Onkologija: skverbimasis į ląstelės procesus
Gegužės 22–24 d. sostinėje, viešbutyje Artis, vyko Vilniaus universiteto Onkologijos instituto su partneriais organizuota tarptautinė konferencija Nauji metodai ir naujos technologijos biomedicinoje. Tai ES struktūrinių fondų remiamo projekto renginys Medicinos, fizikos ir nanofotonikos aukštųjų studijų realizacija. Jame dalyvavo devynių Lietuvos gydymo ir mokslo įstaigų mokslininkai bei 10 kviestinių lektorių iš Šveicarijos, Vokietijos, Norvegijos, Austrijos, JAV ir Kanados. Kalbindami Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorių prof. habil. dr. Konstantiną Povilą VALUCKĄ ir instituto tarybos pirmininkę, vyriausiąją mokslinę darbuotoją prof. dr. Janiną DIDŽIAPETRIENĘ nesitenkinsime vien konferencijos aptarimu, bet remsimės ir tame renginyje išgirstomis mintimis. Priminsime, kad mūsų pašnekovai yra 2002 m. Lietuvos mokslo premijos laureatai (kartu su bendraautoriais) už daugiadisciplininį darbų ciklą Fotosensibilizuota navikų terapija: fizikiniai, biocheminiai, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai (1986–2000 m.).
Ieškoma giluminių ligos atsiradimo priežasčių
Onkologijos institute reikšmingų ir įdomių įvykių nestinga, nors daugumai žmonių šio instituto pavadinimas pirmiausia atrodo susijusi su vėžiu sergančių ligonių gydymu. Vis dėlto norėčiau apsistoti ties prie pavasarį vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos naujoms technologijoms biomedicinoje. Kyla klausimas dėl termino „biomedicina“. Ar apskritai medicina galėtų nebūti susieta su „bio“, t. y. gyvybe ir jos formomis?
Konstantinas Povilas Valuckas. Išties tai susiję būtent su gyvybe, tačiau mūsų krypties moksliniuose tyrinėjimuose tenka vis giliau skverbtis į ląstelę. Normaliai formuojantis ir augant organui, veikia tikslūs mechanizmai, kad kiekvienas organas, dalijantis ląstelėms ir susidarant audiniui, būtų reikiamo dydžio ir atitinkamos sandaros. Normalios organizmo ląstelės dalijasi tik gavusios signalą iš kaimyninių ląstelių, o navikinės nereaguoja į kaimyninių ląstelių signalus ir organizmo sistemas (imunines, antioksidacines, endokrinines, nervines), kurios reguliuoja ląstelių dalijimąsi. Taigi onkologams ypač rūpi, kas vyksta ląstelėje, nes vėžys prasideda būtent ten. Žinoma, išoriniai veiksniai gali lemti vieną ar kitą ligą, taip pat onkologinę, bet patys ligos formavimosi procesai vyksta labai giliai. Taigi mėginame ieškoti esminių ligos atsiradimo priežasčių. Tam reikia telktis gretimus mokslus, jų tyrimų metodus ir žinias. Ypač tuos mokslus, kurie naudoja moderniausias technologijas ir leidžia daug geriau pažinti organizmą, jame vykstančius procesus, ligos priežastis ir atsiradimo mechanizmą.Užsiminėte apie vidines ir išorines ligos atsiradimo priežastis. Ar galėtume šį santykį bent apytikriai apibūdinti.
K. P. Valuckas. Man būtų paprasčiau kalbėti apie išorines priežastis, nes jas lengviau pastebėti ir nustatyti. Lengviau – nereiškia, kad lengva, nes tai sudėtingas procesas. Išorinių ligų priežasčių, taip pat onkologinių, gali būti gana daug. Įrodyta, kad labai daug įtakos turi mitybos veiksniai. Šiuo metu manoma, kad 20–50 proc. mirčių dėl vėžio priklauso nuo mitybos. Tai atskiro pokalbio tema ir ją būtų galima labai ilgai nagrinėti.
Kalbėdami apie netinkamą maistą mintyje turime padarinių grandinę – viršsvorį, nutukimą, medžiagų apykaitos sutrikimą, – o visa tai gali būti įvairių ligų, taip pat onkologinių, priežastis?
K. P. Valuckas. Nutukimas yra viena iš priežasčių, bet ne vienintelė. Mintyje turiu įvairias maisto sudėtines dalis ir paruošimo būdus.
Kancerogeninių medžiagų kiekis didėja
Ar nėra taip, kad vartodami lyg ir saugų, nekancerogenišką maistą, visai nepagalvojame, kad virškinimo metu susidarę nauji junginiai sąveikaudami gali būti kancerogeniški?
K. P. Valuckas. Kai kurie tyrinėtojai gyvulinius riebalus laiko ne ką mažiau kenksmingais organizmui kaip tabako dūmai. Riebalai kai kurių organų kancerogenezės atvejais gali būti tiesioginė priežastis. Pavyzdžiui, jie neigiamai veikia storąją žarną, nes didelis riebalų kiekis skatina didesnį tulžies rūgščių išsiskyrimą, o tarp jų yra „žaliavos“ kancerogeniniams junginiams. Be to, riebalai veikia lytinių hormonų balansą, o tai turi reikšmės krūties ir prostatos malignizacijai. Kai kuriais atvejais pragaištingo riebalų poveikio mechanizmai dar nesuprasti. Kol kas negalima paaiškinti, kodėl didesnio gyvulinių riebalų kiekio naudojimas didina galimybę susirgti inkstų vėžiu, kai kuriais stemplės vėžio tipais (stemplės adenokarcinomomis).
Tačiau maiste yra ne tik kenksmingų, bet ir naudingų organizmui sudėtinių dalių. Tai augaliniai produktai: daržovės, vaisiai, grūdai. Gal kai kam atrodo, kad rekomendacijos naudoti kaip galima daugiau augalinių produktų yra eilinė „mada“ medicinoje. Tai netiesa. Augalinis maistas palankiai veikia įvairias organizmo sistemas ir kai kurie to poveikio mechanizmai yra suprasti. Pavyzdžiui, augalinis maistas reguliuoja virškinimą – sudaro palankias sąlygas žarnyno veiklai. Daržovių ir vaisių sudėtinės dalys – vitaminai, antioksidantai, mikroelementai yra naudingesni negu maisto priedai, teikiami vaistų pavidalu. Ląstelės tyrinėjimai parodė, kad valgant daugiau daržovių ir vaisių, susidaro mažiau DNR aduktų – DNR junginių, kuriuose yra kancerogeninių metabolitų, o šie junginiai yra pirmas žingsnis į ląstelės piktybėjimą.
Vaizdžiai tariant, kiekviename žmoguje tiksi prisuktas „laikrodis“ – suveiks ar nesuveiks?
K. P. Valuckas. Mutuotų genų yra kiekviename organizme, o suserga ne visi asmenys. Reikia tam tikro veiksnio, postūmio, kad mechanizmas pradėtų veikti. Iš medicinos istorijos žinome, kad visa Bonaparto Napoleono šeima – pradedant tėvais, seserimis ir palikuonimis sirgo skrandžio vėžiu. Panašiai yra su krūties vėžiu: kai kurie mutuoti genai glūdi organizme ir tereikia tam tikrų sąlygų, kad liga pasireikštų. Nusilpus organizmo imunitetui, atsiradus papildomiems išoriniams veiksniams, paleidžiamas ligos mechanizmas. Ląstelės pradeda nevaldomai daugintis, šis procesas lemia naviko formavimąsi. Kad prasidėtų tas procesas, reikia tam tikrų veiksnių visumos.
Ką galite pasakyti apie aplinką, kurioje gyvename?
