Mokslo takais

Projektas Mokslas. Mokslininkai. Visuomenė – tai bendra VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto, Matematikos ir informatikos instituto, VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Planetariumo bei Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyva. Ja siekiama mokslininkus priartinti prie visuomenės, sukurti naujomis interneto technologijomis pagrįstas bendravimo priemones, skatinti neformalųjį švietimą, supažindinti plačiąją visuomenę su mokslininkų veikla, sudominti ja žmones, ypač jaunimą. Taip pat svarbūs projekto tikslai yra padėti visuomenei prisitaikyti prie greitų pokyčių, susipažinti su informacinių technologijų galimybėmis, skatinti diskusijas, stiprinti tarpdisciplininius įvairių mokslo šakų ryšius.

Rugpjūčio 22–24 d. Utenos r. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Vaišnoriškės kaime, kur įsikūrusi Vytauto Didžiojo universiteto Botaninių tyrimų stotis, vyko Lietuvos mokslo populiarintojų stovykla Mokslo populiarinimo aktyvas – 2008. Jos metu buvo rengiami seminarai, diskutuota dėl mokslo populiarintojų veiklos integravimo, sisteminimo, koordinavimo, mokslą populiarinančių neformalių grupių tinklo tvirtinimo ir kitų dalykų. Mokslo populiarintojų stovyklos rengėjai – LR švietimo ir mokslo ministerija, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos biochemikų draugija.

Rizikos fizika - kas tai? Pokalbis su Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktoriaus pavaduotoju dr. Vygintu Gončiu.

Vykdant projektą ir kuriant interneto portalą „Mokslas. Mokslininkai. Visuomenė“ (http://mokslasplius.lt) tarp 9 svetainių yra ir skirtų lietuvių kalbos vartojimo kompiuteriuose dalykams. Tai Lietuviškų kompiuterinių programų sąvadas ir Elektroninis paštas – rašyk laiškus lietuviškai svetainės.Apie šias svetaines kalbėsimės su vienu iš kūrėjų – Matematikos ir informatikos instituto Informatikos metodologijos skyriaus tyrėju Viktoru DAGIU. Suprantama, nepavyks išsitekti vien užsibrėžtoje temoje, nes gera proga kiek plačiau pasigilinti į problemas, kurios šiandien rūpi ne vien informatikams, nors pirmiausia būtent jie tiesia tiltus platesniam lietuvių kalbos naudojimui kompiuteriuose.

Gegužės 22–24 d. sostinėje, viešbutyje Artis, vyko Vilniaus universiteto Onkologijos instituto su partneriais organizuota tarptautinė konferencija Nauji metodai ir naujos technologijos biomedicinoje. Tai ES struktūrinių fondų remiamo projekto renginys Medicinos, fizikos ir nanofotonikos aukštųjų studijų realizacija. Jame dalyvavo devynių Lietuvos gydymo ir mokslo įstaigų mokslininkai bei 10 kviestinių lektorių iš Šveicarijos, Vokietijos, Norvegijos, Austrijos, JAV ir Kanados. Kalbindami Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorių prof. habil. dr. Konstantiną Povilą VALUCKĄ ir instituto tarybos pirmininkę, vyriausiąją mokslinę darbuotoją prof. dr. Janiną DIDŽIAPETRIENĘ nesitenkinsime vien konferencijos aptarimu, bet remsimės ir tame renginyje išgirstomis mintimis. Priminsime, kad mūsų pašnekovai yra 2002 m. Lietuvos mokslo premijos laureatai (kartu su bendraautoriais) už daugiadisciplininį darbų ciklą Fotosensibilizuota navikų terapija: fizikiniai, biocheminiai, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai (1986–2000 m.).

Karolio universiteto Baltistikos centro mokslinis darbuotojas habilituotas filologijos mokslų daktaras Ilja Lemeškinas, kantriai klausęsis Mokslo Lietuvos atstovo pokalbio su prof. Jiržiu Marvanu, sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Dar XIX a. pabaigoje žymusis išradėjas Tomas Edisonas (Thomas Elva Edison), kuriam pirmajam pavyko kaitrinės lemputės tarnavimo trukmę padidinti iki dešimčių ir šimtų valandų, teigė: „Mes elektrą taip atpiginsime, kad tik turtuoliai degins žvakes.“ Edisonas buvo teisus – XXI a. pradžioje daugiau žvakių sudegina turtuoliai negu vargšai. Tačiau beveik ketvirtadaliui žmonijos iki šiol per brangu apšvietimui naudoti tiek žvakes, tiek elektrą. Per brangus ir žibalas. Pavyzdžiui, savo varganam būstui apšviesti reikalingam žibalui Himalajuose gyvenanti nepaliečių šeima turėtų išleisti per metus apie 50 JAV dolerių. Tai – nepakeliama našta šeimai, kurios vienam šeimos nariui tenka tik 70–80 JAV dolerių pajamų per metus. Būstai tebeapšviečiami balanomis ar aliejinėmis spingsulėmis. Dauguma tokių šeimų gyvena atokiose vietovėse, kur elektros tiekimo linijos neateis net ir visiškai elektrifikavus miestus bei didesnių slėnių gyvenvietes.

Šių metų lapkričio mėn. Čikagoje vyks XIV pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas, tad Mokslo Lietuva pasiryžusi pakalbinti bent kai kuriuos išeivijos arba užsienyje dirbančius Lietuvos mokslininkus. Pagal savo tegul ir kuklias galimybes norėtume parašyti apie jų darbus, išdėstyti, jų požiūrį apie vieną ar kitą Lietuvos mokslinio gyvenimo reiškinį. Mokslo Lietuvai tai nėra nauja tema, nes vien 2007 m. kalbinome organinės chemijos srityje dirbantį prof. Viktorą Algirdą Sniečkų, gyvenantį Kanadoje, rašėme apie lazerių kūrimo srityje šauniai pasireiškiantį prof. Almantą Galvanauską (JAV) (Nr. 9), kalbinome Mažosios Lietuvos kultūros istoriką Artūrą Hermaną (Arthur Hermann), dirbantį Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantį Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld) (pašnekesių pradžia Nr. 8). Žinoma, buvome dėmesingi pirmiesiems mokslo premijos užsienio lietuviams laureatams filosofui prof. Algiui Mickūnui (Ohajo universitetas, JAV), aviacinės ir kosminės inžinerijos specialistui prof. Rimui Vaičaičiui (Kolumbijos universitetas, JAV) ir Prancūzijos atominės energetikos departamento moksliniam darbuotojui dr. Danui Ridikui.

Baigėsi terminas pateikti darbus 2008 m. NACIONALINĖS PAŽANGOS PREMIJOS (NPP) apdovanojimams. Vilniaus universiteto Senato salėje vykusiame NPP komiteto posėdyje atlikta pirminė paraiškų į premijas studija, aptarti nauji komiteto darbo principai, nuspręsta, kokie nepriklausomi ekspertai bus pakviesti išsamiam darbų vertinimui.

Kaip minėta, įvairūs slapyvardžiai Lietuvoje buvo plačiai paplitę. Asmuo galėjo turėti vieną, keletą ar net kelias dešimtis slapyvardžių. Įdomūs yra slapyvardžių likimai. Greta vienkartinių būta ir tokių slapyvardžių, kurie įsitvirtino ilgam, nes virto oficialiai vartojamomis pavardėmis ar sudėtine jų dalimi. Tikraisiais autorių literatūriniais vardais Lietuvoje jau virto slapyvardžiai Žemaitė, Maironis, A. Vienuolis, V. Krėvė, S. Nėris, J. Baltušis ir kt.