Kraujagyslės – kaip gyvas organizmas (3)
Pradžia Nr. 2, 4
Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių ligų klinikos Kraujagyslių chirurgijos centro vadovas prof. habil. dr. Vytautas Jonas TRIPONIS per 40 savo darbo metų atliko daugiau kaip dešimt tūkstančių operacijų, tapo moderniausių kraujagyslių operacijų pradininku Lietuvoje. Profesorius sukūrė metodus kraujotakai atkurti, kai užanka operuotos arterijos ir dirbtinės kraujagyslės. Už nuopelnus medicinai V. J. Triponis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, taip pat Šv. Kristoforo statulėle, kuria apdovanojami iškiliausi vilniečiai. Profesorių jaudina ne vien jo profesiniai ir medicinos srities reikalai. Tuo mūsų skaitytojai spėjo įsitikinti ir iš anksčiau Mokslo Lietuvoje spausdintų pokalbių su juo. Išplito bestuburiškumas Kaip vertinate tą faktą, kad 80 proc. apklaustų Lietuvos moksleivių pareiškė, kad savo ateitį sieja su studijomis, darbu ir gyvenimu užsienyje. Ištirpsime globalizmo jūroje?
Kas norės, tas ištirps. Kai kurie mūsų žmonės tarybiniais laikais neteko tautinio stuburo, tai persidavė jų vaikams, todėl šiandien jie savo ateitį ir sieja su Vakarais. Kai aš savo panašius nuogąstavimus išsakau savo vaikams, jie mane smarkiai peikia. Sako, kad jų Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje buvo labai lietuviška dvasia. Tačiau man buvo tekę pajusti ir kitokios dvasios. Su žmona nuvedėme savo mažylę į pirmąją klasę, didžiausia rugsėjo 1-osios šventė, o paleistas ant viso kiemo garsiakalbis plėšia: „Izrael, Izrael!“ Buvo tokia populiari daina. Pagalvojau: „Dieve mano, ar taip būtų kokiais 1905 ar 1918 metais, kai visus buvo apėmęs lietuviško bendrumo jausmas.“
Tada ir Izraelio valstybės nebuvo. O Jūsų minėtais metais, kaip sakėte, iš revoliucingosios Rusijos grįžę kai kurie lietuviai jaunuoliai užtraukdavo rusiškas revoliucines dainas.
Visais laikais būna bestuburių. Svarbu, kad tas stuburas vėliau sutvirtėtų. Čia daug priklauso nuo tėvų, nuo aplinkos, kurioje jie atsiduria. Dabar tas bestuburiškumas labai išplito. Jaunimas idealizuoja Vakarus, nes tiesiogiai su jais nesusidūrė. Kai susidurs, gal mažiau kalbės.
Kas Vakaruose mums nepriimtina? Puiki sveikatos apsaugos sistema, socialinės garantijos.
Socialiniai dalykai daugelyje Vakarų šalių išspręsti. Mano duktė su šeima gyvena Švedijoje, ant savo namų pasikabinę trispalvę ir svajoja apie Lietuvą, bet grįžti negali. Žentas yra gydytojas radiologas. Dirba universitete. Teiravosi darbo čia. Tuomet Lietuvoje radiologo, atliekančio ultragarso, kompiuterinės tomografijos, magnetinio branduolinio rezonanso ir konvencinio rentgeno diagnostiką nereikėjo. Reikėjo tik tokio, kuris rentgeno kabinete senos gamybos rentgeno aparatu atliktų įprastinę plaučių rentgenoskopiją. Bet apie gyvenimą Lietuvoje abudu tebesvajoja.
Kad ir koks puikus savo dalyko žinovas būtum, bet svetur niekada nebūsi pirmas. Ar ne su šia realybe susiduria lietuviai užsienyje?
Nesakyčiau, kad tikrai taip, nors kaip ir buvusioje Tarybų Sąjungoje veikia tas pats sindromas. Lietuvis niekur negalėjo būti pirmas. Lietuvis lėktuvo pilotas turėjo parodyti ypatingus gabumus ir išskirtinį profesionalumą, kad jam būtų buvęs patikėtas lėktuvas. Taip pat ir Vakaruose: reikia įrodyti savo ypatingus gebėjimus, kad galėtum iškilti iki tikrai aukšto vadovaujančio posto.
Viename žurnale buvo pateikta anketa, ką mūsų universitetų absolventai mano apie darbą užsienyje. Gabūs ir truputį avantiūristiškos prigimties asmenys tvirtina važiuosią į užsienį ieškoti darbo ir dirbti. Kiti tvirtina nenorį toli nuo namų išvažiuoti, ir tokių gal net dauguma. Mat užsienyje esi įmetamas į tokią terpę, kur pats turi kapstytis, ir niekas tau nepadės. Už save kovoti tenka kas dieną. Įpratę visą laiką būti su tėvais gana sunkiai ryžtasi tokiam staigiam savo gyvenimo pokyčiui, daugeliui geriau likti vietoje, nors ir nedidelius pinigus gaunant, kartais užmirštant ir savo profesines ambicijas.
Vadinasi, atsisijoja aktyvieji, patys guviausieji.
Aktyviuosius Lietuvoje galima prarasti. Jau kelis kartus aktyvieji ne savo valia buvo išvežti iš Lietuvos, kiti, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, patys pasitraukė į Vakarus. Dabar vėl būtų didelė netektis prarasti aktyviausią jaunimą.
Visi šie dalykai man labai svarbūs, nors niekada neteko su žurnalistais šia tema kalbėtis. Todėl man tai gana neįprastas pokalbis.
Trombocitai prisitaikę kovai Suprantu, todėl galime suktelėti į Jūsų profesinės veiklos sritį – kraujagyslių mokslo ir chirurgijos reikalus. Kuo kraujagyslės skiriasi kad ir nuo paprasto vamzdžio, kuriuo teka vanduo, naftos produktai ar kiti skysčiai?
(Juokiasi). Vienas mūsų dėstytojas kartais tikrindamas savo pacientų intelektą, paklausdavo kad ir tokio dalyko: kuo skiriasi varna nuo lėktuvo? Kartais išgirsdavo atsakymą: lėktuvas neplasnoja. Dabar apie kraujagysles. Pirmiausia tai gyvas daiktas, veikiantis organizme autonomiškai, nepasiduodantis mūsų proto galioms ar valdymui „iš centro“. Kraujagyslės veikia pagal fiziologinius signalus, kuriuos gauna iš mūsų centrinės, periferinės nervų ir kitų sistemų, prisitaikydamos prie organizmo poreikių. Kitas dalykas: kraujagyslės – tai labai sudėtinga struktūra, jų vidus išklotas tam tikru audiniu, kurio paviršius yra ypatingas. Vargu ar rasime kitą tokį paviršių, kuris būtų toks lygus ir beveik nesudarantis trinties pratekančiam kraujui. Mokslininkų dėmesys dabar sutelktas į endotelio ląsteles, kurios iš vidaus iškloja kraujagyslę ir sudaro tą lygų paviršių. Endotelio ląstelė atlieka daug ir labai sudėtingų funkcijų. Jos ypatingos tuo, kad pačios reaguoja į kraujo biocheminę sudėtį.
Kol kas toli gražu ne viską apie jas žinome. Be to, ta ląstelė tokia jautri ir trapi, kad pažeisti ją labai lengva.
Apie kokį pažeidimą kalbame?
Tarkime, mechaninė trauma ar į kraują patekusios toksinės medžiagos. Pavyzdžiui, anglies viendeginis (CO) rūkant patekęs į kraują pažeidžia endotelio ląstelę. Ir ne vien pažeidžia, bet ir sukelia tam tikrą reakciją – tiek kraujo, tiek pačios ląstelės. Pakanka, kad kraujagyslės vidiniame sluoksnyje atsirastų mažiausias defektas, ir tuojau sukrunta leukocitai, trombocitai. Pastarieji keičia savo formą, pradeda gaminti medžiagas, kurios lyg norėtų tą pažeistą vietą gydyti. Elektroninio mikroskopo nuotraukoje, padarytoje per šviesolaidį, galima pamatyti tuos trombocitus. Tai tam tikros plokštelės. Gavę signalą, kad kraujagyslė pažeista, trombocitai tampa labai budrūs, lyg ir įsiaudrina išleisdami tam tikras išaugas – pseudopodijas. Padidintame vaizde šie trombocitai atrodo gana grėsmingi, tarsi kokie slibinai.
Slibinai, pasirengę kovai?
Toje būsenoje trombocitų paviršius tampa didesnis, todėl gali paleisti daugiau atitinkamų medžiagų į pažeistą kraujagyslės vietą, be to, tomis pseudopodijomis jie susikimba vienas su kitu ir sudaro lyg „beždžionių tiltą“.
Trombocitai pagamina ištisą grandinę medžiagų, kurios sudaro sąlygas gamintis trombui. Jis tarsi užlipdo pažeistą vietą. Taigi lyg ir teigiamas atsakas į traumą, bet kartu ir neigiamas, nes kraujagyslės viduje susidaro trombas. Į tą vietą atnešami lipidai, tokie kaip cholesterolis ir kiti, čia kaupiasi kalkės. Tas procesas dabar vadinamas aterotromboze. Jo padarinys – siaurėja ir užanka arterijos. Nepažeistas endotelis turi labai svarbią trombus tirpdomą, vadinamąją trombolizės funkciją. Pastaroji dažniausiai sutrinka dėl aterosklerozės.
Ar kraują skystinant to krešulio sukeliamo pavojaus nepasiseka išvengti?
Kraują skystinančios medžiagos – antikoaguliantai gali užkirsti kelią trombų susidarymui. Tačiau šie vaistai yra ir labai pavojingi, nes gali sukelti kraujavimą, todėl jais nesišvaistoma. Skiriami tik ypatingais atvejais, labai akylai kontroliuojant kraujo krešumo rodiklius. Trombocitų aktyvumą taip pat galima nuslopinti vaistais.
Kaip organizmas kovoja prieš nukraujavimą Ar vienodai reaguoja į skirtingo pobūdžio pažeidimus? Tarkime, mechaninius ar patekus kenksmingoms cheminėms medžiagoms?
Tai gana sudėtingi atsakai, ir apie tai būtų galima kalbėti labai plačiai. Į mechanines traumas kraujagyslės reakcija kitokia negu į traumas, kurias endotelis patiria iš vidaus dėl toksinių medžiagų poveikio. Mechaninė trauma iš išorės sukelia kraujagyslės spazmą. Arterijos spindis gali visai užsidaryti. Tai irgi apsauginė reakcija, kad nekraujuotų iš kiaurai sužalotos sienelės. Jei apie sužeistą kraujagyslę greitai kaupiasi kraujas, „įsijungia“ kraujo krešėjimo mechanizmai. Krešulys lyg ir užkemša pažeistą kraujagyslės vietą ir smarkiai sumažina nukraujavimo pavojų. Tačiau tas krešulys po kelių valandų pradeda tirpti. Organizmas pradeda su juo kovoti išskirdamas vadinamąsias trombolizines arba trombus (krešulius) tirpdančias medžiagas.
Kodėl organizmui tai reikalinga?
Evoliucijos metu susidarė mechanizmai, nukreipti prieš išorinę traumą, prieš nukraujavimą. Ištikus traumai pradeda funkcionuoti iškart visas atsakomosios reakcijos mechanizmas. Kartais krešuliui susidaryti trukdo aukštas kraujospūdis. Tarkime, sužeistasis kraujuoja iš kurios nors stambios kraujagyslės. Kraujospūdis krenta, ir kraujavimas per kraujagyslės žaizdą sumažėja. Tuomet susidaręs krešulys lengviau užkemša žaizdą. Kai nustoja kraujuoti, organizmas pradeda kovoti su kritusiu kraujospūdžiu, jį keldamas. Taip apsaugomas širdies ir smegenų darbas.
Organizmas taip funkcionuoja, kad nuolat „galvoja“ apie svarbiausius prioritetus – širdį ir smegenis?
Taip, tai veiksmingas mechanizmas, nes kraujospūdis kyla ligi to lygmens, kad smegenys nemirtų. Ne visada tai pasiseka, bet toks yra užprogramuotas organizmo „siekis“. Išlaikoma ta terpė, kurioje gali veikti inkstai, kepenys, širdis, bet pirmiausia smegenys, nes jos jautriausios deguonies ir kitų medžiagų stokai.
