Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (3)
Pradžia Nr. 5
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. habil. dr. Domas Kaunas šiame pokalbyje prisimena jam nuo studijų laikų didžiausią įtaką padariusius mokslininkus, kai kurie iš jų ir šiuo metu vaisingai dirba savo tyrinėjimų srityje. Tikėti žmogumi ar dokumentu? Prakalbote apie didelį įspūdį, kurį Jūsų gyvenimui ir mokslinei veiklai padarė Levas Vladimirovas, Vladas Žukas ir Vytautas Merkys. Trumpai apibūdinote, kokios šių mokslininkų savybės, jų darbo metodai turėjo įtakos Jūsų paties darbams. Minėjote, kad istorikui V. Merkiui būdingas didžiulis dėmesys būtent šaltiniams, archyvinei medžiagai. Jūs pats savo darbuose laikotės kiek kitokių – ne, ne principų, bet darbo metodų?
Išties savo darbus kiek kitaip organizuoju ir vykdau. Tik ar verta juos pačiam lyginti su kitų mokslininkų veikla? Štai V. Merkiui liudytojų ar įvykių dalyvių parodymai tikriausiai nėra aktualūs. Akademikas iš viso vengia į ,,būtovės slėpinius“ panašių dalykų. Jo tyrimuose vyrauja dokumentinis šaltinis. Tiesa, niekada ir neklausiau, ką jam byloja regimas ir neregimas praeities pėdsakas arba jo aidas.
Bet taip galima prarasti kai kuriuos „deimančiukus“. Argi nėra svarbu nuvykti į įvykio vietas, pasikalbėti su žmonėmis? Jūs pats išvaikščiojote daugybę kaimų, sodybų, kapinių. Faktus tikrindavote vietose.
V. Merkio tyrinėjimai koncentruojasi ties XIX a. antrąja puse. Atstumas iki dabarties laikų didelis. Jis jau nespiria nutolti nuo archyvų, bibliotekų ar darbo kabineto. Mano tyrinėjimų šaltinių poreikiai ir paieškos geografija gerokai išbarstyta, tad esu judresnis. Jei krūvon suglausčiau vien Vokietijoje praleistus mėnesius, iš jų, ko gero, susidarytų apie pora metų.
Daugeliui mokslininkų nerūpi žinomumas, jie iš viso nesiekia viešumo. Gal tai lemia būdo savybės, nusistovėjusi elgsena, kurios nebepakeisi. Tačiau orientavimasis vien į kabinetinę rimtį ir į fundamentinius veikalus turi kai kurių trūkumų. Toks autorius ir jo veikalai sunkiau įgyja platesnio atgarsio, didesnio visuomenės dėmesio ir, pasakyčiau, darbų rezultatų apyvartos. Mano galva, mokslo žmogus turi stengtis parašyti įvairių veikalų. Jeigu nori savo tyrimų rezultatų pripažinimo, įvertinimo, jeigu nori įrodyti teisę į mokinius ir įpėdinius, reikia parašyti ir tokių knygų, kurios būtų kaip savotiškas viešųjų ryšių instrumentas ir masalas. Tam reikalingos biografinės monografijos, populiarinimo, mokslo detektyvo elementų turinčios knygos. Labai svarbu paveikti žmonių supratimą, kuo mokslas patrauklus, reikšmingas, kodėl reikia jį remti dabar, kas jo laukia ir kaip atėjus laikui jis reaguos į iššūkius.
Ar pakankamai įvertintas Vytautas Merkys? Ar visuomenė gerai žino šį gilų mokslininką?
Ko jau čia ir klausti... Nepriklausomos Lietuvos herojai gimsta ir klesti kitoje dirvoje. Vyriausybė atėmė akademikų priemokas, tuoj atims ir mokslininkų pensijas. Kita vertus, V. Merkys labai kuklus žmogus, gal net pernelyg, žinant koks šio istoriko įdirbis. Jis susitelkęs į fundamentinius tyrimus. Tokioje mokslo veikloje plataus žinomumo, visuomenės dėmesio nepelnysi. Vis dėlto labai svarbu mokslininkui kartsykiais pasisakyti ir populiarioje spaudoje, dalyvauti televizijos ir radijo mokslui skirtose laidose. Jiems daugiau dėmesio galėtų skirti žiniasklaida, profesiniai ir mokslo žurnalai. Kodėl Vytautui Merkiui nesuteikti platesnio lango kad ir Mokslo Lietuvoje? Mokslininkams ir jų įdirbiui viešinti daugiau pastangų turėtų įdėti Mokslų akademija. Šioje srityje ji tiesiog apsileidusi.
2004 m. spausdinome pokalbių ciklą su prof. Vytautu Merkiu, tačiau šią pastabą priimu domėn: būtinai dar pakalbinsime akademiką. Jeigu ir šiame pašnekesyje vėl ir vėl iškyla to paties mokslininko pavardė, vadinasi, tai nėra atsitiktinis dalykas.
Tęsdamas mintį pridurčiau, kad mokslo žmogus ir pats turėtų laikytis tam tikros jo atstovaujamai tyrimų sričiai būdingos strategijos, parašyti įvairių veikalų ir imtis įvairios veiklos. Todėl aš pats nesibodėjau keletą metų pabūti kad ir bibliofilų klubo pirmininku. Tuo metu įgijau gerą instrumentą žinių apie tyrinėjimų barą sklaidai. Juk į klubą nuolat rinkdavosi apie 30, o kartais net daugiau ir ne tik knygos mėgėjų, bet įvairių kitų sričių tyrinėtojų. Klubo lankytojai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai, doktorantai, bibliotekininkai, dailėtyrininkai, pajėgūs įsitraukti į pokalbį ir kai ką įdomaus bei reikšmingo pasakyti. Mobilizavus išsklaidytas, jokiais formaliais ryšiais nesusaistytas jėgas ir išradingumą, mums pasisekė lygiagrečiai abiem – lotynų ir lietuvių – kalbomis išleisti puikiai apipavidalintą klasikinį viduramžių bibliofilijos veikalą – Richardo de Bury traktatą Philobiblon, arba Apie meilę knygoms. Jis pasiekė Paryžių, Niujorką ir Tokiją. Vėliau išleidome buvusio XXVII knygos mėgėjų draugijos nario, Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo majoro Petro Jakšto sovietmečiu sukurtą rankraštį – asmeninės bibliotekos istoriją Knygos, taip pat kitus dalykus, kurie paleisti į pasaulį toliau dirba už mus ir mūsų naudai. Taip pat ir mokslo labui.
Jei į reikalą žiūrės kūrybingai, rimtai ir atsakingai, gerų rezultatų pasieks įvairaus kirpimo mokslininkai: tiek pasikliaujantys archyvų bylomis, tiek atsireminatys į didesnę šaltinių įvairovę. Poreikiai ir pasirinkimas priklauso nuo temos, sprendžiamos problemos, galimybių, pagaliau ir paties mokslininko ryžto.
Kai mokslininkas virsta laisvu menininku Jei imaiesi tyrinėti viduramžius, geriausia užsidaryti vienuolyno celėje, pasistatyti spingsulę ir bandyti įsijausti į slogią praėjusių amžių dvasią?
Vargu ar tai ką nors duotų, nebent sužadintų vaizduotę. Bet ir tai svarbu. Visada sakau, kad reikia susipažinti su vietomis, kur vyko rūpimi įvykiai, įsitikinti, kad tebeteka metraštyje aprašytas upelis, tebeauga amžių regėję medžiai, pakalbinti apylinkėje gyvenančius senuosius žmones. Toks santykis su tiriamu objektu tikrai nėra trūkumas.
Menininkui, publicistui, literatui autentiška aplinka ir jos keliamos asociacijos yra labai svarbios, meno kūrėjai iš tų asociacijų semiasi įkvėpimo, bet ar taip pat yra mokslininko veikloje? Juk turime pavyzdžių, kai įsiaudrinusi kai kurių mūsų istorikų vaizduotė sukelia tokias bangas visuomenėje, kad tik stebiesi. Pradedi galvoti: ar čia visuomenė tokia nepaslanki, nesugeba suprasti ir įvertinti mokslo žmonių įžvalgų, o gal patys mokslininkai kartais pasijunta pernelyg „laisvais menininkais“, kuriems nieko nereiškia brūkštelti štrichą kitą į kairę ir dešinę.
