Pirmosios slėnio „Nemunas“ metinės

Su asociacijos „Slėnis Nemunas“ Tarybos pirmininku prof. habil. dr. Henriku ŽILINSKU aptariame prieš metus oficialiai pradėjusio veiklą Integruoto mokslo, studijų ir verslo centrą „Nemunas“. Jei tiksliau – su šio centro kūrimu ir veikla susijusius kai kuriuos mokslo sunkumus. Mūsų pašnekovas yra naujai susikūrusio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos kancleris ir šio universiteto Senato pirmininko pavaduotojas. 2003–2010 m. buvo Lietuvos veterinarijos akademijos rektorius.

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau, gegužės 14 d. sukaks lygiai metai, kai buvo iškilmingai atidarytas Integruoto mokslo, studijų ir verslo centras „Nemunas“. Kaip Lietuvos mokslininkų laikraščio atstovui yra tekę kalbinti ne vieną asmenį, dalyvaujantį šio slėnio kūrime. Visi kalba apie problemas, kliūtis, kurias nuolat tenka įveikti, ir darytinus darbus. Gal tai lietuviško mentaliteto savybė – nuolat regėti tik sunkumus ir juos įveikinėti? Gal jau laikas pasidžiaugti bent jau pirmosios sukakties proga? Juk tas faktas, kad toks slėnis veikia, jo poreikis šalyje suvoktas, nors ir labai nelengvai, yra labai reikšmingas dalykas. Slėnis „Nemunas“ neabejotinai išjudins ne tik žemės ūkio mokslus, bet ir universitetus, turės poveikį ir Lietuvos žemės ūkiui. Bent jau to tikimasi.

Henrikas Žilinskas. Slėnis „Nemunas“ – tai ištisa grandinė struktūrų, kurios siejasi, o ateityje turės būti integruotos į įvairiapusiškų veiklų visumą. Pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvos žemės ūkio universitetą ir Veterinarijos akademiją bei visus buvusius ir esamus žemės ūkio krypties mokslo tiriamuosius institutus. Kuriamos naujos laboratorijos, aprūpintos šiuolaikine aparatūra, ir tai svarbu ne vien mokslinčiams, ne vien doktorantams. Su modernia aparatūra turime pratinti dirbti magistrantus ir vyresnių kursų studentus. Juk jiems ir teks spręsti svarbiausias slėnio „Nemunas“ užduotis, įgyvendinti ir tęsti tai, ką mūsų kartos mokslininkai pradėjo. Štai kodėl taip svarbu visapusiškai esamą materialinę bazę naudoti jau šiandien. Materialiąja prasme kuriamas išties didelis ir Lietuvai svarbių darbų poligonas, prie kurio galimybių smalsesnius studentus turime pratinti jau šiandien.

ML. Ar esate patenkintas į universitetus stojančiais studentais, jų pasirengimu, motyvacija?

H. Žilinskas. Truputį neramina, kad mažėja mūsų srities ir krypčių mokslus norinčių studijuoti studentų. Lietuvos demografinė padėtis kelia didelį susirūpinimą, nes 2013–2014 m. į universitetus ateis apie 47 proc. mažiau abiturientų nei pastaraisiais metais. Kaip reikės ugdyti jaunąją mokslininkų kartą? Tai vienas svarbiausių uždavinių, kuris neišvengiamai iškils – turime tam ruoštis.

ML. Ką čia galima padaryti? Demografinių rodiklių universitetai juk nepagerins.

H. Žilinskas. Universitetai turi imtis kitų priemonių, jie tampa viešosiomis įstaigomis, o daugumą mokslo institutų, išskyrus valstybinius, numatyta integruoti į universitetus. Atsiras galimybė laisviau reguliuoti darbuotojų atlyginimus. Štai kad ir konkretus mano vadovaujamos laboratorijos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje pavyzdys. Turėjau puikų doktorantą, kurį parengti mums prireikė beveik 12 metų. Jis stažavosi Švedijoje, tikėjomės įgyti išties labai gabų jauną mokslininką. Bet štai „X“ bendrovė jam pasiūlė gerą atlyginimą, trigubai didesnį negu mes galime pasiūlyti, ir mano doktorantas pradeda skaičiuoti: po metų kitų jis galėtų būti docentas, tada gautų 2 tūkst. litų, o „X“ jau šiandien jam siūlo kelis kartus didesnį atlygį... Panašiai kitas mūsų doktorantas neseniai buvo išviliotas dirbti į Vokietiją.

ML. Taip ir liksime pasmerktais autsaideriais?

H. Žilinskas. Kad neliktume, turime ieškoti išeities. LSMU yra įkurtas mokslo fondas, iš kurio pasiekusiems gerus rezultatus mokamas papildomas skatinamasis užmokestis. Yra trys gradacijos: 1 500, 1 000 ir 750 litų – šiuos papildomus pinigus jie gauna už praėjusių metų rezultatus, už tai, kad per projektus ir kitą veiklą atnešė naudą Veterinarijos akademijai ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetui, kurio padalinys esame. Lėšų savo Mokslo fondui kaupiame iš universiteto ir akademijos specialiųjų lėšų, o pastarosios kaupiamos iš mokslininkų vykdomų projektų. Taigi iš mokslininkų paėmę, jiems ir grąžiname, skatindami geriausius. Kita dalis specialiųjų lėšų kaupiama iš universitete studijuojančių užsienio studentų ir akademijos teikiamų paslaugų. Lietuvos sveikatos mokslų universitete mokosi apie 400 studentų iš 34 šalių, daugiausia iš Izrae­lio, Libano, Švedijos, taip pat turime studentų iš Kinijos, Šri Lankos, Kubos, Indijos, Peru. Vien per šiuos mokslo metus jų mokestis už studijas papildys universiteto biudžetą milijonais litų.

ML. Pasiteisino Kauno medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos sujungimas į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą?

H. Žilinskas. Manau, kad taip, nors daug kas į tokį darinį žiūrėjo gan skeptiškai, nes labai jau skirtingai atrodė sritys – medicina ir veterinarija. Tačiau dabar Europoje jau nieko nestebina pavadinimas veterinarinė medicina. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vivariumas, būsimas taip vadinamas bandymų poligonas su gyvūnais veiks pagal labai griežtus Europos Sąjungos reikalavimus. Pelės, trušiai, ožkos, mini kiaulės – visi šie gyvūnai reikalingi tiek Sveikatos universitetui, tiek Veterinarijos akademijai. Turėsime sąlygas su gyvūnais dirbti, užtikrinti jiems europinius gyvūnų gerovės reikalavimus. Vienai atskirai institucijai visų tų reikalavimų vykdyti, rasti tiek potencijos būtų labai sudėtinga.

Lygiai kaip sudėtinga užtikrinti visuomenės saugos reikalavimus ištisame aplinkos komplekse laukas-gyvūnas-žmogus. Veterinarijos akademija buvo pernelyg maža – tokiam trupinėliui atsilaikyti milžiniškoje konkurencijoje ateityje būtų labai sudėtinga.

Veterinarijos akademija slėnyje

ML. Koks numatomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos indėlis į slėnio „Nemunas“ veiklą? Kokie svarbiausi uždaviniai laukia? Esate vienintelis Sveikatos mokslų universiteto darinys, kuris dalyvauja slėnio „Nemunas“ veikloje?

H. Žilinskas. Kai 2010 m. kovo 18 d. LR Seimo nutarimu buvo kuriamas Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, jo struktūroje buvo numatytos dvi akademijos – Medicinos akademija (buvęs Kauno medicinos universitetas) ir Veterinarijos akademija. Sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje yra penki fakultetai ir keturi institutai – Biomedicininių tyrimų, Endokrinologijos, Kardiologijos, Psichofiziologijos ir reabilitacijos. Esama ir kitų padalinių – Kauno medicinos universiteto klinikos, VšĮ Kauno onkologijos ligoninė, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, Spaudos ir leidybos centras.

Veterinarijos akademijos sudėtyje veikia du fakultetai – Veterinarinės medicinos ir Gyvulininkystės technologijos bei du institutai - Gyvulininkystės institutas (Baisogala) ir Veterinarijos institutas.
Taip numatyta Sveikatos mokslų universiteto Statute. Kadangi ir iki šio universiteto suformavimo Veterinarijos akademija buvo slėnio „Nemunas“ dalyvė, tai ji ir toliau tęsia šią veiklą, vykdo įsipareigojimus. Šiuo metu akademijoje yra Gyvūnų sveikatingumo ir gyvulinių žaliavų panaudojimo centras bei Gyvūnų mitybos ir biotechnologijų centras. Pirmasis labiau siejasi su veterinarija, antrasis – su zootechnika ir gyvūnų mityba. Slėnio „Nemunas“ veikloje įsipareigojome per šiuos du centrus plėtoti savo veiklą. Naujos laboratorijos atsiras Baisogaloje, o Veterinarijos institutą iš Kaišiadorių perkėlėme į Kauną, kur institutui rekonstruojame naują pastatą.
Lietuvos sveikatos universiteto Medicinos akademija dalyvauja drauge su Kauno technikos universitetu slėnio „Santaka“ veikloje, tam tikslui statomas farmacijos centro pastatas. Mes taip pat ten turime savo interesų, nes ta veikla susijusi su vaistais ir gyvūnais – veterinarijos pagrindu.

ML. Išeina, kad Lietuvos sveikatos mokslų universitetas dalyvauja dviejų slėnių – „Nemunas“ ir „Santaka“ veikloje?

H. Žilinskas. Išties viena koja Lietuvos sveikatos mokslų universitetas stovi „Santakos“, kita – „Nemuno“ slėnyje. O tikslas bendras – abiejuose slėniuose diegti veterinarijos ir gyvulininkystės mokslo galimybes. Sieksime teikti atvirą prieigą visiems partneriams, kurie tik norės su mumis bendradarbiauti.

ML. Ką iš to bendradarbiavimo, apskritai iš dalyvavimo slėnio „Nemunas“ veikloje laimės Baisogaloje veikiantis Gyvulininkystės institutas?

H. Žilinskas. Laimės nemažai, nes Baisogaloje numatyta įkurti tris naujas Gyvūnų mitybos ir biotechnologijų centro mokslines laboratorijas. Tai bus Gyvūnų biotechnologijos plėtotei skirtas segmentas, susijęs su zootechnika – gyvulių mitybos, veisimo ir kiti dalykai. Baisogalos institutas yra lygiavertis mūsų partneris Veterinarijos akademijos sudėtyje, taigi ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete, su institutu bendradarbiaujame ir slėnio „Nemunas“ projektuose.

ML. Ar tai, kad Gyvulininkystės institutas yra Baisogaloje, nesukelia tam tikrų sunkumų dalyvauti slėnio „Nemunas“ veikloje?

H. Žilinskas. Atstumas turi tam tikrą reikšmę. Juk toli gražu ne kiekvienas doktorantas šiandien išskėstomis rankomis pasiryžęs iš Kauno važiuoti gyventi ir dirbti į Baisogalą. Bet mes esame numatę Gyvulininkystės institutą stiprinti, bandysime ieškoti lėšų, kad Baisogaloje ateityje galėtų vykti studijos ir kad Gyvulininkystės institutas neliktų nuošalyje. Pamėginsime sutvarkyti ten esantį bendrabutį, kad galėtų būti apgyvendinami studentai. Tai ne itin lengvai sprendžiami klausimai, bet stengsimės ieškoti naujų galimybių.

Dabar pagrindinis dalykas – su kuo mažesniais praradimais įveikti pradinį restruktūrizacijos etapą, kad galėtume išsaugoti ypač jaunus, jau pasirengusius dirbti mokslininkus ir specialistus. Tai nelengvas laikotarpis, kuris užtruks trejus ketverius metus. Ypač sunku išlaikyti tuos jaunus žmones, kurie gavo galimybę pasimokyti ar pasitobulinti užsienio universitetuose. Įgiję daugiau patirties, mūsų vaikiai tampa drąsesni ir judresni, sugeba save pateikti palankesnėje šviesoje ir gauna neblogų pasiūlymų. Lietuvos mokslui tai nuostolis, nes vargu ar tie išėjusieji kada sugrįš.

Kaip iškelti lubas, spaudžiančias prie žemės

ML. Kaip vertinate mūsų mokslininkų, ypač jaunų, galimybes laimėti Lietuvoje rengiamus konkursus?

H. Žilinskas. Lietuvos mokslo rinka nėra didelė, nėra didelis ir Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondas. Projektų yra, bet konkursą laimėti nėra paprasta. Turi būti aukštas pretendentų lygis, nors ir tai dar negarantuoja laimėjimo. Bet galimybė konkuruoti atsirado. Žemės ūkio krypties mokslininkams visa blogybė, kad jų mokslas ligi šiol daugiausia buvo taikomojo pobūdžio. Su gyvūnų mitybos ir biotechnologijų mokslu labai gilaus fundamentinio mokslo nepadarysime, nes ta kryptis orientuota į praktinį taikymą. Norėdamas pereiti į fundamentiką, įgyti gerą citavimo indeksą, turi skverbtis į genetiką, gyvūnų ligas, metabolizmą. Kai kurie mokslininkai į tas sritis skverbiasi, bet slėnio „Nemunas“ veikloje turi vyrauti taikomasis tyrimų pobūdis. Šių krypčių mokslininkai mažiau laimi ir iš įvairių fondų finansuojamų projektų.

Taikomojo pobūdžio tyrimus gali finansuoti Centrinė projektų valdymo agentūra, taip pat ir iš europinių fondų skiriama lėšų parodomųjų bandymų projektams finansuoti, bet iš tų bandymų gilaus mokslo nepadarysi. Šiokių tokių projektinių galimybių taikomajam mokslui yra, bet toli gražu nepakanka.

ML. Gal slėnis „Nemunas“ ir gali būti ta versmė, kuri padėtų taikomųjų tyrimų projektų autoriams pasijusti tvirčiau?

H. Žilinskas. Tikriausiai Amerikos neatrasime, taip pat ir pasaulinėje mokslo konjunktūroje didžiulių kalnų nenuversime, bet kai ką galime ir turime padaryti. Įsisiūbavus slėnio „Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo centro veiklai, galimas dalykas, kai ką iš savo naujovių galėtume pasiūlyti įsigyti kad ir lenkams ar vengrams. Kodėl gi ne? Juk kito kelio tokiai nedidelės rinkos (taip pat ir mokslo rinkos) šaliai kaip Lietuva ir neturime. Jeigu negalėsime pritaikyti savo mokslo rezultatų, gauti už tai lėšų, tai neįgyvendinsime pačios slėnių idėjos. Tarp mokslo, verslo ir praktikos turi būti sinergetinis ryšys. Mokslininko sukurta ir įgyvendinta idėja juk galų gale turi teikti praktinę naudą.

Iš pradžių į slėnio „Nemunas“ darinį žvelgėme gal net pernelyg optimistiškai, daugiausia galvojome, kaip čia įsigyti kuo geresnės aparatūros, tarsi visa kita klostysis savaime. Bet taip nėra, kadangi visi procesai Lietuvoje paprastai apaugę biurokratiniais trukdžiais. Viešųjų pirkimų konkursai, smulkmeniški derinimai atima begalę laiko, o mokslo žmogui tas pilstymas iš tuščio į kiaurą sukelia alergiją. Pačioje mokslo prigimtyje esama laisvės dvasios ir nemanau, kad to reikėtų atsisakyti.

Mokslininkas neatsistos Laisvės alėjoje ar Gedimino prospekte ir nepradės šaukti, kad nori parduoti savo idėją, techninį ar kitokį sprendimą – tam turi būti informacinė sistema, internetinės svetainės, partnerių paieškos ir kiti būtiniausi dalykai. Viso to mūsų mokslui labai stigo ir ligi šiol stinga. Todėl slėnio „Nemunas“ Komunikavimo ir technologijų perdavimo veikla, kuriai vadovauja energingoji Irena Vedeikienė, bus nepaprastai svarbi. Būtų puiku, jei pasiektume, kad įvairiuose slėnio dariniuose būtų daugiau jungiančio prado, o ne skaldančio ar mėginančio užsisklęsti. Tokį matau kelią į bendrą naudą.

Ir dar viena pastaba. Visi Lietuvoje skelbiami projektai yra mažos apimties. Kitose šalyse formuluojama užduotis, kurią įgyvendinant paprastai galima kviesti prisijungti įvairius partnerius ir gauti nemažą finansavimą. Jeigu apsijungtų agronomai, gyvulininkai, veterinarai, galėtume imtis solidaus kompleksinio darbo, bet visa bėda, kad mūsų projektų „lubos“ pernelyg žemos. Tai irgi neskatina jungtis su skirtingų sričių ir krypčių mokslininkais. O slėnio veikla į tai ir nukreipta, kad jungtume pajėgas. Vienam eiti į tikslą per ilgai trunka, per brangiai kainuoja. Aparatūros eksploatavimo išlaidos – tai dar ne viskas, nes tenka išlaikyti brangiai atsieinančią materialinę bazę – dirbamos ar eksperimentams skirtos žemės laukus, gyvulius, jų aprūpinimo infrastruktūrą. Visa tai toli gražu ne pigus malonumas, bet būtinas, jeigu šia veikla norime užsiimti kaip XXI amžiuje dera mokslą plėtojančiai valstybei.

ML. Ką gi, mūsų pašnekesys gal ir neišėjo toks šventiškas, kaip iš pradžių manyta. Bet slėnio „Nemunas“ ratai po truputį išsijudina, įsivažiuoja, o tai – svarbiausia. Dar ateis laikas kelti tostus už slėnio „Nemunas“ laimėjimus. To visiems šio darinio darbuotojams, vadovams ir leiskite palinkėti. Su pirmosiomis slėnio „Nemunas“ metinėmis!

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Šiame pastate įsikūrusi slėnio „Nemunas“ būstinė

Asociacijos „Slėnis Nemunas“ Tarybos pirmininkas prof. Henrikas Žilinskas

Gedimino Zemlicko nuotraukos