Bėgantys metai išryškina Liubomiro Kulvieco darbų vertę (2)
Pabaiga, pradžia 2008 m. Nr. 22
Žmogus, pralenkęs laiką
Svarbiausią vietą Liubomiro Kulvieco palikime užima 10 jo paties parašytų knygų, daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Nesunku rasti ir daugiau parašiusiųjų, bet darbų reikšmingumu, tarptautinio vertinimo solidumu nedaug kas iš fizikų Lietuvoje prilygtų L. Kulviecui. Jo darbų reikšmė toli prašoka vien Vilniaus pedagoginio universiteto bendrijos erdvę, nes jo darbai yra tarptautinio mokslo dalis. Ir pakankamai reikšminga.
Koks šis žmogus iškyla kitų jį pažinojusių kolegų atmintyje? VPU Fizikos ir technologijos fakulteto dekanas doc. Alfonsas Rimeika Liubomirą Kulviecą prisimena kaip plačios erudicijos, didelės inteligencijos ir be galo narsų žmogų. Pačiam A. Rimeikai teko būti Kulvieco studentu, vėliau, kolega, o dabar tenka būti to paties fakulteto, kuriame abu dirbo, dekanu. Pastebėsime, kad L. Kulviecas 1952 m. su pagyrimu baigė tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, buvo paliktas Teorinės fizikos katedroje, kurioje dirbo iki mirties 1995 m. Dekanas didžiuojasi, kad jam tenka vadovauti fakultetui, kuriame dirbo ir dabar tebedirba tokie iškilūs profesoriai. Ne vienas Lietuvoje žinomas fizikas yra šio fakulteto auklėtinis ar darbuotojas.
Vertindamas prof. Liubomiro Kulvieco vietą fakulteto istorijoje, A. Rimeika pripažįsta, kad jo vyresnysis kolega buvo pralenkęs savąjį laiką. L. Kulvieco mokslinė idėja buvo aksiomatizuoti laiką, bet jis pats skubėjo gyventi, gal nujausdamas, kad likimas, kad ir koks dosnus būtų, kiekvienam žmogui duoda ne begalinį laiką. Todėl L. Kulviecas savo paties gyvenimu tarsi lenktyniavo su laiku. Kiek sėkmingai, nelabai lengva būtų spręsti. Bent jau A. Rimeika įsitikinęs, kad kolega pralenkė laiką. Dabar turi pagrindo šitaip teigti, nes dar kolegai esant gyvam jam tekdavo girdėti žymių to meto klasikinės mechanikos ir kitų fizikos krypčių autoritetus, kurie kone vienu balsu teigė: Lietuva neturi kito tokio gilaus žinovo laiko ir kitų klasikinės mechanikos pagrindinių ir išvestinių sąvokų bei apibrėžimų formavimo reikaluose ir negreit dar ką nors panašaus turės. Neturi ir kitos šalys, bent kiek tuo metu galėjo aprėpti pačių tų autoritetų žvilgsnis ir erudicija – šiuo atveju mums tenka remtis jų nuomone. Panaudodamas formaliąją logiką ir labai sudėtingą matematinį aparatą L. Kulviecas tarsi iš naujo ėmėsi klasikinės mechanikos pagrindų peržiūrėjimo, jų revizijos. Kad tai buvo nepaprastai ambicingas uždavinys rodo ir tas faktas, kad ligi Kulvieco niekas iš esmės to nebuvo daręs.
Kiekvienas mokslas prasideda nuo tam tikrų aksiomų, prielaidų ir pagrindinių sąvokų formavimo. Giliau panagrinėjus nesunku įsitikinti, kad ne visi iš tų apibrėžimų buvo korektiški, ne visi atitiko formaliosios logikos reikalavimus. Jiems stigo mokslinio griežtumo, nes esami apibrėžimai vedė į loginius prieštaravimus.
Ar tų neatitikčių griežtai logikai nematė I. Niutonas? Puikiai matė, bet siekdamas tam tikro supaprastinimo, kuris net ir griežtuose moksluose praverčia, kaip duotybę priėmė kai kuriuos apibrėžimus, tikėdamasis kada nors vėliau sugrįžti prie fundamentinių sąvokų griežtų apibrėžimų.
Kad matematikoje ir fizikoje tokių problemų yra daug dar 1900 m. parodė Davidas Hilbertas Paryžiaus pasauliniame matematikos kongrese. Jis suformulavo 28 problemas, kurias turėtų spręsti XX a. matematikai. Tame sąraše 6-oji problema buvo įvardyta būtinybė visų fizikinių dydžių aksiomatinis pagrindimas. Norint šios problematikos imtis, reikėjo išanalizuoti laiko, greičio, pagreičio, svorio interpretacijų raidą klasikinės mechanikos istorijoje ir taikymo metodologijoje. Šis kelias neišvengiamai vedė į mokslo istorijos tyrinėjimo barus. Reikėjo iš pagrindų analizuoti Izaoko Niutono, Galilėjo Galilėjaus, Izaoko Barrow, Davido Hilberto, Alberto Einšteino ir kitų didžiųjų pasaulinio mokslo autoritetų darbus. Ši veikla ir išvedė Liubomirą Kulviecą į žymiausių mūsų mokslo istorikų gretas. Jeigu dėl L. Kulvieco pasiūlymų peržiūrėti kai kuriuos fizikos mokymo ir dėstymo didaktikos dalykus net tarp didžiausių autoritetų kildavo diskusijų, nes tai išties sudėtinga, tai L. Kulvieco mokslo istorijos tyrinėjimai ir išvados buvo pripažįstami kaip aukščiausio lygmens mokslo darbai, iš kurių žinių semsis ir ateities mokslininkai.
Jo pastangos ne visada sulaukdavo vien pritarimo
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje L. Kulviecas pradėjo aktyviai reikštis mokslinėje, daugiausiai pedagoginėje spaudoje. Tai lėmė jo moksliniai ir aukštosios mokyklos dėstytojui labai svarbūs interesai. L. Kulviecas rašė apie fizikinių dydžių sąvokų apibrėžimus, apie klaidas, pasitaikančias nagrinėjant mechaninių reiškinių su pagreičiu judančiose atskaitos sistemose, apie išvestinių fizikinių dydžių apibrėžimus, apie klasikinės dinamikos aksiomatiką teorinės mechanikos vadovėliuose, apie svorio sąvokos traktuotę mechanikoje ir t. t. Atrodo, kad tuo metu L. Kulviecą ypač jaudino masės ir svorio sąvokų mechanikoje problema, pradedant nuo Leonardo da Vinčio priimtosios koncepcijos ir baigiant III Generalinės matų ir svorio konferencijos šiais klausimais priimtos deklaracijos.
Gilinimasis į mokslo istorijos ir teorinės mechanikos pagrindus L. Kulviecui teikė vis didesnės drąsos, tą galima pastebėti ir iš jo straipsnių pavadinimų: Apie vieną N. X. Abelio klaidą (1971), Apie aksiominį laiko sąvokos pagrindimą klasikinėje mechanikoje (1973), Dar kartą apie sunkio jėgą bei svorio traktavimą mechanikoje (1973), Apie masių ir sunkio centrų sąvokų dėstymo trūkumus (1975), Fizikinių dydžių sąvokų daryba (1977)... Vardyti galima ir toliau beveik iki XX a. pabaigos, kol gyveno ir dirbo Liubomiras Kulviecas, bet skaitytojas svarbiausių jo darbų bibliografiją ras ir naujoje knygoje.
Geriau prisiminkime, kaip Lietuvos fizikai priėmė L. Kulvieco darbus. Atrodo, kad be didesnio entuziazmo, o kai kas pasakytų ir tiesmukiau: ganėtinai abejingai, nes buvo tam nelabai pasirengę. Ir dar viena priežastis, dėl ko jo pastangos nesulaukė didesnio rezonanso ir susidomėjimo. Mat kaip gilus mokslininkas Kulviecas savo naujausius atradimus siekė tuojau pat diegti į fizikos disciplinos dėstymo didaktiką. Ko gero, logiškas sprendimas: naujoves diegti aukštosiose mokyklose, o per buvusius studentus daryti įtaką ir vidurinių mokyklų mokymo programoms.
Atrodo, kad mokslininkas pervertino savo studentų galimybes, bent jau A. Rimeika, dabar prisimindamas Kulvieco paskaitas, pripažįsta, kad jas sekti kartais būdavo sunkoka, tai buvo ne itin lengvai įkertamas mokslo granitas. Vėliau A. Rimeika pasitaisė: „Ne sunkoka, bet labai sunku buvo suvokti, ką profesorius dėsto. Simboliai buvo labai sudėtingi, tų simbolių tarpusavio ryšius ir logiką suvokti buvo dar sudėtingiau.“
Nieko nuostabaus, kad kildavo konfliktų. Profesorius atkakliai reikalavo, kad naujausi dalykai atsidurtų fizikos vadovėliuose nuo aukštųjų iki vidurinių mokyklų. Daug diskusijų kildavo katedroje, kurioje dirbo profesorius. Įsiminė visados tvirta, nenuolaidi jo pozicija, kai tekdavo ginti savo tiesą. Liubomiras Kulviecas siekė, kad mūsų švietimo sistemos leidžiamuose vadovėliuose būtų pateikti nauji klasikinės mechanikos pagrindinių sąvokų apibrėžimai. Siekta platesnio ir gilesnio fizikinio turinio apibrėžimo, bet ledams pralaužti dar nebuvo atėjęs laikas. Vadovėlių reformos metas atėjo vėliau, bet diskusijos vyko, o L. Kulviecas buvo tas žmogus, kuris gindavo šventą mokslinės tiesos reikalą. Kartais nedaug trukdavo, kad diskusijos kibirkštys peraugtų į asmeniškumų liepsną. Paprastai gelbėdavo kompromisą rasti mokėjęs doc. dr. Jonas Algirdas Martišius, kurį prisimename kaip puikų pedagogą ir karštą fizikos mokslo propaguotoją.
Galima suprasti ir L. Kulvieco oponentus: kadangi supaprastintos tų dalykų dėstymo didaktikos nebuvo sukurta, tai dėstytojai ir mokytojai Kulvieco naujoves paprasčiausiai atmetė. Labai būdinga lemtis tų, kurie savo įžvalgomis ar darbais pralenkia laiką. Matyt, teks laukti, kol vėluojantis laikas pasivys Kulvieco darbus. Už proto jėgą ir drąsą dažnai tenka mokėti labai nelengva kaina. Bet kuriuo atveju, mūsų negali nežavėti Kulvieco kaip mokslo žmogaus laikysena net ir jam sunkiomis aplinkybėmis.
Prof. Povilas Pipinys su L. Kulviecu susipažino 1955 m., kai pradėjo dirbti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Kulviecą prisimena kaip betarpišką, bet griežtą profesorių, kurį studentai gerbė. Tačiau vienas kartėlis atmintyje išliko ir būtent iš to meto, kai Kulviecas rengėsi ginti antrąją, t. y. fizikos-matematikos mokslų daktaro disertaciją Aksiominio laiko sąvokos pagrindimo klasikinėje mechanikoje problema.
Disertacija buvo svarstoma Teorinės fizikos katedroje, disertacijos autoriui buvo pasiūlyta darbą perdaryti. Kadangi Liubomiras Kulviecas su tokiu sprendimu nesutiko, tai buvo paskirta komisija, kuri turėjo priimti galutinį sprendimą. Baigėsi tuo, kad Vilniaus pedagoginio instituto taryba Kulvieco darbo nepriėmė, o Kulviecas tų pačių 1986 m. parašytą disertaciją gynėsi 1990 m. Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete. Ketveri metai buvo prarasti, nors žymiausi teorinės mechanikos autoritetai labai aukštai įvertino L. Kulvieco daktarinę disertaciją, kurios, matyt, nesugebėjo suprasti ir įvertinti Lietuvos fizikai. Savo šalyje pranašu nebūsi.
Tie tiltai tarp žmonių dar stovi
Gerai, kad yra Liubomiro Kulvieco kolegų, kurie gyvu žodžiu jį prisimena. Libertui Klimkai įspūdį darė vyresniojo kolegos tvirtybė siekiant įtvirtinti savo įsitikinimus. Prisimena diskusijas važiuojant traukiniu į Maskvą, kur du kartus per metus vykdavo mokslo istorikų plenumai. Kelionės metas paprastai būdavo užpildomas turiningais pašnekesiais.
Bendraudamas su kolegomis L. Kulviecas jų atmintyje išliko kaip labai draugiškas, nuoširdus žmogus, o pačiam L. Klimkai tos bendros kelionės į Maskvą tapo nepaprastomis likimo dovanotomis pamokomis, kurių galėtų pavydėti kiekvienas mokslininkas. Jeigu rektoriui A. Gaižučiui L. Kulvieco darbai asocijuojasi su tiltu tarp atskirų mokslo raidos tarpsnių, keliais šimtmečiais prieš mus gyvenusių mokslininkų darbų ir dabarties, tai L. Klimka šį tilto įvaizdį praturtina nauju pastebėjimu: jam L. Kulviecas buvo tarsi koks tiltas, siejęs mus su senąja inteligentija, dėsčiusia prieškario Vytauto Didžiojo universitete ir savo studentams pateikusia tuos aukštos kultūros dalykus, kurių vien iš vadovėlių nelabai pasisemsi. Liubomiro Kulvieco elgsenoje, laikysenoje, dėstymo būde atsispindėjo vertybės, kurios po truputį ėmė tirpti naujojoje santvarkoje, tapo nueinančios į praeitį ištisos epochos tolimu atgarsiu. Gerai, kad yra šias žmogiškojo bendravimo vertybes prisimenančių asmenybių, vadinasi, tie mūsų iškilių mokslo vyrų statytieji tiltai dar nėra sugriuvę.
L. Kulvieco minties elegancija išryškėjo ir visa jėga atsiskleidė jo paskaitose. Naujoje knygoje apie tai užsimenama iš Mokslo Lietuvos perspausdintame J. A. Martišiaus straipsnyje, apie tai dalydamasis prisiminimais kalbėjo ir L. Klimka. Kad Liubomiras Kulviecas buvo fantastiškas dėstytojas galėtų papasakoti jo buvę doktorantai ir studentai: dėstydamas sudėtingiausias temas ir naudodamas sudėtingiausią matematinį aparatą nesinaudojo jokiais užrašais ar menkiausiais popierėliais, jo mintis liedavosi laisvai, aiškiai ir su stebėtina elegancija. Profesorius nevengė vaizdingų palyginimų, įdomių pavyzdžių, tad laimingi tie, kuriems teko tose paskaitose dalyvauti. O juk kalbame apie teorinę mechaniką, ganėtinai „sausą“ discipliną, kur vaizdingiems epitetams ar metaforoms vietos nėra daug.
Diskutavo su pačiu Niutonu
Knygos pristatyme dalyvavęs Juozo Kazicko labdaros ir paramos fondo administracijos direktorius Zenonas Bedalis prisipažino nepažinojęs Liubomiro Kulvieco ir jo darbų neskaitęs, bet jį žavi šis mokslininkas, kuris iškyla per buvusių jo studentų ir kolegų prisiminimus. Neabejotinai buvo ryški asmenybė Lietuvos moksle, nors tuo metu gal ir neįvertinta taip, kaip buvo to verta. Reikėjo didelės drąsos, norint tegu ir neakivaizdžiai polemizuoti su fizikos ir klasikinės mechanikos mokslo pradininkais bei fundamentinių teorijų didžiaisiais kūrėjais.
J. Kazicko fondo atstovo mintis knieti pratęsti. Juk išties moksle turėtų lemti ne laipsniai ir regalijos, kurie tėra „antpečiai“, bet vienintelis kriterijus – mokslinė tiesa. Kitaip tariant, dar Sokrato suformuluotas imperatyvas: Platonas mano draugas, bet tiesa svarbesnė. Labai nedaug kas net ir iš mokslo didžiųjų sugebėjo ir sugeba visada šia nuostata vadovautis, nes mokslininkas tėra tik žmogus, kad ir kokias pažinimo gelmes būtų išbraidęs. Pagaliau, net jeigu koks keistas ateivis, netyčia patekęs į mūsų nuodėmingą Žemę, pamėgintų griežtai vadovautis sokratiškuoju imperatyvu, tikriausiai labai greitai būtų ištėkštas atgal į savąją planetą. Gali susidaryti įspūdis, kad L. Kulviecas kažkuo buvo panašus į tokį ateivį: giliai tikintis mokslo šviesa ir tiesa, tai ne dėl savo interesų, bet pirmiausia dėl mokslo tiesų kovojanti asmenybė. Todėl gana dramatiško likimo, gal dėl to taip anksti palikęs ir šį, Voltero kalba tariant, tobuliausiąjį iš pasaulių.
Liubomiras Kulviecas buvo iššūkio žmogus ir tuo turėtų daryti įspūdį dabartiniam jaunimui, bent tai jo daliai, kuriai sąvokos idealas, aukštesni siekiai nėra vien pašaipos verti nešiuolaikiški žodžiai. Pristatant L. Kulvieco knygą ir dalijantis mintimis apie šią asmenybę VPU Senato posėdžių salėje kukliai sėdėjo ir būrelis fizikos magistrantų.
Juk išties svarbu savyje išsaugoti tą asmenybės tvirtumo strypą, kuris nesulinks, jeigu dėl mokslo tiesos ir teks susiremti su didžiaisiais autoritetais. Ne savo asmeninės naudos siekiant ir ne pirmtakus pažeminti, bet būtent dėl idealo, niekada nepasiekiamo, bet siektino, dėl kurio ir verta bristi į mokslo upės vandenis.
Ir didžiausi autoritetai ilgainiui iškeliauja į ilgų šešėlių šalį. Šia prasme knygos likimas pranašesnis, nes jos išlieka ilgiau už žmones. Ir ši apimtimi nedidelė knygelė primins mokslininką, kuris neakivaizdžiai, bet diskutavo su pačiu Niutonu, įrodinėjo savąjį pamatinių klasikinės mechanikos ir fizikos sąvokų supratimą, o jau mūsų ainiai galės įvertinti tų pastangų reikšmę.
Laiko sąvokos paradoksas
Retai susimąstome, kas yra laikas. Tai mažiausiai pažįstamas Visatos ir žmonijos gyvavimo fenomenas, kurio tiksliai apibūdinti gal dar niekam nėra pavykę. Labai teisinga prof. Liberto Klimkos mintis, kad laiko sąvoka, kad ir kaip nepriekaištingai būtų apibrėžta, nėra absoliuti, bet keičiasi ir su kiekvienu nauju mokslo vystymosi etapu reikalauja vis naujo apibrėžimo. Pratęsiant šią mintį galėtume pasakyti, kad laiko sąvokos apibrėžtis, supratimas priklauso nuo laiko, kuriame gyvename. Laiko sąvoka priklauso… nuo laiko – gal ir trivialiai skamba, bet ne absurdiškai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Laiko samprata ir pati sąvoka apibūdina tam tikrą pažinimo etapą. Neatsitiktinai L. Klimka priminė Nobelio premijos laureatą Ilją Prigožiną, mirusį prieš keletą metų. Šis prieš keletą dešimtmečių pateikė naują laiko sąvokos apibrėžimą, pasitelkęs sinergetikos procesus, dėl kurių įtakos Visatoje ir pasaulyje atsiranda tvarka. Žinia, niekas neatšaukė Antrojo termodinamikos dėsnio galiojimo, nes Visata plečiasi, didėja kaip didėjusi, o kartu daugėja entropijos, t. y. netvarkos. Prieštaravimas? Visiškai akivaizdus. Gal šiuolaikinė kosmogonija padės išspręsti pasireiškiantį paradoksą?
Juk Visata ne šiaip, bet spartėdama plečiasi, o jei taip, tai, matyt, keičiasi ir laiko sąvokos prasmė. Mokslas nestovi vietoje, bet tai nereiškia, kad mokslininkų triūsas bevertis. Vieno iš Lietuvos mokslininkų darbų atšvaitą naujosios knygos sudarytojams, leidėjams ir rėmėjams pavyko įprasminti.
Mokslo darbams suteikti antrą gyvenimą
Pristatant knygą 13 metų buvo praėję nuo Liubomiro Kulvieco mirties, bet ši sukaktis nėra nelaiminga jau vien todėl, kad išėjo jam skirta knyga. Prasminga, kai aukštojoje mokykloje prisimenamas ir gerbiamas mokslininko atminimas. Dabartiniam VPU rektoriui akad. Algirdui Gaižučiui neteko pažinti fiziko Liubomiro Kulvieco, tačiau iš kolegų pasakojimų jis susidarė įspūdį, kad tai labai plataus kultūrinio akiračio mokslininkas, fizikas eruditas, o tokių asmenybių mūsų akademiniame gyvenime nėra tiek jau daug. Ne kiekvienas profesorius tokį kūrybinį palikimą įstengia palikti, kokį yra palikęs Kulviecas. Juk ne parašytų knygų ir straipsnių skaičius lemia, bet vaisingos idėjos, turinčios įtakos dabarčiai, gal ir ateičiai. Prasminga, kad būtent UNESCO paskelbtos Pasaulinės mokslo dienos taikai ir vystymuisi proga prisimenamas reikšmingą pėdsaką VPU moksliniame gyvenime palikęs profesorius. Jo moksle išartoji vaga neabejotinai kelia ir dar ilgai kels pasididžiavimą šiame universitete studijuojantiems studentams ir dirbantiems mokslininkams.
Ši šventė ir knygos sutiktuvės savotiškai įpareigoja universiteto bendruomenę, – ir tai pastebėjo rektorius A. Gaižutis, – parengti ir publikuoti taip pat ir kitų jau išėjusiųjų darbus, suteikti tiems darbams antrą gyvenimą. VPU socialinių partnerių, rėmėjų vaidmuo išleidžiant L. Kulvieco knygą žadina viltį, kad ir kiti žymūs mokslininkai nebus pamiršti. Visuomenėje jausdami pritarimą ir palaikymą, taip pat ir paramą, visai kitaip jausis universiteto dėstytojai ir profesūra, nes kūrėjai juk dirba ne tuščioje erdvėje.
Rektorius nepamiršo padėkos žodžio tarti Donatai Kulviecaitei, prof. Liubomiro Kulvieco dukrai, kuri yra ir naujosios knygos viena iš sudarytojų (kartu su Kęstučiu Arlausku). Galima žavėtis Donata, kuri nepailsta propaguoti tėvo mokslinius darbus. Nors ir nebūdama fizikė (dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kalbų katedroje) ji sugeba pasiekti, kad reikšmingiausi profesoriaus L. Kulvieco darbai būtų žinomi kuo gausesniam žmonių būriui ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Labai geras mokslo propagavimo pavyzdys.
Iš knygos pristatymo ir Liubomirą Kulviecą pažinojusiųjų prisiminimų galima padaryti išvadą, jog tai buvo asmenybė, mokanti vertinti tikrąjį moksliškumą. Šios asmenybės žavesys neišblės profesorių pažinojusiųjų atmintyje.
Gediminas Zemlickas
