Mokslo institutų ateitis – kokia ji?
Šiame pašnekesyje neišgirsime žodžio „simpoziumas“, tačiau pokalbis vyko būtent pakeliui į XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą Čikagoje, kur mūsų pašnekovas LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir technologijų departamento direktorius Albertas ŽALYS skaitė pranešimą Lietuvos mokslo politikos aktualijos. Tų aktualijų išties daug ir jos labai svarbios visiems šalies mokslininkams. 2008 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 989 Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino valstybės mokslinių tyrimų įstaigų tinklo pertvarkos planą, pagal kurį vykdant integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtrą, bus įkurti penki dideli valstybės mokslo institutai: Gyvybės mokslų centras, Inovatyvios medicinos centras, Gamtos tyrimų centras, Fizinių ir technologijos mokslų centras bei Agrarinių ir miškų mokslų centras. Kas laukia dabar veikiančių mokslo institutų? Apie tai kalbamės su Albertu ŽALIU. Pirmas tikras reformos žingsnis Kokie pokyčiai vyksta Lietuvos mokslo ir aukštųjų studijų politikoje? Kas keičiasi mokslo organizavimo veikloje, pagaliau ir pačiame moksle? Pavarčius spaudos puslapius, panaršius po internetą, gali susidaryti įspūdis, kad šioje srityje Lietuvoje jau seniai nieko nebevyksta, visi sėdime iki kaklo įklimpę liūne, iš kurio vargiai kada išbrisime. Kokia Jūsų nuomonė?
Mano akimis, yra gerų poslinkių. Pirmas tikras reformos žingsnis yra naujos Lietuvos mokslo tarybos atsiradimas. Tai esminis žingsnis. Žinoma, jeigu pavyks įgyvendinti visa, kas sumanyta.
O kas sumanyta?
Bus siekiama konkursiniu būdu skirstyti pinigus moksliniams tyrimams – pagal programas, skiriant grantus. Planuojame įvairių pavidalų grantus – studentams, doktorantams, podaktarinėms stažuotėms, tyrėjams ir kitoms įvairioms veikloms, kurios susijusios su mokslu. Ne biurokratams, ne valdininkams reikėtų spręsti – mokslas ar ne mokslas yra viena arba kita veikla. Tai štai jeigu visa tai pradės funkcionuoti, tokia mokslo organizavimo sistema turėtų išlaisvinti mokslininkus, padėti jiems geriau atskleisti savo gebėjimus, įgyvendinti sumanymus.
Ko reikia, kad pradėtų funkcionuoti?
Kol kas viskas gerai sukasi. Naujoji Mokslo taryba suformuota vadovaujantis nauju principu, ne profsąjunginiu, kai mokslininkai išsirenka savo atstovą ir jis priverstas atstovauti ne Lietuvos mokslui, bet jį išrinkusiai institucijai. Šį kartą nariai į Mokslo tarybą buvo renkami pagal kompetenciją, rinkimo procedūra buvo pakankamai aiški, o kartu visam procesui suteikė objektyvumo. Rinkimai buvo dviejų pakopų. Iš pradžių visi norintieji teikė kandidatus, iš objektyvumu pasižyminčių kompetentingų mokslininkų buvo paskirti rinkikai, jie iš pasiūlytų kandidatų atrinko tam tikrą skaičių galimų Tarybos narių, o iš to likusio trumpo sąrašo valdžia (ministerijos vadovybė, Vyriausybė) galėjo LR Seimui pateikti tvirtinimui Lietuvos mokslo tarybos narius. Nebuvo galimybės narius skirti ar neskirti pagal politines simpatijas ar antipatijas. Kandidatai į minėtą sąrašą buvo atrinkti ne politikų, bet specialistų.
Dabar svarbu, kad tarybai pavyktų sukurti, kiek įmanoma, objektyvesnę teikiamų projektų vertinimo tvarką.
Reikia suprasti, kad mokslo pertvarka, mokslo reikalai labiausiai priklauso nuo „galvos“, t. y. nuo Lietuvos mokslo tarybos?
Priklauso nuo to, kaip skirstomi pinigai.
O valdymas?
Valdymas yra kita sistemos funkcionavimo grandis, taip pat labai svarbi.
Apačios jau pradeda norėti. Bet ne visos Prieš kelerius metus Lietuvoje paskaitą skaitė Arhuso universitetinio koledžo (University College of Aarhus) rektorius prof. Ove Poulsen iš Danijos, buvęs Europos fizikų draugijos prezidentas. Jis dalijosi patirtimi, kaip Danijoje iš mirties taško pajudėjo mokslo reforma. Išsijudino ne tada, kai „viršūnės“ agitavo ir vertė, bet tada, kai „apačios“ įsitikino reformos teikiama nauda, t. y. kai patys mokslininkai panoro keisti įsisenėjusią sistemą ir patys keistis.
Jei prakalbome apie „apačių“ norą keisti ir keistis, tai tokių požymių Lietuvoje jau yra. Tai pailiustruosiu paprastu pavyzdžiu. Kuriant slėnius siekiama sutelkti atskirose mokslo kryptyse dirbančius mokslininkus, nes norint būti konkurencingais, būtinas potencialo koncentravimasis, turi vykti mokslo institutų pertvarka. Vyriausybė jau priėmė atitinkamą mokslo institutų pertvarkos planą. Tai štai kuriant vieną naujųjų centrų iš vieno instituto vadovybės buvo priešinimosi, siekiant stabdyti jungimosi procesą. Kai apie tai sužinojo to instituto mokslininkai, kilo visai kita reakcija – pasipriešinta vadovo pozicijai. Kaip tik tuo metu vyko instituto tarybos rinkimai ir joje gerokai sumažėjo dabartinio direktoriaus šalininkų. Negana to, taryba naujojo centro kūrimo procese įpareigojo savo narį atstovauti instituto interesams vietoj direktoriaus.
Du trečdalius tarybos sudaro paties instituto darbuotojų rinkti nariai, tad tai yra akivaizdus pavyzdys, kaip kompetentingi mokslininkai jau nebenori gyventi po senovei, nori dirbti centruose, kur moderni aparatūra, kūrybiškas kolektyvas – normalios darbo sąlygos.
Sunku įsivaizduoti, kad atsirastų žmonių, o ką jau kalbėti apie mokslininkus, kurie norėtų dirbti prastomis sąlygomis. Veikiausiai dalis žmonių pertvarką sieja su galimais pavojais. Kokiais? Kas dar gali būti blogiau už kai kuriuose mokslo institutuose dabar esančias sąlygas? Juk pertvarka tam ir daroma, kad būtų stiprinamas mokslas.
Gal kiek supaprastintai paaiškinsiu, bet kai yra trys institutai, tai yra ir trys direktoriai, trys sąskaitos, trys buhalterijos, trys atskiri turto balansai ir t. t. Tad nieko stebėtino, kad iš kai kurių esamų vadovų pirmiausia ir kyla pasipriešinimas institutų jungimui. Neretas vadovas į savo vadovaujamą instituciją žvelgia kaip į savo valdą: jeigu tvarkys ne jis, bus blogai.
Mano nusakytuoju atveju kitų dviejų institutų vadovai visiškai pritarė jungimosi į naują mokslo centrą procesui, nes patys būdami mokslininkai suprato, kad pertvarka mokslininkams padės daug geriau įgyvendinti savo sumanymus. Ar daug pavyks sutaupyti valdymui skirtų lėšų iš trijų institutų suformavus vieną centrą, dar neaišku, bet akivaizdu, kad didesnis, stipresnis, pajėgesnis mokslo centras daug geriau galės spręsti sudėtingus uždavinius. Juk ne vadovo norai šiuo atveju turi būti lemiamas veiksnys, o pačių mokslininkų galimybių didinimas.
Tikriausiai pritarsite, kad fiziniai, technologiniai ar inžineriniai institutai pagal savo veiklos specifiką gerokai skiriasi nuo socialinių ir humanitarinių institutų. Ar tokiais pat principais ir pastaruosius reikėtų jungti, performuoti ar kitaip pertvarkyti?
Nemanau, kad galiu būti pranašu ir aiškinti, kaip reikėtų pertvarkyti socialinio ir humanitarinio pobūdžio institutus. Gal skirtinguose moksluose reikėtų skirtingai formuoti ir visą mokslo organizavimo procesą. Bet kad protų koncentracija organizacine prasme turi būti, kad ji gali padėti spręsti svarbesnes problemas daug veiksmingiau, esu tuo įsitikinęs. Kaip tą nuostatą įgyvendinti šių mokslų atveju, dabar būtų sunku pasakyti. Gal tiems institutams turėtų būti kitoks finansavimas, gal darbo grupės turi būti mažesnės (o gal didesnės), gal skirtingos trukmės mokslinių tyrimų programos, o gal ir institutų kolektyvai galėtų būti mažesni nei tiksliuosiuose moksluose. Bet esu tikras, kad reikalinga koordinacija, sienos tarp institucijų neturi trukdyti vykdyti tyrimus. O detaliau į klausimus, kaip pertvarkyti socialinių ir humanitarinių institutų tinklą, turėtų atsakyti galimybių studija, kurią planuoja atlikti Lietuvos mokslo taryba. 
Šalyje numatyta steigti penkis naujus mokslo centrus. Iš kokių lėšų?
Turime porą milijardų ES Struktūrinių fondų lėšų. Tai nėra daug, jeigu išdėliosime pamečiui iki 2013–2015 m., bet tai vis tiek nėra maži pinigai. Ir tuos pinigus svarbu panaudoti protingai. Galima, pavyzdžiui, pripirkti įvairios smulkios įrangos trijose institucijose, o galima suderinus tarpusavyje nupirkti sudėtingesnės įrangos ir sutarti, kaip visų trijų institucijų darbuotojai ta įranga galėtų naudotis. Tam ir kuriamos slėnių, kompleksinės programos.
Tinklo pertvarkos principai Kuriami mokslo ir technologijų centrai (slėniai) ir lygia greta pradedama mokslo institutų pertvarka. Ar toks veikimas dviem frontais nesibaigs kaip Vokietijai per Antrąjį pasaulinį karą?
Mano supratimu, tai vienas frontas, nes kitaip mes išvis nieko nepadarysime. Turime sutelkti mokslinį potencialą, antraip ir ateinančių Struktūrinių fondų pinigų tinkamai nepanaudosime. Tai to paties proceso dedamosios dalys. Pertvarkai moksle pribrendęs metas. Tai rodo ir pateiktas pavyzdys, kad patys mokslininkai vis drąsiau pasisako už institutų jungimąsi. Antai biotechnologai ir biochemikai neprieštarauja integruotis į universitetą kuriant Gyvybės mokslų centrą, jeigu tik nepablogėtų mokslininkų darbo organizavimo sąlygos. Prie Vilniaus universiteto iškart prijungus kelis didelius mokslinius kolektyvus, gali kilti vadybinių ir organizacinių problemų. Į jas taip pat reikia atsižvelgti.
Tinklo pertvarka vykdoma vadovaujantis dviem svarbiausiais principais. Pirmas: jei mokslo institutas labiau orientuotas ir pajėgus (arba ateityje gali būti pajėgus) vykdyti fundamentinius tyrimus (bet mažai sprendžia taikomuosius uždavinius) ir savo darbuotojų kompetenciją gali panaudoti specialistams rengti, tai natūralus tokio instituto kelias – jungtis į universitetą. Tada mokslininkai galės ir toliau palaikyti savo aukštą kompetenciją, darydami tai, ką moka geriausiai, o savo gebėjimus atskleisdami darbe su studentais ir doktorantais.
Kitas atvejis. Jau dabar išsiskiria tie institutai, kurie aktyviau bendrauja su ūkio subjektais, sprendžia aktualias šalies ūkio problemas. Tie institutai imasi taikomosios paskirties darbų, kuria naujas technologijas, sprendžia ūkio problemas. Visai natūralu, kad jiems ir suteikiama galimybė įsitvirtinti toje veiklos nišoje, išliekant atskirais nuo universitetų juridiniais asmenimis.
Bet ir pastaruosius naujuosius mokslo institutus siūloma kurti šalia universitetų, kad susiklosčius aplinkybėms, nereikėtų dar vieno kraustymosi. Jeigu bus matyti, kad jie neranda savo technologinės nišos, nesusitelkia spręsti ūkiui, verslui, visuomenei svarbių problemų, tai jų ateitis – atskleisti savo galimybes dirbant su studentais.
Tokia mokslo institutų ateitis išeinant iš LR Vyriausybės patvirtinto valstybės mokslinių tyrimų įstaigų tinklo pertvarkos plano?
Pasakyčiau priešingai: šis Vyriausybės pertvarkos planas ir buvo sutelktas išdėstytų principų pagrindu. Numatyta kurti didelius mokslo centrus, kurie veiks kaip juridiškai savarankiški, bet fiziškai šalia universitetų atitinkamų fakultetų. Centrai kartu su universitetais naudosis bendra atviros prieigos moksline infrastruktūra. Biochemijos ir Biotechnologijos institutai sudarys pagrindą Gyvybės mokslų centro, kuris turėtų būti išdėstytas viename komplekse (sąlyginai vadinamame Jungtiniu gyvybės mokslų centru) su atitinkamais Vilniaus universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto padaliniais, Santaros slėnyje Vilniuje. VU Imunologijos institutas su VU Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutu jungsis į Inovatyvios medicinos centrą. Botanikos institutas, Geologijos ir geografijos institutas bei VU Ekologijos institutas sudarys pagrindą Gamtos tyrimų centro, kuris savo ruožtu su atitinkama VU dalimi sudarys Jungtinį gamtos tyrimų centrą.
Chemijos, Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutai taps Fizinių ir technologijų mokslų centru Saulėtekio slėnyje Vilniuje. Nemuno slėnyje Kaune įsikurs Agrarinių ir miškų mokslų centras, į kurį įsilies Lietuvos miškų, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės ir Lietuvos žemdirbystės institutai.
O kitą nemažą dalį institutų jau dabar siūloma integruoti į universitetus.
Gal būtų galima išvardyti, kuriuos?
Pavyzdžiui, Teorinės fizikos ir astronomijos institutą siūloma integruoti į Vilniaus universitetą. Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio ir Žemės ūkio inžinerijos institutus siūloma integruoti į Lietuvos žemės ūkio universitetą. Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos ir Gyvulininkystės institutai bus integruoti į Lietuvos veterinarijos akademiją. Kaip savarankiški tie institutai vargu ar galėtų įsitvirtinti rinkoje.
