo šešėlyje – jam visados rūpėjo gimtojo krašto ir tautos istorija, kultūra ir visa tai, kas mūsų šalį daro savitą ir nepakartojamą. Iš to prisirišimo prie savojo krašto praeities ir sugebėjimo per dabartį nutiesti ryšį į ateitį atsirado K. Subačiaus parašytos knygos: 2005 m. išleista „Marijampolės miestas po 1940: istorija, dokumentai, faktai, mintys, datos“, 2006 m. – „Sūduvos kraštas nuo priešistorinių laikų iki XX a. III dešimtmečio“, 2005 m. – „Marijampolės miestas: priešistorė, miesto ištakos, istorija, mintys, kūrėjai“. Nemažai parašytų rankraščių dar guli stalčiuje, bet ateis šviesos valanda ir jiems.

Iš tų laikų, kai būta dvasių ežerų

Grįžkime prie K. Subačiaus tėvo gimtinės – Dusios ežero. Pačiam Kęstučiui tai nepaprasta vieta, nes ten jo, kaip sūduvio ir šiandieninės dvasinės jausenos ištakos. Jei būtų kitaip, tik­riausiai nebūtų ir jo parašytų knygų.

Dusia – trečias pagal dydį Lietuvos ežeras, Dzūkijos „jūra“ vadinamas, kartu su Metelių ir Obelijos ežerais Sūduvos aukštumoje sudaro didžiausią Metelių regioninio parko vertybę. Daug įvairios informacijos galima rasti apie šias ir kitas vietoves internetiniuose tinklalapiuose: tiksliai išmatuoti ežerų geografiniai parametrai, suskaičiuotos juose gyvenančios gyvūnų ir augalų rūšys, išvardyta, kur ir kokioje sodyboje galima įsikurti poilsiui, kur praleisti laiką ir panašiai. Jeigu ko ir stinga, tai visai kitokio pobūdžio žinių. Apie senųjų šių vietų gyventojų sūduvių tikėjimą, sakralų santykį su gamta ir konkrečia gyventąja vietove, ryšius su kaimyninėmis ir toliau gyvenančiomis gentimis ir tautomis. Ačiū Kęstučiui Subačiui, kad priminė važiuojant per senųjų sūduvių ir kitų jotvingių kadais gyventas žemes, taip pat ir dabartinės Lenkijos teritorijoje.

O priminė tai, ką saugo ir lyg pas­laptį iš kartos į kartą kažkokiu stebuk­lingu būdu vis dar perduoda kad ir Dusios ežero vardas. Dusia – tai dvasia, senovėje dvasių ežero būta. Tose žemėse gyvenę jotvingiai tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė persikelia į šventus ežerus ar upes – apsivalyti. Tuose šventežeriuose, šventupėse išsipraususios vėlės, anų laikų kalba kalbant, nusimetusios nuodėmių naštą, toliau keliaudavo joms lemtais keliais – vyrų vėlės kėlėsi į šventuosius ąžuolus, moterų vėlės – į šventąsias liepas.

Ar ne nuostabus tikėjimas, susiejęs gamtą, žmones supusį pirmapradį ir civilizacijos dar nenuteriotą kalvų, miškų, ežerų ir upių grožį? Visa aplinkui buvo sakralu, šventa, prasminga, gyva, nes į žmogų bylojo gamtos ir kadais ten gyvenusių protėvių vaizdiniais ir kiekvienam suprantama kalba. Kaip toje slaptingų ženklų aplinkoje turėjo jaustis žmogus? Veikiausiai panašiai, kaip kad mes pasijuntame įžengę į didingą katedrą. Skirtumas tas, kad šventoves ir katedras mūrijo žmonės, o žalius gamtos skliautus formavo šventų ąžuolų ir ąžuolynų šakos, šventežerius ir šventupes paliko šiuos žemės plotus prieš 115 tūkst. metų uždengęs ir tik prieš 13 tūkst. metų baigęs tirpti paskutinysis ledynas. Paskui tirpstantį ledyną tolyn į šiaurę paskui pradėjusią želti žolę keliavo šiaurės elniai, paskui juos traukė ir žmonės. Jeigu senuose kapinynuose aptinkamos šiaurės elnių figūrėlės, gal tai ne šiaip sau atsitiktiniai dalykai? Ar ne čia gyvenusių žmonių pasąmonėje buvo užkoduota ir saugoma tai, kas vyko tūkstančius metų iki jų, o palikuonims buvo perteikiama pasakų pavidalu? Viskas tarpusavyje susiję – gamtos reiškiniai ir klimatas, žaliasis gamtos apdangalas ir gyvūnija, o kartu ir žmogus, kaip tos gamtos neatsiejama dalis. Net ir seniausia praeitis nemiršta, bet mums nesuvokiamais būdais per pasakas, senųjų laidojimų įkapes vis dar prabyla ir į šiuolaikinių žmonių sielas. Gal kas pasakys, jog visa tai nepraktiškos ir šiais laikais mažai kam reikalingos žinios, bet kodėl kelia nerimą, jaudina ir iš pasąmonės gelmių žadina, prikelia vaizdinius, kurie ligi tol tyliai slypėjo, bet nuo ežero ar upės ištarto vardo, tarsi gyvos būtybės, staiga atgijo? Kas paaiškins, kokios jėgos čia veikia ir kodėl tie vardai randa atskambį mūsų dvasioje?

Gamta veikė čia gyvenusius žmones ir teikė pagrindą kurti savąją kultūrą, labai savitą, išaugusią iš natūros ir žmonių veiklos glaudaus ryšio. Todėl ta kultūra tokia organiška ir mums brangi, nors mūsų laikus pasiekė po daugybės gamtinių, priešistorinių ir istorinių kataklizmų. Senosios Europos žemdirbių kultūroje, kurioje vyravo Didžiosios Deivės (Motinos) kultas, klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir – verta įsidėmėti – nematerialiosios, bet dvasinio gyvenimo vertybės. Didžioji Deivė simbolizavo Žemę, pačią Gamtą, to meto žmonių tikėjimas buvo suvokiamas kaip pačios Gamtos dalis. Neatstitiktinai ir Senosios Europos civilizacijos tyrinėtoja Marija Gimbutienė sakė: „Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra Senosios Europos kultūra“. Tyrinėtoja kvietė sustoti, susimąstyti, o gal ir sugrįžti, kol dar ne viskas prarasta. Tik ar galima atgal pasukti Laiko ratą?

Būtų įdomu panagrinėti, kiek taiki civilizacija gyvybinga ir ar pajėgi atsispirti išorinei jėgai. Ar taikumas nėra silpnumo išraiška kitokios sanklodos pasaulyje? Senosios Europos civilizacija neatsispyrė iš Eurazijos stepių Europą užplūdusioms klajoklių indoeuropiečių gentims, atnešusioms patriarchalinės visuomenės sanklodą su jos vyriškais dievais, nuolat kariaujančiais, vaisinančiais ir kitais būdais per jėgą save įtvirtinančiais. Pirmieji Senosios Europos nykimo ženklai pastebimi V tūkstantmetyje pr. Kr., o IV tūkst. pr. Kr. viduryje jau galima kalbėti apie visišką Europos indoeuropizavimą. Vis dėlto ir senoji neolito kultūra, kurią siejame su Senąja Europa ir matriarchatu, be pėdsako neišnyko. Vyro kultą atnešę ir su Senosios Europos kultūra sumišę indoeuropiečiai vargu ar galėjo sudaryti nukariautos Europos gyventojų daugumą. Jie sugebėjo primesti čionykščiams gyventojams savo kalbą, visuomenės sanklodą, bet jų palikuonys tapo čia vyravusios kultūros, bent jau tam tikros jos dalies, savaip įkaitais.
Būdami indoeuropiečių palikuonys turėtume neužmiršti, kad mūsų gyslose teka ir Senosios Europos gyventojų kraujas, o vadinamojoje indoeuropiečių kultūroje įdėmi akis gali atsekti ir matrilinijinės kultūros pėdsakų. Tik reikia įdėmaus žvilgsnio ir noro tas paslaptis atskleisti.

Įkapių kalba tikslesnė už metraščių

Kuo čia mums gali būti įdomi ir reikšminga žemė, per kurią buvo nusidriekęs mūsų kelionės, bent jau jos pirmosios dienos maršruto dalis? K. Subačius atkreipė dėmesį į senuosius sūduvius ir Sūduvą kaip vieną iš labai reikšmingų visos baltų etninės kultūros pamatų. Prisiminkime Aleksandrijoje gyvenusį ir to miesto garsiosios bibliotekos sukauptas žinias naudojusį graikų matematiką, astronomą ir geografą Klaudiją Ptolemėjų (87–150). Tai jis ainiams paliko fundamentalų veikalą „Geografija“, dėl ko ir daugeliui amžių praėjus vadinamas kartografijos „tėvu“. Šis mokslo vyras remdamasis gausiausiais papirusų, rankraščių ir kitais žinių šaltiniais savo „Geografijoje“ pateikė gausiausią to meto žinių sankaupą apie pasaulį. Paminėjo ir du mums ypač svarbius etnonimus – galindus (veikiausiai prūsų gentį) ir sūdinus (sūduvius). 2009 m. minėdami Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo Tūkstant­metį, truputį gal užgavome dabartinių sūduvių savigarbą. Mat jausdamiesi senųjų sūduvių palikuonimis jie nepamiršo, kad jie mažų mažiausiai pusdevinto šimtmečio anksčiau už Lietuvą (Litua) paminėti rašytiniame šaltinyje.

Tenka pritarti K. Subačiui: tokie dalykai atsitiktinai nevyksta. Geležies amžiuje Gintaro kelias sausuma jungė gintaringąjį Sembos pusiasalį ir kitas baltų žemes prie Baltijos jūros su Romos imperija. Veikiausiai per prekybą gintaru ir kitomis prekėmis sklido žinios Europoje ir apie aisčių kraštus. Prūsų ir jotvingių kultūros „aukso amžius“ (I–IV a.) taip pat sietinas su Gintaro keliu ir intensyvia prekyba su Romos imperijos teritorijomis.

Pasak archeologės profesorės Marijos Gimbutienės, sūduviai buvo didžiausia gentis, kuri taip pat vadinta jotvingiais. Nestoro kronikoje pirmą kartą jotvingiai paminėti 945 metais, vėlesniais laikais istorijos šaltiniuose bent jau tris šimtmečius minėti daug kartų. Sūduva minima visose XIII–XV a. vokiečių kronikose. Kazimieras Būga sūduvių vardą kildino iš Panemunio „sūdas“ – savas, arba upėvardžio „Sūduonia“ – kairiojo Šešupės intako, o krašto pavadinimą Jotva – iš neišlikusios Jotvos upės vardo. Esama ir kitų jot­vingių vardo kilmės aiškinimų. Mums svarbu žinoti, kad jotvingiai, sūduviai, dainuviai ir polesiečiai kadais sudarė aisčių sąjungą, kuri istoriografijoje išliko bendru jotvingių arba sūduvių vardu.

Neprivažiavę maždaug 5 km iki Suvalkų, prakalbome apie visoje Europoje garsų jotvingių kapinyną. Kaip neprisiminti, jei visai šalia kapinyno yra Šveicarijos kaimas. Iš kur toks kaimo vardas? Apie tai dar bus proga išsitarti. Lenkų archeologai 1955–1966 m. vykdė kompleksinę jotvingių ekspediciją, Šveicarijos miške (dabar Suvalkų miesto ribos) ištyrė daugiau kaip 140 akmenų ir žemių sampilų – pilkapių. Rado griautinių II–IV a. kapų. Viename (IV a.) buvo palaidotas kilmingas karys, šalia gulėjo damaskinio plieno dviašmenis kalavijas, skydas, iečių antgaliai, odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais, žvėrių figūrėlės, dvejos kamanos, pentinai ir kitos įkapės. Spėjama, kad tai jotvingių genties kunigaikščio kapas. Kitame kape (V a.) rastos veikiausiai pirmojo valdovo įpėdinio įkapės: mirusiojo kūnas buvo sudegintas, šalia gulėjo palaidotas nesudegintas žirgas. Vadinasi, jau būta diduomenės ir genčių junginių, galima atsekti klasinės visuomenės užuomazgas. Iš viso kapinyne rasta apie 300 palaidojimų, iš kurių vienas įspūdingiausių – II–III a. žemdirbio kapas. Šalia rastas kirvis, ietigalių, peiliai, skiltuvas, kaltelis, pjautuvas su kauline rankena ir medinis arklas su kastuvo pavidalo geležiniu noragu. Tai seniausias geležinis noragas, kurį pavyko aptikti, visame baltų gyventame areale. Rastos liejimo formos ir tigliai metalui lydyti. Radiniai rodo sūduvius mokėjus apdoroti metalus ir aukštą jų žemės dirbimo kultūrą, o aptiktos monetos patvirtina prekybos ryšius su Romos imperija ir kitais tolimais kraštais. Ko verti įvairaus plauko „misionierių“ tvirtinimai, esą baltai buvę labai atsilikę, kultūrą gavę iš dosnių kaimynų. Niekam ne paslaptis, kam toks mūsų senųjų protėvių žeminimas buvo naudingas – kolonizacinės ideologijos įtvirtinimui.

Ūkinis ir kultūrinis pakilimas, kurį mums primena jotvingių kapinynas šalia Šveicarijos kaimo, leido išsiskirti turtingoms jotvingių giminėms, ką patvirtina ir kiti kapinynai Suvalkų žemėje. Bežadžiai pilkapiai kartais iškalbingesni ir už metraščių tekstus, iš kurių kartais dar tenka gliaudyti tiesą, atmetant pramanus, o įkapės nemeluoja kaip tikriausi daiktiniai įrodymai. Jos byloja apie politeistinį jotvingių tikėjimą į saulę, mėnulį, žvaigždes, gamtos jėgas ir, žinoma, ugnį ir vandenis. Suprantama, žalčio kultui teko išskirtinė vieta, kaip ir ožio kultui. Apie mirusiųjų reinkarnaciją, kurioje svarbus vaidmuo teko šventiems ežerų ir upių vandenims jau buvome užsiminę. Nebuvo reikalo statyti atskirų šventyklų, nes gamtameldiškus ritualus jotvingiai ir sūduviai, kaip ir kitos baltų gentys, atlikdavo šventgirėse ir šventų medžių aplinkoje. Kur rasi geresnę vietą atnašauti aukas ir bendrauti su protėvių sielomis?

Šiurpilio piliakalnis istorinės atminties sargyboje

Jotvingių žemes paveikė V–VI a. tautų kraustymasis. Iš Polesės ir Padnieprės pajudėjo atskiros giminingų baltų gentys, spaudžiamos slavų. Savo ruožtu ir jotvingiai X–XII a. rengė žygius į lenkų ir rusėnų žemes, o XIII a. jų žemei atnešė bene didžiausius išbandymus – prasidėjo kryžiuočių ekspansija. 1248–1255 m. jotvingius puolė suvienytos lenkų, rusėnų ir kryžiuočių pajėgos. 1283 m. kryžiuočiai 8 mėnesius laikė apgulę svarbiausią jotvingių pilį – Šiurpilį. Įveikė tik atsiradus išdavikams.

Šiurpilis VI–VII a. buvo sūduvių genties centras, o vėlesniais laikais galėjo būti gerokai platesnės teritorijos – nuo Nemuno iki Didžiųjų Mozūrų ežerų karinis centras. Kaip tais laikais vadintas Šiurpilis sunku pasakyti, o 1273 m. Hipatijaus kronika mini kunigaikštį Šiurpą. Veikiausiai nuo šio istorinio asmens kilo pilies ir kaimo vardas. Truputį keista, kad ir ežeras virto Šiurpiliu, nors analogų turime: Trakų Bernardinų ežeras dar vadinamas Lukos ežeru (nuo Vytauto bend­ražygio Lukos vardo). Beje, Šiurpilis susijęs ir su Trakus valdžiusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vardu, kurio kariai Šiupilyje 1382 m. narsiai kovėsi prieš kryžiuočius.

Kryžiuočiams jotvingius išžudžius, dalį perkėlus į kitas vietoves (Sembą), o kitiems pasitraukus į Lietuvos gilumą, šias vietas valdė ir gynė Lietuvos didieji kunigaikščiai.
Nuo Šiurpilio kaimo tik du kilomet­rai iki buvusios Šiurpilio pilies. Ši vietovė ir šiandien dėl nuostabaus ežeryno ir įspūdingo piliakalnio išlieka kaip tikras Suvalkų žemės papuošalas. Nebent kitataučiui reiktų padėti išsiversti, ką reiškia senieji vardai, jau gerokai „aplenkinti“, tik ne lietuviui. Vargu ar žodžių semantika ką nors byloja kitataučiams, o mums ir nedviprasmiška ir labai aiški. Kastinio ežeras virto „Kopane“, Egluvos (Eglinis) – „Jegłówek“, Eglynėlio – „Jegłóweczek“, lygiai kaip tolėliau esantis Skomanto ežeras, šalia kurio stovėjo sūduvių vado Skomanto pilis, tapo „Skomęckie jezioro“. Lenkai Šiurpilio ežerą, kaimą ir pilį vadina „Szurpiły“. Dabar šis jotvingių piliakalnis vadinamas pilies kalnu (Gura Zamkova), kuris iškilęs 54 m virš keturių jį supančių ežerų (228,1 m virš jūros lygio). Ir šiandien matomos trijų gynybinių pylimų liekanos.

Dabar šiose kadais sūduvių gyventose, o vėliau lietuviams tekusiose vietovėse 1976 m. įsteigtas Suvalkų kraštovaizdžio parkas – pirmas tokio pobūdžio parkas Lenkijoje (6 284 ha ploto). Iš šių vietų savo pradžią gauna ir mūsų Šešupė – išteka iš pelkutės šalia Šešupėlės (Šešupka) kaimo. Kalbininkai J. Endzelynas ir E. Frenkelis šaknį „šeš“ siejo su „šešėliu“. Įdomu, kad vienoje iš indų kalbų žodis „šišara“ reiškia šaltą, vėsų. Išeitų, Šešupė – tai vėsi upė. Gal senovėje, vandeningų upių laikais taip ir galėjo būti. Tiesa, K. Subačius savaip aiškina šios upės vardą. Esą jotvingių laikais galėjo būti „Sesapė“: nuo „sesė“ (strazdų būrio paukštis giesmininkas) ir „apė“, t. y. upė. Lietuviai sulietuvino į Šešupę. Šį ginčą paliksime spręsti kalbininkams, tik priminsime, kad upėvardžiai Šušvė, Šešuvis, Šešupė kai kurių kalbininkų laikomi suomių-ugrų kilmės.

Dar priminsime, kad nuo XV a. Šešupė su intakais Širvinta ir Liepona sudarė vieną stabiliausių valstybinių sienų Europoje: iš pradžių tarp Teutonų ordino vakaruose ir LDK rytuose, vėliau tarp Prūsijos ir Vokietijos su Rusijos imperija, o dabar Šešupės vaga eina valstybine siena tarp Rusijos ir Lietuvos.

Švedų kalbininkas nusipelnė sūduviams ir jotvingiams

1992 m. priešais Suvalkų krašto muziejų pastatytas akmuo, primenantis skandinavišką antkapinį pamink­lą su runų užrašu: „Knut Olof Falk (1906–1990) – badacz Suwalszczyzny z Lund/Wśród najbardziej zasłużonych dla Suwalszczyzny“ (Knutas Olofas Falkas – Suvalkų krašto tyrinėtojas iš Lundo / Tarp labiausiai Suvalkų kraštui nusipelniusiųjų). Kuo šis švedų kalbininkas pasižymėjo, kad jo vardu Suvalkų pakrašty pavadinta ir gatvė, prasidedanti nuo Šveicarijos kaimo, o akmenyje vardą taip iškilmingai įprasmino paminklo autorius Rafalas Strumila (Rafał Strumiłło), garsaus ir įvairiapusiško šiame krašte gyvenančio menininko Andžejaus Strumilos (Andrzej Strumiłło) sūnus? Mums K. O. Falkas – tai pirmiausia slavistas ir baltistas, jotvingių tyrinėtojas. 1931 m. jis atvyko į Varšuvą, ėmėsi praktinių slavų kalbų studijų, o 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune pradėjo dėstyti švedų kalbą ir kartu mokėsi lietuvių kalbos. Krokuvos universitete dėstė švedų kalbą, kartu lankė žymių Lenkijos kalbininkų paskaitas. Švedų toponomastikos metodą ryžosi pritaikyti Lenkijoje ir įsitikino, kad geriausiai tam tinka Suvalkija, kurioje daugybė lingvistikai vertingų vietovardžių, įdomi krašto nevienalyčio apgyvendinimo istorija. Savo sumanymą K. O. Falkas pradėjo įgyvendinti nuo Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimo Vygrių apylinkėse.

Šį susidomėjimą dar labiau sus­tiprino Krasinskių bibliotekoje Varšuvoje aptikti Vygrių kamaldulių (kamendulų) aktai, o Varšuvos iždo archyve – senieji to krašto rankraščiai ir žemėlapiai. K. O. Falko mokslinis darbas įgavo aiškius kontūrus. Gavęs Stokholmo humanitarinio fondo paramą, Varšuvoje padarė su Suvalkija susijusių aktų, žemėlapių ir dokumentų kopijas. Antrojo pasaulinio karo metais originalai Varšuvoje neišliko, o švedai kopijas išsaugojo. Iš tų šaltinių K. O. Falkas nustatė, kad Vygriai Pietų Sūduvoje – tai jotvingių gyventosios teritorijos, bet vėliau per vienuolius sulenkintos.

1935 m. švedų kalbininkas buvo paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto švedų kalbos lektoriumi, kartu tyrinėjo pietų Lietuvos vandenvardžius, gilinosi į lietuvių kalbą ir surinko lyginamajai kalbotyrai itin reikšmingos mokslinės medžiagos. Antrasis pasaulinis karas privertė Suvalkijos tyrimus atidėti palankesniems laikams, kurie K. O. Falkui atėjo tik 1959–1960 m., kai dr. Ježis Antonievičius (Jerzy Antoniewicz) jį pakvietė dalyvauti kompleksinėje ekspedicijoje jotvingiams tyrinėti. Ta ekspedicija lenkų įvairių sričių mokslininkų buvo pradėta 1955 m. ir tęsėsi iki 1966 metų. K. O. Falkas jau buvo tarptautiniu mastu žinomas kalbininkas, Slavistikos instituto prie Lundo universiteto įkūrėjas, šio instituto direktorius, slavų ir baltų toponimikos autoritetas. Beje, nuo 1945 m. Lundo universitete jis dėstė lietuvių ir prūsų kalbas.

Kompleksinėje jotvingių ekspedicijoje K. O. Falkas vadovavo kalbotyros sekcijai, ir tęsė prieš karą pradėtus Suvalkijos vietovardžių ir vandenvardžių tyrinėjimus. Jo ištikima pagalbininkė buvo žmona Dagmara Falk, žymi dialektologė. Tyrinėjimams prigijo Švedijos jotvingių ekspedicijos vardas. Po ekspedicijos buvo parašyta studija apie baltišką vietos ežerų vardų kilmę ir vietovardžių sulenkinimą. Tyrinėjimų išdavoje K. O. Falkas padarė išvadą, kad jotvingiai – tai viena iš prūsų genčių. Turime teisę šį mokslininką vadinti tikru jotvingių kalbinio paveldo gelbėtoju. Studijos santrauka apie profesoriaus Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimą išspausdinta leidinyje „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis“ (VI, Roma,1985).

K. O. Falkas 1963 m. išrinktas Tarptautinės baltų-slavų santykių komisijos nariu, 1965 m. tapo Poznanės universiteto garbės daktaru. Surinktąjį didžiulį neįkainojamos mokslinės vertės archyvą po profesoriaus mirties jo našlė Dagmara Falk padovanojo Suvalkų krašto muziejui. Atsidėkodami lenkai mokslininkei suteikė Suvalkų miesto garbės pilietės vardą.