Su Leonardu nekonkuruoja, bet kuria savo pasaulį (2)
Pabaiga, pradžia Nr. 8
Nuo balandžio 8 dienos Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje veikia dailininko Stasio EIDRIGEVIČIAUS paroda „Veidas ant kaukės“. Seniai lauktas įvykis lankytojams, regis, taip pat ir pačiam dailininkui, kuris nuo 1980 m. gyvena ir kuria Varšuvoje. Parodoje eksponuojama apie 200 kūrinių, sukurtų 1974–2010 metais – aliejinės tapybos darbai, pastelės, akvarelės, kaukės, estampai, piešiniai, skulptūros ir fotografijos.
Tęsdami pašnekesį su Stasiu Eidrigevičiumi bandome suvokti nei daug, nei mažai – dailininko požiūrį į kūrybą, jį supantį pasaulį ir gyvenimą. Pažindami kitą visada turim šansą geriau suvokti ir pačius save, o gal ir gerokai daugiau.
Kūrybos laisvė ar priklausomybė
ML. Daugelis apie dailininkų gyvenimą skaitytų knygų mus tarsi pratino prie minties, kad tikras menininkas daug dirba ir sunkiai verčiasi, sakytumei kūrybinis gyvenimas iš anksto kūrėją pasmerkia nepritekliams. Bet gal esame tam tikrų biografijų savaip nelaisvėje? Kaip vis dėlto materialiai XXI a. pradžioje jaučiasi tarptautiniu mastu pripažintas, labai kūrybingas ir produktyvus dailininkas?
S. Eidrigevičius. Tai nieko bendro neturintys dalykai. Ką dažnai girdžiu: girdi, šiuolaikiniame mene, jei esi madingas dailininkas, kolekcininkai tik ir laukia, kada sukursi dar vieną darbą, dėl jo konkuruoja, alkūnėmis grumdosi. Bent jau taip laikraščiai rašo. Gal taip ir yra – nežinau. Prie mano kūrinių niekada nebuvo jokių eilių. Galimas dalykas, reikia turėti miklų agentą, kuris sugebėtų kelti ažiotažą, mažus skandaliukus, visuotinį susidomėjimą ir rikiuotų norinčiųjų tavo paveikslus pirkti eiles.
Lenkijoje vyko vokiečių dailininko, naujojo realizmo atstovo iš Leipcigo paroda ir vienas laikraštis parašė: „Prie jo paveikslų stovi juos pageidaujančiųjų pirkti eilė“. Nuėjau į tą parodą – viskas tvarkoje, geras dailininkas, bet jo darbai manęs nesujaudino, stipriau plakti širdies neprivertė. Tai buvo gan iliustratyvūs 2 x 4 m dydžio paveikslai, juos reikia savotiškai perskaityti, bet iš tos parodos dvasiškai turtingesnis ir prašviesėjęs neišėjau. Ir eilutės norinčiųjų tuos paveikslus pirkti nepastebėjau. Bet laikraščių publikacijos mane paveikė, todėl iškart nuėjau pasižiūrėti.
ML. Išmąstymas, išprotavimas ir išjautimas. Kas Jums kūryboje atrodytų svarbiausia?
S. Eidrigevičius. Gyvenime reikia ir vieno, ir kito, ir trečio, nes tai kūrybą ir vienas kitą papildantys dalykai. Dabar užsisakiau dvylika 2 x 3 m formato, manęs Varšuvoje „laukiančių“ baltų drobių. Klausiu savo sūnaus, ką jis matytų tuose būsimuosiuose paveiksluose? Jis sako: gal tą, o gal kitą... Tą patį klausimą pradėjau uždavinėti savo pažįstamiems. Tai man savotiškas nuotykis, nes paprastai neklausiu, ką žmonės regi tuščioje drobėje. Parodoje Vilniuje kaip tik eksponuojamos bent penkios tokio didelio formato pastelės. Tokį paveikslą nutapęs, jau į lentyną nepadėsi, jam reikia daug vietos.
ML. Paprastai iš anksto žinote, ką tapysite, ar pati drobė kartais pakužda?
S. Eidrigevičius. Labai įdomus momentas: arba – arba. Gali būti gaivališkas ir imtis darbo nežinodamas nuo ko pradėti, o paskui kažkas išsivysto, tačiau gali turėti ir labai konkretų sumanymą. Pavyzdžiui, plakato kūrimas (jų sukūriau apie pustrečio šimto) – privalu turėti labai taiklią mintį. Ir gal net vieną vienintelę. Ta mintis turi atkreipti dėmesį, patraukti, šaukti. Jeigu tos vienintelės minties nerasi, tai ir plakato nebus.
ML. O kaip tą mintį sumedžioti? O gal savo idėjas sumeškeriojate?
S. Eidrigevičius. Plakatas būtinai turi turėti mintį, antraip nėra ko šios kūrybos imtis. Tarkime, parodos Vilniuje plakatas. Jį kurdamas buvau nupaišęs ištisą ciklą paveiksliukų. Pagaliau buvo išrinktas tas, kurį matome. Kas lėmė pasirinkimą? Tai, kad jis maksimaliai paprastas. Dvi plokštumos iš kraštų: baltos spalvos su švelnių potėpių pėdsakais ir rausvos, o per vidurį tamsus rėžis.
ML. Įsižiūrėjęs plokštumose matau dvi įdėmiai žiūrinčias akis, o per vidurį tamsiame fone išryškėja nosis su didelėmis šnervėmis ir sučiauptos lūpos. Liūdnos akys žvelgia į parodos lankytoją, tarsi nebyliai kažką klaustų. O gal mes matome savo pačių atspindį? Ar ne tokio lakoniškumo siekia japonai šiuolaikiniame mene?
S. Eidrigevičius. Plakato kalboje vertinamas kuo didesnis paprastumas. Aš dar galvojau, ar išvis akys čia reikalingos, gal būtų užtekę trijų spalvų derinio. Kita vertus, akys būdingos daugeliui mano darbų – tarsi savotiškas skiriamasis ženklas.
Trijulė, kuri padarė didžiausią įtaką
ML. Kiek to paprastumo mene reikia siekti? Ligi kokios ribos paprastumo paieškose menas gali slinkti? Kur riba?
S. Eidrigevičius. Kol menas kalba savo paprastumo kalba – tol gerai.
ML. Geometrinio abstrakcionizmo ir suprematizmo pirmeivis Kazimiras Malevičius (Kazimir Malevič, 1878–1955) savo „Juodą kvadratą“ nutapė 1915 m., mažiau populiariu tapo dvejais metais anksčiau sukurtas jo „Juodas apskritimas“. Toliau eiti jau nelabai buvo kur, nebent nutapytume baltą kvadratą ar apskritimą baltame fone.
S. Eidrigevičius. Yra nemažai dailininkų, kurie tuos kvadratus ir toliau daro. Kiekvienas dailininkas turi savo pasekėjų. Kad ir Amadėjas Modiljanis (Amadeo Modigliani, 1884–1920) arba Vasilijus Kandinskis (1866–1944) – yra daugybė jų sekėjų.
ML. O Stasį Eidrigevičių ar yra mėgdžiojančių?
S. Eidrigevičius. Tiesiog masė pasekėjų.
ML. O Jūs pats kuo nors sekate?
S. Eidrigevičius. Man nėra kuo sekti. Kai esi jaunas, gali susižavėti ir sekti, bet man tai jau negresia. Yra dailininkų, kuriais žaviuosi. Vienu metu žavėjausi Frensiu Beikonu (Francis Bacon, 1909–1992), paskui Lucianu Froidu (Lucian Freud, g. 1922) ir Davidu Hokney (David Hockney, g. 1937) – visi trys anglų dailininkai. Juos visad vardiju, nes jie man artimi, jų kūryba patinka. Yra ir kitų man patikusių dailininkų, parodose pamatau nemažai man įspūdį darančių kūrėjų, bet tuos tris anglus visada primenu kaip tikrus pavyzdžius. Žinau, kad ši trijulė – tai tikri menininkai iš mėsos ir kraujo. Vienas deformavo vaizduojamus objektus, kitas didelį dėmesį kreipė į kūną, trečias – realistinio meno kūrėjas. Kiekvieno kūryboje galima rasti pliusų ir minusų.
Originalių minčių įgyvendinimas – siekiamybės tikslas
ML. Ką išskirtumėte iš senųjų meistrų?
S. Eidrigevičius. Pirmiausia Mikelandželą da Karavadžą (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571–1610), Janą Vermejerį (Jan Vermeer, 1632–1675), toliau būtų galima paminėti Rembrantą (Rembrandt Harmenszoon van Rijn, 1606–1669) ir daugybę kitų – eilė susidarytų labai ilga, nes dailės klasika turėjo be galo daug nepaprastų kūrėjų.
ML. Komentuodamas savo paveikslus paminėjote du Renesanso epochos menininkus – Leonardą da Vinči ir, regis, Mikelandželą. Pasakėte, kad su tokio masto menininkais nežadate rungtis. Ką tuo norėjote pasakyti? Kad šios viršukalnės paprastam mirtingajam nepasiekiamos?
S. Eidrigevičius. Turėjau mintyje, kad tų meistrų mene pasiektas tobulumas ir jo neįmanoma pergalėti. Bet koks siekis pakartoti būtų beprasmiškas.
ML. Jeigu tobulumas jau buvo pasiektas, tai ko Jūs siekiate savo menu?
S. Eidrigevičius. Pasiektas tobulumas perteikiant kūną, proporcijas, žmogaus anatomiją, grožį – apie tai kalbėjau. Bet nieko nesakiau apie naujus sumanymus. Dailininkas turi naujų idėjų ir negalvoja, kas prieš jį buvo – tai tavo paties idėjos ir tai svarbiausia. Man svarbu įgyvendinti savo paties originalias mintis. Jeigu pavyksta, jei galiu pasakyti, kad tai ne nužiūrėtos, bet šimtu procentų mano originalios mintys – tai mano siekiamybės tikslas.
Kartais įvairių autorių mintys sutampa ir to išvengti sunku. Jeigu pamatau, kad nuo manęs nukniaukta viena ar kita mintis, aišku, mane tai erzina. Kartais man sako: „Gatvėje išvydau plakatą, maniau, kad tavo, bet priėjęs pamačiau – ne tavo“. Yra buvę, kad kažkas mano raidžių šriftą numėgdžiojo ir net raidžių charakterį nukopijavo. Ką padarysi...
Žodis apie jaunuosius
ML. Modernūs ieškojimai mene ir sąsaja su tradicija. Ar naujo paieškose svarbu remtis į pamatus? O gal reikia kaip tik atsiriboti?
S. Eidrigevičius. Reikalinga – nereikalinga. Yra kaip yra. Daugybė jaunų žmonių baigia meno akademijas, nemaža jų dalis kai ką išties naujo, autentiško atneša savąja kūryba. Kitas dalykas, kiek bus suprastas, priimtas jų menas. Kiek beanalizuotume, nieko nepakeisime. Kartais jauno dailininko kelyje daug lemia ir laimės veiksnys.
ML. Kiek svarbu laiku įsisavinti pagrindus, kuriuos teikia meno akademijos? O gal itin savito talento jaunuolius tik sugadina?
S. Eidrigevičius. Man nėra paprasta atsakyti. Jeigu profesorius gerai piešia, tai ir iš savo studentų pradeda reikalauti gerai piešti, bet ne lavinti lakią vaizduotę. Ir priešingai. Apie tai pradėję diskusiją galime patekti į labai klaidžius labirintus. Čia nėra jokių kanonų ir sėkmę užtikrinančių taisyklių.
ML. Kas Jums svarbu mene?
S. Eidrigevičius. Man atrodo, kad į šį klausimą jau esu atsakęs. Aš pats važiavau iš Romos į Neapolį, sužinojęs, kad muziejuje ten eksponuojamas Piterio Breigelio Vyresniojo (Pieter Brughel, 1525–1569) paveikslas „Aklieji“. Pamačiau – išsipildė mano svajonė. Net ir vieną tokį paveikslą pamatyti traukia. Jeigu žmogaus svajonė gali išsipildyti, tai reikia to siekti.
ML. Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių dailę?
S. Eidrigevičius. Šito neklauskite, nes per mažai lietuvių dailę pažįstu.
ML. Ar ne iš tos pačios terpės išaugote?
S. Eidrigevičius. Ne. Būtų labai ilgas aiškinimas. Dailininku pasijutau dar studijų metais, tai tiesa. Ėmiausi savo tam tikrų darbų, ir tai jau buvo kūryba. Studentas turi atlikti, kas užduota, bet jeigu turi savo sumanymų, tai juk neklausia dėstytojo, ar jam galima imtis juos įgyvendinti. Darai ir viskas. Taip ir man. Buvo maža salelė, kurioje galėjau daryti savo darbus.
ML. Jums studijuojant Vilniaus dailės institute (dabar akademija) tam tikra kūrybinė laisvė buvo toleruojama?
S. Eidrigevičius. Toleruojama ar ne, bet turėjome kūrybinį studentų būrelį, vienu metu buvau net to būrelio pirmininku. Rengėme parodas, susitikimus. Ir nuo to laiko jau buvau užčiuopęs savo kūrybinį pradą. Parodose dalyvauju nuo 1970 m., o Dailės institutą baigiau 1973 metais.
ML. Kaip vertinate dailės kūrybos pagrindus, gautus Vilniaus dailės institute?
S. Eidrigevičius. Akademija yra akademija, koks profesorius pasitaiko – atsitiktinumas arba laimės dalykas. Viskas priklauso ne vien nuo profesorių, bet ir nuo paties studento. Kiek jis imlus, gabus, ar ne per daug kritiškas. Jeigu labai kritiškas – nieko neišmoks. Jis turi labai įdėmiai išklausyti, kas jam aiškinama. Turėjau mokinį, kurio tėvas paprašė pamokinti sūnų prieš jam stojant į meno mokyklą. Važiuodavau į namus, mokiau. Bet mokinys pradėjo ginčytis, neturėdamas jokių pagrindų ėmė dėstyti savo tiesas. Jeigu taip, tai kam mokytis, jei nenori savo mokytojo net išklausyti.
ML. Kita vertus, mokinys neturėtų būti ir minkštas vaškas, nes turėtų būti vertinamas užsispyrimas, tvirtas charakteris ginant savo įsitikinimus. Noras įtvirtinti savo tiesą, pasiryžimas keisti, kas atrodo keistina. Tik kur ta riba, skirianti kūrybišką drąsą nuo akiplėšiškumo, nemandagumo, nesugebėjimo įsiklausyti į mokytojo reikalavimus?
S. Eidrigevičius. Akademija – tai pažinimo proceso dalis. Studentas privalo būti imlus, atviras pasauliui ir savo dėstytojams. Pirmiausia reikia kalbėti pačiam su savimi, o tik paskui reikštis, diskutuoti su kitais, už save daugiau žinančiais ir mokančiais. Studentui privalu sukaupti didžiulį žinių bagažą, įgyti šiek tiek patirties, o tada jau diskutuoti. Kai matau, kad jaunikaitis neturi jokių pagrindų, bet drąsiai reiškia savo mintis, dažniausiai lėkštas, neteisingas, pilsto iš tuščio į kiaurą, tai kokia prasmė tokią „diskusiją“ tęsti?
Epilogui
ML. Daug metų gyvenate Lenkijoje. Kiek Lenkijos menas, kultūra Jums teikia naujų impulsų kūrybai? O gal tuos impulsus gaunate iš savyje glūdinčios sukauptos gyvenimo patirties?
S. Eidrigevičius. Kartais matau, kas vyksta Lenkijos dailininkų ir menininkų aplinkoje, kultūros gyvenime, bet turiu savo požiūrį į visa, kas vyksta aplinkui. Ką visa tai duoda mano paties kūrybai net sunku pasakyti. Daug ko esu matęs pasaulyje, todėl kartais net ir nesąmoningai filtruoju įspūdžius, analizuoju, ieškau pozityvių momentų. Kartais nuvažiuoju į parodą, aplankau muziejus, bet didesnio įspūdžio ar poveikio kūrybai visa tai nepadaro. Kuo vyresnis tampi, tuo kritiškiau daug ką vertini, tuo aukštesnė sau ir kitiems keliama vertinimo kartelė.
ML. Ne kartą pabrėžėte, kad ši paroda „Veidas ant kaukės“ Vilniuje, Jums yra labai svarbi. Ar tai nėra malonaus svečio vien gražus gestas parodos rengėjai – Nacionalinei dailės galerijai, jos darbščioms menotyrininkėms? Juk esate pasaulio žmogus, neužsidaręs savajame laike ir geografinėje erdvėje, dalyvavęs daugybėje parodų įspūdingiausiose ekspozicijų salėse.
S. Eidrigevičius. Jeigu yra galimybė savo meną parodyti liuksusinėje aplinkoje, tai tuo reikia tik džiaugtis. Ar daug kam iš kūrėjų tokia sėkmės korta iškrinta? Toli gražu ne visiems. Todėl labai vertinu šią galimybę ir džiaugiuosi, kad apie 200 kūrinių galiu eksponuoti Vilniuje.
ML. Pirmą kartą Jūsų darbai eksponuojami naujojoje Nacionalinėje dailės galerijoje. Kaip vertinate galeriją ir jos galimybes?
S. Eidrigevičius. Nuo pat naujosios galerijos atidarymo esu lankęs ne vieną čia surengtą parodą. Įsiminė Povilo Ričardo Vaitiekūno, Algimanto Švėgždos parodos, suprantama, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paroda, surengta 2009 m. Nacionalinės galerijos atidarymo proga. Galerijos erdvė puiki, o galimybės pasakiškos. Vilniuje dabar labai geros sąlygos parodyti puikų meną.
ML. To Jums ir linkiu – rodyti savo puikų, savitą meną. Ir nelaukti, kaip kad nutiko, 18 metų, kol įvyks kita paroda. Ir Jūsų menas, ir Jūs esate reikalingi savo kraštui. Ačiū už išsakytas mintis.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Prieš parodos atidarymą
Po parodos atidarymo S. Eidrigevičius su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos renginių organizatore Elvyra Požemeckaite ir direktore Rima Maselyte bei seserimis Apolonija Chmieliauskiene ir Genute Liutkevičiene
„Kultūros ir mokslo rūmų antena“ (bronza, 347 x 60 x 60)
„Teatras“ (popierius, pastelė, 120 x 151), 1991
Šį savo kurtą ekslibrisą dailininkas Stasys Eidrigevičius mums atsiuntė tuo metu kai Romoje palaimintuoju buvo skelbiamas popiežius Jonas Paulius II (1983)
Gedimino Zemlicko nuotraukos
