Laringalai mano moksliniame gyvenime

Vienas žymiausių ir reikšmingiausių pasaulio baltistų ir indoeuropeistų lenkų kalbininkas prof. Voicechas SMOČINSKIS (Wojciech Smoczyński) dirba Krokuvos Jogailaičių universitete. 2007 m. Vilniaus universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą. Jau kelis dešimtmečius jis sėkmingai taiko laringalistinį indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos modelį, kurio kūrėjas ir pagrindėjas XIX a. pabaigoje buvo struktūrinės lingvistikos pamatų kūrėjas šveicarų kalbininkas Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure). XX a. pirmoje pusėje laringalų* teorija iš esmės pakeitė indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos modelį, o antroje praėjusio amžiaus pusėje tapo vyraujančia indoeuropeistikos paradigma.

Laringalistinė indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos paradigma daugumoje pasaulio lyginamosios kalbotyros centrų jau spėjo pakeisti ligi tol vyravusią jaunagramatikių paradigmą, nors Lietuvoje iki šiol tebesilaikoma senųjų nuostatų. Kodėl taip yra? Vyresnio amžiaus kalbininkai atsargiai vertina novacijas, o jaunimas dar nespėjo tarti drąsesnio žodžio kalbotyros moksle. Pagaliau ne tiek daug yra geriau susipažinusiųjų su laringalų teorija.

Nieko stebėtino, kad pokalbio su Mokslo Lietuvos atstovu metu Voicechas SMOČINSKIS paleis pluoštą kitą kritikos strėlių į dabartinę lietuvių kalbotyrą, ypač į indoeuropeistikos tyrinėjimų sritį. Tegu tai bus priimta kaip geranoriško ir tik gero lietuvių kalbotyrai linkinčio kolegos pastabos.

Asmeninė problema virto moksline

Gerbiamasis Profesoriau, tradicinėje jaunųjų kalbininkų vasaros mokykloje „Academia Grammaticorum Salensis“ buvusiame Salų dvare (Rokiškio r.) savo skaitytų paskaitų pagrindu parašėte laringalų teorijai skirtą knygą „Laringalų teorija ir lietuvių kalba“. Kada pamilote laringalus?

Reikia pasakyti, kad tai buvo gan asmeniška problema. Buvau kalbininko, indoeuropeisto ir semitologo prof. Ježio Kurylovičiaus (Jerzy Kuryłowicz) studentas, o jis, kaip žinome, atnaujino laringalų teoriją. 1927 m. indoeuropeistams tapo prieinama hetitų kalba – ankstyviausių rašytinių paminklų (XVIII a. pr. Kr.) palikusi indoeuropiečių kalba. J. Kurylovičius pastebėjo, kad toje kalboje yra paliudytas priebalsis, kurį dar prieš 50 metų dedukcijos būdu atskleidė šveicarų kalbininkas Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure). Tai buvo indoeuropiečių kalbų apofonijos, t. y. balsių kaitos rekonstrukcijos, padarinys. Bendroje rekonstrukcijos schemoje prireikė turėti vieną papildomą elementą, kuris padarytų tą schemą neprieštaringą.

Beje, de Sosiūras nemanė, kad tas elementas – tai konsonantas, t. y. priebalsis. Manė, kad tai sonantas, vadinasi, garsas, užimantis tarpinę padėtį tarp balsių ir priebalsių, kai kuriose kalbose atliekantis balsio funkciją. Praėjus 50 metų, kai hetitų kalba tapo žinoma kalbotyros mokslui, J. Kurylovičius pastebėjo, kad tas papildomas atkurtasis hetitų kalbos elementas yra priebalsis, vadinamasis obstruentas. Jis buvo pavadintas laringaliniu spirantu, t. y. pučiamuoju priebalsiu. Profesorius Kurylovičius, kaip vienas šios teorijos promotorių, promoventų, skatintojų, dirbdamas Krokuvos universitete niekada laringalų teorijos nedėstė.

Kodėl nedėstė? Nepasitikėjo teorija, kurios tobulinimui pats skyrė tiek jėgų?

Toks buvo J. Kurylovičiaus apsisprendimas. Toliau gilindamasis į šią teoriją, jis tapo kritiškesnis, taip pat ir savo paties atžvilgiu. J. Kurylovičius daugelį laringalistikos dalykų pakeitė morfologiniais aiškinimais, labai komplikuotais, vadinamais analoginiais. Po Antrojo pasaulinio karo prof. J. Kurylovičius taip ir negrįžo į laringalistiką, tiesiog nedėstė šių dalykų studentams.

Man tai buvo didelė intriga: kodėl Kurylovičius taip pasielgė? Taip radikaliai pakeisti savo tyrinėjimų programą... 1967 m., jau baigęs studijas Varšuvos universitete, nutariau imtis tų tyrinėjimų. Nuvykau į Krokuvą, susipažinau su J. Kurylovičiumi, jau buvau susipažinęs su jo tyrinėjimais ir paties mokslininko kūrybine biografija. Žinojau, kad jis jaunystėje buvo laringalų teorijos promoventas, t. y. šalininkas. Pasakyčiau netgi, kad ne tik šalininkas, bet ir šios teorijos kūrėjas. Tas faktas mane labai intrigavo, tad vėliau, jau po studijų Krokuvos universitete, ieškojau kalbininkų, kurie šia teorija domisi ar net toliau ją tobulina.

Ar lengvai tokių mokslininkų pavyko rasti?

Stažuodamasis Vienoje pas prof. Manfredą Mayhoferį (Manfred Mayhofer) jau sistemiškai susipažinau su tuometine laringalų teorijos padėtimi. Nusprendžiau pritaikyti tuos laringalų teorijos teiginius baltų kalbų medžiagai, visų pirma lietuvių kalbos medžiagai.

Kodėl būtent lietuvių kalba Jums atrodė šiam reikalui tinkama?

Buvau įsitikinęs, kad patys lietuviai, neturėdami kalbininkų indoeuropeistų, šia problema nesidomės. Vilniuje nėra indoeuropeistų, vadinasi, nėra ir lyginamosios kalbotyros. Turėjau viltį pritraukti kitus kolegas prie šios problematikos sprendimo, jeigu pavyktų išleisti knygelę. Prof. Akselis Holvoetas (Axel Holvoet) man pasiūlė atvažiuoti į Salų kalbotyros vasaros mokyklą, kad išdėstyčiau laringalų teorijos pagrindus, o vėliau tas paredaguotas paskaitas išleisčiau kaip nedidelę knygelę. Tai buvo 2004 metais.

Ar lengvai rašomos kalbininkų knygos

Salų vasaros mokykloje skaitytų paskaitų pagrindu pradėjau rašyti knygelę, bet ją parašyti ir užbaigti man prireikė net trejų metų. Redagavimas, papildymai atėmė daug laiko, bet Salų vasaros mokyklos organizatoriams pakako kantrybės laukti. Ir jie sulaukė apie 200 puslapių manuskripto Laringalų teorija ir lietuvių kalba. Buvo išversta į lietuvių kalbą, išleista kaip serijos Bibliotheca Salensis antroji knyga. Dabar laukiu...

...kritikos?

Ne tik kritikos, bet ir studentų, kurie prieitų prie manęs ir pasakytų: „Noriu atvykti pas jus į Krokuvą studijuoti, gilintis į laringalų teoriją.“ Jeigu atsiras bent vienas norintis, būsiu laimingas žmogus.

Kol kas neatsiranda?

Kol kas ne. Visada yra tik pavienių žmonių, kurie gali tokioms studijoms atsidėti, ryžtis. Tai savotiški vienuoliai, mokslo asketai. Reikia būti truputį „trenktam“, kad paaukotum 10 ar net 20 gyvenimo metų kažkokiai laringalų teorijai. Juk toks yra daugumos „sveikai mąstančių“ žmonių požiūris.

Štai Holvoetas susidomėjo Jūsų plėtojama laringalų teorija ir pakvietė į Salas. Kodėl niekas iš lietuvių kalbininkų to nepadarė?

Viskas priklauso nuo lingvistikos medžiagos, kuri kalbininkams pažįstama arba nepažįstama. Laringalų teorija grindžiama senųjų indų, iranėnų ir graikų kalbų kombinuotomis išvadomis. Graikų kalbos reikšmė šiuo atveju yra svarbiausia. Indoiranėnų kalbos dėl vokalizmo pasikeitimo ir dviprasmiškumo turi šalutinę, papildomą reikšmę.

Tik pažindamas senųjų indų, iranėnų ir senovės graikų kalbas, kalbininkas gali imtis laringalų teorijos. Taip mes iš tų kalbų lyginimo prieiname prie išvados, kad neįmanoma dirbti be tų hipotetinių konsonantų, kuriuos vadiname laringalais.

Laringalai juk taip pat skirtingi?

Mes vadiname „pirmasis laringalas“, antrasis, trečiasis... Ketvirtojo jau nenorime turėti, kartais nenorime turėti ir pirmojo. Džiaugiamės, kad geriausi rezultatai siekiami remiantis trimis laringalais. Jie nusistovėję, visuotinai pripažįstami.

O kiek jų gali būti iš viso?

Tai teorinis klausimas, materialių patvirtinimų ar paneigimų tikriausiai niekada neturėsime. O gal bus atrastos, atskleistos naujos indoeuropiečių kalbos, kaip kad XX a. pradžioje atsitiko su hetitų kalba. Paaiškėjo, kad tai indoeuropiečių kalba, ir labai archajiška. Buvo rastos dvi indoeuropiečių kalbų grupei priklausančios archajiškos kalbos – hetitų ir tocharų. Galima tikėtis, kad ateityje bus atrasta ir daugiau.

Turite hipotezę?

Ne, bet tuo tikiu ir tokį tikėjimą reikia palaikyti. Gal po kokio žemės drebėjimo ar kitokio kataklizmo bus rastas koks nors senovės „archyvas“ molinių lentučių su įrašais pavidalu.

Molinio pavidalo archyvas?

Taip, bet ant molinių išdegtų plytelių surašyti rašmenys. Juk kaip tik tokiu būdu Turkijoje atsirado panašūs rašmenys.