Ankstyvoji Vilniaus pilių praeitis
Su šiais duomenimis supažindinau S. Abramauską, kurio aspirantu rengiausi tapti. Sutarėme rašyti šiam radiniui skirtą straipsnį. Gal išties pavyko aptikti pagoniškos šventyklos liekanas? Straipsnį išspausdino Mokslas ir gyvenimas. Paskui platesnį ir labiau argumentuotą straipsnį pateikėme Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – VGTU) mokslo darbų leidiniui. Savo dalį pridėjo ir S. Abramauskas. Mums buvo svarbu pramušti netikėjimo sieną, kad Lietuvoje gali būti senesnės nei XIV a. pabaigos mūrinės architektūros – kaip kad rašė ir visada pabrėždavo lenkų ir rusų tyrinėtojai. Iš Vilniaus krašto kilusiam S. Abramauskui mūsų šalies prestižas buvo labai svarbus.
Tuo metu ėjo leidinys Architektūros paminklai, jame taip pat išspausdinau straipsnį apie po Katedra rastą mūrinį pamatų kvadratą, taip pat ir apie ten aptiktas keramines glazūruotas plyteles. Tai buvo atskiri labai svarbūs žingsniai, siekiant spaudoje įtvirtinti žinias apie šį radinį.
Vytenio ir Gedimino statybos Teko skaityti bent du iš trijų minėtų straipsnių. Krito į akis Jūsų ir bendraautorių atsargumas. Pasitenkinta tik atsargiu spėjimu, kad tai galėjusi būti Mindaugo katedra, pastatyta XIII a. viduryje Perkūnui skirtos šventovės vietoje, bet toliau mokslinės hipotezės neita. Pabūgote oponentų?
Stengėmės elgtis labai atsargiai, nebuvome tikri, kad valingais sprendimais „iš aukščiau“ mūsų darbai nebus bet kada sustabdyti ar bent pristabdyti. Reikėjo tam tikros diplomatijos, ypač kai tekdavo skelbti mūsų tyrinėjimų išvadas, kurios aiškiai kirtosi su ligi tol buvusiomis ir aprobuotomis tiesomis.
Užtat kokius rezultatus ir išvadas dabar turime! Drąsiai rašome ir vargu ar kas ryžtųsi šiandien mums oponuoti, kad Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje ir po Katedra turime XIII a. antrosios pusės – XIV a. pirmosios pusės mūrą.
Kai kalbate apie XIII a. antrąją pusę, mintyje turite Mindaugo laikus (iki 1263 m.), o gal Traidenio ar Vytenio valdymo laikus? Pagaliau galima vardyti Treniotą, Vaišvilką, kryžiuočių šaltiniuose paminėtą Pukoverą (?), o juk dar buvo Butigeidis ir Butvydas.
Mums pavyko periodizuoti tų mūrų statybos etapus, vien XIII a. antrosios pusės – XIV a. pradžios du statybos etapus. Trečiasis etapas – XIV a. pirmoji pusė. Ištisa statybos etapų diferenciacija. Naujoje knygoje visi etapai, kiekvienas iš rastų mūrų apibūdinamas – visi trys etapai su baltiškąja plytų perriša ir Žemutinės pilies didysis gynybinis aptvaras. Anksčiau kalbėdavome apie Žemutinę pilį, remdamiesi J. G. M. Fiurstenhofo (Johann Georg Maximilian von Fürstenhoff) Vilniaus planu (1725–1737), o šiandien po kelis dešimtmečius trukusių tyrinėjimų jau kalbame apie daug sudėtingesnius dalykus. Dabar nagrinėjame ištisus tris Žemutinės pilies mažojo aptvaro formavimo etapus, didįjį gynybinį Žemutinės pilies aptvarą. Mums pavyko rasti Mažąją žemutinę pilį, nuo kurios ir prasidėjo visai šiai Lietuvos valstybei labai svarbios teritorijos raida. Tai XIII a. antroji pusė – XIV a. pradžia.
Tas mažasis Žemutinės pilies aptvaras buvo iš medinių įtvirtinimų ar mūro?
Visa, apie ką kalbu, yra mūrinė statyba. Tiesa, po trečiojo statybos etapo radome į gruntą įkaltų medinių kuolų ar polių. Jie buvo tiriami pagal dendrochronologinių tyrimų metodus – pagal medžių rieves. Duomenys gaunami kelių metų tikslumu.
Kokią datą pavyko nustatyti?
Nustatyta, kad medžiai, iš kurių tie poliai sukalti, buvo nupjauti 1323 metais.
Simboliška, nes tais metais Gedimino laiškuose pirmą kartą istorijoje paminėtas Vilnius kaip Lietuvos sostinė.
Galima daryti išvadą, kad išties trečiasis Žemutinės pilies įtvirtinimo statybos etapas sietinas su Gedimino laikais. Bet, kaip minėta, pavyko rasti ir gerokai senesnių mūro liekanų. Gedimino laikų mūras, kuris laikosi ant polių, – ne pirminė mūrinė statyba. Minėtieji poliai jau buvo kalami į mūro, t. y. prieš tai buvusių statinių liekanas. Tuose sluoksniuose radome ne tik durpių, bet ir plytų su skiediniu liekanų. Vadinasi, toje vietoje dar anksčiau stovėjo mūriniai statiniai, kurie Gedimino ar Vytenio laikais buvo nugriauti ar perstatomi.
Vadinasi, Gediminas, kurio laiškais pradedame skaičiuoti Vilniaus kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės pradžią, nėra pirmasis Žemutinės pilies teritorijoje vykdytų darbų statytojas? Istoriniai šaltiniai kol kas to nepatvirtina, o gal vėluoja, kad ir palyginti su natūriniais architektūriniais tyrimais?
Vadinasi, taip ir yra.
Jeigu taip, tai antrąjį mūrinės statybos etapą gal pavyktų susieti su Gedimino pirmtako Vytenio vardu?
Tiksliai pasakyti šiandien gal dar ankstoka. Štai ką pateikiame naujojoje knygoje: „Vilnios upės senvagės vieta bendrame Žemutinės pilies ankstyvųjų pastatų plane: mažojo gynybinio aptvaro mūrų sienos ir pastatai sumūryti dar esant neužpiltai žemėmis senvagei.“ Nustatėme Vilnios senvagės vietą, kuri tekėjo gerokai arčiau dabartinės Katedros. Gedimino paminklas stovi kaip tik ant kadaise čia buvusios salelės viršutinės dalies. Tikro upės dugno gruntas buvo maždaug 7–8 m, matuojant nuo dabartinio Katedros aikštės paviršiaus.
Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad toje vietoje, kur dabar stovi Gedimino paminklas, galėjo būti Šventaragio slėnio sakralinė vieta – mirusiųjų degintuvių vieta šalia buvusios pagonių šventyklos. Taip spėjama.
Jeigu buvo degintuvės, turėjo išlikti suodžių, gal anglių ar pelenų pėdsakų! Ar rasta?
Ant viršaus rastas juodos žemės sluoksnis. Užpylus šioje vietoje tekėjusią Vilnios senvagę, tiksliau – upės vagą pastūmus į pietus, buvo galima statyti ketvirtojo – didžiojo gynybinio aptvaro gynybinius statinius, t. y. J. G. M. Fiurstenhofo plane pavaizduotą mūrą. Tai irgi baltiškosios plytų perrišos mūras. Tai dar vienas įrodymas, kad seniausioji Vilnios vaga šioje vietoje buvo paslinkta į pietus Vytenio ar Gedimino laikais, ne vėliau.
Žemė teisingesnė už raštą Žemė teisingesnė už raštą, nes skaitant žemės knygą, nagrinėjant išlikusias mūro liekanas, galima pasakyti gerokai daugiau, negu šiuo atveju skaitant šykščius istorinių šaltinių duomenis.
Istoriniai šaltiniai mums primena, kad 1325 m. Gediminas ištekina savo dukterį Aldoną.
Už Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo.
Na, tuo metu Kazimieras dar nebuvo tapęs didžiuoju, nes jam tebuvo 15 metų. Vaikėzas.
Metais vyresnis Napalys Kitkauskas tiesiai iš Utenos gimnazijos klasės iškeliavo į Mordovijos lagerį.
Aš taip pat buvau vaikėzas. Noriu pasakyti štai ką. Vietoj kraičio dukrai Gediminas paleido į laisvę 24 tūkstančius lenkų belaisvių. Aldona tokią belaisvių armiją išsivedė į Lenkiją.
Jeigu manęs neapgauna atmintis, kartu su belaisviais Aldona išvyko ir su muzikantais. Kad šie ne tik guostų gimtinę apleidžiančią Aldoną, bet ir darytų įspūdį lenkams: štai koks galingas muzikantų būrys. O tas lenkų belaisvių skaičius gal gerokai perdėtas?
Sunku pasakyti. Jeigu jau priminėte mano paties asmenį – ką aš tuos 7 lageryje praleistus metus dariau? Juk ne vien Maironio ir Aisčio eilėraščius mokiausi atmintinai. Mes dirbome, nors ir buvome laikomi pusalkaniais. Neabejoju, kad ir lenkų belaisviai turėjo dirbti. Beje, belaisvių lietuviai atsivesdavo iš Livonijos ir rytų slavų žemių. Galbūt belaisviai ir buvo panaudoti iškasti naują Vilniaus vagą kiek tolėliau į pietus nuo Gedimino kalno, užpilant toje vietoje tekėjusią senvagę. O gal tuo pačiu metu ir tomis pačiomis pajėgomis buvo padaryta perkasa tarp Gedimino kalno ir dabartinio Kalnų parko kalvyno. Šia naująja vaga šiandien ir teka Vilnia. Kai buvo pertvarkoma Vilnios vaga, matyt, buvo mūrijamas ir didysis Žemutinės pilies gynybinis aptvaras.
Dabar atliekame geologinius tyrimus Vilnios senvagės vietoje, aptinkame buvusias žemiausias vietas, kur durpės baigiasi 7–8 m gylyje nuo žemės paviršiaus. O toje vietoje, kur J.G.M. Fiurstenhofo plane pavaizduota vaga, maždaug tik 5 m gylyje aptinkame durpių. Akivaizdu, kad formuojant naują vagą, kai kur reikėjo prakasti, nes ji daryta aukštesnėje reljefo vietoje.
Taigi Vilnios vagą keitė, senvagę užpylė arba Vytenis, arba Gediminas. Trečias mūrinės statybos etapas labai sklandžiai perauga į ketvirtąjį. Didysis Žemutinės pilies aptvaras statytas XIV a. pirmojoje pusėje. O mažasis aptvaras, kuris dabar atsiduria atstatomoje Valdovų rūmų teritorijoje, statytas XIII a. antroje pusėje.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
