Laisvės vėjo gūsis virš Baltijos
23-iosios konferencijos renginiai vyko Rygos technikos universitete, Paulo Stradinio medicinos istorijos muziejuje, Latvijos universitete ir Latvijos mokslų akademijos bibliotekoje. Per pertraukėles tarp renginių kalbiname konferencijos organizacinio komiteto pirmininką Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentą akademiką prof. dr. Janį STRADINĮ (Janis Stradinš), kuris yra ir Lietuvos MA užsienio narys. Priešinimasis sovietinei unifikacijai Gerbiamasis Profesoriau Jani Stradini, sveikindamas Jus su Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijų 50-mečiu, kaip vieno svarbiausių jų organizatoriaus norėčiau paklausti: kuo šios konferencijos ypatingos, kuo išsiskiria iš daugybės kitų konferencijų, kurias Jums yra tekę organizuoti arba dalyvauti?
Mano manymu, tai labai svarbios konferencijos, tapusios reikšminga tradicija. Tose konferencijose net per sovietinį režimą buvo galima daugmaž laisvai išsakyti tokias mintis, kurios garsiai ir viešai paprastai nebuvo išsakomos. Pavyzdžiui, buvo reiškiama mintis, kad Baltijos šalys (tada labiau buvo įprasta sakyti Pabaltijo) – tai viena visuma, kad mes turime gilią istorinę praeitį, ir tai nėra rusiška praeitis. Ši istorija veikiau orientuota į Vakarus negu susijusi su Rusija. Manau, tai labai svarbi mintis.
Ir kita mintis: praeityje bent jau šiaurės Baltijos kraštuose – Latvijos ir Estijos mokslo centruose – labai reikšmingą vaidmenį atliko Pabaltijo vokiečiai, jų kultūra. Ne paslaptis, kad Pabaltijo vokiečių kultūra sovietinėje istoriografijoje ir ideologijoje buvo traktuojama pirmiausia kaip kolonijinė kultūra. Mes siekėme parodyti, kad latvių ir estų moksle esama vietinių vokiečių paveldo, panašiai kaip Vilniuje esama gana daug lenkų kultūros paveldo. Pakaktų priminti Adomo Mickevičiaus ar Česlavo Milošo pavardes, o ką jau kalbėti apie daugelį kitų vardų. Be abejo, tos asmenybės gerokai paveikė viso krašto kultūrą. Tą patį būtų galima pasakyti apie Pabaltijo vokiečių kultūros, mokslo įtaką Latvijai ir Estijai.
Ir trečias labai svarbus veiksnys, kurio nereikėtų pamiršti: tose konferencijose mes pirmieji prabilome apie represuotus savo šalių mokslininkus, pirmiausia gamtos mokslų atstovus. Nuskambėjo represuotų mokslininkų pavardės, net tų, kurie po tardymų nusižudė (pagal oficialią versiją) sovietiniuose kalėjimuose, arba buvo sušaudyti kaip Julijus Auškapas (Julij Auškāps). Ir apie tai mes kalbėjome Vilniuje jau 1965 m., kai spalio 26–27 d. vyko 6-oji Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija. Kalbėjome ir 1982 m. lapkričio 17–19 d. Tartu 13-ojoje konferencijoje.
Paminėjote Vilnių ir Tartu, kur buvo minimi represuotieji, bet ne Rygą. Gal Rygoje buvo griežtesnė „tvarka“ ir didesnė laisvamanybė nebuvo priimtina?
Ne, Rygoje taip pat prabildavome apie represuotus, nuteistus mokslininkus. Matote, mokslininkams, ypač gamtos mokslų atstovams, tarsi galiojo kiek liberalesnės taisyklės. Sunku įsivaizduoti, kad taip laisvai būtų pavykę prabilti apie mūsų tautų represuotus ar į Vakarus pasitraukusius rašytojus, politikus – neįsivaizduojamas dalykas.
Politikų, rašytojų, taip pat humanitarų mokslininkų anuometinis režimas bijojo net mirusių labiau negu gamtos mokslų atstovų. Prisiminėte Julijų Auškapą…
Chemikas Julijus Auškapas buvo sušaudytas Sverdlovsko kalėjime leitenanto Gagarino neva už tai, kad organizavo kalinių sukilimą. Tai štai apie šį nuo sovietinio režimo nukentėjusį mokslininką, paskutinį Latvijos švietimo ministrą (1938–1940 m.), mes kalbėjome Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijoje dar sovietų valdymo metais. J. Auškapas buvo pirmasis, kuris atrado būdą, kaip nustatyti dažiklį audinio paviršiuje. Paaiškėjo, kad tai galima padaryti pagal šviesos atspindžio spektrą.
Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje beveik neįmanoma buvo prabilti apie nepriklausomybės laikotarpio mokslininkus, jeigu jie baigiantis Antrajam pasauliniam karui emigravo į Vakarus. Tačiau mūsų rengtose mokslo istorijos konferencijose jų pavardės nuskambėdavo. Padėtis pasikeitė 1987 m. prasidėjus M. Gorbačiovo „perestroikai“. Tada mes jau kalbėjome apie mūsų šalių emigrantus mokslininkus, gyvenusius JAV.
Prancūzų kalba – kaip pasipriešinimo forma Žodžiu, Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijas būtų galima įvardyti kaip laisvesnės minčių tėkmės renginius?
Konferencijas pavadinčiau gana laisvo minčių reiškimo konferencijomis. Jose buvo palaikomas ir skatinamas regioninis tapatumas, pabrėžiamas nuo pačių pirmųjų konferencijų. Kitaip tariant, tai buvo priešinimuisi sovietinei unifikacijai skirtos konferencijos. Man atrodo, kad to nereikėtų pamiršti.
1990 m. spalio 29 d. įkūrėme Baltijos mokslo istorijos ir filosofijos asociaciją, o ligi tol veikė atskirų mūsų trijų šalių mokslo istorijos bendrijos.
Jungtinės asociacijos pavadinime žodis filosofija veikiausiai atsirado neatsitiktinai?
Ši sąvoka reiškė, kad Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje ir Estijoje, buvo pradėta plėtoti mokslo metodologija. Latvijoje šiai krypčiai buvo skiriama kiek mažiau dėmesio. O svarbiausia priežastis buvo ta, kad tarptautinės mums giminingos organizacijos pavadinimas skambėjo šitaip: Tarptautinė mokslo istorijos ir filosofijos sąjunga. Taigi Rygoje Medicinos istorijos muziejuje 1990 m. spalio 29 d. įsteigėme jungtinę trijų Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociaciją. Konferenciją pradėjau prancūzų kalba, kaip oficialia šios tarptautinės organizacijos kalba.
Bet prancūzai Rygoje nedalyvavo?
Nedalyvavo, bet mes specialiai siekėme, kad nuskambėtų prancūziškas žodis. Kas suprato, kas nesuprato, bet padarėme būtent taip. Beje, mūsų iniciatyva prieš tai dar 1988 m. vasario mėn. Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslų akademijų prezidiumai priėmė sprendimą remti jungtinės trijų Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos steigimą. Tuomet dar nebuvo užgimę Lietuvos Sąjūdis, Latvijos Liaudies frontas ir Estijos liaudies frontas Rahvarinne. Beje, štai šio mūsų pašnekesio išvakarėse, t. y. spalio 8 d., minėjome Latvijos Liaudies fronto įkūrimo 20-ąsias metines.
Leiskite nuoširdžiai Jus pasveikinti su šia sukaktimi, o per Jus – ir visą latvių tautą.
Labai dėkoju. Norėčiau taip pat priminti, kad 1991 m. sausio 13 d. kaip Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas kalbėjau per Latvijos radijo 1-ąją programą anglų, rusų ir latvių kalbomis ir pareiškiau griežtą protestą prieš Sovietų Sąjungos karinę agresiją Lietuvoje prieš taikius žmones prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos televizijos studijos ir Lietuvos radijo. Tai buvo apskritai pirmas Baltijos šalių mokslininkų solidarumo pasireiškimas. Per radiją kreipiausi į Tarptautinę mokslo istorijos ir filosofijos sąjungą, taip pat į Europos, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos mokslų akademijas, su kuriomis palaikėme glaudžius ryšius.
Šiandien per Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos plenarinę sesiją ekrane parodysiu tos mano prakalbos ir kreipimosi tekstą. Jis bus eksponuojamas ir rytoj (spalio 10 d. – G. Z. pastaba) atidaromoje parodoje Latvijos mokslų akademijos bibliotekoje. Parodoje eksponuojamos Baltijos šalių mokslo ir istorijos knygos, straipsniai, kurie buvo išspausdinti per šiuos 50 metų, kai rengiame mokslo istorijai ir filosofijai skirtas konferencijas.
Rygos technikos universiteto sukaktuvės Šios dienos konferencija vyksta Rygos technikos universitete, ir tai visais atžvilgiais labai prasminga vieta.
Šiemet sukanka 50 metų, kai buvo atkurtas Rygos technikos universitetas. 1862 m. įkurtoji Rygos politechnikos mokykla (Rygos politechnikumas) 1896 m. buvo pavadinta Rygos politechnikos institutu, kuris 1923 m. pertvarkytas į Latvijos universitetą. 1958 m. iš Latvijos universiteto trijų fakultetų buvo suformuotas Rygos politechnikos institutas, o 1990 m. kovo 19 d. gavo dabartinį pavadinimą – Rygos technikos universitetas.
Taigi aukštoji technikos mokykla Rygoje senesnė ir už Latvijos universitetą. Mokslo istorijos konferencijos vienoje iš sekcijų išklausėme Vilniaus pedagoginio universiteto atstovo Vytauto Pociaus pranešimą apie lietuvių studentų draugijos Viltis veiklą Rygoje nuo 1896 m., kai Rygos Politechnika buvo pertvarkyta į Rygos politechnikos institutą: labai daug lietuvių inžinierių, techninės inteligentijos atstovų buvo šios aukštosios mokyklos absolventai. Tarp kitų asmenybių buvo ir architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis, prof. Vytauto Landsbergio tėvas.
Mums įsimintinais 1958 m. Rygoje buvo atkurta aukštoji technikos mokykla, įsteigtas Medicinos istorijos muziejus ir pradėtos rengti Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijos – tai Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ metai Sovietų Sąjungoje.
Vadinasi, susidariusiomis palankiomis pokyčiams sąlygomis Rygoje buvo labai veiksmingai pasinaudota. Jūsų tėvas prof. Paulas Stradinis buvo iš dviejų minimų to meto naujovių pradininkas – tapo Medicinos muziejaus Rygoje įkūrėju (neatsitiktinai oficialus jo pavadinimas – Paulo Stradinio medicinos muziejus) ir Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijų pradininku.
Išties šių konferencijų rengimo iniciatyva priklausė mano tėvui.
Tad visiškai suprantama, kad šios konferencijos ir prasidėjo Medicinos muziejaus Rygoje patalpose. Gal todėl medikai visada buvo labai aktyvūs šių konferencijų dalyviai.
1958 m. konferenciją pavyko labai sparčiai organizuoti. Tėvas nenorėjo atidėlioti iki rudens, tad buvo surengta birželio 6–7 dienomis. Atvyko 12 konferencijos dalyvių iš kitų sąjunginių respublikų, buvo perskaityti 9 pranešimai. Taigi tėvo kabinete buvo priimtas sprendimas pradėti šias konferencijas ir ateityje jas organizuoti. Iš Lietuvos dalyvavo astronomas ir mokslo istorikas prof. Paulius Slavėnas, medikas prof. Juozas Girdzijauskas, gydytojas parazitologas, medicinos istorikas prof. Stasys Biziulevičius, medikas prof. Vladas Lašas, iš Estijos – V. Kalnin ir K. Villako.
Nuotraukoje, kurią parodysiu šiųmetės konferencijos dalyviams, matome prof. J. Girdzijauską, prof. P. Slavėną su žmona, prof. Paulą Stradinį, maskvietį medicinos istoriką Jurą Šilinį (kilęs iš Lietuvos, bet gyvenęs Maskvoje, dirbo N. Semaškos institute – prieš porą metų mirė). Kiek atsimenu, estė toje pirmoje konferencijoje skaitė pranešimą apie senąsias vaistines.
Tose mokslo istorijos konferencijose dalyvavo ir kitų sąjunginių respublikų mokslininkų, tačiau kažin kokiu būdu sugebėta išlaikyti Baltijos konferencijų pavadinimą.
Labai gerai, kad į mūsų rengtas konferencijas atvažiuodavo žymių mokslininkų iš Maskvos, Leningrado (Sankt Peterburgo), kitų sąjunginių respublikų, jie gerokai kilstelėjo tų konferencijų mokslinį lygį. Palyginimui pasakysiu, kad šios dienos 23-iojoje konferencijoje dalyvauja 12 šalių atstovai iš Didžiosios Britanijos, Austrijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Suomijos, JAV, Portugalijos. Iš viso numatyti 83 pranešimai.
Gaila, ne visi dalyviai, kurių pranešimų santraukas matome išleistame tezių rinkinyje, sugebėjo atvažiuoti į Rygą. Kas atvyko iš toliausios Europos šalies –Portugalijos?
Tai Coimbra universiteto atstovas, kuris skaitys pranešimą apie Tartu universiteto botanikos sodo direktorių prof. Heinrich Moritz Willkomm herbarijų. Estas tą herbarijų surinko tarp 1878–1884 m. Iberijos pusiasalyje iš Ispanijos ir Portugalijos augalų.
Ar šias konferencijas tinka vadinti Baltijos šalių konferencijomis, juk dalyvių esama iš daugelio Europos šalių.
Taip buvo ir ankstesniais metais, gal net visada, nes atvykdavo mokslininkų iš Gruzijos, Azerbaidžano, Ukrainos, Lenkijos, Bulgarijos, VDR, taip pat iš Maskvos ir Leningrado miestų. Jie nagrinėdavo dažniausiai su Baltijos šalimis susijusias temas. Todėl pavadinime ir figūruodavo žodžiai tarptautinė konferencija. Tai gana svarbu pirmiausia jauniems mokslininkams, kuriems reikia rašyti ir ginti disertacijas. Jų nėra daug, bet vien pastaraisiais metais trys latvių mokslininkės apgynė disertacijas iš mokslo istorijos srities. Viena iš pedagogikos istorijos – tai mūsų konferencijos sekretorė dr. Alīda Zigmunde. Maija Pozemkovska, apsigynusi disertaciją iš medicinos istorijos srities , konferencijoje kaip sykis koordinuoja Medicinos ir muzeologijos sekcijos darbą. Trečioji disertacija apginta iš farmacijos istorijos.
Ar nesenka jėgos, neblėsta entuziazmas? Pokalbio pradžioje Jūs labai turiningai apibūdinote šių mokslo konferencijų reikšmę. Atrodo, kad ir šiuo metu per tuos 50 metų puoselėtos nuostatos tebelieka aktualios. Juk svarbu rūpintis Baltijos šalių kaip tam tikros vieningos visumos ne tik praeities tyrinėjimais, bet ir ateitimi.
Blogiausia, kad tos nuostatos šiandieninėmis sąlygomis, iš dalies net ir šios konferencijos, gal net praranda savo reikšmę.
Būtų paradoksas.
Didelis paradoksas. Šios konferencijos truputį mažėja net ir dalyvių skaičiumi. 14-ojoje mokslo istorikų konferencijoje, vykusioje 1985 m. vasario 25–28 d. Jūrmaloje ir Rygoje, buvo daug daugiau dalyvių negu kad suvažiuoja šiais laikais. Tada buvo perskaityta bemaž pusantro šimto pranešimų.*
Keista, kad tą konferenciją surengėte vasario mėn., nors Jūrmalos kurortas labiausiai vilioja vasarą.
Jūrmaloje veikė Latvijos MA pensionatas, kuris vasarą buvo paprasčiausiai mums neprieinamas. Teko tenkintis žiema. Konferencijoje viena sekcija buvo skirta paleoastronomijai ir kitiems paleo mokslams. Tai buvo apskritai pirmoji tokio tipo konferencija tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Iš Lietuvos buvo atvažiavusi Eugenija Šimkūnaitė, labai įdomi asmenybė. Ji kalbėjo apie liaudies mediciną.
Toje konferencijoje jau nedalyvavo Jūsų tėvas prof. Paulas Stradinis, Baltijos mokslo istorijos konferencijų pradininkas, nes mirė 1958 metais. Gal žinote, kaip jis vertino mūsų nepamirštamosios „žiniuonės“ E. Šimkūnaitės darbus?
Nemanau, kad jiedu yra bendravę ar bent buvo pažįstami, bet tėvas labai vertino liaudies mediciną. Mūsų Medicinos istorijos muziejuje visados buvo ir tebėra liaudies medicinai skirtas skyrius. 1985 m. konferencijoje jau dalyvavo ir prof. Libertas Klimka, kuriam šiandien, kaip ir Rygos technikos universiteto rektoriui akad. prof. Ivarui Knetui (Ivars Knēts), įteiksime Latvijos mokslo istorijos bendrijos garbės narių diplomus už išskirtinį indėlį į Baltijos šalių mokslo istorijos tyrinėjimus. Taip pat tokiu pačiu diplomu pagerbsime prieš du mėnesius mirusį estų mokslininką dr. Hain Tankler, jam skirtą diplomą priims jo giminaičiai.**
Iš išskirtinių asmenybių 1985 m. konferencijoje galėčiau paminėti didelį visokių įdomybių entuziastą Viktorą Gravitį. Jis rėmėsi lietuviška paleo tyrinėjimų medžiaga, pristatė savotišką mazgų raštą ant siūlų. Tai tam tikra mazgų matematika, mazgais buvo perduodamos žinios. Man tai primena Morzės raidyną. Ši rašto forma, atrodo, buvo paplitusi Šiaurės Lietuvoje, sietina su žiemgaliais. V. Gravitis tyrinėjo šiuos dalykus. Kai kam jis atrodė keistuolis, apskritai į mūsų konferenciją mielai rinkdavosi įvairūs keistuoliai.
Paleo mokslai – jau pats pavadinimas labai nekasdieniškas.
Ne vien į paleo astronomijos ar panašias sekcijas, bet apskritai į mūsų mokslo istorijos konferencijas labai noriai rinkdavosi oficialaus mokslo nepripažinti tyrinėtojai, vadinamieji keistuoliai. Kai kam net atrodydavo truputį nevykėliai, kiti buvo garbaus amžiaus iš aktyvios mokslinės veiklos pasitraukę asmenys.
Įdomu, kad net apie keistuolius kalbate be susierzinimo ir ne iš aukšto, bet net savaip šiltai, nors kaip buvęs ilgametis Latvijos MA prezidentas ir mokslo istorijos konferencijų organizatorius galėtumėte jausti jiems ir tam tikrą nepalankumą, juk trukdė organizatoriams išlaikyti tų konferencijų solidumą.
Estijoje buvo toks Vilemas Ernits. 1917 m. jis pirmas iškėlė Estijos nacionalinio muziejaus ir Estijos mokslų akademijos įkūrimo idėją. Mūsų laikais, kai pradėjome rengti mokslo istorijos konferencijas, V. Ernits buvo jau senučiukas, nelabai prižiūrėtas, bet jis ateidavo į mūsų konferencijas, dalyvaudavo debatuose. Įsivaizduokite didingus Latvijos MA rūmus, kuriuose šalia žymių akademikų ir orių profesorių žodžio paprašo ne visai tvarkingai atrodantys atėjusieji. Kai kam atrodydavo labai neįprastai, keistai, nors daugelis iš tų asmenų kalbėdavo labai protingai, tačiau labai neformalius dalykus. Ir tai būdingas mūsų konferencijų bruožas – neformalus pobūdis.
Kaip vertinate vadinamuosius neformalus moksle?
Man atrodo, kad dėl tų neformalų dalyvavimo mūsų konferencijos tik laimėdavo, bet įsivaizduokite, kad ten dalyvaudavo orūs asmenys, pavyzdžiui, Latvijos MA vyriausiasis mokslinis sekretorius, specialiai pakviestas vadovauti diskusijai. Išgirdęs neformalias ir labai drąsiai viešai reiškiamas mintis sekretorius susigūždavo, išsigandęs pasistengdavo kuo greičiau baigti diskusijas. „Ką čia jūs renkate visokius benamius valkatas ir leidžiate jiems kalbėti?“ – skųsdavosi, žinoma, neoficialiame pašnekesyje. Taip buvo sovietmečiu. O mums būdavo labai apmaudu, kad negalėdavome pratęsti įdomiai užsimezgusios diskusijos.
Kaip sakiau, mūsų konferencijose galima buvo susidurti su neformaliojo mokslo elementais, ir tai tik sukeldavo didesnį visuomenės susidomėjimą mokslu. Antai į 14-ąją konferenciją, kurią taip dažnai šiame pokalbyje minime, buvo susirinkę apie 700 dalyvių ir klausytojų. Vieną dieną Rygoje konferencija vyko buvusiame stačiatikių sobore, ten susirinko 300 klausytojų, Jūrmaloje – dar 200, o Latvijos MA rūmų didžiojoje salėje tikpdavo apie 700 žmonių.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad 1985 m. atskira sekcija buvo skirta pramoniniam paveldui, mokslo ir technikos istorijos paminklams, seniesiems malūnams, įmonių pastatų architektūrai, tiltams ir t. t. Jeigu jau prakalbome apie technikos paveldą, tai į šių metų konferenciją atvykusiems lietuviams tiesiog būtina aplankyti Rygos technikos muziejuje įrengtą parodą Leonardo genijus. Tai Leonardo da Vinčio išradimams skirta interaktyvi paroda. Eksponuojamos pagal genialaus Renesanso epochos išradėjo brėžinius ir piešinius sukurtos darbo priemonės, skraidymo aparatai, vandens jėgainės, tiltai, karo mašinos, povandeninio laivo modelis ir pan. įrenginiai. Tuos eksponatus ir parodą parengė italų meistrai (L’Associazione Anthropos).
Apibendrinant pokalbį apie Baltijos mokslo istorijos konferencijas būtų galima pasakyti, kad jos per 50 metų gerokai paįvairino ir praturtino mūsų šalių mokslinį gyvenimą, tapo tam tikra mokslinio intelektinio gyvenimo dalimi. Apskritai mūsų mokslinį gyvenimą padarė daug įdomesnį. Daugelis tose konferencijose skaitytų pranešimų nedingo be pėdsako. Tų pranešimų pagrindu buvo parašytas Tartu universiteto istorijos tritomis, už kurį 1982 m. autoriams buvo suteikta Estijos valstybinė premija. Daugelis kitų pranešimų pateko į kitų mokslininkų knygas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
