Solidus leidinys apie Visatą, pasaulį ir Lietuvą

Vytautas Žeimantas

„Visuotinės Lietuvių enciklopedijos“ XVIII tomas skirtas žodžiams, prasidedantiems P raide. Nuo straipsnio garsiam olandų poetui Žanui Perkui iki pražvalgų tradicinei lietuvių vestuvių piršlybų daliai.
Enciklopedijos Vyriausioji redakcija, kuriai vadovauja žinomas Lietuvos enciklopedininkas Antanas Račis, pasistengė, kad į šį tomą patektų daug informacijos, kurios anksčiau, sovietiniais metais leidžiamose enciklopedijose nė su žiburiu nerasi. Visų pirma turiu omeny pokario antitarybinį rezistencinį judėjimą ir ypač partizaninį karą prieš sovietų okupantus. Šioms temoms skirtas dr. Juozapo Bagušausko straipsnis „Perspektyvos“ – apie nelegalų intelektualaus pasipriešinimo sovietiniam režimui leidinį, ėjusį Vilniuje ir Panevėžyje 1978–1982 metais. Leidinio sumanytojas ir redaktorius buvo V. Skuodis, jam aktyviai talkino G. Iešmantas, V. Milius, P. Pečeliūnas, S. Stungurys ir kiti.

Įdomus straipsnis ir apie Vytautą Petkų, aktyvų pasipriešinimo prieš sovietus veikėją, vieną iš garsios Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, nelegalaus leidinio „Lietuvos archyvas“ leidėją.
Partizaninį judėjimą atspindi platus Aldonos Vilutienės straipsnis „Pie­tų Lietuvos sritis“. Šio didelio karinio junginio kovotojai kovėsi Alytaus, Lazdynų, Varėnos, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio apskrityse. Junginys veikė iki 1953 metų.

Negali ramiai skaityti straipsnio, skirto Popierių šeimai, kilusiai iš Marijampolės valsčiaus Degučių kaimo. Šios šeimos net šeši sūnūs – Jonas, Klemensas, Andrius, Antanas, Kazimieras ir Bronius buvo Tauro apygardos partizanai. Visi, išskyrus Klemensą, žuvo mūšiuose. Šešiems broliams Popieroms 1998 metais buvo suteiktas Kario savanorio statusas.
Jaudina ir enciklopedijoje aprašytas Irenos Petkutės likimas. Šį drąsi mergina, kilusi iš Laukuvos valsčiaus Gulbių kaimo, buvo Žemaičių apygardos štabo narė, redagavo nelegalų apygardos leidinį „Laisvės balsas“, laikraštį „Malda girioje“, kūrė ir eilėraščius. Manoma, kad ši poetė sukūrė daugumą 1952–1953 metais partizanų spaudoje išspausdintų įvairiais slapyvardžiai pasirašytų eilėraščių. 1953 m. vasarą, emgėbistams apsupus bunkerį, Irena buvo sunkiai sužeista, kitą dieną mirė Telšių ligoninėje. Jos palaikai buvo išniekinti ir užkasti Varnių stribų būstinės kieme. Jos atminimu dabar pasirūpinta, o kas sugebės surinkti jos poetinį kraitį?

Šiame tome aprašoma nemažai garsių istorikų, lietuvių ir užsieniečių, paskelbusių rimtų studijų apie Lietuvos praeitį. Dr. Algirdas Matulevičius rašo apie Rimvydą Petrauską, VU Lietuvių istorijos katedros vedėją, profesorių, Edvardo Gudavičiaus mokinį. Šis gabus istorikas daug dėmesio skyrė Lietuvos valstybės susidarymui, karaliui Mindaugui, įvairiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aspektams.
Dr. A. Matulevičius pristato ir kitą istoriką – Jozefą Pficnerį. Šio iš Sudetų vokiečių kilusio čekų ir vokiečių istoriko gyvenimas buvo neeilinis. Deja, jis įstojo į nacionalsocialistų partiją ir SA, dalyvavo Čekijos gyventojų represijose, todėl 1945 m. buvo nuteistas ir viešai pakartas Prahos aikštėje. Į lietuvišką enciklopediją jis papuolė tik dėl to, kad kaip istorikas ilgai ir sėkmingai tyrė Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo veiklą. Vokiškai išleistoje knygoje „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas“ (1930 m.) jis iškėlė šį Lietuvos valdovą kaip įžymią politinę asmenybę, talentingą karvedį. Lietuvių kalba ši knyga jau turėjo du leidimus – 1930 ir 1989 metais. Dar labiau J. Pficneris išpopuliarino Vytautą Didįjį vokiečių kalba išleistame keturių tomų veikale „Žmonės, kurie lėmė istoriją“ (1934 m.). Pasak straipsnio autoriaus, J. Pficneris, rašydamas apie Vytautą Didįjį, buvo žymiai objektyvesnis negu kiti užsienio istorikai.

Pristatomas ir garsus baltarusių istorikas akademikas profesorius Vladimiras Pičeta. Jis irgi gyveno sudėtingą gyvenimą, 1921 m. steigė Baltarusijos universitetą Minske, 1928 m. tapo Baltarusijos MA tikruoju nariu, 1930 m. sovietų buvo apkaltintas baltarusišku nacionalizmu, nuteistas ir ištremtas į Viatką. Kaip istorikas, remdamasis gausia archyvine medžiaga, ypač Lietuvos Metrika, sėkmingai tyrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos agrarinius santykius. Daug dėmesio skyrė baltarusių tautiniam atgimimui. Jis pirmasis iš LDK tyrėjų teigė, kad Lietuvos laikotarpis, ypač XVI a., baltarusiams ir jų kultūrai buvo aukso amžius.

Lenkų istorikai enciklopedijoje pristatomi pradedant profesoriumi Janu Poverskiu. Šis Torūnės ir Gdansko universitetų darbuotojas daugiausia tyrinėjo prūsų istoriją, prūsų ir lenkų santykius XII–XV amžiuose. Įdomu tai, kad jį enciklopedijoje pristato kitas žinomas lenkų istorikas – profesorius Janas Jurkevičius, kuris daug nuveikė tirdamas LDK socialinę ekonominę istoriją, lietuvių etnogenetines legendas, tautinius, kalbinius santykius Lietuvoje ir Baltarusijoje, lietuvių ir lenkų santykius. J. Jurkevičius ir dabar aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos istorikais, lenkų kalba sudarė ir paskelbė Lietuvos istorikų straipsnių rinkinį, skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 2000 m. J. Jurkevičius tapo Lietuvos MA užsienio narys.
Prie istorikų galima būtų priskirti ir Petrą Dusburgietį, Vokiečių (kryžiuočių) ordino kronikininką. Jis XIV a. pradžioje Karaliaučiuje lotynų kalba parašė „ Prūsijos žemės kroniką“. Kaip teigia straipsnio apie Petrą Dusburgietį autorius dr. A. Matulevičius, šios kronikos, kaip dokumento, reikėjo, kad būtų galima atremti ordinui daromus priekaištus dėl nusikaltimų, daromų Prūsoje ir Lietuvoje. Dabar ši kronika, nors ir parašyta iš aiškiai provokiškų okupacinių pozicijų, tapo rimtu istorijos šaltiniu.

Panašiai enciklopedijoje vertintina ir Posilgiečio kronika, aprašanti vėlesnį laikotarpį, apimantį ir XV a. pradžią. Jos svarbiausias autorius – Vokiečių ordino kunigas Jonas Posilgietis. „Prūsijos žemės kronikos“ originalas buvo parašytas lotynų kalba. Kronikos tęsėjai apie 1509 m. ją išvertė į vokiečių kalbą, tęsė ją ir toliau, plačiai aprašydami ir Žalgirio mūšį. Ji irgi buvo rašoma tendencingai, palankiai kryžiuočiams. Tačiau pateikiama daug žinių apie Mažąją Lietuvą, LDK kovas su kryžiuočiais, LDK vidaus padėtį, jos santykius su totoriais, Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, Naugardo respublika.

Į Mažosios Lietuvos tematiką mus nukelia ir prof. Algirdo Sabaliausko straipsnis, skirtas Viliui Pėteraičiui. Šis pastaruosius šešis dešimtmečius Monrealyje gyvenęs lietuvių kalbininkas, enciklopedininkas ir visuomenės veikėjas daug dėmesio skyrė Mažajai Lietuvai, jos istorijai ir ypač šio krašto baltiškiems vietovardžiams. V. Pėteraitis, gyvendamas Kanadoje, inicijavo Lietuvoje „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ leidimą, buvo vienas iš jos tvarkytojų. Dabar mes jau galime pasidžiaugti turėdami solidžią Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistą keturių tomų enciklopediją, skirtą vien tik Mažajai Lietuvai.

Į viduramžius mus nukelia ir straipsnis apie Pinsko kunigaikštystę, buvusią Pripetės aukštupyje. Valdant karaliui Mindaugui, ji pateko Lietuvos įtakon. 1263 m. nužudžius Mindaugą, jo sūnus Vaišelga bėgo į Pinską. 1318 m. Gediminas užėmė šią kunigaikštystę ir atidavė savo sūnui Narimantui. Narimantaičiai ją valdė apie šimtą metų. 1519 m. Žygimantas Senasis Pinsko kunigaikštystę padovanojo žmonai Bonai Sforzai. 1556 m. kunigaikštystė atiteko jos sūnui Žygimantui Augustui. Po LDK teritorijų administracinių reformų Pinsko kunigaikštystė buvo panaikinta, tapo Brastos vaivadijos Pinsko apskritimi.

Šiame tome plačiai aprašomos užsienio valstybės – Peru, Pietų Afrikos Respublika, Portugalija, Prancūzija. Nepamirštama ir lietuvių veikla šiose šalyse.
Enciklopedijoje aprašoma nemažai pasaulio miestų, kuriuose randame lietuviškų pėdsakų. Rusijos mieste Permėje per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno daug lietuvių – karo pabėgėlių, veikė lietuviška mokykla. 1972 m. įkurtuose Permės lageriuose kalėjo politiniai kaliniai – lietuviai B. Gajauskas, V. Petkus, A. Svarinskas ir kiti.

Į Australijos Perto miestą lietuviai plūstelėjo po II pasaulinio karo. Nuo 1953 m. čia veikia lietuvių katalikų kapelionija, nuo 1970 m – lietuvių tautinių šokių ratelis „Šatrija“, nuo 1975 m. leidžiamas biuletenis „Žinutės“, nuo 1976 m. kas savaitę transliuojamos radijo laidos lietuvių kalba, nuo 1979 m. veikia sporto klubas „Tauras“, nuo 1980 m. – Lietuvių namai.
JAV mieste Pitsburge pirmieji lietuviai įsikūrė dar XIX a. pabaigoje. 1893 m. įsikūrė Šv. Kazimiero parapija, 1899 m. – Lietuvių mokslo draugija (1960 m. ji turėjo net 400 narių), 1900 m. pradėtas leisti laikraštis „Ateitis“, 1902 m. – lietuviška parapijinė mokykla, 1909 m. įsteigiamas Lietuvių bankas (veikė iki 1952 m.) ir bendrovė lietuviškoms knygos leisti – „Žmonių knygynas“, 1919 m. – įsteigiamos lietuviškos kapinės, 1932 m. – Lietuvių ūkio klubas, atsiranda lietuviška radijo laida, 1938 m. – Jaunųjų lietuvių draugija, 1940 m. sudaroma taryba Lietuvai gelbėti. 1906–1916 m. Pitsburge ėjo satyrinis laikraštis „Dilgelės“, 1942–1951 m. – laikraštis „Lietuvių žinios“. 1975 m. mieste gyveno 6 300 lietuvių. Aktyviai lietuviai reiškėsi ir JAV miestuose Plimute, Portlende.
Baltarusijos miestą Polocką nuo XIII a. vidurio valdė lietuvių kunigaikščiai. Miestas, kaip ir Polocko kunigaikštystė, iki XVIII a. pabaigos priklausė LDK. Per I pasaulinį karą čia gyveno apie 1 000 lietuvių karo pabėgėlių. 1917 m. pavasarį sušauktame lietuvių suvažiavime reikalauta nepriklausomybės Lietuvai.

Šiame tome randame daug informacijos ir apie Lietuvos miestus, miestelius, garsesnius kaimus. Rašoma apie Plungę, Perloją su sava respublika, Pivašiūnus, Platelius, Plokščius ir kitus.
Išsamiai aprašomas Pietų Amerikos žemynas, publikuojami net septyni šio žemyno žemėlapiai. Gausu straipsnių, prasidedančių „Pietų“ sąvoka: Pie­tų Australija, ašigalis, Azija, Bugas, Dakota, Džordžija, Kazachstano sritis, Kinijos jūra, Osetija, Škotijos aukštuma ir panašiai. Dr. Kazys Morkūnas aprašo ir dvi pratarmes – Pietų aukštaičių ir Pietų žemaičių.
Yra įdomių straipsnių, skirtų garsiems žmonėms, turėjusiems Pijaus ir Pilypo vardus. Straipsnių apie popiežius autorius dr. Algirdas Jurevičius pasirūpino paieškoti sąsajų ir su Lietuva. Antai, popiežius Pijus II buvo ne tik dvasininkas, bet ir mokslininkas, parašęs knygą „De Europa“, kurioje aprašė ir Lietuvą, jos gyventojus, papročius, Vytauto Didžiojo valdymą. Popiežius Pijus IX 1848 m. paskyrė V. Žilinskį Vilniaus vyskupu, 1849 m. M.Valančių – Žemaičių vyskupu. Po nepavykusio 1862–1863 sukilimo, prasidėjus Muravjovo koriko siautėjimui, Pijus IX 1864 m. ir1866 m. reiškė oficia­lius protestus Rusijos vyriausybei. Pijus XI, prieš tapdamas popiežiumi, nuo 1918 m. buvo apaštalinis vizitatorius Lietuvoje ir Lenkijoje, 1920 m., kaip apaštalinis vizitatorius, lankėsi Lietuvoje. Jau tapęs popiežiumi, 1925 m. paskyrė arkivyskupą Jurgį Matulaitį Lietuvos apaštaliniu vizitatoriumi. 1926 m. paskelbė apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“, kuria buvo sudaryta Lietuvos bažnytinė provincija, įkurtos Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių, Vilkaviškio vyskupijos ir Kauno arkivyskupija, paskirti nauji vyskupai. Popiežius Pijus XII 1948 m. patvirtino Lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją Romoje, paskelbė Šv. Kazimierą lietuvių jaunimo globėju.

Šiame tome aprašomos sąvokos, prasidedančios žodžiu „politika“: politikos mokslai, sociologija, politinė ekonomija, elgsena, geografija, klasė, kultūra, mobilizacija, modernizacija, nepriklausomybė, sistema, teologija, utopija, politiniai administraciniai žemėlapiai, institutai, procesai SSRS, politinis sprendimas.
Kaip ir ankstesnieji, šis tomas yra gausiai iliustruotas, skelbia daug originalių nuotraukų ir žemėlapių. Viešosios ir asmeninės bibliotekos pasipildė solidžiu leidiniu apie Visatą, pasaulį ir Lietuvą.

Grupė „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ autorių ir recenzentu su MELC vadovais: Lietuvos MA narys korespondentas prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas, LMA tikrasis narys prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius; dr. Stanislava Nerutė Kligienė, MELC direktorius Rimantas Kareckas, LMA tikrasis narys prof. habil. dr. Antanas Buračas, MELC direktoriaus pavaduotoja ekonomikai Aldona Stanelienė, LMA tikrasis narys prof. habil. dr. Bronius Grigelionis, LMA narys ekspertas prof. habil. dr. Antanas Tyla, MELC direktoriaus pavaduotojas redakciniams darbams Antanas Račis. 2011 m.

Vytauto Kaltenio nuotr.