VIVAT ACADEMIA & RAUDONOJI PROFESŪRA

Tegaliu pasakyti viena,
kad visuomenėje, panašioje į mūsų,
labai bloga gyventi žmogui,
turinčiam sąžinę ir širdį.

Nikolajus Prževalskis

Prof. habil. dr. Antanas R. Jankūnas

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė keletas publikacijų, susijusių su aukštojo mokslo problemomis.Tačiau bent kiek išsamesnių tyrinėjimų šia tema pasigendama. Iš dalies tai galima paaiškinti universitetinės bendruomenės uždarumu, nes universitetų autonomijos statusas savaime juos atskyrė nuo likusios visuomenės dalies. Bet svarbiau yra tai, kad universitetų bendruomenė savo problemų neviešina, o asmenys iš šalies, pamėginę tai padaryti žurnalistai, apkaltinami kompetencijos stoka ar tiesiog dalyko neišmanymu. Todėl aukštosios mokyklos „tebeverda savo sultyse“, o problemos, negerovės ir kiti recidyvai vis kaupiasi, grasindami griūtimi. Šalyje yra silpnesnė ar stipresnė opozicija, retkarčiais subruzda aktyvesnioji visuomenės dalis, o universitetuose – visiškas štilis. Ir nenumatoma, kad padvelktų gaivesni vėjai, veikiau atvirkščiai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Sąjūdžio iškovoti aukštojo mokslo įstatymai bei universitetų statutai, įtvirtinantys demokratinius santykius, šiandieną sėkmingai „patobulinti“ autokratijos įsigalėjimo linkme, t. y. žengta atgal į sovietmetį. Tačiau net sovietmečiu universitetų valdyme nebuvo tiek anarchijos, kiek jos yra šiandien ir kuri vadinama universitetų autonomija. Milijoninės lėšos nekontroliuojamai švaistomos ir tiesiog išvagiamos, o eiliniai universitetų darbuotojai paversti administracijos įkaitais. Kaip taikliai pastebėjo prof. L. Donskis, universitetuose įsigalėjo feodaliniai baudžiaviniai santykiai, kai administratoriai ir jų šalininkai prilyginami dvarponiams, o visi likusieji – baudžiauninkams.

Šiame rašinyje mėginama paaiškinti, kodėl taip įvyko, kokios to prielaidos ir priežastys. Ilgametis darbas aukštojoje mokykloje leidžia į tai pažvelgti iš vidaus ir šį žvilgsnį perkelti į išorę ir ateitį.

Aprašomi įvykiai yra tikri, o veikiantys asmenys turi prototipus. Viliuosi, kad norintieji atpažinti save ar kitus, tai nesunkiai padarys. Jeigu bus pastebėta netikslumų, ar bus manoma, kad tikslinga ką nors papildyti, priimsiu su dėkingumu. Tai labai pravers rengiamai knygai, kurios ištraukos čia pateikiamos.

Patriarchas ir pirmoji etikos pamoka

Gyvenimo pabaigoje dažnas jį vadino patriarchu, nes tai buvo bene seniausias mūsų universiteto profesorius, katedros vedėjas. Mokslų daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją jis apgynė prieš karą, o prie Smetonos dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Mes, jo aspirantai ir kiti jaunesnieji katedros kolegos, meiliai jį vadinome Senuliuku. Jeigu patriarchą įsivaizduojame kaip stambų, žilą, lėtų judesių ir neskubios kalbėsenos vaidilą, tai Senuliukas buvo visiška jo priešingybė. Liesutis, nedidukas, beveik plikas, judrus ir greitakalbis. Pirmą sykį jį pamačiau per mokslo metų atidarymą sporto halėje, kai įstojau į pirmą universiteto (tada – instituto) kursą. Savo sveikinimo kalbą jis baigė trumpa paskaitėle apie rūkymo žalą. Tada man pasirodė, kad tai ne vietoje ir kvailoka, tačiau vėliau supratau, kad klydau. Juk į pirmą kursą vaikinukai ir mergaitės atėjo tiesiai iš mokyklos suolo, kur rūkyti buvo draudžiama ir rūkė vienetai. O įžengęs į universitetą akimirksniu tampi nepriklausomas, laisvas ir „suaugęs“: rūkyk, kiek tinkamas, o ir vyno gerti niekas nebedraudžia. Todėl tėviškas Senuliuko pamokymas, jo autoritetas galbūt ne vieną paskatino susilaikyti.

Kadangi jis buvo greitakalbis, o jo galvoje mintis vijo mintį, tai paskaitoje ką nors sukonspektuoti buvo beveik neįmanoma. O žinant, kad vadovėlių nėra, išskyrus kelis egzempliorius rusų kalba, ir pagalvojus apie būsimą egzaminą, iš baimės plaukai ant galvos šiaušėsi. Tačiau Senuliukas žinojo tą savo trūkumą ir jau pirmosiose paskaitose mus, antrakursius, nuramino:

– Nesu auksaburnis, tačiau nenusiminkite. Jeigu ko nors nesuprasite ar nespėsite užsirašyti, prieš egzaminą duosiu keliolika savo ruošiamos knygos rankraščio ir iliustracijų albumų egzempliorių.

Iš tiesų konspektuoti buvo beveik neįmanoma, bet perspektyva gauti rankraščio egzempliorių ir iliustracijų albumą buvo džiuginanti ir daug žadanti. Vadinasi, paskaitų galima nelankyti. Vietoje to bus proga ilgiau pamiegoti arba nulėkti į kino teatrą, priklausomai nuo to, ar ryte, ar po pietų vykdavo jo paskaitos. Tačiau Senuliuko nuoširdumas ir reikšmingi moksliniai vardai bei laipsniai mums kėlė pagarbą ir simpatiją. Todėl sudarėme grafiką, pagal kurį jo paskaitoje privalėjo sėdėti bent septyni studentai (iš dvidešimt penkių). Taigi kiekvienam iš mūsų jo paskaitoje prisieidavo pabūti vidutiniškai vieną kartą per mėnesį. Senuliuką šitai tenkino, mus – tuo labiau. Tiktai per egzaminą išėjo šioks toks konfūzas.

Kadangi egzamino metu buvo leidžiama naudotis iliustracijų albumais, kuriuose paveikslėliai priklijuoti tik viršutine dalimi, nedelsdami sugalvojome šiokį tokį palengvinimą. Po kai kuriais jų pieštuku kai ką užsirašėme ir tai buvo matoma tik pakėlus apatinį iliustracijos kraštą. Tačiau kažkuris iš mūsų apie tai prasitarė jaunam katedros laborantui, o šis, pliuškis, viską išpasakojo per katedros posėdį. Kai kurie katedros kolegos, besitaikantys į Senuliuko kėdę, šaipėsi, neva panašūs fokusai įmanomi tik pas Senuliuką ir apskritai pastarajam jau seniai laikas eiti į užtarnautą poilsį. Senuliuką, žinoma, tai gerokai žeidė. Be to, jį skaudino dar ir tai, kad mes begėdiškai pasinaudojome gera jo valia ir patiklumu. Visa tai mums išklojo per konsultaciją prieš egzaminą. Buvo prislėgtas ir piktokas. Mes, žinoma, nedelsdami ištrynėme visa, kas buvo po iliustracijomis, su rožėmis atėjome į egzaminą ir visi sėkmingai išlaikėme. Senuliukas liko patenkintas mumis, o mes – juo. Beje, gerai žinodami jo nusistatymą dėl rūkymo ir rūkalų, prieš kiekvieną jo egzaminą pasirengdavome ir šiuo požiūriu. Švitriniu popieriumi nusišveisdavome pirštų galiukus, parudavusius nuo rūkymo iki pirštų svilimo, bei kruopščiai išsivalydavome dantis ir išskalaudavome burną. Ne iš baimės, kad gali pravyti, bet šiaip, dėl visa ko. Užtat koks būdavo skanus pirmas dūmelis po sėkmingai išlaikyto egzamino! Iš tikrųjų susilaikymas – dorybė...

Ilgai mums buvo paslaptis toks Senuliuko nusistatymas. Todėl vienos pažintinės ekskursijos į Panevėžio gamyklą metu (ekskursijai vadovavo Senuliukas) nutarėme atsargiai jį iškamantinėti. Pasirodo, kai jis dar buvo visai mažas berniukas, prabudęs vieną žiemos naktį nuo šalčio ėmė verkšlenti. Atsikėlęs tėvelis rūpestingai jį apklostė savo kailinukais, kurių didelė avikailio apykaklė lietė veidą. Ši buvusi labai prisigėrusi tabako dūmų kvapo: mat tėvelio būta smarkaus „pypkoriaus“, rūkiusio naminį tabaką. Senuliukui tąsyk baisiai dvokę, ėmęs šleikštulys, bet kailinukų nusimesti nedrįsęs. Taip prasikankinęs ištisą naktį, po kurios tabako dūmų nepakentė iš tolo. Mes, jauni cinikai, tik šaipėmės iš to nutikimo, nors širdies gilumoje jautėme palankumą ir Senuliukui, ir jo tėveliui. Tačiau jeigu kuris iš mūsų nuspręsdavo mesti rūkius, tuojau pat pašiepdavome, ar tik tėvelis kailinukais jo nebus užklojęs.

Beveik taip pat nesutaikomai Senuliukas buvo nusiteikęs ir prieš alkoholį. Nors apie jo žalą beveik neužsimindavo, tačiau neteko matyti, kad jis išgertų bent vieną stiklelį. O progų tam buvo apsčiai: disertacijų gynimas, mokslinių vardų ar laipsnių suteikimas, katedros ar jos darbuotojų jubiliejai ir pan. Pokyliai ir „baliukai“ vykdavo restoranuose, kavinėse, laboratorijose bei kabinetuose ir šitai ne tik nebuvo draudžiama, bet nerašytai net įteisinta. Būdavo laikotarpių, kai iš Maskvos ateidavo nurodymas, draudžiantis švęsti disertacijų gynimą. Neva tai tam tikra korupcijos apraiška – tai iš dalies atitiko tiesą. Tačiau šią nuostatą greitai užmiršdavo, pirmiausia Maskvoje, o paskui ir visur kitur.

Kartą per Moters dieną, kaip įprasta, mes, aspirantai ir kiti jaunesnieji katedros kolegos, susimetę aspirantų kambaryje triukšmingai gurkšnojome kavutę su konjakėliu. Kur buvęs, kur nebuvęs įtipena Senuliukas. Mes, kaip ir pridera, pakviečiame jį prie improvizuoto vaišių stalo ir pakeliame taures už tarybines moteris. Senuliukas ta proga duoda penkiasdešimt rublių (tai pusė mėnesinės aspiranto stipendijos ar asistento algos) ir paprašo atnešti gerų saldainių bei gėlių. Mes, žinoma, suvokėme, kad čia išeis ir pora butelių konjako. Šalia jo sėdėjusi aspirantė nepastebimai kliustelėjo jam į kavą šiek tiek to tauraus gėrimo. Senuliukas siurbtelėjo ir nepakeitęs veido išraiškos pastatė puodelį į vietą. Pagalvojome, kad tai jo mandagus atsisakymas. Tačiau mūsų nuostabai jis iš lėto išgėrė ir likusį puodelio turinį, o mes dozę pakartojome. Senuliuko skruostai parausvėjo ir jis prisiminė Smetonos laikus. Papasakojo, kad tuomet dirbdamas katedros asistentu uždirbdavo penkis kartus daugiau nei dabar būdamas profesorius, katedros vedėjas. Nieko netrūkę, net pasistatęs dviejų aukštų mūriuką. Maisto parduotuvių lentynos lūžusios nuo produktų, o darbas buvęs labai gerai apmokamas. Žinoma, bedarbystės būta. Esant visuotiniam deficitui, „ubagiškiems“ atlyginimams ir totalitarinei sistemai, visa tai skambėjo kaip iš fantastikos srities. Stalino laikais už tokias kalbas tuoj būtų „prisiuvę“ 58 Baudžiamojo kodekso straipsnį – TSRS gyvenimo tikrovės šmeižtas, – tačiau ir tais laikais galėjai patirti daug nemalonumų per valdiškus namus. Vienas mano bičiulis, pagyręs čekiškus batus, buvo pašalintas iš antro kurso apsigalvoti ir „charakteristikai pataisyti“. Mat kai jį svarstė fakulteto komjaunimo biure, jis išdrįso neatsargiai pastebėti, kad atstovai iš partijos komiteto taip pat avi ne „Raudonojo spalio“ batus. Kitaip tariant: kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui. Gal Senuliukas dėl to ir įsidrąsino, o gal buvo įsitikinęs, kad tarp mūsų „stukačių“ nėra.

Sprendžiant pagal tai, kad sovietai Senuliuko nerepresavo ir, nesant komunistų partijos nariu, leido užimti katedros vedėjo ir vienu metu net prorektoriaus postą, okupacinė valdžia jį laikė lojaliu jai inteligentu. Nors iš tikro buvo ne visai taip, veikiau priešingai.

Senuliukas ne iš nuogirdų žinojo apie bolševikų piktadarybes. Jam nebuvo paslaptis Katynės tragedija. Jis matė, kaip buvo represuojama Lietuvos inteligentija, tarnautojai ir pasiturintys valstiečiai, apšaukti buožėmis. Jis pats buvo kilęs iš valstiečių, o jo tėvai išgyveno prievartinį „kolchozinimą“ ir sodybų tuštėjimo metą. Jis matė kagėbistų ir jų lietuviškų pakalikų – stribų bei baudžiamųjų sovietinės kariuomenės dalinių – žiaurumus, malšinant tautos pasipriešinimą kaime ir mieste. Jis niekino tautos padugnes, sulindusias į bolševikų partijos, valdžios ir represines struktūras. Beje, visi šie niekšai šiandien labai įsižeidžia, kai juos pavadina kolaborantais, o mūsų vadinamoji Temidė įnirtingai gina jų garbę ir orumą. Senuliukas puikiai pažinojo universiteto komunistėlius, dėl karjeros ir riebesnio kąsnio parsidavusius okupacinei valdžiai. Visa tai jis žinojo ir slėpė giliai širdyje. Tik retkarčiais, kai kada nevalingai, o kai kada ir apgalvotai jis parodydavo, kas yra kas.

Bus daugiau