CIVILIZACINIŲ IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 6

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga inicijavo 9 tūkst. studentų iš įvairių aukštųjų mokyklų interaktyvią apklausą ir jau antrą kartą išrinko geriausius ir sąžiningiausius Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojus. Tarp jų filosofą, neeuropinių civilizacijų tyrinėtoją, estetikos specialistą, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto profesorių, nacionalinės mokslo premijos ir kitų premijų laureatą Antaną ANDRIJAUSKĄ. Po šios premijos įteikimo kalbinome profesorių.

Kai žvelgiame į daugybės sukrėtimų ir lūžių išvagotą Lietuvos istoriją, dažnai sureikšminame krikščioniškosios kultūros etapą. O juk jis palyginti su ilgu pagoniškuoju etapu yra ganėtinai trumpas, net iki XVIII a. Lietuvos kaimuose, ypač Žemaitijoje, kasdieniniame žmonių gyvenime dar vyravo vadinamosios pagoniškosios kultūros apraiškos. Visas tas pagoniškos kultūros šleifas iš praeities dar ilgai tęsėsi ir net šiandien mus pasiekia kaip įvairios archaiškos kultūros formos. Lietuvių mentalitetas savo kontempliatyviu, meditaciniu požiūriu į pasaulį, santykiu su išoriniu pasauliu, taip pat gamtameldiški motyvai mus gerokai skiria nuo į veiksmą orientuotų Vakarų Europos tautų. Pavyzdžiui, meditacinio pobūdžio archaiškos lietuviškos sutartinės savo melodika, struktūra, vyraujančiais motyvais man atrodo daug artimesnės Rytų, nei Vakarų tautų kultūros tradicijoms, mentalitetui. O mūsų senoji kalba, mažosios architektūros formos ir daugelis kitų dalykų: net kaimo namų ir kitų statinių komponavimas, pagaliau ornamentika, kuri yra labai stabili… Viskas ne taip vienareikšmiška ir paprasta, kaip dažnai teigiama. Norime save pateikti didesniais europiečiais ir krikščionimis nei pats popiežius, tačiau mūsų kultūros istorijos šleifas, mūsų mentalitetas, lietuvio mąstymui būdingas mediatyvumas, kuris reiškiasi per muziką, dailę, per daugybę kitų dalykų, mus sieja su kitais civilizaciniais pasauliais.

Ar išlaikysime tą savitumą, kai mus užgriuvo baisi niveliavimo, bet kokį savitumą nušluojanti banga?

Tai labai sudėtingi dalykai, kurie reikalauja išsamesnio ir įvairiapusio aptarimo. Glaustai tariant, per galingas technogeninės civilizacijos medijas mus užliejo nauja galinga Vakarų komercializuotos kultūros banga, kuri neabejotinai turi destruktyvų poveikį tautinėms kultūros vertybėms ir simboliams. Nusipirkti mūsų televizijos kanalus ir kitas medijas, gerus Vakarų ir pasaulinės humanistinės kultūros produktus mes neturime lėšų. Todėl mūsų žmonės per masinės komunikacijos kanalus maitinami pigiausia ir žemiausio lygmens masinės kultūros produkcija, kultūros pakaitalais. O jie ir „ugdo“ mūsų žmonių mentalitetą, vertybines nuostatas. Tai viena didžiųjų mūsų krizę išgyvenančios dabartinės kultūros problemų.

Mokėjimas atsiriboti – išminties pagrindas

Tam ir reikia viso to, apie ką mes kalbame: atšiauraus išdidumo, savigarbos, sugebėjimo atsiriboti nuo neesminių dalykų ir pasitenkinti mažuma. Dabartinei metacivilizacijai būdingas „kultūrinis visaėdiškumas“, tiesiogiai susijęs su galingu komercializuotos masinės kultūros poveikiu, itin destruktyviai veikia jaunų, nebrandžių žmonių sąmonę. Kultūrą kuria asmenybės, o mūsų dienomis žmogus, jo sąmonė, kultūriniai poveikiai tampa suprekintų santykių manipuliacijų objektu. Tą akivaizdžiai matome mūsų kultūriniame, socialiniame ir politiniame gyvenime. Daugelis žmonių praranda sugebėjimą blaiviai ir kritiškai mąstyti.

Politikoje, ekonomikoje, socialiniame gyvenime, net kultūroje viskas poliarizuojasi ir akivaizdžiai matyti blogosios mūsų kasdieninio gyvenimo pusės. Jaunimas, studentai gal net instinktyviai jaučia tą teisingumo ir sąžiningumo, kurio taip trūkta visuomenėje, poreikį. Aukšti moraliniai kriterijai turi ugdyti žmogaus dvasią. Iš to gal pasąmoningo siekio ir gimė geriausių dėstytojų rinkimų akcija. Tačiau realus politinis, ekonominis gyvenimas mums veržia kilpą.

Krizė mus užliejo labai dėsningai ir toli gražu baisiausia yra ne ekonominė, o dvasinė krizė. Reikia atvirai ir sąžiningai pasakyti, kad visos pagrindinės problemos, su kuriomis taip aštriai susiduria dabartinė Lietuva, yra sukurtos mūsų pačių, neatsakingo, nepilietiško požiūrio į savo pareigas, susitaikymo su valdžios organų gobšumu, piktnaudžiavimu savo galiomis. Todėl vyresnės, daugiau gyvenimiškos patirties turinčios kartos žmonės turi mokyti jaunimą pilietiškumo, pagarbos savo kultūros tradicijoms, istorijai, padėti atsiriboti nuo mus užplūdusios neautentiškos masinės kultūros gausos, vartotojiškos pasaulėžiūros, gobšumo, gėrybių grobimo kulto, kuris deformavo mūsų visuomenę po daugybės nepriteklių metų. Juk visų sukauptų gėrybių į kitą pasaulį nenusineši... Kokį „elitą“, gyvenimo principus dabar reklamuoja mūsų televizijos kanalai, kaip po šilto lietaus dygstantys grybai nauji „stilingi“ žurnalai, sambūriai, naujos stulbinančios intelekto „galiomis“ mūsų kultūros ir politikos žvaigždės? Taigi, ar verta tam skirti gyvenimą ir neregėti daugybės kitų daug svarbesnių dalykų?

Kultūrinio angažuotumo, pilietiškumo, tautinės savimonės ugdymas – vienas svarbiausių dabartinės mūsų visuomenės ir seniai pribrendusios aukštojo mokslo reformos uždavinių. Būtina mūsų tautoje išugdyti kuo daugiau laisvų, kūrybingų, be baudžiauninko konformistinio mentaliteto žmonių. Kada žmogus gimsta kaip kūrėjas, autonomiška asmenybė? Kai sugeba atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kai sąmoningai eina tarsi į metaforišką vienuolyną, užsisklendimą nuo neautentiškos būties formų, ar į gamtą, kur žmogus gali ramiai pabūti su savimi. Tuomet jis gali geriau išvysti tikrąsias pasaulio spalvas, skirti, kas yra tikra ir netikra. Tada ir atsiranda galimybė išsiveržti iš masinės kultūros hedonistinės būties ciklo ir skleistis kaip autonomiškai suvokiančiai savo vertę ir tikslus asmenybei. Kuo daugiau bus pilietiškų, kūrybingų asmenybių, turinčių savigarbos jausmą, atsiras vilties, kad mažiau mūsų žmonių balsuos už neatsakingus avantiūristus, o mūsų gyvenimas keisis. Atrodytų įvyko fantastiškas dalykas, atgavom išsvajotąją nepriklausomybę, tauta susikūrė sąlygas ir galimybes laisvai išskleisti savo kūrybines galias, tačiau šiame kelyje, praradę atsakomybę, užsnūdome ir už tai tenka brangiai mokėti, o prasidėjęs apokaliptinis emigracijos srautas kelia rimtas grėsmes tolesnei mūsų tautos egzistencijai.

Kodėl taip atsitiko? Kur savigarba ir pasididžiavimas savo tauta, kultūros tradicijomis? Tai, apie ką kalbėjo I. Kantas ir E. Tarasti. Kur visa tai? Ar gali taip elgtis save gerbiančios tautos žmonės? Daugybė naujosios lietuviškos emigracijos bangos žmonių sąmoningai savo vaikus kreipia į vietos mokyklas ir nukerta ryšius su Lietuva. Man baisu, o tai atsiranda iš ryšio praradimo su gimtinėje esančiu ežeru, mišku, kraštovaizdžiu ir tėviške, su ta erdve, kurioje žmogus turi formuotis, skleistis, būti tradicijos tęsėju. Tautiškai angažuotas žmogus, kuris save suvokia istorijoje ir kultūroje, taip elgtis negali, nes jaučia atsakomybę ir ryšį su savo kultūros tradicija.

Suprantu, tai ne panacėja, tai neišvengiamybė. Ar ne mūsų inteligentijos šventa pareiga būti aptartų pamatinių vertybių puoselėtojais ir pirmiausia savo pačių pavyzdžiu? Aukštųjų mokyklų dėstytojai yra tos inteligentijos reikšminga dalis ir jėga, nes Statistikos departamento duomenimis, 2007–2008 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo daugiau kaip 7 tūkst. dėstytojų.

Atsakydamas į jūsų klausimą noriu pasiteirauti: ar galite pasakyti, kad mokytojo, dėstytojo statusas dabartinėje mūsų visuomenėje pakankamas, ar jis atitinka šios profesijos žmonių sprendžiamų užduočių kultūroje svarbą? Ar galima tą prestižą palyginti kad ir su buvusiu Pirmosios nepriklausomybės laikais? Jeigu atsakote neigiamai arba abejojate, jeigu tas socialinis statusas nėra suformuotas, tai kas tuomet ateina studijuoti kad ir pedagogikos mokslų? Kas bus Lietuvoje artimiausiu metu? Tai labai sudėtingi klausimai, reikalaujantys atskiro išsamaus aptarimo.

Tačiau niekas to mokytojo, dėstytojo prestižo iš šalies nepakels, direktyvomis neužtikrins. Nuskambės keistai, bet reikia naujo tipo mesianizmo: ne kitatikius versti į „tikrąjį tikėjimą“, bet savo tautiečiams diegti pasitikėjimą savo jėgomis, o svarbiausia – kad jie, kaip pigi darbo jėga, reikalingi ne Airijai ar Ispanijai, bet reikalingi savo valstybei.

Todėl ir turime keisti mūsų visuomenę, vertybių hierarchiją, įstatymus, tabelių rangus, valdžios struktūrų rinkimo ir jų atsakomybės principus, ugdyti laisvus kritiškai mąstančius ir tautiškai angažuotus piliečius, nes kitaip niekas iš esmės nesikeis...

Ačiū už mintis. Jeigu bus įsiklausyta, vadinasi, dar ne viskas prarasta mūsų Tėvynėje.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

CIVILIZACINIŲ IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 6

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga inicijavo 9 tūkst. studentų iš įvairių aukštųjų mokyklų interaktyvią apklausą ir jau antrą kartą išrinko geriausius ir sąžiningiausius Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojus. Tarp jų filosofą, neeuropinių civilizacijų tyrinėtoją, estetikos specialistą, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto profesorių, nacionalinės mokslo premijos ir kitų premijų laureatą Antaną ANDRIJAUSKĄ. Po šios premijos įteikimo kalbinome profesorių.

Kai žvelgiame į daugybės sukrėtimų ir lūžių išvagotą Lietuvos istoriją, dažnai sureikšminame krikščioniškosios kultūros etapą. O juk jis palyginti su ilgu pagoniškuoju etapu yra ganėtinai trumpas, net iki XVIII a. Lietuvos kaimuose, ypač Žemaitijoje, kasdieniniame žmonių gyvenime dar vyravo vadinamosios pagoniškosios kultūros apraiškos. Visas tas pagoniškos kultūros šleifas iš praeities dar ilgai tęsėsi ir net šiandien mus pasiekia kaip įvairios archaiškos kultūros formos. Lietuvių mentalitetas savo kontempliatyviu, meditaciniu požiūriu į pasaulį, santykiu su išoriniu pasauliu, taip pat gamtameldiški motyvai mus gerokai skiria nuo į veiksmą orientuotų Vakarų Europos tautų. Pavyzdžiui, meditacinio pobūdžio archaiškos lietuviškos sutartinės savo melodika, struktūra, vyraujančiais motyvais man atrodo daug artimesnės Rytų, nei Vakarų tautų kultūros tradicijoms, mentalitetui. O mūsų senoji kalba, mažosios architektūros formos ir daugelis kitų dalykų: net kaimo namų ir kitų statinių komponavimas, pagaliau ornamentika, kuri yra labai stabili… Viskas ne taip vienareikšmiška ir paprasta, kaip dažnai teigiama. Norime save pateikti didesniais europiečiais ir krikščionimis nei pats popiežius, tačiau mūsų kultūros istorijos šleifas, mūsų mentalitetas, lietuvio mąstymui būdingas mediatyvumas, kuris reiškiasi per muziką, dailę, per daugybę kitų dalykų, mus sieja su kitais civilizaciniais pasauliais.

Ar išlaikysime tą savitumą, kai mus užgriuvo baisi niveliavimo, bet kokį savitumą nušluojanti banga?

Tai labai sudėtingi dalykai, kurie reikalauja išsamesnio ir įvairiapusio aptarimo. Glaustai tariant, per galingas technogeninės civilizacijos medijas mus užliejo nauja galinga Vakarų komercializuotos kultūros banga, kuri neabejotinai turi destruktyvų poveikį tautinėms kultūros vertybėms ir simboliams. Nusipirkti mūsų televizijos kanalus ir kitas medijas, gerus Vakarų ir pasaulinės humanistinės kultūros produktus mes neturime lėšų. Todėl mūsų žmonės per masinės komunikacijos kanalus maitinami pigiausia ir žemiausio lygmens masinės kultūros produkcija, kultūros pakaitalais. O jie ir „ugdo“ mūsų žmonių mentalitetą, vertybines nuostatas. Tai viena didžiųjų mūsų krizę išgyvenančios dabartinės kultūros problemų.

Mokėjimas atsiriboti – išminties pagrindas

Tam ir reikia viso to, apie ką mes kalbame: atšiauraus išdidumo, savigarbos, sugebėjimo atsiriboti nuo neesminių dalykų ir pasitenkinti mažuma. Dabartinei metacivilizacijai būdingas „kultūrinis visaėdiškumas“, tiesiogiai susijęs su galingu komercializuotos masinės kultūros poveikiu, itin destruktyviai veikia jaunų, nebrandžių žmonių sąmonę. Kultūrą kuria asmenybės, o mūsų dienomis žmogus, jo sąmonė, kultūriniai poveikiai tampa suprekintų santykių manipuliacijų objektu. Tą akivaizdžiai matome mūsų kultūriniame, socialiniame ir politiniame gyvenime. Daugelis žmonių praranda sugebėjimą blaiviai ir kritiškai mąstyti.

Politikoje, ekonomikoje, socialiniame gyvenime, net kultūroje viskas poliarizuojasi ir akivaizdžiai matyti blogosios mūsų kasdieninio gyvenimo pusės. Jaunimas, studentai gal net instinktyviai jaučia tą teisingumo ir sąžiningumo, kurio taip trūkta visuomenėje, poreikį. Aukšti moraliniai kriterijai turi ugdyti žmogaus dvasią. Iš to gal pasąmoningo siekio ir gimė geriausių dėstytojų rinkimų akcija. Tačiau realus politinis, ekonominis gyvenimas mums veržia kilpą.

Krizė mus užliejo labai dėsningai ir toli gražu baisiausia yra ne ekonominė, o dvasinė krizė. Reikia atvirai ir sąžiningai pasakyti, kad visos pagrindinės problemos, su kuriomis taip aštriai susiduria dabartinė Lietuva, yra sukurtos mūsų pačių, neatsakingo, nepilietiško požiūrio į savo pareigas, susitaikymo su valdžios organų gobšumu, piktnaudžiavimu savo galiomis. Todėl vyresnės, daugiau gyvenimiškos patirties turinčios kartos žmonės turi mokyti jaunimą pilietiškumo, pagarbos savo kultūros tradicijoms, istorijai, padėti atsiriboti nuo mus užplūdusios neautentiškos masinės kultūros gausos, vartotojiškos pasaulėžiūros, gobšumo, gėrybių grobimo kulto, kuris deformavo mūsų visuomenę po daugybės nepriteklių metų. Juk visų sukauptų gėrybių į kitą pasaulį nenusineši... Kokį „elitą“, gyvenimo principus dabar reklamuoja mūsų televizijos kanalai, kaip po šilto lietaus dygstantys grybai nauji „stilingi“ žurnalai, sambūriai, naujos stulbinančios intelekto „galiomis“ mūsų kultūros ir politikos žvaigždės? Taigi, ar verta tam skirti gyvenimą ir neregėti daugybės kitų daug svarbesnių dalykų?

Kultūrinio angažuotumo, pilietiškumo, tautinės savimonės ugdymas – vienas svarbiausių dabartinės mūsų visuomenės ir seniai pribrendusios aukštojo mokslo reformos uždavinių. Būtina mūsų tautoje išugdyti kuo daugiau laisvų, kūrybingų, be baudžiauninko konformistinio mentaliteto žmonių. Kada žmogus gimsta kaip kūrėjas, autonomiška asmenybė? Kai sugeba atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kai sąmoningai eina tarsi į metaforišką vienuolyną, užsisklendimą nuo neautentiškos būties formų, ar į gamtą, kur žmogus gali ramiai pabūti su savimi. Tuomet jis gali geriau išvysti tikrąsias pasaulio spalvas, skirti, kas yra tikra ir netikra. Tada ir atsiranda galimybė išsiveržti iš masinės kultūros hedonistinės būties ciklo ir skleistis kaip autonomiškai suvokiančiai savo vertę ir tikslus asmenybei. Kuo daugiau bus pilietiškų, kūrybingų asmenybių, turinčių savigarbos jausmą, atsiras vilties, kad mažiau mūsų žmonių balsuos už neatsakingus avantiūristus, o mūsų gyvenimas keisis. Atrodytų įvyko fantastiškas dalykas, atgavom išsvajotąją nepriklausomybę, tauta susikūrė sąlygas ir galimybes laisvai išskleisti savo kūrybines galias, tačiau šiame kelyje, praradę atsakomybę, užsnūdome ir už tai tenka brangiai mokėti, o prasidėjęs apokaliptinis emigracijos srautas kelia rimtas grėsmes tolesnei mūsų tautos egzistencijai.

Kodėl taip atsitiko? Kur savigarba ir pasididžiavimas savo tauta, kultūros tradicijomis? Tai, apie ką kalbėjo I. Kantas ir E. Tarasti. Kur visa tai? Ar gali taip elgtis save gerbiančios tautos žmonės? Daugybė naujosios lietuviškos emigracijos bangos žmonių sąmoningai savo vaikus kreipia į vietos mokyklas ir nukerta ryšius su Lietuva. Man baisu, o tai atsiranda iš ryšio praradimo su gimtinėje esančiu ežeru, mišku, kraštovaizdžiu ir tėviške, su ta erdve, kurioje žmogus turi formuotis, skleistis, būti tradicijos tęsėju. Tautiškai angažuotas žmogus, kuris save suvokia istorijoje ir kultūroje, taip elgtis negali, nes jaučia atsakomybę ir ryšį su savo kultūros tradicija.

Suprantu, tai ne panacėja, tai neišvengiamybė. Ar ne mūsų inteligentijos šventa pareiga būti aptartų pamatinių vertybių puoselėtojais ir pirmiausia savo pačių pavyzdžiu? Aukštųjų mokyklų dėstytojai yra tos inteligentijos reikšminga dalis ir jėga, nes Statistikos departamento duomenimis, 2007–2008 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo daugiau kaip 7 tūkst. dėstytojų.

Atsakydamas į jūsų klausimą noriu pasiteirauti: ar galite pasakyti, kad mokytojo, dėstytojo statusas dabartinėje mūsų visuomenėje pakankamas, ar jis atitinka šios profesijos žmonių sprendžiamų užduočių kultūroje svarbą? Ar galima tą prestižą palyginti kad ir su buvusiu Pirmosios nepriklausomybės laikais? Jeigu atsakote neigiamai arba abejojate, jeigu tas socialinis statusas nėra suformuotas, tai kas tuomet ateina studijuoti kad ir pedagogikos mokslų? Kas bus Lietuvoje artimiausiu metu? Tai labai sudėtingi klausimai, reikalaujantys atskiro išsamaus aptarimo.

Tačiau niekas to mokytojo, dėstytojo prestižo iš šalies nepakels, direktyvomis neužtikrins. Nuskambės keistai, bet reikia naujo tipo mesianizmo: ne kitatikius versti į „tikrąjį tikėjimą“, bet savo tautiečiams diegti pasitikėjimą savo jėgomis, o svarbiausia – kad jie, kaip pigi darbo jėga, reikalingi ne Airijai ar Ispanijai, bet reikalingi savo valstybei.

Todėl ir turime keisti mūsų visuomenę, vertybių hierarchiją, įstatymus, tabelių rangus, valdžios struktūrų rinkimo ir jų atsakomybės principus, ugdyti laisvus kritiškai mąstančius ir tautiškai angažuotus piliečius, nes kitaip niekas iš esmės nesikeis...

Ačiū už mintis. Jeigu bus įsiklausyta, vadinasi, dar ne viskas prarasta mūsų Tėvynėje.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Lietuvos studentai tarp geriausių ir sąžiningiausių dėstytojų išrinko ir prof. Antaną Andrijauską