Kiekviena kalba – tai atskiras pasaulis
Vis dėlto Jiržio Marvano pristatymą reikėtų pradėti ne nuo to. Jis yra žymaus čekų kalbininko, baltų tautų bičiulio Pavelo Trosto (1907–1987) mokinys, JAV anglų kalba išleidęs savo bene svarbiausią lituanistinį veikalą Dabartinės lietuvių kalbos linksniavimas (Modern Lithuanian Declension, Ann Arbor, 1978). Paskelbė 10 monografijų, per 60 vertingų lietuvių ir latvių kalbų gramatikos straipsnių, tyrė baltų ir slavų kalbų santykius.
Dar pridursime, kad profesorius 1990 m. grįžo į Prahą, 1993–1994 m. dirbo savo šalies Užsienio reikalų ministerijoje, 1994–1997 m. buvo Čekijos ambasadorius Graikijoje. Šiuo metu dirba Prahos Karolio universitete ir Jano Evangelistos Purkinė universitete Ūstyje prie Labės. Jiržis Marvanas 1997 m. už nuopelnus lietuvių kalbai ir kultūrai apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Apie europeizaciją Gerbiamasis Profesoriau, kalbininko Jono Kruopo 100-osioms gimimo metinėms skirtoje popietinėje konferencijos dalyje skaitysite pranešimą „Eurointegracija ir slavų–lietuvių eurozona (XIV–XIX a.)“ (Eurointegration and Slavic–Lithuanian euro-zone. The 14 th–19 th ce.). Apie ką šiame pranešime kalbėsite?
Apie europeizaciją. Tai labai senas fenomenas. Pavyzdžiui, tokios sąvokos kaip kryžius, popierius ir daugelis kitų yra lotyniški žodžiai, kurie tapo skoliniais daugeliui kalbų. Krikščionybė buvo pirmasis žingsnis į europeizaciją.
Iškart kyla klausimas: nuo seno lietuviai ir kitos baltų tautos gyveno šioje Europos dalyje, kai dar apie jokią krikščionybę čia nė kalbos nebuvo. Tačiau juk nepasakysime, kad tada mūsų protėviai gyveno ne Europoje, buvo ne europiečiai? O gal tai skirtingi dalykai – europeizuotis ir būti europiečiu?
Chronologiškai ir geografiškai europeizacija susideda iš dviejų pagrindinių komponentų. Tai pirmiausia indoeuropiečių kalbinė tradicija ir kitų kalbų (bei etninių grupių) integracija su ta „tradicija“. Šiuo atžvilgiu, t. y. šioje integracijoje probaltų kalba atliko labai svarbų ir labai seną vaidmenį. Bemaž nežinoma, kad ši prokalba* prieš du tūkstantmečius suformavo „euro-zoną“ (Europos subarealą) su finų prokalba. Finų kalbose sudurtiniai laikai („analitiniai perfektai“, kaip suom. olen kirjoittanut, est. olen kirjutanud) – tai baltų formų tobulos (kaip mes, kalbininkai, sakome) „ikonos“ (palyg. esu parašęs, latv. esmu parakstījis). Negana to, baltų skoliniai šiose kalbose – tai ne du trys pavyzdžiai, bet svarbus leksikos sluoksnis, rodąs ilgus daugiapusius ryšius. Palyginkite:
(gamta) šalna, vaga, marios, medis / medžioti (latv. mežs, est. mets, suom. metsä „miškas“), žirnis, šienas;
(gyvūnija) vapsva, lašiša, žąsis, žirgas (taip pat vilna, vaškas);
(žmonių civilizacija) peilis, kirvis, virvė, akėčios, tiltas, net tūkstantis;
(žmonės) šeima, duktė, sesuo, marti, sėbras, piemuo;
(kiti) žambas (latv. zob-s, est. / suom. hammas, karelų hammaš, vepsių hambaz ir t. t.);
dievas (soum. taivas, karel. taivaš, veps. taivaz „dangus!“);
(taip pat būdvardžiai) ankštas ir prėskas.
Be to, įdomu, kad šiauriausia finų tauta samiai (saaml’a, suom. häme) kildina savo pavadinimą iš baltų prokalbos, palyg. liet. žemė, lat. zeme, senprūs. semme, narev. (jotv.) zem.
Baltizmai atsiranda taip pat Volgos finų (mordvinių, t. y. erzių ir mokšių) kalboje, palyg. žirnis, peilis, duktė, perkūnas, tūkstantis. Aišku, kad geografiškai (ir archeologiškai) kalbant, ši teritorija prieš tūkstantmečius buvo ir senų baltų kalbų arealas.
Matyt, baltų prokalba buvo pirmas tiltas tarp indoeuropiečių ir kitų Europos kalbų. Be to, vienas pirmųjų europeizmų – tai veiksmažodis tur-ėti, atlikęs seniau labai svarbų vaidmenį europiečių kalbų gramatikoje (palyg. angl. I have written, šved. jag har skrivit, pranc. j’ai écrivé ir t. t.= esu parašęs). To veiksmažodžio neeuropietiškose kalbose nėra. Dauguma Europos kalbų čia naudoja tą patį sufiksą -ē-, palyg. tur-ė-ti = senprūs. tur-ē-t, lot. hab-ē-re, progerm. hab-ē-n, proslav. im-ē-tei (palyg. liet. im-ti). Šis sufiksas tarytum vienas iš pirmųjų europeizmų.
Labai svarbu, kad europeizacija, tai ne tik leksikos skoliniai (nors ir jų, kaip matėme, vaidmuo yra didelis), bet siejasi su visais kalbos lygmenimis, tarp jų su morfosintakse (esu parašęs, I have written) ir net su morfologija (sufiksas -ē- vieksmažodyje tur-ė-ti).
Apskritai būtų įdomu pasvarstyti, kada Europos žemyno gyventojai pradėjo save suvokti kaip europiečius? Matyt, turėjo susidurti su neeuropiečiais, ir tai vyko gilioje senovėje bendraujant su Mažosios Azijos ir kitų Azijos, gal net Afrikos žemynų gyventojais. Pirmiausia vertėtų prisiminti, kada mūsų Žemė buvo pradėta skirstyti į žemynus ir kada šitai suvokė ne tik patys skirstytojai – to meto žinojimo ir kulto apeigų elitas, bet apskritai šis suvokimas tapo žmonijos žinojimu?
Europiečiai net dabar nesijaučia europiečiais. Prancūzai yra prancūzai, graikai yra graikai. Antai joks Europos universitetas (savo šalies intelektualinio elito centras) nedėsto visų Europos Sąjungos kalbų (Prahos universitetas gali būti vienintelė išimtis). Ne tik Vakarų elitas, bet ir paprasti europiečiai mato tris Europas: Vakarų – pirmąją ir anapus buvusios „geležinės uždangos“ – antrąją Europą, ir net trečiąją Europą – kur kartu su rusais gyvena dešimtys milijonų europiečių: mordviai ir mariai, totoriai ir baškirai, kalmukai, čečenai ir kitos nacijos (gyvuoja ir jų kalbos).
Baltų, arba istoriškai aisčių, kraujyje teka dalis indoeuropiečių kraujo, nes kita dalis turėtų priklausyti Senosios Europos civilizacijos žmonėms, su kuriais sumišo iš Euroazijos tolių atsikraustę arijai. Kartoju archeologės Marijos Gimbutienės mintį.
Tai labai įdomu, nes mes turime daug indoeuropietiškų elementų mūsų kalbose ir apskritai europeizacijoje. Štai lietuvių kalboje būdvardžiai laipsniuojami: geras, geresnis, geriausias. Tai visoms indoeuropiečių kalboms būdinga universalija, bet kartu ir unikalumas, nes kitose, ne indoeuropiečių šeimų kalbose, tokio laipsniavimo nėra. Trys būdvardžių laipsniai sutinkami sanskrito, senovės graikų, lotynų kalbose.
Kalba – tai endosfera Mums, lietuviams, laipsniavimas yra visiškai natūralus, įprastas, bet gal tai fenomenas, apie kurį nė nenutuokiame?
(Juokiasi.) Kiekviena kalba pati savaime yra natūrali savo endosferoje. Kalbos yra saviti pasauliai. Turime daug kalbų, vadinasi, ir daug kalbų pasaulių. Kitas pasaulis mūsų kalbai – tai egzosfera, kurios nėra toje kalboje. Kalba – tai endosfera. „Endo“ graikiškai reiškia viduje, namuose, taip pat „mano širdyje“. Tai svarbu suprasti.
Mėginu suprasti. Tačiau yra persiklojantys kultūrų ir kalbų pasauliai, artimos ar net giminingos kalbos. Kaip tada?
Taip, bet laipsniavimas yra geras pavyzdys. Mes turime tą pačią formulę: pirmasis laipsnis, antrasis, trečiasis, bet realizavimas savanoriškas. Lietuviškai skamba: naujas, naujesnis, naujausias. Angliškai new, newer, the newest ir t. t. Mes turime kai ką bendro, bet kalbos domestikuoja, t. y. prisijaukina, tą bendrumą savomis priemonėmis. Taip priartiname, sužmoginame reiškinius ir daiktus.
Mes kalbėjome, kad europeizacija yra labai svarbu. Vilnius dabar yra europietiškas miestas, bet tai nereiškia, kad jis turi mėgdžioti Paryžių, Londoną ar Prahą. Ne, jis turi būti Vilnius – lietuviškas miestas. (Nors iš lietuvių ir girdėjau, kad Kaunas yra lietuviškesnis už Vilnių, bet gal tai vietos patriotų nuomonė.)
Vis dėlto knygą parašėte ne apie lietuvių kalbos laipsniavimą, bet apie linksniavimą.
Jei jau prisiminėme tą knygą, pasakysiu, kad 1978 m. ją pavyko išleisti JAV anglų kalba ir tai buvo didžiausia lietuvių kalbos gramatika praėjusio šimtmečio Amerikoje. Dabar tai gana reta knyga, bet mažų mažiausiai viena jų turėtų būti Lietuvoje, nes pirmasis Sąjūdžio pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis dar tarybiniais metais tą knygą į Lietuvą buvo atvežęs.
Knygoje teigiau, kad lietuvių kalba turi ilgą istoriją, vadinasi, turės ir užtikrintą ateitį. Tačiau tuo metu tokia mintis ne visai sutapo su rusų diegta logika.
Sakykime, kad nesutapo su kai kurių rusų ir režimo diegta ideologija. Rusijos inteligentijos toli gražu nereikėtų tapatinti su sovietų nomenklatūra.
Visiškai sutinku, todėl žodį „rusų“ išties būtų geriau pakeisti į sovietų arba socializmo ideologija.
Kalbos ekologijos svarba O kaip Jus patį, Profesoriau, gyvenimas atvedė prie tokio glaudaus ryšio su lietuvių kalba? Juk ne tiek jau daug kitų kraštų kalbininkų parašė lietuvių kalbos gramatikas ar bent lietuvių kalbai skirtas knygas.
Lietuvių kalba yra labai svarbi visiems kalbininkams. Užtektų prisiminti XIX a. prancūzų kalbininko Antuano Mejė (Meillet, 1866–1936) mintį: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis.“ Ne vien istoriškai, bet ir teorine prasme lietuvių kalba yra labai įdomi ir reikšminga. O man buvo labai svarbu, gal net svarbiausia, kalbos ekologijos dalykai. Neseniai daviau interviu Gimtosios kalbos leidinio redaktorei Ritai Urnėžiūtei, kalbėjau apie kalbų ekologiją, taip pat ir apie lietuvių kalbos ekologiją.
Kokią prasmę suteikiate šiai sąvokai – kalbų ekologija? Skamba vis dar naujai ir neįprastai. Graikiškai „ecos“ – tai namas, būstas, patalpa. Matyt, mintyje turite kalbos apsaugos priemones, jos savitumo išsaugojimą?
Mintyje turiu kalbos aplinkos išsaugojimą. Kada žmogus pirmą kartą išgirsta savo tautos kalbą?
