Slapyvardžių tyrimai ir jų rezultatai

Vytautas Rimša

Pabaiga. Pradžia Nr. 4

Slapyvardžių likimai

Kaip minėta, įvairūs slapyvardžiai Lietuvoje buvo plačiai paplitę. Asmuo galėjo turėti vieną, keletą ar net kelias dešimtis slapyvardžių. Įdomūs yra slapyvardžių likimai. Greta vienkartinių būta ir tokių slapyvardžių, kurie įsitvirtino ilgam, nes virto oficialiai vartojamomis pavardėmis ar sudėtine jų dalimi. Tikraisiais autorių literatūriniais vardais Lietuvoje jau virto slapyvardžiai Žemaitė, Maironis, A. Vienuolis, V. Krėvė, S. Nėris, J. Baltušis ir kt.

Esama ir tokių atvejų, kai buvę slapyvardžiai tapo sudėtinėmis pavardžių dalimis. Tai – Petkevičaitė-Bitė, Mykolaitis-Putinas ir kt. Kai kurie revoliucinio judėjimo dalyviai su savo slapyvardžiais taip susigyveno, kad irgi juos ėmė vartoti kaip oficialias pavardes. Tai – Z. Angarietis, V. Kapsukas, B. Pranskus ir kt.

Slapyvardžių rinkimas, tyrimas, skelbimas

Šiais dalykais Lietuvos mokslininkai domisi seniai. Ypač opi yra slapyvardžių identifikavimo problema, kuri tiesiogiai siejasi su literatūrine, istorine, politine, pasaulėžiūrine ar kita vieno bei kito asmens veikla, o kartu – su literatūros, žurnalistikos, knygotyros, bibliografijos, istorijos ir kitų mokslų tolesne raida, jų branda. Be to, tyrimai yra tiesiogiai susiję su viso turimo lietuvių rašytinio paveldo deramu sutvarkymu bei tolesniu moksliniu panaudojimu. Tad lietuviškųjų slapyvardžių vartojimo ir išaiškinimo problema visą laiką išliko aktuali.

Kita vertus, šie tyrimai yra gana sudėtingi, nes dėl didelio pirminių šaltinių skaičiaus, informacijos paieškai gaištama daug laiko. Nepaisant to, tyrimais įvairiais laikotarpiais domėjosi daugelis mūsų šalies mokslininkų ir institucijų. Slapyvardžiai Lietuvoje buvo tyrinėjami kelis dešimtmečius ir, žinoma, įvairiu moksliniu lygiu.

Daugiausia slapyvardžių, paplitusių spaudoje iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, yra surinkęs, išaiškinęs ir susisteminęs žinomas spaudos tyrinėtojas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas ir bibliotekos direktorius prof. Vaclovas Biržiška. Savo tyrimų rezultatus jis paskelbė rodyklėje Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės (Kaunas: Bibliografijos žinios, 1943, 2 dalys.). Pirmąją jos dalį sudarė slapyvardžių ir slapyraidžių, vartotų iki 1914 m., raidyno tvarka išdėstytas sąrašas, o antrąją dalį – autorių pavardžių tvarka suregistruoti 1950-ties asmenų 6400 slapyvardžių. Tuo pat metu rodyklė pasirodė ir vokiečių kalba (Die litauischen Pseudonyme und Kryptonyme. T. 1: Verzeichnis der Pseudonyme und Kryptonyme bis zum Jahre 1914 in alphabetischer Reihenfolge. Kaunas, 1943).

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje (iki 1940 m.) nemažai slapyvardžių surinko ir išaiškino žinomas rašytojas, literatūrologas bei literatūros kritikas Julius Būtėnas. Šio darbo rezultatus jis paskelbė knygoje Pseudonimai, arba slapyvardžiai (Vilnius: Vaga, 1981), kurios prieduose įdėjo ir dvi – Autorių pavardžių ir Pseudonimų bei kriptonimų rodykles.

Tarybiniu laikotarpiu lietuviškuosius slapyvardžius toliau tyrinėjo ir apie juos rašė publicistas dr. Leonas Gudaitis, LTSR knygų rūmų direktorius Antanas Ulpis, bibliografas Albertas Ruzgas, dr. Juozas Tumelis, vertėjas ir redaktorius Aleksandras Žirgulys, prof. Vladas Žukas ir daug kitų.

Didelį darbą rinkdami ir išaiškindami slapyvardžius, pildydami jais LTSR knygų rūmuose, Respublikinėje (dabar – M. Mažvydo) bibliotekoje, Partijos istorijos institute prie LKP CK (revoliucinio ir karo metų partizaninio judėjimo dalyvių), taip pat Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto bibliotekose turėtas slapyvardžių kartotekas, atliko minėtų bibliotekų bibliotekininkai ir bibliografai.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir 1992 m. pradžioje panaikinus LTSR knygų rūmus, visas jų turtas su buvusiomis funkcijomis, archyviniu lietuviškų bei lituanistinių spaudinių fondu (5 mln. spaudinių), knygotyros biblioteka (apie 125 tūkst. egzempliorių), katalogais ir kartotekomis (5 mln. kortelių, tarp jų – ir lietuviškųjų slapyvardžių) buvo perduota LNB Bibliografijos ir knygotyros centrui. Tokiu būdu LNB gavo ne tik didelį, ištisus dešimtmečius daugelio specialistų kurtą mokslinį įdirbį, bet kartu ir gerą bazę tolesniam slapyvardžių tyrimui. Čia ir prasidėjo naujas lietuviškųjų slapyvardžių tyrimo etapas, kurio pagrindinis skiriamasis bruožas – turimų slapyvardžių tvarkymas ir rengimas publikavimui.

Tuo metu šalyje susidarė tam itin palankios sąlygos. Lietuvoje nebeliko okupacinės valdžios cenzūros, niekas nebegalėjo leidėjui primesti savo valios dėl planuojamos knygos turinio. Kita vertus, didžiulę medžiagą, sukauptą minėtose kartotekose apie įvairių asmenų (nužudytų, ištremtų ar kitaip represuotų, pasitraukusių į užsienį, nepritarusių tarybinei santvarkai ir dėl to patekusių į valdžios nemalonę, cenzūros uždraustų knygų autorių ir t. t.) slapyvardžius dabar laisvai buvo galima paskelbti ir atiduoti naudotis visai visuomenei. Reikėjo tik deramai panaudoti turimą mokslinį įdirbį ir tinkamai organizuoti darbus.

Per aštuoniolika Nepriklausomybės metų (1990–2007 m.) toliau tvarkydamas, tikslindamas ir rengdamas lietuviškuosius slapyvardžius spaudai, itin didelį darbą atliko istorikas doc. dr. Jonas Mačiulis. Talkinant kolegoms iš kitų mokslinių bibliotekų 1995–2003 m. jis parengė ir išleido medžiagą lietuviškųjų slapyvardžių sąvadui Lietuviškieji slapyvardžiai (Vilnius: LNB. T. 1–4, A–Ž; T. 5. Papildymai. Taisymai.), skirtą platesniam mokslininkų dėmesiui – pastaboms, svarstymams, diskusijoms, aptarimams, siūlymams. Minėto leidinio pagrindu 2004 m. buvo sudaryta ir parengta spaudai nauja knyga Lietuviškieji slapyvardžiai: lietuviškos spaudos iki 1990 m. slapyvardžių sąvadas (Vilnius: LNB. T. 1. Autoriai; T. 2. Slapyvardžių žodynas).

Visa tai rodo, kad sujungus ir sutvarkius kelių dešimtmečių daugelio specialistų atliktą mokslinį įdirbį, tyrinėjant, išaiškinant ir sisteminant lietuviškuosius slapyvardžius, tinkamai panaudojus visą iki tol atskirose respublikos institucijose turėtų slapyvardžių archyvinių kartotekų medžiagą, šis lietuviškųjų slapyvardžių tvarkymo laikotarpis davė gražių vaisių.

Elektroninis „Slapyvardžių sąvadas“

Minėtą slapyvardžių tvarkybos etapą, rodos, gana sėkmingai užbaigė straipsnio pradžioje minėtas, doc. dr. J. Mačiulio parengtas ir 2007 m. LNB išleistas elektroninis Slapyvardžių sąvadas. Tai pirmasis tokio turinio skaitmeninis leidinys Lietuvoje. Svarbiausias jo tikslas – padaryti plačiai mokslininkams prieinamą kompiuterinėje slapyvardžių duomenų bazėje turimą informaciją, kuri LNB pradėta rinkti nuo 1992 m. ir nuolat papildoma nauja medžiaga.

Naujasis sąvadas yra ne vien patikslintas, bet ir papildytas 1991–2007 m. duomenimis. Jame yra suregistruota 9512 autorių 36 200 slapyvardžių, vartotų nuo jų atsiradimo XVI a. iki mūsų dienų. Plati informacijos geografinė bei kalbinė aprėptis. Sąvade surinkta: lietuvių autorių slapyvardžiai, vartoti Lietuvoje bei kitose šalyse leistoje spaudoje lietuvių kalba; kitataučių autorių slapyvardžiai, vartoti Lietuvos teritorijoje leistoje kitakalbėje (lotynų, lenkų, rusų, žydų) spaudoje; slapyvardžiai, kuriais kitų tautų autoriai lietuvių visuomenei buvo pristatomi skelbiant jų kūrinius lietuvių kalba; 1863 m. sukilimo vadovų, lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpio knygnešių ir daraktorių slapyvardžiai; kai kurie pokario pasipriešinimo sovietinei okupacijai bei vėlesnio rezistencinio judėjimo dalyvių slapyvardžiai.

Žinios apie kiekvieną slapyvardį skaidomos į tris grupes: pirmoji – slapyvardis, antroji – slapyvardžiu pasirašiusio asmens vardas, pavardė, gimimo metai, veiklos apibūdinimas, trečioji – leidinių, pasirašytų slapyvardžiu, antraštės arba jų santrumpos. Kompaktinėje plokštelėje apie visa tai galima rasti dalykinės ir statistinės informacijos.

Slapyvardžių, jų autorių ar leidinių, kuriuose jie skelbti, paieška yra lengva ir greita. Tiesa, reikia būtinai atminti, kad aletonimai, t. y. autorių pavardės ir vardai sąvade yra pateikti atvirkštine tvarka: pavardė rašoma pirma, o vardas ar inicialai – po jos. Atvirkštine tvarka taip pat rašomi ir fiktonimai, tai yra slapyvardžiai, sudaryti pagal autentiškų pavardžių ir vardų pavyzdžius. Kitataučių autorių pavardės sąvade yra sulietuvintos, o originalo kalba užrašytos skliausteliuose.

Knygų antraštės dažniausiai rašomos visos, trumpinami tik labai ilgi antraščių ir dokumentų pavadinimai. Šiuo atveju čia nurodomi pirmieji jų žodžiai, po kurių rašomas daugtaškis. Jis rodo, kad pavadinimas parašytas ne visas. Vertimai sąvade suregistruoti nurodant autoriaus pavardę ir inicialus originalo kalba bei veikalo antraštę lietuvių kalba.

Šalia pagrindinės sąvado dalies – slapyvardžių bazės, elektroninėje laikmenoje taip pat yra keletas pagalbinių rodyklių, kurios labai pravers šios kompaktinės plokštelės naudotojams. Jose galima rasti nemažai papildomų žinių, tiesiogiai susijusių su sąvadu. Tai slapyvardžių atskleidėjų, periodinių leidinių antraščių trumpinimų, knygų antraščių trumpinimų, archyvų, bibliotekų pavadinimų trumpinimų, slapyvardžių autorių veiklos įvardijimų sąrašai. Be to, šioje dalyje galima susipažinti su Slapyvardžių sąvado sudarymo principais, rasti patarimų apie paiešką ir rezultatus.

Palyginti su kitais iki tol išleistais lietuviškųjų slapyvardžių sąrašais, rodyklėmis ar sąvadais, elektroninis doc. dr. Jono Mačiulio leidinys turi keletą svarbių privalumų. Pirmiausia, atsižvelgus į specialistų pastebėjimus dėl kai kurių ankstesnių netikslumų, jis buvo deramai suredaguotas. Sąvadas yra papildytas naujausia, atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio medžiaga – išplėstos jo chronologinės ribos. Pagaliau spartesnė negu spausdintose knygose yra informacijos paieška. Be to, kompaktinę plokštelę patogu nešiotis, laikyti ir naudoti namuose.

Vis dėlto naivu būtų manyti, kad kartu su naujausio Slapyvardžių sąvado pasirodymu šalyje jau yra užbaigti visi lietuviškųjų slapyvardžių tyrimo darbai. Aptardamas sąvado sudarymo problemas, jo autorius doc. dr. J. Mačiulis yra rašęs, kad neišspręstų klausimų dar liko daug. Ypač kai norima patikimai išsiaiškinti vieno ar kito slapyvardžio priklausomybę (tikrąjį savininką) arba kokius slapyvardžius yra turėjęs vienas ar kitas autorius. Tai – sudėtingas ir ilgas darbas. Dėl to Lietuvoje vis dar yra slapyvardžiais pasirašytų kūrinių, kurių autoriai iki šiol taip ir nebuvo surasti (plačiau žr.: Jonas Mačiulis, Tarp knygų, 2006, Nr. 12; 2007, Nr. 1).

Kita vertus, ir naujajame sąvade neišvengta kai kurių – net ir mūsų laikų autorių bei jų vartotų slapyvardžių praleidimų. Veltui, pavyzdžiui, jame ieškotume Vilniaus pedagoginio universiteto doc. dr. Jono Dautaro (bibliotekininko, istoriko, žurnalisto, pedagogo) pavardės ir jo vartotų slapyvardžių (J. Antanaitis, J. Aušra, J. Aušrys, J. Bijotiškis, J. Dainius, J. Dainys, J. Dalius, J. Darelis, J. Dausas, D. Jonikas, J. Sakalas, A. Vainys, J. Vainys ir kt.) arba leidinių (Bibliotekų darbas, Kauno tiesa, Skaudvilės rajono laikraštis ir kt.), kuriuose ilgą laiką minėtais slapyvardžiais jis pasirašinėjo. Į sąvadą jie nepateko. Atrodytų, kad ir naujasis sąvadas dar nėra pakankamai išsamus.

Nepaisant to, elektroninio lietuviškųjų Slapyvardžių sąvado pasirodymas yra gana svarbus Lietuvos mokslinio gyvenimo įvykis. Sąvadas užbaigė ilgą slapyvardžių tyrimo etapą ir šiuo metu išsamiausiai atskleidžia šalyje vartotus lietuviškuosius slapyvardžius. Galima džiaugtis, kad per kelis dešimtmečius daugelio žmonių atliktas darbas – didžiulis mokslinis įdirbis, nenuėjo į užmarštį ar nenusėdo archyvų kartotekose. Dabar visa tai, kas iki tol buvo padaryta, jau atiduota į suinteresuotų mokslininkų bei kitų specialistų rankas ir teisėtai sugrįžo į mokslinę apyvartą.

Leidinio paskirtis plati. Jis, be abejo, bus labai pravartus mūsų šalies literatūrologams, aukštųjų mokyklų dėstytojams ir akademiniam jaunimui, leidyklų, redakcijų ir profilinių institutų bei katedrų darbuotojams, žurnalistams, istorikams, knygotyrininkams, bibliografams, visiems Lietuvos rašytinio paveldo tyrinėtojams. Sąvadas ypač pravers tiems specialistams, kurie tyrinėja Lietuvos mokslininkų, rašytojų ar kitų visuomenės veikėjų kūrybinį palikimą, rašo ar ketina rašyti mokslines monografijas apie jų gyvenimą ir veiklą. Sąvadas palengvins darbą ir nustatant tikruosius straipsnių autorius bei šalinant autorystės klaidas, kurios retsykiais pasirodo kai kuriuose iki šiol paskelbtuose mokslininkų raštuose.