Kiekviena kalba – tai atskiras pasaulis

Matyt, kai gimsta, išgirsta savo mamos pirmuosius žodžius?

Ė, ne… Tą kalbą jis išgirsta dar prieš gimdamas, gyvendamas motinos įsčiose. Ir tai labai svarbu. Jeigu tos kalbos negirdėtų, gimę galėtų patirti psichologinių problemų. Kūdikiui gimus pirmosiomis akimirkomis pasikeičia visa jo aplinka, viskas yra svetima, ir tik motina jam yra pažįstama.

Gimdamas kūdikis iš endosferos – motinos įsčių – patenka į jam svetimą ir nepažįstamą egzosferą, t. y. išorinį pasaulį – pratęsiant Jūsų išsakytą mintį apie kalbas.

Taip, būtent. Be to, svarbu suprasti, kad dalis kalbos ekologijos (lingua ecologia) yra kalbos etika (lingua etica). Kalbant paprasčiau, mes turime mylėti savo kalbą, ją kultivuoti, bet kartu turime gerbti ir vertinti kitas kalbas.

Meilę gimtajai kalbai žmogus gali jausti ir išsaugoti net ir giliai savo širdyje, o štai su kultivavimu gali būti ir kitaip. Daug priklauso ir nuo aplinkos. Šiandien Jono Kruopo 100-mečiui skirtoje konferencijoje išgirdome, kad vienoje sąjunginėje konferencijoje Maskvoje šis kalbininkas buvo apkaltintas kaip kalbos nacionalistas. Taip buvo kaltinamas už tai, kad lietuviai kalbininkai neskuba perimti naujų tarptautinių terminų (suprask: rusiškų terminų), bet kur tik galima mėgindavo „nukalti“ savus lietuviškus terminus. Pavyzdys galėtų būti tokios sąvokos kaip „krepšinis“, „tinklinis“ ir daugelis kitų.

Taip, taip. Buvo laikai, kai ir aš buvau tapęs „ukrainiečių nacionalistu“. Buvau apkaltintas už tai, kad Kijeve prabilau ukrainietiškai. Man buvo beveik įsakmiai liepta kalbėti rusiškai, o ne „nacionalistine ukrainiečių kalba“. Atsakiau, kad esu išties labai įdomus „ukrainiečių nacionalistas“: esu čekų kilmės JAV pilietis, gyvenantis Australijoje…

Tada išgirdau kitą priekaištą: „Kodėl jūs taip nekenčiate Tarybų Sąjungos?“ Suprantama, politiškai buvau kitas. Tam priekaištautojui atsakiau štai ką: „Žiūrėk, aš myliu Tarybų Sąjungą taip smarkiai, kad kalbu net penkiomis Tarybų Sąjungos respublikų kalbomis. Parodyk man bent vieną komunistą, kuriam būdinga tokia meilė…“

Ir išties jeigu Kijeve aš kalbėjau to žmogaus gimtąja kalba, o šis jos nemokėjo, ir jį ta kalba erzino. Tai kurio iš mūsų galvoje viskas buvo supainiota? Visi ukrainiečių kalbą bent jau Kijeve puikiausiai suprato, bet visuotinai buvo priimta Ukrainoje, ir ypač sostinėje Kijeve, kalbėti rusiškai. Taip pat dabar yra Baltarusijoje.

1959 m. Rygoje prabilęs latviškai taip pat buvau gavęs pastabą: „Nekalbėkite savo šuniška kalba“ (на своем собачьем языке).

Ačiū Dievui, iš šitos mūsų gimtajai kalbai nedėkingos ir net pavojingos padėties laimingai ištrūkome.

Taip, bet štai Aleksandras Lukašenka yra pareiškęs, kad yra tik dvi kalbos, kuriomis galima viską išreikšti – tai rusų ir anglų kalbos. Iš tokio tvirtinimo galima daryti logišką išvadą: komunikacijai tinka tos geriausios kalbos, o visos kitos nereikalingos. Štai kodėl mums taip svarbi yra kalbos ekologija ir kalbos etika, taip pat ir kalbos estetika, nes kalba turi būti graži.

Visiems reikia šaknų
ir namų

Man teko gyventi angliškai kalbančiuose kraštuose apie 30 metų, ir būdavo keista, kad daug mano studentų norėjo kalbėti kita, o ne anglų kalba. Mat anglų kalba – tai universalinės parduotuvės kalba, tačiau žmogus gyvena juk ne tik parduotuvėje, bet ir namuose. Studentai sakydavo, kad žmogus privalo mokėti ne vien visiems bendrą kalbą, bet ir kai ką savito. Kai Amerikos astronautai pakilo į kosmosą, tai žvelgė ne vien į Žemės rutulį, bet akimis ieškojo pirmiausia savo mažo žemės lopinėlio, iš kur jie buvo kilę, kur gyvena jiems artimi žmonės. Tas namų jausmas labai giliai juos persmelkė būtent kosmose. Visiems reikia namų. Amerikoje šiandien žmonės ieško savo šaknų, nes be šaknų niekas nesijaučia turįs namus. Tegul tie namai kadaise buvo Azijoje, Afrikoje ar Europoje.

Tačiau broliai ir sesės lietuviai keliauja į Ameriką, manydami prasigyventi ir mažai galvodami apie savo etnines ir kultūrines šaknis, lietuvybės reikalus.

Nesilankiau Amerikoje 20 metų, ir ten padėtis išties gal jau kita. Bet nereikėtų pamiršti, kad egzistuoja ir amerikietiškas nacionalizmas, kuris reiškiasi kad ir per tokį posakį: „Mes esam geri amerikiečiai, bet mes taip pat norime turėti savo šaknis.“ Amerikietis, kuris tvirtina neturįs jokių ar kitų šaknų, atrodo labai įtartinas.

Esate ne kurios nors vienos, bet daugelio, gal net visų kalbų patriotas. Ar galiu Jus taip pavadinti?

Taip, turbūt esu bent jau visų Europos kalbų patriotas. Man gal kiek sunkiau su vokiečių kalba, nes prisimenu vokiškojo nacizmo laikus ir tai sukelia gana skaudžias asociacijas.

Visiškai Jus suprantu, kaip ir Jūs tikriausiai suprantate Baltijos kraštų žmones, kuriems rusų kalba pirmiausia kelia asociacijas ne su Puškinu ir Dostojevskiu, bet su savo šalies valstybingumo praradimu ir okupacija. Nors pati rusų kalba čia niekuo dėta.

Tai natūralus jausmas netektis patyrusiems žmonėms ir tautoms.

Kuriant Europos namus

Man yra tekę gyventi Australijoje, kur yra buvę apie tūkstantis kalbų. Dabar liko gal 30. Tragiškas tų kalbų genocidas, tiksliau, linguacidas.

Tačiau negirdėti, kad Jungtinės Tautos, siekdamos pristabdyti tų kalbų nykimą, imtųsi kokių nors priemonių. Tuo daugiau rūpinasi UNESCO, bet jos galimybės labai ribotos.

Todėl aš ir parašiau knygą Introducing EUROPE TO EUROPEANS through their Language (Europos pristatymas europiečiams per jų kalbą). Šios knygos pavadinimas prasideda anglišku žodžiu Introducing, kurį į lietuvių kalbą galima versti kaip įvedimas, teisingiau galbūt netgi įvesdinimas, supažindinimas). Antraštė (ir visa knyga) mėgina pasakyti visiems europiečiams: taviškė kalba gali būti tavo pirmas žingsnis visai Europai suprasti, tai tavo tiltas Europon! Viliuosi, kad šios knygos lietuviškas variantas atras savo kelią į Lietuvą. Jis galėtų padėti lietuviams suprasti, kodėl jų svarbiausias žingsnis į Europą – būti tikriems lietuviams, didžiuotis ir rūpintis savo puikiausiu lobiu – savo kalba!

Mano mokinys ir kolega Ilja Lemeškinas parašė tos knygos santrauką rusų kalba. Tai knyga apie Europą kaip visų europiečių namus, nors kiekviena tauta turi ir savo atskirus namus. Man akivaizdu, kad europiečiai nežino, nepažįsta Europos, todėl juos reikia mokyti ją suprasti. Ir būtent jų pačių kalba yra kelias Europai suprasti. Europoje neturi būti nei antrarūšių žmonių, nei antrarūšių kalbų. Tikiuosi, kad atvyksiu dėstyti tradicinėje kalbininkų vasaros stovykloje Salose, tada galbūt atvyksiu į Lietuvą su ta nauja knyga. Joje pateikiu bendrą modelį, kuris skirtas čekams, bet jį labai nesunku pritaikyti Lietuvai. Tą ir norėčiau padaryti. Tas modelis gali būti svarbus visai Europai. Apie lietuvių kalbą galima kalbėti visai Europai. Aš pats kuo geriau susipažįstu su lietuvių kalba, tuo labiau jaučiuosi europietis, nes lietuvių kalba – tai tiltas, jungiantis Europos praeitį su dabartimi. Tuo labiau patys lietuviai turi stengtis išsaugoti savo kalbos grynumą, švarumą. Todėl savo naujausioje knygoje kalbu apie čekų, lietuvių ir kitų kalbų europeizaciją.

Ką tai reiškia – čekų ar lietuvių kalbų europeizacija?

Tai ne skoliniai ir ne terminologijos problemos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai gerokai daugiau. O laipsniavimas, nuo kurio šį pašnekesį pradėjome, yra geras europinio unikalumo – eurounikato – pavyzdys. Jo nėra ne indoeuropiečių kalbose, bet galima rasti vengrų, netolimų kaimynų suomių ir kitose ugrofinų kalbose.

Arba štai supletyvizmas, kai tos pačios reikšmės žodžio kaitybos formos turi skirtingas šaknis ar kamienus, nepaaiškinamus garsų kaita. Pavyzdžiui, būti, esu, yra, buvau, būsiu ar rusų kalbos хорошо ir лучше. Antai lietuvis pasakys: geras, geresnis, geriausias. Rusų kalboje sakoma: много ir больше, o lietuvių kalba – daug ir daugiau. Bet latvių kalboje yra daudz ir daudz vairāk. Tai būdinga ir suomių kalbai.

Supletyvizmai turtina ar skurdina kalbą?

Nežinau, bet taip susiklostė istoriškai. Lietuvių kalba yra labai elegantiška, kai nėra tokių supletyvizmų. Noriu pasakyti, kad europiečių kalbose yra daug visoms joms bendrų dalykų. Apskritai Europos kalbų arealą svarbu suvokti kaip sudėtingą kalbinę aplinką, kuriai būtina skirti daug dėmesio. Todėl nuolat kalbu apie kalbos ekologiją, kalbos etiką ir estetiką.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Renginio dalyviai: Lietuvių kalbos instituto tarybos pirmininkė dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Nina Jacenko (Ukraina), prof. dr. Pietro Umberto Dini (Italija) ir prof. Jiržis Marvanas

Kalbininkai prof. Jiržis Marvanas ir jo mokinys Ilja Lemeškinas

Kurkime ateitį drauge!