Ankstyvoji Vilniaus pilių praeitis

Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos tyrinėjimus Napalys pradėjo beveik prieš pusšimtį metų. Į tą laikotarpį telpa ir jo Karaliaučiaus krašte atliktas – pasakykime labai paprastai, be patoso – architektūrinis žygdarbis. Tai jis tame krašte iš griuvėsių prikėlė Tolminkiemio (dabar – Čistyje Prudy) bažnyčią, restauravo buvusios klebonijos pastatą – lietuvių pasaulietinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio svarbiausius memorialinius paminklus. Žinoma, turėjo tuomečių Lietuvos vadovų ir oficialių institucijų palaiminimą bei įvairiopą paramą, bet taip ramiai, profesionaliai, o iš šalies žvelgiant, lyg ir be didesnių pastangų šią pakankamai sudėtingą užduotį galėjo įgyvendinti nebent Napalys Kitkauskas.

Visus tuos metus liko ištikimas Lietuvos širdies – Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje esančių pastatų, taip pat neišlikusių, vien pamatų liekanomis tūnančių po žeme, – tyrinėjimams. Su istoriku Adolfu Raulinaičiu atlikdami visai kitą užduotį aptiko mūrus, kuriuos tiriant toliau išryškėjo keturkampės formos statinio pamatų liekanos. Specialistai mano, kad tai buvusios Mindaugo katedros pamatai, iškilę gal dar ankstesnės Perkūno šventyklos vietoje. Napalio atidumo ir profesionalios nuovokos dėka galime didžiuotis turį bene seniausią Lietuvoje Vytauto laikų Kristaus nukryžiavimą vaizduojančią freską Katedros požemiuose.

Pastebėtina, kad dr. Stasys Abramauskas 1990 metais Vokietijoje skaitytame pranešime Vilniaus Arkikatedros požemiuose rastą freską vertino kaip būdingą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei kūrinį, sukurtą poromaninės, gotikinės ir bizantinės (susietos su Juodosios jūros šiaurės ir vakarų pakraščių regionu) kultūrų įtakoje. Be abejo, ši freska sukurta tos pačios mokyklos, dirbusios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, meistrų, kurie po antrojo Lietuvos krikšto dekoravo keletą bažnyčių (taip pat ir Liublino pilies koplyčią) Lenkijoje.

Napalio Kitkausko tekdavo klausytis įvairiuose restauratorių, architektų, senajam istorijos ir architektūros paveldui skirtose konferencijose ir diskusijose. Kai kurie dalyviai įnešdavo ir tam tikros sumaišties į nagrinėjamus dalykus, bet po Kitkausko ramaus ir paprastai nieko neužgaunančio žodžio viskas stodavosi į vietas. Lemdavo gal ne tiek Napalio ramus, nekonfliktiškas būdas, bet tai, kad jis viską savo rankomis tiriamajame objekte būdavo iščiupinėjęs, išnagrinėjęs, tad geriau išmanančių dalyko esmę paprastai neatsirasdavo. Jeigu remdavosi rašytiniais šaltiniais, tai pavardėmis ir knygomis, kurios dažnam diskusijos dalyviui būdavo pirmiena. Net ir laikais, kai nulemdavo aukštas pareigas ar laipsnius turinčių asmenų sprendimai, be Kitkausko būdavo sunku išsiversti. Ne visada tuose aukštų pareigūnų pasirašytuose dokumentuose figūruodavo N. Kitkausko pavardė ir jo parašas, bet tiek natūriniuose tyrinėjimuose, tiek apibendrinant problemą, darant galutines išvadas, be jo žodžio neapsieidavo.

Dažnai būdamas šešėlyje Napalys visados rūpinosi dalyko esme, o ne savo pavardės platesniu garsinimu, todėl savo parašytiems straipsniams pasitelkdavo gal net ne tiek autoritetus, kiek atskirų sričių specialistus – archeologus, senojo mūro reikalus išmanančius žinovus ir panašiai. „Svarbu, kad pasaulis žinotų,“ – gal taip trumpai būtų galima apibūdinti anuometėje santvarkoje Napalio prisilaikytąjį principą. Mat spaudoje paskelbtus dalykus kartais ir kirviu neiškirsi, todėl taip svarbu buvo paviešinti, žmonių sąmonėje įtvirtinti daug svarbių su senuoju paveldu susijusių faktų. Pramušti kelią į viešumą, įveikti cenzūros rifus buvo labai sudėtinga, bet spaudoje pagarsintais dalykais jau buvo galima remtis kitose publikacijose, budrūs redaktoriai ir cenzoriai prie autorių nekibdavo, juk tarybinė spauda buvo neklystanti.

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje visa tai nuplaukė į nebūtį kaip praeities košmaras, bet kiekviena nauja santvarka gimdo kartais visiškai nelauktus savus košmarus. Kai atsakomybės jausmą, tikrų žinių stygių pakeičia manipuliavimas faktais, kai partinių ir klanų interesams paminama tiesa (visiška priešingybė Platonui, kuris gerbdamas ir mylėdamas draugus tiesą laikė aukštesne vertybe), visuomenė atsiduria labai pavojingoje amorfinėje būsenoje: nebelieka kriterijų, atspirties taškų ir prasideda sumaištis.

Šiemet pasirodęs kapitališkas Napalio Kitkausko veikalas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai* – puiki autoriaus ir viso šių rūmų atstatymo darbe dalyvaujančių žmonių dovana Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmečiui. Tai ir puikus atsakas ne visada geranoriškiems rūmų atstatymo oponentams, kurie menkai arba visiškai neįsigilinę gieda vis tą pačią giesmelę, kad atstatomas monstras maža ką bendro turįs su istoriniais čia stovėjusiais Lietuvos valdovų rūmais, esąs tik muliažas, architektūrinė klastotė, skirta tenkinti kai kurių dabarties asmenų, norinčių išlikti istorijoje, ambicijas. Tarptautinių žodžių žodyne rašoma: muliažas (pranc.) – tiksli kokio nors objekto arba jo dalies kopija, modelis, nieko žeminančio sąvokoje nėra.

Knyga akivaizdžiai parodo daugumą nepamatuotos kritikos teiginių, tad nepageidaujančiųjų matyti atstatytus Valdovų rūmus kritiniai argumentai nuo šiol turės labai smarkiai keistis, įgyti solidesnio pagrindimo, nes pabodusios senos dainelės motyvas gali veikti nebent tautietį, kuris po ilgo letargo staiga atsibudęs pirmą kartą apie Valdovų rūmus išgirstų. Kritikams teks pasispausti, nebent ir toliau sieks burti iš kavos tirščių. Moksliniai argumentai iš vietos gali būti pajudinti tik kitais, stipresniais argumentais, o tam būtini nauji faktai ir jų pagrindu daromos išvados. Napalys Kitkauskas tuos daugiamečių tyrimų faktus ir išvadas pateikė, knyga nuo šiol pradėjo savo atskirą nuo autoriaus valios jau nepriklausantį gyvenimą. Galima neabejoti, kad bent keletą dešimtmečių tai bus parankinė knyga kiekvienam, kuriam rūpi istorinės Vilniaus širdies architektūrinis paveldas, o kritikams tai bus puikus savišvietos vadovėlis, galintis daug ką pakeisti mąstančio žmogaus sąmonėje.

Blogiausia su tais, kurie kaip nelabasis kryžius bijo tiesos apie jų nemėgiamą objektą, ir tos knygos į rankas paprasčiausiai nepaims. Tamsa ir šviesa – nesuderinamos substancijos, nors viena be kitos egzistuoti lyg ir negali.

Kalbėti apie Valdovų rūmų atkūrimo idėją galima įvairiais būdais. Mes kalbėsimės per šio projekto atstatymo autorių Napalį Kitkauską, jį šnekindami ir kartu keliaudami tyrėjo ir kūrėjo minčių labirintais. Eidami per žmogų, per asmenybę mėginsime lengvinti savąjį pažinimo kelią, kartu mėgindami vienu šūviu nušauti du zuikius. Galima ir prašauti, nes rizikos išvengti nepavyks.

Su Napaliu Kitkausku reikėtų pradėti kalbą nuo Utenos gimnazijos laikų, kurioje jis mokėsi Antrojo pasaulinio karo metais, o pokaryje penketukininko mokslai vieną dieną staiga nutrūko. Vietoj jų atsirado šešiolikmečiui užvesta byla su nuosprendžiu: 10 metų kalėjimo. Atsidūrė Mordovijos lageryje, viename iš 13 specialiojo režimo. Iš kitų daugiau kaip tūkstančio Sovietų Sąjungos lagerių tie 13 skyrėsi tuo, kad jų kaliniai karo atveju, netikėtai priartėjus priešui, būtų sušaudyti be jokio teismo kaip ypač pavojingi sovietų valstybei nusikaltėliai.

Būtų gerai, jei pavyktų chronologiškai tvarkingai prisiminti Napalio ir kitų lietuvių gyvenimus tame lageryje. Taip pat ir tą džiaugsmingą gyvenimo faktą, kai mirus tautų „vadui“ iš kalėjimų ir lagerių buvo paleisti pirmiausia tie, kurie buvo nuteisti iki 18 metų amžiaus, tačiau su sadistine sąlyga: jeigu trečdalį bausmės laiko buvo iškalėję.

Atskiras gyvenimo tarpsnis – grįžimas į Lietuvą ir kabinimasis į gyvenimą, studijos tuomečiame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). Kad gabiam ir darbščiam sekasi – Napalio pavyzdys galėtų būti užkrečiantis visiems, siekiantiems mokslo aukštumų. Baigęs institutą ir įgijęs inžinieriaus statybininko specialybę beveik per stebuklą, o tiksliau – padedant vienam iš to meto Studentų mokslinės draugijos vadovų Stasiui Abramauskui, pavyko įstoti į aspirantūrą, ją baigti ir apsiginti architektūros mokslų daktaro disertaciją.

1960 m. baigęs studijas N. Kitkauskas pradėjo dirbti Paminklų konservavimo institute, netrukus ėmė dalyvauti, o vėliau ir vadovauti Kristijono Donelaičio memorialinių pastatų ansamblio Tolminkiemyje, (Čistyje Prudy) Karaliaučiaus krašte, projektavimo ir atstatymo darbams. Visa tai yra ta patirtis, kuri vien iš knygų neįgyjama.

Nuo 1983 m. Napalys Kitkauskas savo tolesnę profesinę veiklą susiejo su Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos Valdovų rūmais. Dalyvaudama respublikiniame konkurse keturių architektų grupelė pasiūlė atstatyti Valdovų rūmus ir juose įkurdinti Nacionalinę galeriją. Tarp idėjos iniciatorių ir projekto autorių buvo ir Napalio Kitkausko pavardė. Sąjūdžio laikais Valdovų rūmų atstatymo idėja buvo įgavusi dar didesnį ir jau praktinio įgyvendinimo link nukreiptą impulsą. N. Kitkauskas į tos idėjos materializavimą ėjo ne tuščiomis rankomis, nes nuo 1987 m. rudens dalyvavo Valdovų rūmų teritorijos archeologiniuose ir architektūriniuose tyrimuose. Iki 2002 m. vadovavo architektūrinių tyrimų grupei, o nuo 1995 m. buvo paskirtas LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu.