Zenonas Ivinskis: „Tauta privalo save realizuoti valstybėje“

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje gegužės 26 d. atidaryta istoriko Zenono Ivinskio (1908-05-25–1971-12-24) 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda Lygioj plotmėj su Europos mokslininkais. Apie šio istoriko reikšmę Lietuvos istorijos mokslui kalbamės su istoriku prof. habil. dr. Mečislovu JUČU.

Kodėl kiekviena karta rašo savo istoriją

Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu susiformavo visa jaunų istorikų plejada. Jos atstovus ir reikėtų prisiminti. Tai Vytauto Didžiojo universiteto istorikų naujoji karta: Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka, Konstantinas Avižonis, Juozas Jakštas, Bronius Dundulis ir kiti.

Nepaminėjote Augustino Janulaičio.

Ir Juozapo Stakausko, dar kai kurių kitų. Mat A. Janulaitis ir J. Stakauskas buvo Vienos universiteto auklėtiniai, truputį kitos istorikų mokyklos atstovai.

Tad štai ši naujoji istorijos mokslo jėga ir diktavo mūsų istorijos mokslo pradžią, Lietuvos tautinio atgimimo istoriją. Ir iki jų daug kas rašė Lietuvos istorijos klausimais, bet dažniausiai tai buvo ne mokslinė istorija, o daugiau mėgėjiška, be mokslinės mokyklos ir gilesnio mokslinio vertinimo bei kritikos.

Vadinasi, tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje susiformuoja tikrasis istorijos mokslas. Smarkiai atsilikta nuo kitų Europos kraštų.

Taip atsitiko dėl to, kad 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, išblaškyti tokie istorikai profesoriai kaip Ignas Danilavičius, Joachimas Lelevelis, Ignotas Onacevičius. Tada Lietuvos istorijos mokslas smarkiai atsiliko. Šį mokslą prikėlė mūsų prisiminti jaunosios Lietuvos istorijos mokslo atstovai. Jie studijavo Kauno universitete, tobulinosi Vakarų šalių universitetuose – Berlyne, Paryžiuje, Vienoje. Ši istorikų karta padėjo Lietuvos istoriografijos ir apskritai Lietuvos istorijos mokslo pamatus. O Zenonas Ivinskis buvo vienas pirmųjų tos jaunosios istorikų kartos atstovų ir, mano nuomone, reikšmingiausias šalia Adolfo Šapokos ir kai kurių kitų to meto Lietuvos istorikų.

Kai kurie radikaliai mąstantys dabartiniai Lietuvos istorijos mokslo atstovai per pirmtakų jubiliejus jiems nešykšti šiltų žodžių, bet savo darbuose kasdienėje mokslinėje veikloje tarsi norėtų paneigti „senelius“ kaip senovės idealizuotojus, beviltiškai pasenusius dabarties mokslo požiūriu.

Zenono Ivinskio pažiūros buvo gana pragmatiškos. Jis kaip tik neigė romantizmą istorijos moksle, siekė perteikti mintį, kad istorija ieško mokslo priežastingumo, o ne vien domisi praeitimi. Tad kiekviena karta ir rašo savo istoriją. Ir iki tol daug kas rašė Lietuvos istoriją, o Z. Ivinskis suformulavo savotišką credo, kaip istoriją turi rašyti Lietuvos istorikas. Kad būtų tiksliau, pacituosiu patį Ivinskį. Pasak jo, pagrindinė lietuvio istoriko mintis turi būti: „kaip atsirado, išbujojo, silpo, atsigavo ir vėl buvo realizuota valstybingumo idėja lietuvių tautoje.“

Į Lietuvos istoriją pažvelgti lietuvio akimis

Taip, ir Ivinskis pateikia užduotį – ką turi padaryti savo darbais lietuvis istorikas... Jozefas Pficneris teigė, kad į Vytautą visų pirma turi pažvelgti lietuvis. Ivinskis šią mintį išplėtė į nuostatą, kurią galime formuluoti taip: į visą Lietuvos istoriją pirmiausia turi būti pažvelgta lietuvio akimis. Ivinskis pabrėžė, kad svarbu tyrinėti, kaip valstybingumo idėja gyvavo ir buvo realizuota lietuvių tautoje.

Labai reikšminga mintis, tik ar šiandien ji visur tinka? Kur šioje paradigmoje būtų Anatolio Liveno, Alfredo Seno, pagaliau Styveno Rouvelo (Stephen Rowell) vieta? Jie ne lietuviai, bet svariai reiškiasi Lietuvos istorijos mokslo tyrinėjimuose. Pirmieji du tiria XX a. Lietuvos ir kitų šalių istorijos reiškinius, anglas Styvenas Rouvelas – viduramžių istorijos.

S. Rouvelas yra vedęs lietuvę, gyvena Vilniuje, yra gerokai sulietuvėjęs. Tokių žmonių gali būti, bet tai kas kita, negu kad Lietuvos istoriją mums rašytų rusai, lenkai ar vokiečiai.

Savo tautos, šalies ir valstybės istoriją svarbu jausti „iš vidaus“. Visai kas kita, kai istorija rašoma tarsi „iš išorės“, nejaučiant tautos gyvasties pulsavimo.

Kita labai svarbi Ivinskio idėja – objektyvumo siekis. Ko gero, tai pats svarbiausias dalykas šiame moksle – įvertinti istoriją objektyviai.

Kur slypi tas sunkumas?

Ivinskis tą mintį truputį pakreipė prieš kitus, sielodamasis, kad Lietuvos istorija iškraipoma. Todėl mes negalime priimti tų iškraipymų, bet neturime ir patys nukrypti į kitą kraštutinumą. Istorija bus objektyvi, jeigu bus grindžiama pirmiausia faktais. Ivinskis iškelia faktus, o interpretacijos – vėliau. Fakto neišrasime, nepakeisime, bet galima surasti naujų faktų ir juos interpretuoti. Kiekviena karta interpretuodama naujai rašo savo istoriją.

Priešingai darė, ko gero, romantiškojo polėkio istorikai, kurie kartais iš nuojautų, vaizduotės paskatų mėgindavo kurti ir faktus.

Faktai jiems nebuvo svarbiausias dalykas. Net ir Simonas Daukantas, kuris šiaip rėmėsi faktais, pernelyg idealizuodavo Lietuvos praeitį, kartais nukrypdavo nuo faktų.

Labiau mintyje turėjau Teodorą Narbutą, karštai mylėjusį Lietuvos senovę. Ta karšta meilė truputį keršijo jam, kaip istorikui.

T. Narbutas taip reagavo į to meto lenkų siekį niekinti Lietuvos praeitį. Kadangi lenkai svarstyklių lėkštę stengėsi sverti į savo pusę, Narbutas duoda atkirtį, nusverdamas gal net per daug į priešingą pusę. Todėl Ivinskis ir sako: mes negalime perimti kitų klaidų ir neteisybių, lygiai, kaip neturime perdėti ir pernelyg iškelti ir savo tautos nuopelnų. Kvietė būti objektyvius.

Kas turi būti to objektyvaus požiūrio į savo tautos istoriją arbitras? O gal gera istorijos mokykla jau savaime suformuoja tą objektyvumo pajautą?

Tam yra istorikų bendrija, kuri vertina mokslo darbus, recenzuoja, kritiškai juos perskaito. Dėl objektyvumo štai ką reikėtų pastebėti paties Ivinskio darbuose. Kai 1944 m. vasarą jis pasitraukė į Vakarus, kurį laiką Vatikane tyrinėjo archyvus ir rašė Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos klausimais. Tenka pripažinti, kad būdamas katalikas, Kauno universiteto Teologijos fakulteto auklėtinis, labai objektyviai Lietuvos istorijoje ir kultūroje vertino protestantizmą. Rašė, kad protestantų kunigai leido lietuviškas knygas, suartino krašto mokslo ir kultūros reikalus su Vakarų protestantiškų universitetų siekiais, skatino lietuvišką žodį krašte, taip artino Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Žodžiu, Ivinskis protestantiškoje veikloje, vadinasi, net ir religijos oponentų darbuose rado daug teigiamų dalykų. Tai ir yra mokslininko objektyvumas. Ši Ivinskio nuostata galėtų būti sektinas pavyzdys daugeliui mūsų gyvenimo sričių, ne vien istorijos mokslui.

Ar katalikiškoje Lietuvoje šiandien palankiai vertinama reformacijos įtaka Lietuvos istorijai ir kultūrai?

Parašyta puikių studijų ir monografijų, užtenka prisiminti, kad ir prof. Ingės Lukšaitės knygas. Kaip tie dalykai yra išdėstyti dabartinėse Lietuvos istorijose, man net būtų nelengva atsakyti, reikėtų įdėmiai tas knygas panagrinėti. Bet teigiamą protestantizmo indėlį Lietuvos istorijai mūsų istorikų darbuose galima pastebėti.